- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-57-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36377-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- V. J.
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. J. – M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. J. – M. ir R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. J.-M. ir R. M. 1 914,10 Lt skolos už buto nuomą, 124,10 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu perdavė savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. 2007-04-26 tarp VšĮ „Vilniaus butai“ ir atsakovės V. J.-M. buvo pasirašyta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.39-N07/0103, kuria atsakovei ir jo šeimos nariams buvo išnuomotas butas. Pagal Gyventojų registro tarnybos išrašą atsakovai nuo 2013-03-25 gyvenamąją vietą deklaruoja adresu (duomenys neskelbtini). Sutartimi šalys susitarė, kad nuomotojas išnuomoja nuomininkui gyvenamąsias patalpas – butą, o nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomos ir kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Visgi, atsakovai pagal sutartį savo įsipareigojimų tinkamai nevykdo ir už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2013-08-31 susidarė 1 914,10 Lt skola dėl nemokėto nuomos mokesčio. Taip pat ieškovas paskaičiavo atsakovams 124,10 Lt delspinigių, skaičiuojant po 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną nuo nesumokėtos sumos už 6 mėnesius.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovai nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškovas, išskyrus savo paties 2013-10-24 parengtą lentelę, nepateikė jokių skolos įrodymų, nepaaiškino iš ko susidarė skola. Ieškovas iki teismo atsakovams rašytuose raštuose buvo nurodęs, kad ši suma yra ne atsakovų įsiskolinimas už būstą, tačiau žala dėl įsipareigojimų nevykdymo. Atsakovų nuomone, būtent ši ieškinyje nurodyta skolos suma jų atžvilgiu yra ieškovo skaičiuojama žala, o ne nuoma, tačiau atsakovams nėra aišku, kokiu būdu ši žala yra skaičiuojama. Atsakovai atsiliepime taip pat pažymėjo, kad ieškovas neturi teisės vienašališkai skaičiuoti įstatymu ar kokiu kitu dokumentu nenustatytos žalos.
Atsakovės V. J.-M.s atstovė pateikė atskirą atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Papildomai nurodė, kad ieškovo pateiktuose mokesčių paskaičiavimo lentelėse už 2012 metus nurodyta, kad atsakovė yra sumokėjusi tik 40,45 litus, nors atsakovė mokėjimus atliko kiekvieną mėnesį. Bankiniai pervedimai įrodo, kad ieškovui buvo sumokėta 153,71 Lt. Už 2013 m. ieškovas nurodė, kad atsakovė nesumokėjo ne vieno lito, nors atsakovės nuomone, iki rugpjūčio 31 d., ji sumokėjo 136,09 Lt. Ieškovo pridėtoje mokesčių paskaičiavimo lentelėje 2012 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje nurodyta, kad likutis mėnesio pabaigoje 837,44 litai, nors ieškovo pranešime atsakovei yra nurodyta skola už nuomą 2012 m. rugpjūčio 31 dienai 607 litai.
Teisme gautas ieškovo patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovas sumažino ieškinio reikalavimus ir nurodė, jog atsižvelgiant į 2014-06-04 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos NGPP komisijos sprendimą, atsakovės atliktus mokėjimus, neatsisakydamas anksčiau pateikto ieškinio pagrindų ir dalyko, ieškovas tikslina ieškinio dydį – prašo solidariai iš atsakovų priteisti 686,09 Lt skolos už buto nuomą laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2013-08-31, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas (T. 2, b.l. 1-2).
Atsakovai atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai priteisė solidariai iš atsakovų V. J.-M. ir R. M. 686,09 Lt skolą už nuomą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-11-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 8,80 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų priteisė 92,52 Lt bylinėjimosi išlaidų (T. 2, b. l. 17-22). Teismas nurodė, kad iš ieškovo pranešimų atsakovei matyti, kad ieškovas priskaičiavo ir informavo atsakovę apie atsiradusią skolą už buto nuomą, kurios likutis vis didėjo. Iš mokėjimo nurodymų kopijų matyti, kad atsakovė periodiškai atlikdavo ieškovui nedidelių sumų mokėjimus už būsto nuomą. Teismas sprendime pažymėjo, jog ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pradiniame ir patikslintame ieškinyje bei kai kuriuose ieškovo raštuose buvo klaidingai nurodyta, kad iš atsakovų prašoma priteisti žala, o ne skola už buto nuomą. Nurodė, kad pirmą kartą teisę į socialinį būstą pagal terminuotą sutartį patvirtinančius dokumentus atsakovė ieškovui turėjo pateikti iki 2010 m. balandžio 30 d., tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų šią sutarties sąlygą įvykdžiusi, nors pati teigė, kad 2010 m. kreipėsi su tokiu prašymu į ieškovą, tačiau jokių įrodymų teismui nepateikė. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė į ieškovą su prašymu kreipėsi tik 2012 m. rugpjūčio 30 d. Pažymėjo, kad 2012 m. kovo 1 d. Vilniaus m. savivaldybės gyvenamosioms patalpoms buvo pradėtas taikytas naujas gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, todėl mokestis atsakovei už savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomą pradėtas skaičiuoti pagal naują tvarką, nepritaikius 0,4 dydžio nuomos mokestį mažinančio koeficiento, kadangi atsakovei nebuvo patvirtina teisė į socialinio būsto nuomą šiai nustatytu terminu nepateikus prašymo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovas pagrįstai nuomos mokestį mažinantį koeficientą galėjo šiuo atveju taikyti tik nuo atsakovės prašymo į socialinio būsto nuomą pateikimo dienos, t.y. nuo 2012-08-30 bei atitinkamai minėto koeficiento, skaičiuojant nuomos mokestį atsakovei ir jos šeimai, netaikyti iki nurodyto termino. Teismas nustatė, kad atsakovai netinkamai vykdė savo prievoles ir laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2013-08-31 jiems susidarė 886,09 Lt (su įskaitymu 686,09 Lt) nesumokėto nuomos mokesčio skola.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovui prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (T. 2, b. l. 25-28). Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti įstatymo 10 straipsnis numato, kad socialinio būsto nuomininkams atitinkantiems šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, taikomas Vyriausybės nustatytas socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens (šeimos) deklaruotos pajamos už metus yra mažesnės nei Vyriausybės nustatytosios; šeima neturi nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje priklausančio būsto arba yra mažesnis nei po 10 kv. metrų vienam asmeniui ar 14 kv. metrų vienam asmeniui, kai šeimoje yra neįgalus asmuo, kuriam nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis. Pažymėjo, jog abu apeliantai yra socialinio būsto nuomininkai nuo 2007-04-26, kuomet gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), buvo išnuomota atsakovei V. J. – M.. Paramos būstui įstatymas neįpareigojo atsakovų praėjus tam tikram laikui teikti naujus prašymus dėl nuomos mokestį mažinančio koeficiento taikymo, todėl jų atžvilgiu netaikyti nuomos mokestį mažinančio koeficiento nebuvo pagrindo. Galimybę netaikyti nuomos mokestį mažinančio koeficiento, nepateikus pareiškimo nustatytu laiku, numato būsto paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, tačiau tai liečia kitus asmenis, t.y. savivaldybės gyvenamųjų patalpų (ne socialinio būsto) nuomininkus, kurie sutartis dėl šių patalpų nuomos buvo sudarę iki 2002-12-31, ir atitinka atitinkamas būsto paramos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Socialinio būsto nuomos sutarties 13 punktas numatė pareigą atsakovams, praėjus tam tikram laikui nuo sutarties sudarymo, pateikti savivaldybei duomenis apie turimą turtą ir pajamas, pavirtinančius teisę į socialinį būstą. Šiuo konkrečiu atveju buvo numatytas 3 metų terminas, turėjęs sueiti 2010-04-30, tačiau ir po 2010-04-30 atsakovams nuomos mokestį mažinantis koeficientas buvo taikomas dar dvejus metus, t.y. iki 2012-04-30. Dėl nurodyto, manytina, kad šis reikalavimas buvo įvykdytas. Kodėl koeficientas buvo netaikomas nuo 2012-04-30, nėra aišku. Atsakovai dokumentus, susijusius su jų teise į socialinį būstą, pateikė 2012-08-30, todėl koeficiento netaikymas laikotarpiu nuo 2012-04-30 iki 2012-08-30 yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde taip pat nesutiko su priteistinomis bylinėjimosi išlaidomis, kadangi ieškovui pateiktus patikslintą ieškinį, jos turėjo būti perskirstytos vadovaujantis CPK 95 straipsniu.
Atsiliepimas
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (T. 2, b. l. 35-37). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius ir svarbius sprendimo priėmimui įrodymus, dėl to teisėtai ir pagrįstai tenkino patikslintą ieškinį. Pažymėjo, kad atsakovai skunde ignoruoja teismo sprendime nurodytus argumentus, t.y. kad nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, labai svarbus nuomos sutarties sudarymo momentas, kadangi nuomos sutarties vykdymo tvarka bei sąlygos yra griežtai reglamentuotos tuo metu galiojančia tvarka. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad net ir 2014-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pakeitus nuomos mokesčio paskaičiavimo aprašą, jo nuostatos negali būti taikomos prievolėms, nustatytoms 2007-04-26 nuomos sutartyje, todėl 2014-05-14 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo nuostatų atgal nustatant atsakovų skolos nuo 2012-04-30 iki 2012-08-30 dydį atsakovams pažeidus nuomos sutartyje nustatytas prievoles. Nurodė, kad atsakovai klaidina teismą ignoruodami ieškovo su ieškinio patikslinimu 2014-06-16 pateiktą atsakovų įsiskolinimo už būsto nuomą paskaičiavimą, įvertinus atsakovų atliktus mokėjimus, 0,4 nuomos mokesčio koeficiento taikymą ir Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus sprendimais taikytas nuomos mokesčio kompensacijas atsakovams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovų V. J.-M. ir R. M. pareigos mokėti nuomos mokestį už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2013-08-31.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini)(T. 1, b.l. 5), kuri patikėjimo teise perduota naudoti ir valdyti ieškovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (T. 1, b.l. 20-21). 2007 m. balandžio 26 d. socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 1.39-N07/0103 minėta gyvenamoji patalpa buvo išnuomota atsakovei V. J.-M. (T.1, b.l. 8-13). Iš ieškovo pranešimų atsakovei matyti, kad ieškovas priskaičiavo ir informavo atsakovę apie atsiradusią skolą už buto nuomą (T. 1, b.l. 14-15, 61). Iš mokėjimo nurodymų kopijų matyti, kad atsakovė periodiškai atlikdavo ieškovui nedidelių sumų mokėjimus už būsto nuomą (T. 1, b.l. 86-95, 103-120). 2012-08-30 atsakovei pateikus prašymą, nuo 2012-08-30 iki 2013-04-11 jai buvo patvirtina teisė į socialinio būsto nuomą (T. 1, b.l. 66). Perskaičiavus atsakovės atliktus mokėjimus, ieškovas teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo sumažino reikalavimą sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2013-08-31 iki 689,09 Lt sumos (T. 2, b.l. 1-2, 5-6).
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, motyvuodamas tuo, kad ieškovas pagrįstai nuomos mokestį mažinantį koeficientą galėjo taikyti tik nuo atsakovės prašymo į socialinio būsto nuomą pateikimo dienos, t.y. nuo 2012-08-30 bei atitinkamai minėto koeficiento, skaičiuojant nuomos mokestį atsakovei ir jos šeimai, netaikyti iki nurodyto termino.
Nesutikdami su minėtu teismo sprendimu, apeliantai skunde rėmėsi iš esmės tapačiomis aplinkybėmis kaip ir teismui pateiktuose atsiliepimuose į ieškinį - pakartotinai ginčijo ieškovo apskaičiuotą mokestį už būsto nuomą laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2013-08-31, teigdami, jog jiems nepagrįstai nebuvo taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas, t.y. jiems priklausančios socialinės garantijos. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantų skunde nurodytomis aplinkybėmis nesutinka.
Pažymėtina, jog socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Būtent šio įstatymo pagrindu ir buvo sudaryta sutartis, kuria nuomotojas įsipareigojo už užmokestį perduoti atsakovei sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti ir naudotis socialinio būsto gyvenamąsias patalpas – butą, o nuomininkė įsipareigojo priimti butą ir mokėti nuomos mokestį bei kitus sutartyje nurodytus mokėjimus. Iš byloje esančios 2007 m. balandžio 26 d. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 12 ir 13 punktų matyti, kad nuomininkas vieną kartą per trejus metus privalo pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus (T. 1, b. l. 9-12). Nuomininkas 12 punkte nurodytus dokumentus privalo pateikti po trijų metų iki balandžio 31 dienos nuo sutarties pasirašymo datos. Ši procedūra vykdoma kas trys metai. Atsižvelgiant į tai, jog sutartis buvo pasirašyta 2007 m. balandžio 26 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus atsakovė turėjo pateikti iki 2010 m. balandžio 31 d. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus atsakovė pateikė tik 2012-08-30 (T. 1, b. l. 66). Minėtą aplinkybę patvirtino ir apeliantai savo apeliaciniame skunde.
2012 m. sausio 25 d. sprendimu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 10 punkte numatyta, jog nepateikusiems rašytinio prašymo ir duomenų apie Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo nustatyta tvarka deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas už 12 paskutinių mėnesių, nuomos mokestį mažinantis koeficientas netaikomas (T. 1, b. l. 179-183). Kaip jau minėta, byloje nėra įrodyta, jog 2010 m. balandžio 31 dienai atsakovė buvo pateikusi minėtus dokumentus. Kadangi tiek prašymas, tiek dokumentai buvo pateikti tik 2012 m. rugpjūčio 30 d., todėl laikotarpiu nuo 2010-04-31 iki 2012-08-30 atsakovei pagrįstai nebuvo taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Pažymėtina, jog 2012 m. sausio 25 d. sprendimu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos 10 punktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo pakeistas tik nuo 2014-05-14 (T. 2, b. l. 7). Pakeitus aprašo 10 punktą, buvo numatytos išimtys, kuomet nuomos mokestį mažinantis koeficientas galėjo būti taikomas net ir nesikreipus dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo – kai įgyto būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis už nustatytą Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir kt. Kadangi ieškovas iš atsakovų prašė priteisti skolą už būsto nuomą už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2013-08-31, skolai šiuo laikotarpiu apskaičiuoti negalėjo būti taikomas 2014-05-14 pakeistas gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos 10 punktas bei juo pakeista koeficiento taikymo tvarka, t.y. pakeistas 10 punktas dėl nuomos mokestį mažinančio koeficiento taikymo negalėjo būti taikomas atgal. Apeliantai skunde patys nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba aukščiau nurodytą tvarkos punktą pakeitė tik vykstant bylai, kas tik patvirtina, jog ginčo laikotarpiui jis negalėjo būti taikomas.
Apeliantai skunde nurodė, jog Paramos būstui įstatymas neįpareigojo jų praėjus tam tikram laikui teikti naujus prašymus dėl nuomos mokestį mažinančio koeficiento taikymo, todėl jų atžvilgiu netaikyti nuomos mokestį mažinančio koeficiento nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, labai svarbus yra jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo momentas. Pažymėtina, jog socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo bei nutraukimo tvarka bei sąlygos yra griežtai reglamentuotos įstatymų nuostatomis, todėl nėra pagrindo teigti, jog 2007 m. balandžio 26 d. tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39-N07/0103 13 punktas, įpareigojantis nuomininką po trijų metų iki balandžio 31 dienos nuo sutarties pasirašymo datos pateikti dokumentus, įrodančius teisę į socialinį būstą, prieštarauja tam tikriems įstatymams ir atsakovams dėl to yra neprivalomas ir juo jie neturi vadovautis. Netgi jei Paramos būstui įstatymas nenumato pareigos teikti naujus prašymus, kaip tai nurodo apeliantai, tai per se nereiškia, jog tokia pareiga negali būti numatyta šalių pasirašytoje socialinio būsto nuomos sutartyje. Kitaip tariant, Paramos būstui įstatymas neuždraudžia ieškovui reikalauti, kad praėjus tam tikram laiko tarpui atsakovai pateiktų aukščiau nurodytus dokumentus, suteikiančius teisę į socialinį būstą.
Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantai taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, teigdami, jog jas priteisiant nebuvo atsižvelgta į tai, jog patikslintu ieškiniu ieškovas sumažino savo reikalavimą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog patikslintu ieškiniu ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašė priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė 3 Lt už Nekilnojamojo turto registro duomenų paiešką duomenų bazėje ir registro išrašo peržiūrėjimą ekrane bei 5,80 Lt už Gyventojų registro išrašą kompiuterinėse laikmenose, iš viso – 8,80 Lt (T. 2, b. l. 1-2). CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra visiškai atleistas nuo žyminio mokesčio, o pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai, iš atsakovų pagrįstai lygiomis dalimis buvo priteistas 72 Lt žyminis mokestis valstybės naudai. Sutiktina, kad byloje atsakovė V. J. – M. naudojosi valstybės garantuojama teisine pagalba, tačiau iš 2013-11-25 Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo matyti, kad tik valstybės garantuojama teisinės pagalbos išlaidų dalis pareiškėjai yra apmokama ir kompensuojama 100 procentų, tačiau atsakovai nėra atleidžiami nuo kitų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (T. 1, b. l. 100-102). Pažymėtina ir tai, jog ginčydami priteistas bylinėjimosi išlaidas, apeliantai remiasi CPK 95 straipsniu, numatančiu piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, tačiau nei argumentų, nei aplinkybių, kodėl ginčo atveju turėtų būti taikomas nurodytas straipsnis, nepateikia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde apeliantai taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad ieškovas procese elgėsi nesąžiningai ar piktnaudžiavo savo teisėmis. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsižvelgęs į atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus ir argumentus atsiliepime, ieškovas patikslintu ieškiniu netgi sumažino savo reikalavimus.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.). Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.