- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-19
- Bylos Nr.
- e2A-455-653/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33137-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- G. R., D. K., J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) G. R., D. K. ir J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo pagal ieškovų G. R., D. K. ir J. K. ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai D. K., G. R., J. K. pateikė teismui ieškinius, kuriais prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra), po 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (e. b. 2 t., b. l. 6; 3 t., b. l. 1; 4 t., b. l. 1).
2. Visuose trijuose teismui pateiktuose ieškiniuose ieškovai nurodė, kad „2016 m. spalio 28 nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas nuteisė žudikus (duomenys neskelbtini) byloje iki gyvos galvos, tačiau civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje nepriėmė, nes buvo per vėlai. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 112 str. 1 d. civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, nors dar ikiteisminiame tyrime tiek tyrėjai, tiek prokurorai privalėjo išaiškinti teisę pateikti civilinį ieškinį, o pagal BPK 117 str. prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalėjo pats pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei. Prokurorai nepasiūlė ir patys nepadavė ieškinio, nors (duomenys neskelbtini) žudynių byloje žala padaryta būtent valstybei“. Dėl to ieškovams 2016-10-28 nuosprendžiu neturtinė žala nebuvo priteista, nors kitiems nukentėjusiesiems priteista po 100 000 Eur už išžudytus gimines. Tokiais neteisėtais pareigūnų veiksmais padaryta ieškovams neturtinė žala, ieškovai dėl to jaučiasi emociškai sugniuždyti ir pažeminti, įžeisti, pablogėjo jų savijauta ir reputacija.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, su ieškiniais nesutiko ir prašė jį atmesti (e. b. 5 t., b. l. 1–5; e. b. 7 t., b. l. 10–15, 17–22).
4. Atsiliepimuose nurodė, kad ieškiniuose išdėstyti argumentai nėra pagrįsti įrodymais. Ieškovai, reikalaudami atlyginti žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau ieškovai neatleidžiami nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
Šalies argumentai
5. Ieškovai teigdami, kad prokuroras, kuris palaikė kaltinimą, turėjo pareikšti ieškinį, jeigu toks nebuvo pareikštas ikiteisminiame tyrime, nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu (dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negalėjo ginti teisme teisėtų savo interesų) prokuroras tai privalėjo padaryti. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimu nukentėjusia buvo pripažinta tik žuvusiojo sutuoktinė. Kitų šeimos narių ar artimų giminaičių prašymų pripažinti juos nekentėjusiais ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta. Ieškovai Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. protokoline nutartimi buvo pripažinti nukentėjusiais, bet ne civiliniais ieškovais, kadangi civilinių ieškinių nereiškė. Ieškovų noras pareikšti civilinį ieškinį buvo išreikštas bylą nagrinėjant teisme 2016 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje, baigus įrodymų tyrimą, baigiamųjų kalbų stadijoje, todėl buvo pripažinta, kad jie paduoti nesilaikant BPK 112 str. 1 d. reikalavimų. Ieškovų teiginiai, kad prokurorai nepateikė ieškinio dėl valstybei padarytos žalos atlyginimo nepagrįsti, kadangi iš pateikto nuosprendžio kopijos matyti, kad Generalinės prokuratūros pareikštas 653 850,49 Eur civilinis ieškinys patenkintas ir ši suma priteista solidariai iš visų nuteistųjų. Atkreipė dėmesį, kad ieškovai 2015 m. gruodžio 4 d. teismo pripažinti nukentėjusiaisiais, tuo pat metu nepareiškę civilinio ieškinio, o jį pareikšdami po 6 mėnesių, elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė (e. b. 7 t., b. l. 50–53).
7. Teismas bylos duomenis nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-487/2016 (teisminio proceso Nr. 1-10-9-00150-2013-3), patvirtina, jog šiuo nuosprendžiu buvo patenkintas Lietuvos Generalinės prokuratūros ieškinys ir iš asmenų, pripažintų kaltais pagal nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 100 str., solidariai priteista 653 850,49 Eur valstybei padarytos žalos atlyginimui. Teismas laikė, jog šios aplinkybės paneigia ieškovų argumentus, kad, prokurorai neįgyvendino pareigos įtvirtintos BPK 117 str. pareikšti ieškinį dėl valstybei padarytos žalos atlyginimo.
8. Teismas, nurodęs BPK 117 str., teigė, jog ieškovai nepateikė įrodymų, kurie leistų nustatyti kitas priežastis, jog ieškovai dėl jų negalėjo pareikšti civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje, todėl prokurorai neturėjo pareigos pareikšti civilinį ieškinį teisme už ieškovus.
9. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendis ir 1991 m. rugpjūčio 30 d. liudytojo tardymo protokolas, 1991 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas pripažinti nukentėjusiuoju, 2008 m. liepos 18 d. liudytojo papildomos apklausos protokolas patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimu nukentėjusia buvo pripažinta tik žuvusiojo sutuoktinė, kuri 2008 metais nurodė, kad civilinio ieškinio nereikš, nes negali nurodyti žalos dydžio. Galimai toks ieškinys bus pareikštas vėliau. Atsakovo atstovė patvirtino, kad kitų žuvusiojo asmenų artimų giminaičių prašymų pripažinti nukentėjusiaisiais nebuvo gauta. Duodamos paaiškinimus teismo posėdyje ieškovės nenurodė, jog apie aukščiau nurodytą baudžiamąją bylą joms buvo žinoma ikiteisminio tyrimo metu iš žuvusio brolio sutuoktinės, tačiau jos nedėjo pastangų tam, kad būtų pripažintos nukentėjusiomis. Paaiškino, kad tokį sprendimą priėmė po žuvusiojo brolio sutuoktinės mirties. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad protokoline nutartimi ieškovai buvo pripažinti nukentėjusiais. Šiame posėdyje ieškovams buvo išaiškinta teisė reikšti civilinį ieškinį, tačiau ne baudžiamojoje byloje, kur yra pradėtas įrodymų tyrimas, o civilinio proceso nustatyta tvarka.
10. Nurodo, kad teisė pareikšti ieškinį bei šios teisės įgyvendinimo tvarka ieškovams buvo išaiškinta 2015 m. gruodžio 4 d., teismui priėmus sprendimą pripažinti ieškovus nukentėjusiais. Kadangi ieškovai į baudžiamosios bylos procesą įstojo bylos nagrinėjimo teisme metu, vykstant įrodymų tyrimui, jie neturėjo teisės reikšti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, tačiau šią savo teisę galėjo ir gali įgyvendinti pareikšdami ieškinį dėl žalos atlyginimo asmenims, pripažintiems kaltais nusikaltimo padarymu, civilinio proceso nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad ieškovai, atstovaujami advokato, baudžiamojoje byloje klausantis baigiamųjų kalbų, pareiškė civilinius ieškinius, kuriuos pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta priimti.
11. Teismas, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, darė išvadą, kad ieškovai, tiek žinodami apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, tiek apie nagrinėjamą teisme baudžiamąją bylą, nesielgė kaip rūpestingi ir atsakingi asmenys, įgyvendindami savo procesines teises. Kadangi ieškovai savo teisių neįgyvendino ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu iki įrodymų tyrimo pradžios, o prokurorai, nesant, išreikštos ieškovų valios, neturėjo pareigos ieškovų pripažinti nukentėjusiaisiais bei civiliniais ieškovais, ar pareikšti jų vardu ieškinius, konstatavo, jog nėra pagrindo prokurorų veiksmus laikyti neteisėtais. Ieškovams neįrodžius veiksmų neteisėtumo, teismas laikė, jog nėra pagrindo išvadai, jog ieškovams buvo padaryta žala, todėl ieškovų ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
12. Apeliantai J. K., D. K. ir G. R. apeliaciniame skunde (e. b. 7 t., b. l. 61) prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą.
13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nuosprendis patvirtina, kad šiuo nuosprendžiu buvo patenkintas Generalinės prokuratūros ieškinys ir iš asmenų, pripažintų kaltais pagal nusikaltimą, numatytą BK 100 str., solidariai priteista 653 850,49 Eur valstybei padarytos žalos atlyginimą. Tai paneigia argumentus, kad prokuroras įgyvendino pareigą, įtvirtintą BPK 117 str., kadangi 653 850,49 Eur kompensacija buvo priteista kitiems nukentėjusiems, bet ne ieškovams. Prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu jis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žala valstybei. Akivaizdu, jog žala buvo padaryta valstybės pamatams.
14. Teigia, jog pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismas negali būti pasyvus bylų proceso stebėtojas, o vykdydamas teisingumą, teismas turi išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Teismo aktyvus vaidmuo nagrinėjant civilinį ieškinį pareikštą baudžiamojoje byloje įtvirtintas ir BPK 115 str. 1 d., numatančioje teismo teisę nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nuosprendis ir 1991 m. rugpjūčio 30 d. liudytojo tardymo protokolas, 1991 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas pripažinti nukentėjusiuoju, 2008 m. liepos 18 liudytojo papildomos apklausos protokolas patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimu nukentėjusia buvo pripažinta tik žuvusiojo sutuoktinė, tačiau ne apeliantai. Tai patvirtina valstybės kaltę, kadangi Lietuvos Respubliką turėjo atstovauti ne tik Generalinė prokuratūra, bet neįtraukta į procesą ir Teisingumo ministerija.
15. Ieškovai į baudžiamosios bylos procesą įstojo bylos nagrinėjimo teisme metu, vykstant įrodymų tyrimui, todėl jie neturėjo teisės reikšti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje. Apylinkės teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą ir nesiaiškino, kodėl draudimas reikšti civilinį ieškinį ribojamas iki įrodymų teisme pradžios.
Atsiliepimas
16. Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą (e. b. 7 t., b. l. 69–72) su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
17. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamos bylos pabaigoje, o ieškovai tik apeliaciniame teisme nurodė, kad į bylą turėjo būti įtraukta Teisingumo ministerija, tačiau nenurodė tam jokio tiesinio pagrindo, t. y. kokie nagrinėjamu atveju yra neteisėti veiksmai. Akivaizdu, kad ieškovai netinkamai supranta įrodinėjimo ypatumus civiliniame procese, nes civilinio proceso tvarka teismas sprendžia civilinį ginčą dėl civilinės teisės, tame tarpe teisės į žalos atlyginimą, kuriam išspręsti reikšmingi atsakovu traukiamo asmens neteisėti veiksmai, žalos faktas, jos dydis ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi nustatė šalims terminą, iki kurio turėjo būti pateikti įrodymai, kuriais bus grindžiami reikalavimai, tačiau ieškovai šia savo teise nepasinaudojo.
Šalies argumentai
18. Ieškovai tik teigia, jog prokurorai turėjo pareikšti ieškinį, jeigu toks nebuvo pareikštas ikiteisminiame tyrime, tačiau nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu, numatytų BPK 117 str., prokuroras tai privalėjo padaryti. Nukentėjusia buvo pripažinta tik žuvusiojo A. K. žmona. Kitų šeimos narių ar artimų giminaičių prašymų pripažinti juos nukentėjusiaisiais ikiteisminio turimo metu nebuvo gauta. Tik Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. protokoline nutartimi ieškovai buvo pripažinti nukentėjusiais, bet ne civiliniais ieškovais, kadangi civilinių ieškinių nereiškė. Teisė pareikšti civilinį ieškinį jiems buvo išaiškinta, teismui priėmus sprendimą pripažinti ieškovus nukentėjusiais. Tokia teise jie baudžiamojoje byloje pasinaudojo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. teisiamojo posėdžio protokolu juos pagrįstai buvo atsisakyta priimti.
19. Ieškovų teiginys, kad nepripažinimas jų nukentėjusiais ikiteisminio tyrimo metu patvirtina valstybės kaltę nepagrįstas, kadangi šios kategorijos bylose sprendžiamas atsakomybės, o ne kaltės klausimas. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovai, tiek žinodami apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, tiek apie nagrinėjamą teisme baudžiamąją bylą, akivaizdžiai elgėsi nerūpestingai ar aplaidžiai. Kadangi ieškovai neįgyvendino savo teisių ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu iki įrodymų tyrimo pradžios, o prokurorai, nesant, išreikštos ieškovų valios, neturėjo pareigos ieškovų pripažinti nukentėjusiais bei civiliniais ieškovais, ar pareikšti jų vardu ieškinius, konstatavo, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog prokurorų veiksmai buvo neteisėti. Atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nesvarstytinas ir išvestinis reikalavimas – kreipimasis į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinis skundas netenkintinas.
21. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
22. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino.
23. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 str. 1–3 d. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tačiau nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal įstatymą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007), ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo žalai atlyginti. Neteisėtais veiksmais gali būti pripažįstama neteisėtas neveikimas (neįvykdymas įstatymuose nustatytos pareigos), atlikimas veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (nesilaikymas tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008).
24. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, jog prokurorai baudžiamojoje byloje neįvykdė BPK 117 str. įtvirtintos pareigos, kadangi, apeliantės nuomone, nustačius nusikalstama veika padarytos žalos valstybei faktą, prokurorui minėto straipsnio pagrindu kyla pareiga baudžiamojoje byloje pateikti civilinį ieškinį, jeigu šis ieškinys nepareikštas, visų nukentėjusiųjų asmenų atžvilgiu.
25. BPK 109 str. nustatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Pagal BPK 117 str., prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų. Taigi, sistemiškai aiškinant nurodytą BPK teisinį reglamentavimą, matyti, jog BPK 117 str. yra įtvirtinti dveji atskiri pagrindai, kuriais vadovaujantis prokurorui kyla pareiga baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas. Aplinkybė, jog nusikalstama veika buvo padaryta žala valstybei, nesuponuoja prokuroro pareigos teikti civilinius ieškinius visų nukentėjusių asmenų, kurie nėra pateikę civilinių ieškinių, atžvilgiu, t. y. turi būti nustatyti BPK 117 str. įtvirtinti pagrindai (asmuo dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų), kuriais vadovaujantis prokurorui kyla pareiga pateikti civilinį ieškinio tokio asmens atžvilgiu.
26. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismo 2016-10-18 nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-487/2016 (teisminio proceso Nr. 1-10-9-00150-2013-3) patvirtina, kad šiuo nuosprendžiu buvo patenkintas Generalinės prokuratūros ieškinys ir iš asmenų, pripažintų kaltais pagal nusikaltimą, numatytą BK 100 str., solidariai priteista 653 850,49 Eur valstybei padarytos žalos atlyginimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ieškovai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pilnamečiai, byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir ieškovai bylos nagrinėjimo metu, patvirtinančių, kad ieškovai (ar bent vienas iš jų) baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neturėjo objektyvių priežasčių neturėjo galimybės ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantai apeliaciniame skunde, šios teismo nustatytos aplinkybės paneigia ieškovų argumentus, kad prokurorai neįgyvendino pareigos, įtvirtintos BPK 117 str., kadangi, kaip minėta, iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškinys dėl valstybei padarytos žalos atlyginimo buvo pateiktas, o ieškovams nepateikus įrodymų, patvirtinančių kitas priežastis, jog ieškovai dėl jų negalėjo pareikšti civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje, konstatuotina, jog prokurorams nekilo pareiga pareikšti civilinį ieškinį teisme už ieškovus.
27. Apeliantai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog baudžiamojoje byloje nukentėjusia buvo pripažinta tik žuvusiojo sutuoktinė, bet ne apeliantai, kadangi iš byloje esančios 2018 m. gruodžio 4 d. protokolinės nutarties matyti (b. l. 23–27), jog ieškovai baudžiamojoje byloje taip pat buvo pripažinti nukentėjusiais. Apeliantų teigimu, ši aplinkybė (turima omenyje – apeliantų nepripažinimą nukentėjusiais) patvirtina valstybės kaltę, kadangi Lietuvos Respubliką turėjo atstovauti ne tik Generalinė prokuratūra, bet ir neįtraukta į procesą Teisingumo ministerija. Tačiau apeliantai apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su Teisingumo ministerijos būtinu dalyvavimu (atstovavimu) šioje byloje, kurios galėtų turėti įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nurodyti apeliantų argumentai atmestini.
28. Apeliantai taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą ir nesiaiškino, kodėl draudimas reikšti civilinį ieškinį ribojamas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.
29. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigta Konstitucijos 106 str. 1, 2, 3 d., 110 str. 2 d., CPK 3 str. 3 d. įtvirtinta teismo (teisėjo) diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindo buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju nėra.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,
nutaria:
apeliantų (ieškovų) G. R., D. K. ir J. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.