Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Dentuva LT“ bankroto administratoriaus R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-190-924/2017 pagal ieškovės BUAB „Dentuva LT“ ieškinį atsakovei T. V., tretieji asmenys V. V., R. V., D. G. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 790 Eur turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2015-04-14 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Atsakovė ėjo ieškovės vadovės pareigas nuo 2012-02-10 iki 2014-10-06. Atsakovė 2014-10-06 atsistatydino iš pareigų, tačiau naujam įmonės direktoriui automobilio Buick Park Aveniu, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 790 Eur, neperdavė. Atsakovė aplaidžiai rūpinosi bendrovės turtu, dėl to įmonei buvo padaryta žalaAtsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog automobilis Buick Park Aveniu įmonės turto apskaitoje nebuvo fiksuojamas, ši transporto priemonė atsakovei niekada nebuvo perduota, atsakovė duomenų apie šio turto buvimą neturėjo. Ieškovė neįrodė nei šio automobilio vertės, nei kad jis buvo perduotas atsakovei saugoti.Trečiasis asmuo V. V. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.Trečiasis asmuo R. V. prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės BUAB „Dentuva LT“, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. B., atsakovės T. V. naudai 18,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, apmokant jas iš BUAB „Dentuva LT“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.Teismas vertino, kad ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Ieškovei neįrodžius būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – būtent atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kitų šalių argumentų teismas plačiau nepasisakė kaip dėl teisiškai nereikšmingų ginčo išsprendimui.Teismas vertino, jog aplinkybė, kad atsakovės antstoliui 2013-12-20 atsakyme į patvarkymą nurodyta informacija, t.y. jog automobilio, kuris antstolio aprašytas 2013-12-11 Turto apraše, buvimo vieta yra (duomenys neskelbtini), nepagrindžia ieškinio reikalavimo, t.y. kad ginčo turtas nuo 2005 metų priklausė įmonei, o įmonės vadove nuo 2012-02-10 iki 2014-10-09 buvusi T. V. neperdavusi automobilio po jos direktoriaus pareigas ėjusiam D. G. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) ieškovei atsiradimą, t.y. įmonei padarė žalą. Teismas nustatė, kad šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir Juridinių asmenų registre esantis UAB „Miraklas“ balansas, pateiktas už laikotarpį nuo 2012-02-01 iki 2012-12-31, iš kurio matyti, kad įmonė ilgalaikio turto 2011 metais neturėjo. Teismas pažymėjo, kad byloje jokių duomenų, kad už automobilį BUICK PARK AVENIU, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė nuo 2005 metų būtų mokėjusi mokestį už draudimą, ar privalomąją techninę apžiūrą nepateikta. Labiau tikėtina, kad kaip teigė tiek trečiasis asmuo V. V., tiek R. V., kad šis automobilis jau ilgą laiką nėra eksploatuojamas, šią aplinkybę patvirtino ir tai, kad 2014-09-29 automobilis išregistruotas (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnis, redakcija įsigaliojusi nuo 2014-07-01).Nors bankroto administratorius nurodė, kad ginčo automobilis 2004 metais galėjo būti parduotas ir šį turtą įmonė vėliau vėl galėjo įsigyti savo nuosavybėn, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad jokių tai patvirtinančių įrodymų bankroto administratorius nepateikė.Teismas laikė, kad antstolis 2013-12-11 sudarydamas areštuojamo turto aprašą, kuriame buvo įtrauktas, kaip bendrovei priklausantis turtas, automobilis BUICK PARK AVENIU, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rėmėsi tik VĮ „Regitra“ duomenimis. Tačiau automobilio registracija VĮ „Regitra“ nesukuria nuosavybės teisės, o yra tik jos išviešinimo faktas. O tai, kad UAB „Miraklas“ (šiuo metu UAB „Dentuva LT“) direktorė T. V. 2013-12-20 rašte nurodė ginčo automobilį, kaip įmonės turtą, nurodydama jo buvimo vietą, nepatvirtina bankrutuojančios įmonės nuosavybės teisių į šį automobilį. Be to, iš 2013-12-11 Turto aprašo, pateikto į bylą, teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad UAB „Miraklas“ būtų priėmęs saugoti areštuotą turtą (nėra jokio tai patvirtinančio parašo).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Dentuva LT“ atstovaujama bankroto administratoriaus R. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017-03-27 sprendimą ir priteisti iš atsakovės T. V. ieškovei BUAB „Dentuva LT” 790 eurų turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 790 eurų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas klaidingai traktavo ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus apie atsakovės kaltę dėl įmonei padarytos žalos. Nėra teisinga, kad teismas visus atsakovės pasirašytus dokumentus apie ginčijamą automobilį traktavo tik kaip atsakovės teikiamą informaciją apie automobilį. Teismas nepripažino, kad atsakyme į patvarkymą atsakovė tarp kito turto nurodydama ir ginčo automobilį reiškia, kad ji pripažino, jog šis automobilis priklauso įmonei. Joks vadovas nesiims atsakomybės už turtą, kuris nepriklauso jo vadovaujamai įmonei, juo labiau nesiims atsakomybės už jo apsaugą. Ieškovės nuomone, šis atsakovės pasirašytas dokumentas akivaizdžiai parodo, kad ji pripažįsta, jog šis turtas priklauso įmonei, o ne kam nors kitam. Teismas neatsižvelgė į atsakovės teismui pateiktus dokumentus, kuriuose ji nurodo ginčijamo automobilio buvimo vietą ir reikalauja, kad bankroto administratorius jį pasiimtų. Sunku patikėti, kad įmonės vadovas, susipažinęs su disponavimo įmonės turtu tvarka, galėtų kitam asmeniui siūlyti perimti turtą, kuris jo vadovaujamai įmonei nepriklauso. Būtent tai ji daro 2016-10- 21 d. rašte „Dėl turto perdavimo“, kas vėlgi įrodo, jog atsakovė ginčo automobilį laiko įmonės turtu. Kelia abejonių buvusio įmonės vadovo R. V. 2017-01-23 teismui pateiktas atsiliepimas, kuriame jis nurodo, kad ginčo automobilį jis įsigijo iš įmonės dar iki atsakovei tampant įmonės vadove; ši operacija atsispindėjo įmonės finansinėje atskaitomybėje. Atsakovę su R. V. sieja giminystės ryšiai, be to, ši informacija atsirado tik apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. VĮ „Regitra“ pateiktoje pažymoje nurodyta, kad automobilis priklauso UAB „Dentuva LT“. Tai leidžia manyti, kad jis vėl vienu ar kitu būdu grįžo į įmonės nuosavybę, juo labiau kad įmonės balanse, pateiktame teismui, yra fiksuojamas materialinis turtas, nors nėra dokumentų, detalizuojančių šią balanso eilutę. Nors teismas ir nurodė, kad bankroto administratorius neįrodė argumentų jog ginčo automobilis 2004 metais galėjo būti parduotas, o šį turtą įmonė vėliau vėl galėjo įsigyti savo nuosavybėn. Tačiau to įrodyti, remiantis įmonės dokumentais, neįmanoma, kadangi įmonės vadovas neva perėmęs įmonės vadovo pareigas iš atsakovės, jokių dokumentų bankroto administratoriui neperdavė. Kaip įrodymu teismas nurodė aplinkybę, kad byloje jokių duomenų, jog už ginčo automobilį nuo 2005 m. būtų mokamas mokestis už draudimą, ar privalomąją techninę apžiūrą nepateikta. Apeliantės nuomone, tai nėra įrodymas, kad įmonė neturėjo šio automobilio, nes ir turint šį turtą minėti mokėjimai, kaip ir atsiskaitymai su kitais kreditoriais, galėjo būti nevykdomi dėl įvairių priežasčių. Kelia abejonių teismo teiginys, jog nagrinėjamu atveju antstolis 2013-12-11 sudarydamas areštuojamo turto aprašą, kuriame buvo įtrauktas, kaip bendrovei priklausantis turtas, ginčo automobilis, rėmėsi tik VĮ „Regitra“ duomenimis; automobilio registracija VĮ „Regitra“ nesukuria nuosavybės teisės, o yra tik jos išviešinimo faktas. Neginčijama tai, jog VĮ „Regitra“ tik išviešina turto nuosavybės faktą, bet akivaizdu ir tai, kad ji išviešina faktą, kad ginčijamas automobilis nuosavybės teise priklauso būtent UAB „Dentuva LT“, o ne kam kitam. Tai, kad automobilis buvo ar nebuvo eksploatuojamas, už jį buvo ar nebuvo daromi būtini mokėjimai, šios bylos kontekste nepaneigia to, kad jis priklausė UAB „Dentuva LT“ ir jo neišsaugojimas iššaukia materialią to kaltininko atsakomybę.Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2017-03-27 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Atsakovė niekada nėra patvirtinusi, kad ginčo automobilis priklausė AB „Dentuva LT“. 2013-12-30 rašte antstoliui aiškiai suprantama, kad automobilis aprašytas antstolio, o atsakovė tik nurodė jo buvimo vietą (ne patvirtino nuosavybę). Šis dokumentas, kuriame rašoma, kad duomenų apie transporto priemonę neturima, negali būti laikomas nuosavybės teisės patvirtinimu. Nuosavybės teisės nepatvirtina ir tai, kad atsakovė nurodė turto buvimo vietą bankroto administratoriui ir siūlė jį perimti, jei administratorius laiko, kad automobilis priklauso UAB „Dentuva LT“. Atsakovė tik nurodė automobilio buvimo vietą, o ne nuosavybės teisę. Bankroto administratorius iki šiol neįvykdė ir nevykdo jam imperatyviai nustatytų pareigų perimti bankrutuojančios įmonės turtą (šiuo atveju-automobilį), kurį laiko esant bankrutavusios įmonės turtu, laikytina, kad ieškovo bankroto administratorius savo veiksmais, o tiksliau - neveikimu, pripažįsta, jog automobilis nebuvo UAB „Dentuva LT" nuosavybė. Apeliantė klaidina teismą teigdama, kad informacija apie automobilį atsirado tik bylą grąžinus į pirmosios instancijos teismą nagrinėti iš naujo. Šią informaciją atsakovės atstovas teismui norėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmą kartą, tačiau teismas atsisakė skirti laiko papildomiems įrodymams prijungti. Todėl įrodymai buvo pateikti į bylą su 2016-06-17 apeliaciniu skundu, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės atsakovei jais remtis nagrinėjant bylą. Taigi, šie apeliacinio skundo argumentai ne tik neatitinka tikrovės, bet ir yra aiškiai melagingi. Apeliantės samprotavimai, kad automobilis 2004 m. buvo parduotas, o vėliau vienu ar kitu būdu grįžo į įmonės nuosavybę tėra niekuo nepagrįstos prielaidos, be to, neatitinka byloje esančių kitų įrodymų: 2004 m. balanse nurodoma, kad automobilis buvo parduotas ir balanso eilutėje prie ilgalaikio turto neliko įrašų: 2011 m. įmonė neturėjo jokio ilgalaikio turto (pagal VĮ Registrų centras balansų duomenis). Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ir kiti teismui pateikti rašytiniai įrodymai leidžia teigti, jog ginčijamas automobilis tikrai priklauso įmonei ir dėl to atsakovė yra visiškai atsakinga už jo neišsaugojimą ir dėl to įmonės patirtą materialinę žalą. Apeliantė nenurodo, būtent kurie kiti įrodymai pagrindžia, kad automobilis priklauso įmonei. Apeliantės pozicija visiškai kritikuotina, nes automobilis yra kaip objektas, taigi atsakomybė dėl jo neišsaugojimo apskritai negalima. Atsakovei automobilis perduotas nebuvo, todėl civilinė atsakomybė kilti jai tiesiog negali. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad automobilis buvo parduotas 2004 m. ir UAB „Dentuva LT“ finansinės atskaitomybės dokumentuose nuo to laiko nebebuvo fiksuotas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis buvo įvestas UAB „Dentuva LT“ apskaitoje. Apeliantė neginčija, kad VĮ „Regitra" įrašai atlieka tik išviešinimo funkciją ir nepatvirtina nuosavybės fakto. Duomenys apie transporto priemonės faktinį naudojimą, jo draudimo, techninės apžiūros vedimą yra papildomi ir pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti sistemiškai bei atsižvelgiant į visus bylos įrodymus. Teismas detaliai aptarė tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktus į bylą įrodymus, motyvavo, kodėl juos atitinkamai vertina. Taigi, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai ir teisėtai atliko įrodymų tyrimą, o teismo sprendimą priėmė išsamiai išnagrinėjęs visus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2015-04-14 nutartimi UAB „Dentuva LT“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas R. B. (civilinės bylos Nr. B2-357-555/2017). Iš Juridinių asmenų registro nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1997-09-18 iki 2011-12-28 ieškovės įmonės vadovo pareigas ėjo R. V., laikotarpiu nuo 2011-12-28 iki 2012-02-10 V. V., o atsakovė T. V. laikotarpiu nuo 2012-02-10 iki 2014-10-09. Laikotarpiu nuo 2014-10-09 iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo direktoriaus pareigas ėjo D. G.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-27 nutartimi UAB „Miraklas“ (UAB „Dentuva LT“) turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir antstolis 2013-12-11 sudarė areštuojamo turto aprašą, kuriame yra įtrauktas, kaip bendrovei priklausantis turtas, automobilis BUICK PARK AVENIU, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Areštuoto turto saugotoju buvo paskirta UAB „Miraklas“ (UAB „Dentuva LT“). Atsakovė T. V., tuo metu ėjusi įmonės direktorės pareigas, antstoliui R. V. 2013-12-20 atsakyme į patvarkymą pateikti informaciją apie įmonės turimą turtą be kitų duomenų apie įmonės turtą, nurodė, jog automobilio, kuris antstolio aprašytas 2013-12-11, buvimo vieta yra (duomenys neskelbtini). Automobilis BUICK PARK AVENIU, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-09-29 išregistruotas (2015-05-13 VĮ „Regitra raštas Nr. (1.13)-24-2058).

Dėl įrodymų vertinimo.

Apeliantės bankroto administratorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai traktavo ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus apie atsakovės kaltę dėl įmonei padarytos žalos. Kadangi nėra teisinga, kad teismas visus atsakovės pasirašytus dokumentus apie ginčijamą automobilį traktavo tik kaip atsakovės teikiamą informaciją apie automobilį.Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs apeliantei, ar, kad priėmė apeliantei nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantės atstovas reikalavimą iš buvusios įmonės vadovės priteisti žalą grindė iš esmės aplinkybe, kad buvusi įmonės vadovė neperdavė vėlesniam įmonės vadovui transporto priemonės BUICK PARK AVENIU, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). O tai, kad minėta transporto priemonė priklausė įmonei, ieškovės teigimu, atsakovė pripažino atsakyme į patvarkymą tarp kito turto nurodydama ir ginčo automobilį. Kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246-6.249 str.). Ieškovė, reikšdama atsakovei, kaip įmonės vadovei, reikalavimą atlyginti įmonei padarytą žalą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Vadovės civilinei atsakomybei atsirasti būtina jos kaltė, tačiau, teismui nustačius, kad atsakovė (vadovė) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės BUAB „Dentuva LT“ atstovaujamos bankroto administratoriaus R. B. apeliacinį skundą, su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nesutinka, sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams apeliacinės instancijos teismas pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.Apeliantė nurodo, kad atsakovė 2013-12-20 atsakyme į patvarkymą antstoliui tarp įmonės turto nurodydama ginčo automobilį bei 2016-10-21 d. rašte „Dėl turto perdavimo“ reikalaudama, kad bankroto administratorius jį pasiimtų pripažino, kad transporto priemonė priklausė UAB „Dentuva LT“, tačiau pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino priešingai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir jame padarytų išvadų.Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su 2013-12-20 atsakymu Nr.2013/07 antstoliui R. V. bei 2016-10-21 įmonės vadovės raštu bankroto administratoriui dėl transporto priemonės perėmimo, sprendžia, kad minėti dokumentai nepatvirtina buvusios įmonės vadovės netinkamą pareigų vykdymą perduodant įmonės turtą bei tokius jos veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad 2013-12-20 atsakyme nurodoma transporto priemonė, jos buvimo vieta nepagrindžia ieškinio reikalavimo, t.y. kad ginčo turtas nuo 2005 metų priklausė įmonei, o įmonės vadove nuo 2012-02-10 iki 2014-10-09 buvusi T. V. neperdavusi automobilio po jos direktoriaus pareigas ėjusiam D. G. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) ieškovei atsiradimą, t.y. įmonei padarė žalą.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu pažymėti tai, kad 2011-12-21 Dokumentų, kasos bei antspaudo priėmimo – perdavimo aktas, kuriuo buvęs UAB „Miraklas“ direktorius R. V. perdavė įmonės dokumentus ir turtą kitam direktoriui V. V. nepatvirtina, kad jau tuo metu R. V. perdavė kitam vadovui ginčo transporto priemonę. Tiek trečiasis asmuo V. V., laikotarpiu nuo 2011-12-28 iki 2012-02-10 ėjęs įmonės vadovo pareigas, tiek R. V., laikotarpiu nuo 1997-09-18 iki 2011-12-28 ėjęs vadovo pareigas, patvirtino, kad ginčo automobilis vėlesniems vadovams perduotas nebuvo. Trečiasis asmuo R. V. atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė, kad minėtas automobilis jau nuo 2004 metų įmonės apskaitoje nebuvo įtrauktas. Šį teiginį iš esmės patvirtina 2004-12-31 UAB „Reklamos laikraštis“ (UAB „Dentuva LT“) balansas, už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31, kurio eilutėje „Ilgalaikis turtas“, kuris apima ir ginčo automobilį, finansiniuose metuose (t.y. 2004 m.), toks turtas nenurodomas. Taip pat iš UAB „Miraklas“ (UAB „Dentuva LT“) balanso pateikto už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 matyti, kad įmonė ilgalaikio turto 2011 metais neturėjo. Aptarti įrodymai patvirtina, kad ginčo transporto priemonė atsakovei nebuvo perduota ankstesnių vadovų.Nors apeliantės atstovas ir nurodo, kad VĮ „Regitra“ pateiktoje pažymoje nurodyta, jog automobilis priklauso UAB „Dentuva LT“, o tai leidžia manyti, kad jis vėl vienu ar kitu būdu grįžo į įmonės nuosavybę, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus vertina kritiškai. Apeliantės atstovas šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų, todėl vien tik deklaratyviais teiginiais grindžiami argumentai nelaikytini pagrįstais ir turinčiais įrodomąją vertę. Be to, apeliantė skunde pati neginčija, kad VĮ „Regitra" įrašai atlieka tik išviešinimo funkciją ir nepatvirtina nuosavybės fakto.Apeliantės atstovas taip pat nurodo, kad kelia abejonių buvusio įmonės vadovo R. V. 2017-01-23 teismui pateiktas atsiliepimas, kuriame jis nurodo, kad ginčo automobilį jis įsigijo iš įmonės dar iki atsakovei tampant įmonės vadove. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais. 2004-12-31 UAB „Reklamos laikraštis“ balanse už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31, 2003 metais („Praėję finansiniai metai“) nurodoma ilgalaikio turto vertė 1109 Lt. 2004 m. Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodoma, kad „UAB „Reklamos laikraštis“ veikloje naudojamas ilgalaikis materialus turtas – 1 transporto priemonė ir kitas materialus turtas.“, o 2004 metų įmonės veiklos ataskaitoje nurodė, kad „Bendrovė ataskaitiniais metais pardavė likusį ilgalaikį materialų turtą, kurio vertė 1109 Lt“. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad VĮ „Regitra“ išviešina faktą, jog ginčijamas automobilis nuosavybės teise priklauso būtent UAB „Dentuva LT“, o tai, kad automobilis buvo ar nebuvo eksploatuojamas, už jį buvo ar nebuvo daromi būtini mokėjimai, šios bylos kontekste taip pat nepaneigia to, kad jis priklausė UAB „Dentuva LT“. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais argumentais, kadangi byloje nėra ginčo, kad transporto priemonė kažkuriuo metu buvo UAB „Dentuva LT“ nuosavybė. Tačiau šios aplinkybės nesuteikia pagrindo buvusios įmonės vadovės T. V. veiksmus vertinti kaip neteisėtus ir sukėlusius žalą, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina fakto, kad ginčo automobilis jos vadovavimo įmonei laikotarpiu (2012-02-10 – 2014-10-09) jai buvo perduotas, o pastaroji ginčo transporto priemonės neperdavė vėlesniam įmonės vadovui.Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, ką teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad ieškovė neįrodė būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – būtent atsakovės neteisėtų veiksmų. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliantei neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės taikymui reikalingos sąlygos – šiuo atveju neteisėtų atsakovės veiksmų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai savaime eliminuoja galimybę atsakovės atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, dėl ko ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl bylos procesinės baigties.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš ieškovės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių patirtų išlaidų faktą bei dydį. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Apeliacinės instancijos teisme patirta 7,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tačiau šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi ji atleista nuo bylinėjimosi išlaidų (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.