- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-12
- Bylos Nr.
- e2A-1250-614/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02210-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- V. Š., S. Š.
- Ieškovas
- J. P.
- Kategorijos
- 2.6.29.2Kreditavimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų V. Š. ir S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovams V. Š. ir S. Š. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovų priešieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. Š. ir S. Š., kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 8688,60 Eur paskolą, 868,86 Eur palūkanas, 11207,00 Eur nepagrįstai gautų lėšų ir 78,30 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad atsakovams nuosavybės teise priklausė butas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2007-05-03 paskolino atsakovui V. Š. 30 000 Lt (8688,60 Eur). Paskola buvo skirta pradiniam įnašui butui įsigyti. Vėliau ieškovas ir atsakovai susitarė, kad atsakovai parduos jiems priklausantį butą ieškovui. Atsakovas įtikino ieškovą, kad nebūtina pasirašyti jokių preliminarių sutarčių, o ieškovas atsakovu pasitikėjo, nes jie buvo draugai dar nuo vaikystės. Ieškovas pervedė šias sumas: 2009-02-05 – 10 000 Lt; 2009-07-19 – 2200 Lt; 2009-08-20 – 10 000 Lt; 2009-09-21 – 3000 Lt; 2010-01-21 – 6100 Lt; 2010-03-03 – 1500 Lt; 2010-03-18 – 1400 Lt (iš viso 34 200 Lt, t. y. 9905 Eur), 2015-11-13 – 1000 Eur; 2015-11-18 – 302 Eur. Taigi ieškovas atsakovui paskolino 8688,60 Eur ir perdavė 11207 Eur įmokų AB SEB bankui sumokėjimui. 2016-04-04 atsakovams priklausantis butas buvo parduotas iš varžytinių, dėl ko tapo akivaizdu, kad atsakovai savo įsipareigojimo parduoti butą ieškovui neįvykdys. Kadangi tiek paskola, tiek vėlesni mokėjimai buvo skirti pradinei įmokai bei kredito įmokoms, už kuriuos buvo įsigytas butas, todėl atsakovai pagal prievoles ieškovui atsako solidariai. Atsakovas pagal 2007-05-03 paskolos raštelį įsipareigojo mokėti 2 proc. metines palūkanas, kurios už paskutinius penkerius metus sudaro 868,86 Eur. Butas buvo parduotas 2016-04-04, palūkanos skaičiuojamos nuo 11207 Eur nuo 2016-05-05 ir šiai dienai sudaro 78,30 Eur (el.b.l. 1-4, 1 t.).
Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 7408,90 Eur skolos susidariusios dėl ieškovo įsipareigojimų nevykdymo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakovų kilo dėl tariamai atsakovų nevykdyto susitarimo parduoti ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tarp ieškovo ir atsakovų buvo susitarimas, jog ieškovas nupirks butą. Kadangi 2007 – 2008 m. vyko ieškovo skyrybų procesas, jis nenorėjo, kad butas paketų į skyrybų proceso turto dalybas. Atsakovai buvo įkalbėti buto pirkimo – pardavimo sutartį su statybų bendrove UAB „Luidas“ sudaryti atsakovų vardu. Ieškovas įsipareigojo atsakovui, kad pasibaigus skyrybų procesui nupirks iš atsakovų butą, taip pat padengs atsakovams visas buto pirkimo, o vėliau ir buto pardavimo ieškovui išlaidas. Ieškovas įsipareigojo mokėti banko mėnesinius mokėjimus su kuriuo atsakovai pasirašys kredito sutartis buto pirkimui, iki to laiko, kol nenupirks buto iš atsakovų. Atsakovai 2008-06-17 dieną sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartį su UAB „Luidu“. Atsakovai buto pirkimui 2008-07-21 sudarė paskolos sutartį su AB SEB Vilniaus banku. Atsakovai už butą yra sumokėję 148 263,58 Lt sekančiai: 46 959,58 Lt UAB „Luidui“ prieš pasirašant buto pirkimo sutartį (mokėjimo sumą patvirtina „Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties 3.1.1 punktas); 28 087,96 Eur AB SEB bankui (įmokas patvirtina AB SEB banko pažyma apie įsipareigojimus pagal 2008-07-21 kredito sutartį Nr. 1750818012774-21). Ieškovas savo pateiktame ieškinyje dėl skolos priteisimo, patvirtina, kad atsakovams sumokėjo 19893,00 Eur. Ieškovas nuo 2008 m. pastoviai gyveno bute ir turėjo visas galimybes nusipirkti butą. 2015-09-23 buvo atlikta buto ekspertizė (apžiūros aktą pasirašė ieškovas) ir ieškovas žinojo, kad butas bus parduotas aukcione, jeigu jis nepirks buto. Kadangi ieškovas buto nepirko, bankui pardavus butą aukcione atsakovas privalo padengti bankui patirtus nuostolius 7408,90 Eur (el.b.l. 29-30, 1 t.)
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į priešieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovai nepagrindė ir nepateikė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad butas buvo įsigytas ir paskolos sutartis sudaryta ieškovo naudai. Nors atsakovai nurodo, kad butas buvo įgytas jų vardu, nes tuo metu vyko ieškovo skyrybų procesas ir tokiu būdu ieškovas siekė nuslėpti turtą, tačiau ši aplinkybė neatitinka tikrovės. Ieškovas su buvusia sutuoktine negyveno ir faktiškai buvo nutraukę santuokinius ryšius dar 1995 m. Buvusi sutuoktinė apie 2000 m. su kitu vyru susilaukė dukters. Taigi, ieškovas ir buvusi sutuoktinė jau ilgą laiką negyveno kartu, nevedė bendro ūkio, santuoka buvo nutraukta abipusiu susitarimu, todėl santuokos nutraukimo procesas niekaip nebūtų įtakojęs ieškovo turtinių interesų bei nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, įgytą 2008 m. Nors atsakovai nurodo, kad butas ir paskolos sutartis buvo sudaryta išimtinai ieškovo interesais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas atsakovams 30 000 Lt paskolino dar 2007-05-03, buto pirkimo-pardavimo sandoris ir paskolos sutartis sudaryta 2008 m. Be to, ieškovo ir atsakovo sudarytoje paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad ieškovas skolina pinigus atsakovui. Ieškovo 2007-05-03 paskolos sutartimi paskolinta pinigų suma nesutampa su pradiniu įnašu pagal 2008-06-17 buto pirkimo – pardavimo sutartį. Pateikiami išrašai iš nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad atsakovai užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimu – pardavimu. Taigi ir butas buvo įgytas atsakovų, o tik vėliau, tardamiesi dėl ieškovo paskolintų atsakovams pinigų grąžinimo, šalys sutarė, kad atsakovai perleis turtą ieškovui, tačiau atsakovas 2015 m. sužinojo, kad butas parduodamas iš varžytinių, nes atsakovai nevykdė įsipareigojimų bankui pagal 2008-07-21 paskolos sutartį. Kaip matyti iš pateikiamų nekilnojamojo turto registro išrašų, atsakovai 2007 m. įgijo ne vieną butą. Atsakovams buvo reikalingos lėšos nekilnojamojo turto įsigijimui, todėl 2007-05-03 pasiskolino pinigus iš ieškovo. Nors atsakovai priešieškinyje nurodo, kad ieškovas turėjo visas galimybes įsigyti butą, tačiau butas buvo įkeistas bankui, o faktas, kad butas buvo parduotas iš varžytinių patvirtina, kad atsakovai nevykdė savo įsipareigojimų bankui, dėl ko AB SEB bankas nukreipė išieškojimą į butą. Būtent atsakovų sutartinių įsipareigojimų bankui nevykdymas įtakojo priešieškiniu reikalaujamą priteisti žalą (e.b.l. 90-92, 1 t.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-12-05 sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė; priteisė solidariai iš atsakovų V. Š. ir S. Š., ieškovo J. P. naudai 8688,60 Eur paskolos 868,86 Eur palūkanų, 11 207,00 Eur nepagrįstai gautų lėšų ir 78,30 Eur palūkanų, iš viso – 20 842,76 Eur įsiskolinimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (20842,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-05-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir po 484,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nustatė, kad 2007-05-03 tarp atsakovo V. Š. ir ieškovo J. P. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas paskolino atsakovui 30 000 (8688,60 Eur) sumą. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti skolą iki 2007-05-18 bei sumokėti 2 proc. dydžio palūkanas. Bylos duomenimis ieškovas atsakovui sumokėjo šias sumas: 2009-02-05 – 10000 Lt, 2009-07-19 – 2200 Lt, 2009-08-20 – 10000 Lt, 2009-09-21 – 3000 Lt, 2010-01-21 – 6100 Lt, 2010-03-03 – 1500 Lt, 2010-03-18 – 1400 Lt, iš viso – 34 200 Lt, t. y. 9905 Eur (2009-09-21 ieškovo mokėjimų suvestinė), 2015-11-13 – 1000 Eur (2015-11-13 raštas); 2015-11-18 – 302 Eur (2015-11-18 raštas). Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad yra gavęs nurodytas sumas. Teismas sprendė, kad tarp šalių pirmiausiai buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. VS-07/05/03, ką patvirtina ir 2009-09-21 ieškovo mokėjimų suvestinė, kurioje žymima „(duomenys neskelbtini) paskola (duomenys neskelbtini) 2007.07.04“. Buto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta daug vėliau, t. y. 2008-06-17, o ieškovas mokėjimus atsakovui atlikinėjo nuo 2009-02-05 ir didelėmis sumomis. Teismo vertinimu, tai rodo, jog pirmiausiai tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis ir tik po to, kai atsakovai įsigijo butą, šalys sudarė susitarimą dėl buto pirkimo, tačiau preliminarios sutarties nesudarė. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad butas buvo perkamas būtent ieškovo vardu, taip pat, nesutampa ir paskolos sutarties suma su pradinio įnašo už butą suma. Vertindamas atsakovo argumentus teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos duomenimis atsakovai buvo sudarę ne tik 2008-07-21 kredito sutartį su AB SEB banku. Kaip matyti iš AB SEB bankas pateiktų duomenų, atsakovai, taip pat, buvo sudarę ir 2005-11-15 kredito sutartį, kurios įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu. AB SEB banko duomenimis, abi sutartys buvo nutrauktos, gauti vykdomieji dokumentai buvo perduoti antstolio Vytauto Mitkaus kontorai vykdymui, o įkeistas turtas buvo parduotas, įsiskolinimų išieškojimas yra tęsiamas. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos duomenys rodo, jog būtent atsakovams nevykdant įsipareigojimų bankui, buvo pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros, dėl ko butas buvo parduotas. (e.b.l. 172-176, 2 t.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantai V. Š. ir S. Š. prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 868,86 Eur ir 78,30 eur palūkanų priteisimo, priimti naują sprendimą – taikyti restituciją lėšoms gautoms pagal negaliojantį sandorį, žodinę buto preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį. Nurodė, kad sprendimas dalyje priimtas pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas, todėl dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirma, ieškovas ieškinyje nurodė, kad pagal paskolos sutartį pinigai buvo skirti pradiniam įnašui butui pirkti. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys pripažino, jog tarp jų susiklostė ne paskoliniai, o preliminarūs buto pirkimo - pardavimo santykiai. Nors 2007-05-03 sudaryta sutartis įvardinta -„Paskolos sutartis“, tačiau ją aiškindamas teismas turėjo remtis ne vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, o nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Paskolos sutarties terminas yra vos 15 dienų (iki 2007-05-18) ir į tai, kad savo tariamai pažeistą teisę ieškovas pradėjo ginti tik 2016-05-15, o palūkanas už paskolą prašo priteisti tik nuo 2016-04-05. Byloje įrodyta, kad butas buvo realizuotas 2016-04-04 antstolio V. Mitkaus patvirtintu Varžytinių aktu. Ieškovas laikė, šią aplinkybę pripažinta ir ieškinyje nurodė, kad jo teisės pažeistos buvo būtent 2016-04-05, kai ieškovas suprato, jog butas jam nebus parduotas ir atsakovai negalės įvykdyti žodinės preliminarios buto pirkimo- pardavimo sutarties sąlygų; Antra, ieškovas ieškinyje nurodė, o atsakovai patvirtino aplinkybę, jog tiek paskola, tiek vėlesni mokėjimai buvo skirti pradinei įmokai bei kredito įmokoms, už kuriuos buvo įgytas butas, todėl atsakovai pagal prievoles ieškovui atsako solidariai. Tai, kad teismas nenustatė teisinių santykių susiklosčiusių tarp šalių kilmės, jam esmingai sutrukdė nustatyti byloje ginčo esmę ir priimti teisingą sprendimą byloje. Teismas, neteisingai įvertindamas šalių santykius kaip paskolinius, o ne kaip santykius susiklosčiusius sudarius preliminarinę buto pirkimo-pardavimo sutartį, bylą išnagrinėjo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 str. 1 d. reikalavimus. Trečia, tai, kad šalys sudarė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį patvirtina šalių parodymai. Ieškovas 30 000 Lt (8688, 60 Eur) atsakovui perdavė ne kaip paskolą, o kaip avansinę įmoką, tęsdamas preliminarios sutarties santykius periodiškai atsakovams sumokėjo 11207,00 Eur. Preliminari sutartis buvo sudaryta žodinė, o ne rašytinė, tuo pažeidžiant sandorio sudarymo formą. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Taigi, 2007-05-03 sudaryta sutartis, kaip preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis, yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento; Ketvirta, byloje surinkti įrodymai, kad ieškovas atsakovams yra sumokėjęs 30 000 Lt (8688, 60 Eur) ir 11207,00 Eur laikotarpyje nuo 2009-09-21 iki 2015-11-18. Pritaikius vienašalę restituciją, šie pinigai turi būti sugrąžinti ieškovui, tačiau be palūkanų. Priteisimas iš atsakovų palūkanas neatitinka teisinės sąvokos „sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo“. Teismas neteisingai nustatė, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo. Avansinį mokėjimą atsakovai iš ieškovo gavo pagal preliminarią buto pirkimo- pardavimo sutartį, t.y. sutarties pagrindu. Taigi, atsakovai nepraturtėjo, nes negavo pinigų be pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismas nepragrįstai įpareigojo atsakovus grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kurį atsakovai įgijo pagal sutartį. Teismas nepagrįstai priskaičiavo ir palūkanas nuo tariamai gautos be pagrindo sumos (e.b.l. 178-181, 1 t.).
Atsiliepimas
Ieškovas J. P. atsiliepime į apeliacinį skundą, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2007-05-03 sutartis yra paskolos sutartis. Atsakovai užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu. Taigi minėta paskola ir buvo paskolinta atsakovui įsigyti nekilnojamąjį turtą. Atsakovo parengtoje ieškovo mokėjimų išklotinėje atsakovas nurodė, kad ieškovas jam paskolino 30 000 Lt, o vėliau jau nurodomi paprasti mokėjimai. Paskolos sutartyje numatytas trumpas paskolos terminas, patvirtina, kad atsakovas skolinosi pinigus trumpam, tikėdamasis greitai juos grąžinti, pardavęs vieną iš atsakovams priklausančių nekilnojamojo turto objektų. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybę, jog tarp šalių buvo susiklostę preliminarūs buto pirkimo-pardavimo santykiai, patvirtina faktas, kad ieškiniu palūkanas prašoma priteisti tik nuo 2016-04-05, t.y. nuo buto iš varžytinių pardavimo, nors paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2007-05-18. Ieškiniu buvo prašoma ir teismas priteisė 2 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo paskolintos sumos už paskutinius penkerius metus (atsižvelgiant į palūkanoms nustatytą senatį), o ne nuo buto pardavimo iš varžytinių momento. Ieškinyje nurodytos palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo buto iš varžytinių pardavimo, yra palūkanos už atsakovų nepagrįstai iš ieškovo gautas lėšas. Atsakovas, sudarydamas su ieškovu paskolos sutartį, nurodė, kad paskola reikalinga butui įsigyti. Ieškovui iki pat bylinėjimosi nebuvo žinoma, kuriam konkrečiai butui, todėl teikdamas ieškinį jis galvojo, kad ji buvo atsakovų panaudota įsigyti butui, adresu (duomenys neskelbtini), kurį atsakovai vėliau nuolat žadėjo perleisti ieškovui. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas vėliau, o paskola buvo panaudota vienam iš atsakovams priklausiusių butų įsigyti. Ieškovas niekada nepripažino, kad 11 207 Eur atsakovams perdavė kaip įmokas pastarųjų sudarytai kredito sutarčiai dengti. Priešingai, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovų su banku sudarytos paskolų sutartys buvo išimtinai atsakovų ir banko tarpusavio santykiai, kuriuose ieškovas nedalyvavo ir niekaip jų neįtakojo. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad tarp šalių realiai buvo sudaryta žodinė preliminarioji sutartis, tačiau tuo pačiu nurodo, kad ji yra negaliojanti. Visiškai neaišku, kokios pozicijos laikosi atsakovai: buvo ar ne sudaryta preliminarioji sutartis. Kadangi nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu reikalavimas taikyti restituciją nebuvo keliamas, jis yra naujas ir apeliacinėje instancijoje negali būti reiškiamas. Be to, aukščiau nurodyti argumentai patvirtina, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jokia preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis (nei žodinė, nei rašytinė), todėl netgi nėra ko pripažinti negaliojančia. Atsakovai neginčija teismo sprendimo dalyje dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo, todėl toje dalyje sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią. Kitą vertus, tarp šalių nebuvo sudarytas sandoris dėl perduotų 11 207 Eur, todėl šios lėšos laikytinos nepagrįstai gautomis sumomis. Kadangi atsakovų butas buvo parduotas iš varžytinių (o ne perleistas ieškovui kaip žadėta), atsakovai turi grąžinti nepagrįstai gautas lėšas. Pardavus butą iš varžytinių, atsakovams tapo žinoma, kad jie negalės parduoti ieškovui buto, todėl nuo šio momento jiems kilo pareiga grąžinti tiek nepagrįstai gautus pinigus, tiek ir mokėti palūkanas (e.b.l. 1-4, 2 t.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantų argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo teismo sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2007-05-03 tarp atsakovo V. Š. ir ieškovo J. P. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. VS-07/05/03, kuria ieškovas paskolino atsakovui 30 000 Lt (8688,60 Eur) sumą. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti skolą iki 2007-05-18 bei sumokėti 2 proc. dydžio palūkanas. Bylos duomenimis ieškovas atsakovui sumokėjo šias sumas: 2009-02-05 – 10 000 Lt, 2009-07-19 – 2200 Lt, 2009-08-20 – 10 000 Lt, 2009-09-21 – 3000 Lt, 2010-01-21 – 6100 Lt, 2010-03-03 – 1500 Lt, 2010-03-18 – 1400 Lt, iš viso – 34 200 Lt, t. y. 9905 Eur (2009-09-21 ieškovo mokėjimų suvestinė), 2015-11-13 – 1000 Eur (2015-11-13 raštas); 2015-11-18 – 302 Eur (2015-11-18 raštas). Dėl šių sumų sumokėjimo tarp šalių ginčo nėra. Atsakovams nuosavybės teise priklausė butas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2008-06-17 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1770 sudaryta su UAB „Luidas“. Nurodomas nuosavybės teisės išregistravimo pagrindas – turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. 0240/15/01071.
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų suteiktą 8688,60 Eur paskolą, 868,86 Eur palūkanas, 11 207,00 Eur nepagrįstai gautų lėšų ir 78,30 Eur palūkanas, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai įrodinėjo, jog butas (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas atsakovo vardu, nes ieškovas nenorėjo savo vardu įsigyti buto, tam ir buvo skirti ieškovo pinigai. Pasak atsakovų, ieškovas įsipareigojo, kad nupirks iš atsakovų butą, taip pat padengs atsakovams visas buto pirkimo, o vėliau ir buto pardavimo ieškovui išlaidas, tačiau to nepadarė, buto neįsigijo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pirmiausiai tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis ir tik po to, kai atsakovai įsigijo butą, šalys sudarė susitarimą dėl buto pirkimo, tačiau preliminarios sutarties šalys nesudarė, dėl to ieškovo ieškinį patenkino, o atsakovų priešieškinį atmetė.
Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovų ieškovo naudai priteista 868,86 Eur ir 78,30 Eur palūkanų, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, o ne preliminari buto pirkimo – pardavimo sutartis. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės apeliantai teigia, jog paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris ir šalys neketino sudaryti paskolos sutarties, o iš tikrųjų siekė sudaryti preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį.
CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016).
Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
Apeliantai teigia, jog tikroji šalių valia, sudarant paskolos sutartį, buvo sudaryti preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau ieškovas tai neigia ir nurodo, jog pinigus atsakovams paskolino butui įsigyti ir tik vėliau, tariantis dėl paskolos grąžinimo, šalys susitarė dėl buto perleidimo ieškovui. Apeliantai šiuo atveju nepateikė jokių įrodymų, jog tikroji šalių valia nebuvo sudaryti paskolos sutartį. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad paskolos sutarties suma nesutampa su pradinio įnašo už butą suma, dėl ko, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog atsakovai, kaip patys teigia, nepirko buto ieškovo naudai. Be to, buto pirkimo – pardavimo sutartis tarp atsakovų ir UAB „Luidas“ buvo sudaryta daug vėliau, nei buvo perduoti pinigai pagal paskolos sutartį, t. y. 2008-06-17. Todėl nėra aišku, kodėl ieškovas sudarytų preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį dėl buto pirkimo, kurį atsakovai patys savo nuosavybėn įsigijo tik praėjus daugiau nei metams nuo sutarties su ieškovu sudarymu. Be to, pažymėtina, jog atsakovai neginčija aplinkybės, kad pinigus iš ieškovo pagal sutartį yra gavę. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą išvadai, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, ir šioms išvadoms apeliacinės instancijos teismas pritaria.
Nors apeliantas nurodo, jog 11 207 Eur ieškovas atsakovams sumokėjo tęsdamas preliminariosios sutarties sąlygas, tačiau ieškovo pateikta atsakovo V. Š. pasirašyta mokėjimų išklotinė, iš kurios matyti, kad mokėjimai buvo atliekami nereguliariai ir skirtingomis sumomis, iš esmės paneigia atsakovų argumentus, jog ieškovas buvo įsipareigojęs mokėti bankui, su kuriuo atsakovai pasirašys sutartį dėl kredito butui, mėnesinius mokėjimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog atsakovams įsigijus butą ieškovo vardu ir jam įsipareigojus mokėti mėnesinius mokėjimus, jis juos būtų atlikęs reguliariai, arba bent jau tokio dydžio sumomis, kurios visiškai padengtų kreditą. Be to, ieškovas atsakovams sumokėjo iš viso 19 893 Eur sumą, ir šios sumos sumokėjimo apeliantai neginčija. Tuo tarpu atsakovai priešieškinyje nurodė, jog yra sumokėję už butą iš viso 148 263,58 Lt (42 940,10 Eur), tačiau nereiškė reikalavimo priteisti iš ieškovo likusį skirtumą.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantais, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas savo pažeistą teisę pradėjo ginti tik 2016-05-15, o palūkanas už paskolą prašo priteisti tik nuo 2016-04-05. Atsakovai neginčija, jog tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl buto perleidimo. Byloje nustatyta, jog toks susitarimas buvo sudarytas šalims tariantis dėl paskolos grąžinimo. Akivaizdu, jog butą antstoliui pardavus iš varžytinių, ieškovas neteko galimybės atgauti atsakovams paskolintus pinigus perleidus butą, todėl kreipėsi į teismą dėl paskolos ir be pagrindo įgytų lėšų priteisimo. Tuo tarpu apeliantų nurodoma aplinkybė, jog ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovų palūkanas už paskolą tik nuo 2016-04-05 nėra teisinga, kadangi iš ieškinio matyti, jog ieškovas palūkanas skaičiavo ir prašė priteisti už paskutinius penkerius metus. Jokių kitų argumentų, jog tarp šalių sudaryta paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris, atsakovai nenurodė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas už naudojimąsi pinigais, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju šalys sutartyje susitarė, kad už atsakovai ieškovui mokės 2 proc. dydžio palūkanas. Pripažinus, jog tarp šalių sudaryta paskolos sutartis nėra apsimestinis sandoris, iš atsakovų ieškovo naudai už naudojimąsi ieškovų pinigais pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė palūkanas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo tenkino, todėl naikinti ar keisti šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus atsakovų V. Š. ir S. Š. apeliacinį skundą, ieškovui J. P. priteistina iš atsakovų po 125 Eur (iš viso 250 Eur) bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kurias pagrindžiančius įrodymus ieškovas pateikė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 dienos sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų V. Š. ir S. Š. po 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovo J. P. naudai.