Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00677-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.,

3.2.4.11., 3.4.3.2.3.

2020 m. gegužės 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-906-945/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Niskama“ ieškinį atsakovui A. Ž. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB, bendrovė) ,,Niskama“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo A. Ž. 277 857,06 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

2. Ieškinyje nurodyta, kad pagal finansinius duomenis bendrovė 2016 m. vasario 28 d. buvo nemoki (balansinis turtas sudarė 1 114 828,41 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – 718 518, 86 Eur), tačiau atsakovas, nuo 2015 m. lapkričio 6 d. ėjęs bendrovės vadovo pareigas, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bankroto byla ieškovei iškelta kreditorių iniciatyva Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi paliko nepakeistą. Ieškovės teigimu, po 2016 m. vasario 28 d. susidarė 1 061 706,39 Eur dydžio naujų kreditorinių reikalavimų, o 2019 m. vasario 7 d. nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai sudarė 1 354 412,32 Eur. Ieškovės įsitikinimu, skirtumas tarp šių sumų vertintinas kaip bankroto proceso neinicijavimo laiku sąlygota žala, kurią privalo atlyginti atsakovas.

3. Atsiliepime atsakovas A. Ž. prašė patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pasibaigus kalendoriniam mėnesiui neįmanoma jau kitą dieną turėti tikslius ir neabejotinus finansinius duomenis apie realią bendrovės finansinę padėtį. Atsakovas pažymėjo, kad net ir iš pačios ieškovės pateiktų kiekvieno mėnesio finansinių duomenų matyti, jog po 2016 m. kovo 1 d. atskirais mėnesiais bendrovės turto vertė didėjo, o pradelstų prievolių suma mažėjo. Bendrovė vykdė kasdieninę ūkinę komercinę veiklą, atsakovas siekė išsaugoti veikiančią bendrovę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 119 904,62 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

5. Teismas konstatavo, kad yra įrodytos visos atsakovo, kaip bendrovės vadovo, būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę deliktinę atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pagal 2016 m. vasario 28 d. bendrovės balanso duomenis jos turtas sudarė 1 114 828,41 Eur (210 028,18 Eur vertės ilgalaikis turtas ir 904 800,23 Eur vertės trumpalaikis turtas), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 076 555,26 Eur (iš to skaičiaus – 934 865,49 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Bendrovės turtas per du mėnesius sumažėjo virš 20 proc., o prievolės padidėjo daugiau nei 7 proc., bendra prievolių suma beveik susilygino su turto verte. Teismas pažymėjo, kad 2016 metų vasario mėnuo buvo paskutinis ieškovės veiklos mėnuo, kai balansinė turto vertė dar viršijo kreditorinių reikalavimų sumas ir egzistavo galimybė realizavus įmonės turtą atsiskaityti su kreditoriais. Remdamasis šiais duomenimis, teismas konstatavo, kad 2016 m. vasario 28 d. įmonė buvo nemoki ir atsakovui atsirado įstatyminė pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad įmonė tęsė veiklą iki pat bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog bendrovės finansiniai sunkumai buvo laikini, jog buvo imtasi specialių priemonių, kurios būtų padėjusios atkurti bendrovės mokumą, jog atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų, nukreiptų į bendrovės veiklos optimizavimą, pelningų projektų įgyvendinimą ar pan.

8. Teismas, pasisakydamas dėl priteistinos žalos dydžio, nurodė, kad ieškovė kilusią žalą sieja su po 2016 m. kovo 1 d. padidėjusia kreditorinių reikalavimų suma – 277 857,06 Eur, kurią apskaičiavo iš bankroto byloje patvirtintos bendros kreditorinių reikalavimų sumos (1 354 412,32 Eur) atimdama visų finansinių prievolių sumą, egzistavusią 2016 m. vasario 28 d. (1 076 555,26 Eur). Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog visa prašoma priteisti žala kilo dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos. UAB „Bitė Lietuva“ 2,36 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo dalis ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 157 950,08 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo dalis susidarė laikotarpiu iki atsakovo pareigos inicijuoti bankroto procesą atsiradimo, todėl nėra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais. Teismas nustatė, kad dėl atsakovo laiku neįvykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės nuostoliai padidėjo 119 904,62 Eur, kuriuos privalo atlyginti atsakovas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniame skunde atsakovas A. Ž. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kartu su skundu atsakovas pateikė naują rašytinį įrodymą – bankroto administratoriaus siųstą elektroninį laišką apie bendrovės bankroto procese gautas pajamas, kurį prašo priimti. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

9.1. Ieškovės į bylą pateikti bendrovės finansiniai duomenys patvirtina, kad po teismo nustatytos bendrovės nemokumo datos (2016 m. vasario 28 d.) ji toliau vykdė kasdieninę ūkinę komercinę veiklą, kurios metu bendrovės turtas vienais laikotarpiais sumažėdavo, kitais – vėl išaugdavo. Taigi, atsakovas ne sąmoningai leido bendrovės turtui mažėti ir pradelstiems įsipareigojimams augti, bet nuo 2016 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pradelstus įsipareigojimus sumažino 231 423,38 Eur suma ir siekė išsaugoti veikiančią bendrovę.

9.2. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie bendrovės normalią ūkinę komercinę riziką viršijančius atsakovo iniciatyva sudarytus sandorius ar kitus atsakovo atliktus veiksmus, sukėlusius bendrovei nuostolių. Teismas neatsižvelgė į atsakovo išdėstytus argumentus ir jų tinkamai nevertino, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti buvimo.

9.3. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, apibrėžiančias įmonės vadovo pareigos inicijuoti įmonei bankroto bylą atsiradimo momentą. Priešingai nei sprendė teismas, pareiga inicijuoti ieškovės bankroto bylą atsakovui kilo nebent 2016 m. balandžio 13 d., t. y. ne vėliau kaip 5-tą dieną po to, kai ieškovės dalyviai įstatymo įtvirtintu terminu nesiėmė bendrovės mokumo atkūrimo priemonių.

9.4. Nustatydamas ieškovės patirtos žalos dydį, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, dėl ko bylą išsprendė neteisingai. Neteisingai nustatęs atsakovo įstatyminės prievolės atsiradimo momentą, teismas klaidingai apskaičiavo ieškovės patirtos žalos dydį – teismas turėjo vadovautis ieškovės pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma, nustatyta 2016 m. balandžio 13 d., o ne 2016 m. vasario 28 d. Teismas visiškai netyrė, kokia bendrovės įsiskolinimų suma jos bankroto bylos eigoje liks nepadengta. Su apeliaciniu skundu pateiktas naujas įrodymas patvirtina, kad įmonės bankroto procese gautos pajamos 2019 m. birželio 27 d. sudarė net 49 449,80 Eur. Teismas nebuvo aktyvus, nerinko įrodymų savo iniciatyva ir nenustatė nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos.

10. Ieškovė BUAB ,,Niskama“ atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais atsikirtimais:

10.1. Ieškovė 2016 m. vasario 28 d. buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Kai nežymiai padidėdavo ieškovės turtas, tuo pačiu laikotarpiu daug didesne dalimi padidėdavo ir ieškovės skolos.

10.2. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas, sužinojęs apie bendrovės nemokumą, būtų informavęs apie tai bendrovės dalyvius ar sušaukęs dalyvių susirinkimą, jog šie imtųsi priemonių bendrovės mokumui atkurti. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti 5 bei 40 dienų terminai nėra taikomi.

10.3. Byloje yra pateikta visa informacija apie bendrovės bankroto proceso metu gautas pajamas, todėl prie apeliacinio skundo pridėtas įrodymas nėra naujas – jame nurodytos pajamos sutampa su teismui ieškovės pateiktų bendrovės pajamų suma. Ieškovės administravimo išlaidų sąmata yra padidinta iki 30 525 Eur, taigi nėra jokių duomenų, kad apeliaciniame skunde nurodoma 49 449,80 Eur pajamų suma bus skirta tik kreditorių reikalavimų tenkinimui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujo įrodymo priėmimo

12. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – ieškovės bankroto administratoriaus 2019 m. birželio 27 d. el. paštu atsiųstus duomenis apie ieškovės bankroto procese gautas pajamas. Atsakovo teigimu, šis rašytinis įrodymas patvirtina apeliacinio skundo motyvus, kad siekiant teisingai nustatyti žalos dydį, pagal bylos aplinkybes būtina išsiaiškinti bendros bendrovės skolų sumos, kuri liks nepadengta, apimtį, nes auga gautų pajamų suma.

13. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

14. Atsižvelgdama į tai, kad nauju įrodymu grindžiami apelianto skunde išdėstyti argumentai, susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, ieškovė atsiliepime į skundą turėjo galimybę pasisakyti ir pasisakė dėl naujai pateikto įrodymo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog objektyvi būtinybė pateikti į bylą šį įrodymą iškilo jau po apskųsto teismo sprendimo priėmimo, todėl naują įrodymą priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl byloje esančių įrodymų vertinimo

15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas yra atsakingas už bendrovei kilusią žalą dėl jo laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, nevertino atsakovo paaiškinimų. Atsakovo įsitikinimu, jis siekė išsaugoti veikiančią bendrovę, nes jos turtas tam tikrais laikotarpiais padidėdavo. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

16. Apeliantas iš esmės kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio. Nors apeliantas pripažįsta, kad jam buvo žinomi bendrovės finansiniai sunkumai, kurie sudarė objektyvias prielaidas inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, tačiau iš esmės siekia, jog byloje surinktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apelianto teigimu, jis bandė imtis priemonių bendrovės nuostoliams sumažinti ir juos sumažino, siekė išvengti bankroto, byloje nebuvo pateikta duomenų apie normalią ūkinę komercinę riziką viršijančius jo, kaip vadovo, iniciatyva sudarytus sandorius ar atliktus kitus veiksmus, sąlygojusius bendrovės veiklos nuostolingumą.

17. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

18. Atsakovas, teigdamas apie egzistavimą sąlygų, leidusių sėkmingai tęsti įmonės veiklą ir tikėtis teigiamų perspektyvų, išsaugoti veikiančią įmonę, turi įrodyti tokius savo teiginius (CPK 176 -185 straipsniai). Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos toliau tęsti bendrovės veiklą ir maksimaliai sumažinti juos nuostolius.

19. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tie atvejai, kai įmonė vykdė veiklą, savaime nėra pakankama sąlyga, šalinanti vadovo atsakomybę dėl bankroto bylos laiku neiškėlimo. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo ją, tačiau dėl tokio vykdymo didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.).

20. Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad faktiškai nemoki bendrovė, vadovaujama atsakovo, toliau vykdė ūkinę komercinę veiklą ir kai kuriais 2016 metų mėnesiais sumažindavo pradelstus įsipareigojimus, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą laiku į teismą dėl bankroto bylos jo vadovautai įmonei iškėlimo.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo deklaratyvaus turinio teiginius dėl byloje nustatinėtų aplinkybių. Konkrečiais įrodymais nepagrįsti apelianto paaiškinimai, kad jis pateisinamais ir protingais būdais siekė sumažinti įmonės nuostolius bei atsiskaityti su kreditoriais (CPK 178 straipsnis). Nedetalizuota, kokių konkrečių veiksmų ir priemonių atsakovas ėmėsi įmonės veiklai stabilizuoti ir finansiniams rodikliams pagerinti. Vien apelianto samprotavimai ir aiškinimas, kad byloje nėra duomenų apie įprastą verslo riziką viršijusių bendrovės sandorių sudarymą, nepateisina atsakovo neveikimo atsiradus pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

22. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas itin išsamiai išanalizavo bendrovės finansinę padėtį kiekvieną aktualaus laikotarpio (2016 metais) mėnesį ir įvertino tos padėties kitimą. Teismas taip pat įvertino ir atsakovo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad atsakovui pavyko sumažinti pradelstus bendrovės įsipareigojimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sprendžiant dėl civilinės atsakomybės atsakovui taikymo, šiuo konkrečiu atveju yra svarbi ne tiek apelianto nurodyta iš esmės nežymaus pradelstų įsipareigojimų sumažinimo aplinkybė, kiek bendrovės finansinių rodiklių visumos kitimo bendros tendencijos. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus bendrovės finansinius duomenis, bendrovės prievolių suma buvo mažinama ne veiklos pajamomis, bet realizuojant turtą, kurio didžiąją dalį sudarė debitoriniai įsipareigojimai, atsargos bei išankstiniai apmokėjimai, ir kurių vertinė suma itin sumažėjo. Be to, tuo laikotarpiu, kai laikinai didėjo bendrovės turto vertė, kartu žymiai didesne apimtimi išaugdavo prievolių sumos, pvz., 2016 metų gegužės mėnesį prievolių suma sumažėjo 14 276,80 Eur, tačiau turto vertė sumažėjo 141 452,37 Eur, bendrovės nuostoliai sudarė 118 842,23 Eur (t. I, b. l. 148–151). Taigi ta aplinkybė, kad nuolat kito įmonės turto apimtis ar pradelstų įsipareigojimų suma, nepatvirtina apelianto teiginių, kad jis siekė išsaugoti įmonės veiklą ir nepaneigia jo kaltės dėl laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momento

23. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog vėliausia data, kada atsakovas privalėjo realizuoti savo pareigą inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą, buvo 2016 m. kovo 1 d., nes įmonė nemoki tapo 2016 m. vasario 28 d. Apeliantas nurodo, kad 2016 m. vasario 28 d. galiojusios Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijos 8 straipsnio 1 dalis numatė, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi anot apelianto, pareiga jam inicijuoti ieškovės bankroto bylą kilo 2016 m. balandžio 13 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

24. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.). Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl vadovo sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.

26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, joms pritaria bei laiko įrodyta aplinkybę, kad UAB „Niskama“ tapo nemokia jau 2016 m. vasario 28 d., todėl atsakovas privalėjo kreiptis į teismą iškelti įmonei bankroto bylą.

27. Visų pirma, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovė, byloje nėra duomenų, kad atsakovas, sužinojęs apie įmonės nemokumą, būtų informavęs apie tai įmonės dalyvius ar sušaukęs dalyvių susirinkimą, jog būtų imamasi atitinkamų priemonių įmonės mokumui atkurti. To neteigia ir apeliantas. Taigi šiuo atveju atsakovas neteisingai aiškina nurodytą ĮBĮ normą ir nepagrįstai taiko joje nurodytą 40 dienų terminą. Antra, byloje nustatyta, kad bankroto byla atsakovei iškelta ne atsakovo, bet įmonės kreditorių prašymu. Bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi, kreditoriui UAB ,,Conlex“, o taip pat ir kitiems kreditoriams, 2017 m. sausio 25 d. pateiktus prašymą. Taigi atsakovas jam nustatytos pareigos nevykdė ne tik nustatytu momentu, bet apskritai. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas nesutiko su kreditorių prašymais iškelti bankroto bylą, kreditorių reikalavimus ginčijo ir prašė įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, būtent vadovas yra atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, kontrolę, todėl jam geriausiai buvo ir turėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su įmonės finansine padėtimi, nuostoliais ir pradelstais įsipareigojimais kreditoriams. Atsakovas ne tik neveikė nedelsdamas, bet dėl savo aplaidžių veiksmų (neveikimo) apskritai nevykdė pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Niskama“ iškėlimo, todėl jam kyla pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl tokių veiksmų (neveikimo).

Dėl žalos atlyginimo dydžio

28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad siekdamas nustatyti ieškovės patirtos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje įrodinėtas aplinkybes dėl ieškovei sąlygotos nuostolių sumos, kadangi visiškai netyrė ir nevertino įrodymų apie tai, kokia ieškovės įsiskolinimų suma bankroto byloje liks nepadengta. Tokius įrodymus, apelianto įsitikinimu, turėjo rinkti pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

30. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 119 904,62 Eur žalos atlyginimą, sprendė, kad būtent tokio dydžio nuostolius įmonė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokio dydžio žalą teismas siejo su po 2016 m. kovo 1 d. padidėjusia kreditorinių reikalavimų suma – iš bankroto byloje patvirtintos bendros kreditorinių reikalavimų sumos atėmęs bendrą prievolių sumą, egzistavusią 2016 m. vasario 28 d. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šią įsiskolinimų sumą laikė suma, kuri liks nepadengta bankroto byloje. Siekdamas paneigti šią išvadą, apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė pažymą apie bendrovės iki 2019 m. birželio 27 d. gautas pajamas – 49 449,80 Eur.

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės šie duomenys nėra nauji ir byloje jau buvo pateikti priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, be to, kaip matyti iš apskųsto teismo sprendimo turinio – jie buvo aptarti ir įvertinti. Byloje esančioje pažymoje apie įmonės 2019 m. balandžio 1 d. gautas pajamas nurodoma, kad įmonė jau yra gavusi 15 374,80 Eur pajamų ir iki 2019 m. balandžio 12 d. planuojama dar gauti 34 000 Eur už žemės sklypus (t. III, b. l. 33). Apelianto pateiktoje pažymoje nurodomi analogiški duomenys – 34 000 Eur gauta pardavus žemės sklypus, o likusi suma – kitos pajamos. Taigi šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, įvertino ir bendrovės gautas pajamas, jų įtaką kreditorinių įsipareigojimų patenkinimui. Apeliantas nepateikė duomenų, kad likusi nepatenkintų kreditorių įsipareigojimų dalis yra apskaičiuota neteisingai, jog dalis jų galėtų būti atlyginta įmonės bankroto metu gautomis lėšomis ar kisti kokiu nors kitu nenurodytu būdu. Pažymėtina, kad iš įmonės visų rūšių gautų lėšų pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos.

32. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė momentą, kada atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netenka teisinės reikšmės apelianto argumentai, kad žala turėtų būti skaičiuojama nuo 2016 m. balandžio 13 d.

33. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios išvados pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.