Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-902-440/2015 pagal ieškovo ieškinį atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl vekselio pripažinimo niekiniu, trečiasis asmuo antstolė V. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. V. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 220 111,21 Eur vertės vekselį, kurį jis, ieškovo teigimu, 2009 m. lapkričio 12 d. išrašė atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unija dėl suklydimo, negaliojančiu; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovo pagal vekselį išmokėtą sumą - 76 159,38 Eur; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas pateikė duomenis, kad sumokėjo dalį žyminio mokesčio, t. y. 20 Eur, o nuo likusios dalies sumokėjimo prašė jį atleisti. Prašyme teigė, kad jis šiuo metu nedirba ir pajamų neturi, todėl negali sumokėti viso dydžio žyminio mokesčio. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą iki 2015 m. rugsėjo 11 d. papildomai primokėti 3 339 Eur žyminio mokesčio dalį už ieškinio padavimą arba pateikti teismui duomenis, patvirtinančius prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad nepašalinus nurodytų trūkumų, ieškinys bus laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovui.Ieškovas 2015 m. rugsėjo 4 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti išieškojimą iš jam nuosavybės teise priklausančio turto, kuris yra areštuotas ir iš kurio ketinama pradėti išieškojimo veiksmus pagal šioje byloje ginčijamą vekselį. Ieškovas teigė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi ginčas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, o neuždraudus tretiesiems asmenims disponuoti žemės sklypais, jie gali būti perleisti kitiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino.Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia didele ieškinio suma, kuri pati savaime nelemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo. Nors teismas ir sutinka su ieškovo teiginiais, kad vykdymo procese ieškovui priklausantys žemės sklypai gali būti perleisti tretiesiems asmenims, tačiau pažymėjo, kad vykdymo procese laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ribotai atsižvelgiant į teismo sprendimų privalomumo principą. Nagrinėjamos bylos atveju, vykdymo veiksmų sustabdymas neproporcingai pažeistų išieškotojo interesus, nepagrįstai ir neproporcingai apribotų jo teises, todėl ieškovo prašymą atmetė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas A. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 315 straipsnio 1 dalyje (apeliacinių skundų padavimą ir nagrinėjimą reglamentuojančios teisės normos taikomos ir atskirųjų skundų padavimui bei nagrinėjimui CPK 338 str.) nustatyta, kad apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas. Nustačius, kad skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą; neveiksnaus ar neturinčio teisę jį paduoti asmens; skundžiamas teismo sprendimas negali būti apeliacinio apskundimo objektas, skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Šioms išvardintoms aplinkybėms paaiškėjus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atskirasis skundas pateiktas dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria, remiantis CPK 147 straipsnio 4 dalies pagrindu, buvo įvertintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepriėmus byloje pateikto ieškinio. CPK 147 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai ieškinys, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, tačiau ieškovas sumokėjo ne mažiau kaip pusę CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir nedelsdamas apie tai praneša ieškovui. Jeigu ieškovas, gavęs teismo nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones net ir esant ieškinio trūkumams, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia mutatis mutandis taikydamas CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šioje byloje ieškovas teikiamu ieškiniu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių neprašė, tačiau 2015 m. rugsėjo 3 d. teismo nutartimi įvertinus ieškinio priėmimo klausimą ir nustačius terminą jo trūkumams pašalinti, teisme 2015 m. rugsėjo 4 d. buvo gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą iš jo turto pagal šioje byloje ginčijamą vekselį. Tačiau tam, kad pirmosios instancijos teismui CPK 147 straipsnio 4 dalies pagrindu kiltų pareiga spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ieškovas turėjo būti įvykdęs dar vieną sąlygą – sumokėjęs ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų už ieškinio padavimą mokėtino žyminio mokesčio. Tai, kad ieškovas šios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki ieškinio priėmimo nebuvo įvykdęs, neginčytinai nustatyta remiantis bylos medžiaga: paties ieškovo ieškiniu teigiama, kad ieškovas sumokėjo tik 20 Eur žyminio mokesčio, iš 3 359 Eur mokėtino žyminio mokesčio sumos, kas sudaro tik 0,60 procentų mokėtino žyminio mokesčio. Dėl šių aplinkybių, nesumokėjus viso dydžio žyminio mokesčio ir nepateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo, ieškovui ir buvo 2015 m. rugsėjo 3 d. nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ir spręsti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsižvelgęs į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ir ieškovo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kadangi ji priimta nesant teisinio pagrindo ir pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (nepriklausomai nuo to, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį per klaidą priėmė ir joje pažymėjo apie galimybę dėl jos teikti atskirąjį skundą) (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 334 str. 1 d.). Aplinkybei, jog nutartis, kurios pagrindu pateiktas skundas ir pradėta civilinė byla, negali būti apeliacijos objektas paaiškėjus tik apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas, pradėtas pagal ieškovo A. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties, turi būti nutraukiamas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo A. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarties.