- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- e2A-2478-803/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33997-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- L. Ž., H. K.
- Ieškovas
- V. J., V. D., I. F., K. Ž., R. I., A. J.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių L. Ž., H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovių V. J., V. D., I. F., K. Ž., R. I., A. J. patikslintą ieškinį atsakovėms L. Ž., H. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos padalinti bendraturtėms V. J., V. D., I. F., K. Ž., R. I., A. J., H. K., L. Ž. priklausantį nekilnojamąjį turtą: 19,85 arų žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su jame esančiais statiniais: gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); daržine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viraline (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus kiemo statinius (šulinys ir lauko tualetas) sekančiai: priteisti V. D. L. Ž. 1/20 turto dalį priteisiant L. Ž. 3080 Eur kompensaciją, priteisti V. J. H. K. 1/20 turto dalį priteisiant H. K. 3080 Eur kompensaciją, priteisti I. F. H. K. 1/20 turto dalį priteisiant H. K. 3080 Eur kompensaciją, priteisti K. Ž. H. K. 1/20 turto dalį priteisiant H. K. 3080 Eur kompensaciją; iškeldinti atsakoves L. Ž. ir H. K. iš gyvenamojo namo, ir atlaisvinant visas patalpas ūkiniuose statiniuose per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Patikslintame ieškinyje nurodė, jog žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, (duomenys neskelbtini) turi aštuonis bendraturčius. Šiuo metu gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini) gyvena L. Ž., name likę jos dukters H. K. (kuri periodiškai gyvena ginčo name) daiktai, jos kartu naudojasi visu gyvenamuoju namu, žemės sklypu ir visais ūkio pastatais. Kitos bendraturtės neturi jokių galimybių naudotis paveldėtu turtu. Ieškovės siūlė L. Ž. ir H. K. įvairius bendro turto pasidalinimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo būdus, tačiau nepavyko susitarti geruoju. Kadangi atsakovei L. Ž. priklauso tik 1/20 turto dalis, o atsakovei H. K. priklauso 3/20 turto dalys, atidalinti tokią dalį gyvenamojo namo natūra nėra galimybių. Padalinti šį turtą taip pat nėra realios galimybės. Susitarti tarp bendraturčių dėl turto bendro valdymo ir panaudojimo yra išnaudotos. Pažymėjo, kad sutinka išmokėti atsakovėms kompensaciją už jų nuosavybės teise valdomo turto dalį. Ieškovių užsakymu buvo atliktas nekilnojamojo turto vertinimas, kurį atliko atestuoti UAB „Marleksa“ turto vertinimo specialistai (2020 m. rugsėjo 8 d. turto vertinimo ataskaita). Vertinamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 61 600 Eur. Nurodė, kad atsakovei H. K. kitoje vietoje nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su sodo namu, tinkamu laikinai gyventi.
3. Atsakovės su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog šiuo metu gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) gyvena atsakovės L. Ž. su dukra H. K., jos naudojasi gyvenamuoju namu, žemės sklypu ir ūkio pastatais. Tai yra jų vienintelė gyvenamoji vieta; atsakovės neturi kito būsto, tinkamo nuolat gyventi Atsakovė L. Ž. neturi kitos gyvenamosios patalpos. Jai šiuo metu yra 76 metai, todėl patenkinus ieškinį, neturėtų galimybės įsigyti kito būsto. H. K. priklausantis sodo namelis nėra tinkamas nuolatiniam gyvenimui, kadangi jame nėra būtinų gyvenimui komunikacijų ir sąlygų. Pažymėjo, kad visos ieškovės turi atskirus gyvenamuosius būstus, o ginčo turtu nesinaudojo. Ieškovės šioje byloje pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, dėl to ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino; padalino V. J., V. D., I. F., K. Ž., nekilnojamąjį turtą, priklausantį H. K. ir L. Ž.; priteisė V. D. nuosavybėn L. Ž. 1/20 turto dalį: 99/1985 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 1/20 gyvenamojo namo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų kiemo statinių (šulinio ir lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini) priteisiant iš V. D. L. Ž. naudai 3080 Eur kompensaciją; priteisė V. J. nuosavybėn H. K. 1/20 turto dalį: 99/1985 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 1/20 gyvenamojo namo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų kiemo statinių (šulinio ir lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini) priteisiant iš V. J. H. K. naudai 3080 Eur kompensaciją; priteisė I. F. H. K. 1/20 turto dalį: 99/1985 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 1/20 gyvenamojo namo ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų kiemo statinių (šulinio ir lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini), priteisiant iš I. F. H. K. naudai 3080 Eur kompensaciją; priteisė K. Ž. H. K. 1/20 turto dalį: 99/1985 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 1/20 gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų kiemo statinių (šulinio ir lauko tualeto), esančių (duomenys neskelbtini), priteisiant iš K. Ž. H. K. naudai 3080 Eur kompensaciją; iškeldino atsakoves L. Ž. ir H. K. nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos su visu joms priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovių V. J., V. D., I. F., K. Ž., R. I., A. J. naudai iš atsakovių L. Ž. ir H. K. po 197,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš atsakovių H. K. ir L. Ž. lygiomis dalimis 96,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nustatė, kad 19,85 arų žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) priklauso aštuoniems bendraturtėms sekančiomis dalimis: V. J. - 397/1985; V. D. - 397/1985; I. F. - 397/1985; K. Ž. - 99/1985; R. I. - 149/1985; A. J. - 149/1985; L. Ž. - 99/1985; H. K. - 298/1985 dalys. Gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti kiemo statiniai (šulinys ir lauko tualetas) paveldėjimų liudijimų pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso bendraturtėms sekančiomis dalimis: V. J. - 1/5; V. D. -1/5; I. F. - 1/5; K. Ž. - 1/20; R. I. - 3/40; A. J. - 3/40; L. Ž. - 1/20; H. K. - 3/20 dalys. Susumavus bendraturtėms nuosavybės teise priklausančio turto (žemės sklypo ir namo su ūkio pastatais) dalis matyti, kad ieškovėms priklauso 4/5 turto dalys, o bendraatsakovėms priklauso 1/5 turto dalis. Pagal UAB „Marleksa“ 2020 m. rugsėjo 8 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą turto, esančio (duomenys neskelbtini) rinkos vertė sudaro 61 600 Eur (žemės skypas – 45 655 Eur, gyvenamasis namas – 9 838 Eur, pagalbiniai ūkio pastatai – 6 120 Eur).
6. Teismas konstatavo, kad atsakovių nuosavybėje turima dalis bendrame turte yra viena mažiausių, be to, gyvenamajame name yra tik du neizoliuoti kambariai, tai yra pagal savo išplanavimą atidalinti gyvenamąsias patalpas be neproporcingos žalos nėra galimybės. Teismo vertinimu, atsakovės nebendradarbiavo su ieškovėmis sprendžiant turto atidalinimo klausimus. Pažymėjo, jog atsakovės nepareiškė priešieškinio dėl jų pageidaujamo atidalinimo būdo, nepareiškė noro išpirkti ieškovių dalis išmokant joms kompensaciją.
7. Teismo vertinimu, visiškai atidalinus atsakoves, bus maksimaliai pašalinami ieškovių teisių suvaržymai, nes tarp ieškovių nėra ginčo dėl naudojimosi savo turto dalimis.
8. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad L. Ž. nuosavybės teise priklauso sklypo dalys septyniuose sklypuose, o H. K. turi nuosavybės teise sodo sklypą ir sodo namą, kad ieškovės sumokės atsakovėms atitinkamą kompensaciją už atidalintą turtą, atmetė atsakovių motyvus, jog jos neturi galimybės įsigyti gyvenamųjų patalpų, kuriose galėtų gyventi.
9. Teismas sprendė, jog atsakovių atidalinimas iš bendro turto yra racionaliausias. Atidalinus atsakovių dalis bendrame turte ir išmokant joms pinigines kompensacijas, atsakovių dalys bendrame turte pasibaigia. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą iškeldinti atsakoves L. Ž. ir H. K. nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos su visu joms priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinis pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovės L. Ž. ir H. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:
10.1. teismas neatsižvelgė į tai, kad gyvenamajame name ((duomenys neskelbtini)) gyvena atsakovės L. Ž. su dukra H. K. ir jos naudojasi gyvenamuoju namu, žemės sklypu ir ūkio pastatais. Tai yra jų vienintelė gyvenamoji vieta, kadangi atsakovės neturi būsto, tinkamo nuolat gyventi. Šias aplinkybes patvirtina ir nekilnojamojo turto registro duomenys;
10.2. byloje nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad dėl nesutarimų tarp bendraturčių, naudotis šiuo turtu bendrai yra neįmanoma. Šiuo atveju būtent ieškovės privalėjo teismui įrodyti, kad susitarti ar nustatyti bendro turto naudojimo tvarkos yra neįmanoma ir kad tam jau išnaudotos visos galimybės;
10.3. teismas neatsižvelgė į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir tinkamai neįvertino šioje praktikoje nurodytų kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus. Būtent atsakovių, kaip bendraturčių, interesas naudotis pastatu, kuris yra vienintelis jų ir šeimos galimas gyvenamasis būstas, ir žeme, yra esminis. Atsakovė L. Ž. neturi jokio kito gyvenamojo būsto, kuriame galėtų gyventi. H. K. priklausantis sodo namelis nėra tinkamas nuolatiniam gyvenimui. Teismas nemotyvavo, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė L. Ž. galėtų reikalauti leisti jai gyventi H. K. priklausančiame sodo namelyje;
10.4. iš Nekilnojamo turto registro duomenų bazės matyti, kad atsakovei L. Ž. priklauso itin nedidelė nekilnojamojo turto objektų dalis, o nekilnojamasis turtas jai priklauso kartu su kitais bendraturčiais, kurių kiekviename objekte yra nuo 179 iki 199. Šių nekilnojamojo turto objektų yra neįmanoma nei parduoti, nei valdyti. Akivaizdu, kad šis L. Ž. turtas yra visiškai nelikvidus esant tokiai savininkų masei. Bendra turto vertė yra 20 545 Eur, tačiau realiai šio turto vertė yra žymiai mažesnė, kadangi šiuo turtu apskritai niekas nesidomi – neįmanoma susitarti su savininkais dėl kainos ir jo parduoti;
10.5. teismo priteistos kompensacijos nesuteikia jokios galimybės nei įsigyti, nei išsinuomoti gyvenamąjį būstą Vilniaus mieste. Pagal suformuotą teismų praktiką, būtent šis kriterijus yra labai svarbus, sprendžiant tokio ieškinio pagrįstumo klausimą. Visos ieškovės turi atskirus gyvenamuosius būstus, todėl joms nėra jokio būtino poreikio pačioms naudoti ginčo turtą. Ieškovės nenurodė, kodėl šiuo metu joms prireikė ginčo turto, reikalaujant iškeldinti atsakoves. Per 20 metų laikotarpį ieškovės niekada nesirūpino ginčo turto būkle, jo neremontavo. Visą šį laikotarpį turtą prižiūrėjo ir rūpinosi savo lėšomis išskirtinai tik atsakovės;
Motyvuojamoji dalis
10.6. ieškovės šioje byloje pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, dėl to ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir turėjo būti atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Ieškovės pateikė atsiliepimą į atsakovių apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:
11.1. atsakovių teiginys, kad ieškovės 20 metų visiškai nesirūpino savo turtu neturi jokio pagrindo. Pagal ieškovės I. F. pasakojimą, ši namo valda buvo ieškovių seserų V. J., V. D., I. F., brolių tėviškė, kurioje buvo likę gyventi jų tėvai. Po tėvo mirties (duomenys neskelbtini), namų valdą kaip palikimą priėmė seserys V. J., V. D., I. F., brolis H. Ž., kurie ir rūpinosi šiuo gyvenamuoju namu. Apie 1996 metus, jų brolis L. Ž. su sugyventine L. T. ir dukra H., savavališkai nulaužė spyną ir persikraustė gyventi į šiuos tėvų namus, nors L. Ž. pats tėvų palikimo ir nebuvo priėmęs. Dėl to tarp paveldėtojų ir L. Ž. kilo konfliktas, kurio metu brolis L. Ž. ir jo sugyventinė L. prižadėjo išmokėti pinigais kitiems giminaičiams priklausančią palikimo dalį. Tie pažadai sumokėti už sodybos dalis tęsėsi. (duomenys neskelbtini) brolis L. Ž. mirė, dar suspėjęs prieš pat mirtį įregistruoti santuoką su L. ir nustatyti tėvystę H.. Po brolio mirties (duomenys neskelbtini) L. Ž. ir H. K. įsiteisino atitinkamą broliui L. priklausiusią 1/5 dalį į palikimą. Vėl tarp giminių atsinaujino ginčas dėl tėvų palikimo užvaldymo. Būtent ieškovių iniciatyva po brolio mirties buvo tvarkomi išpirktos žemės prie namų valdos dokumentai ir galutinai sutvarkyti tik 2017 metais. Vėl L. Ž. žadėjo kitiems paveldėtojams išmokėti 21 000 Eur, kai parduos kitą turimą nekilnojamąjį turtą. Tačiau buvo tik pažadai, o realių veiksmų atsakovė L. Ž. nevykdė, net ir tuo metu kai ir buvo pardavusi kitą nekilnojamą turtą;
11.2. 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu atsakovėms buvo pateiktas pasiūlymas, pagal kurį buvo siūloma nustatyti naudojimąsi tvarką namu ir kitu nekilnojamuoju turtu, nemokant jokių kompensacijų. Pateikus ieškinį teismui į bylą įstojo atsakovių atstovas advokatas S. G.. Jam 2020 m. kovo 5 d. buvo persiųstas pirminis pasiūlymas ir prašymas įtakoti bendraturčius susitarti taikiai. Buvo siūlomi net 4 galimi susitarimo variantai. Pasiūlymai ir susirašinėjimas vyko elektroniniais laiškais per advokatą S. G.. Atsakovės savo realių pasiūlymų neteikė, o visus ieškovių pasiūlytus variantus atmetė;
11.3. H. K. 2019 m. birželio 17 d. pirkimo pardavimo sutartimi kartu su sutuoktiniu nusipirko kitą nekilnojamąjį turtą – 0,6 ha žemės sklypą su statiniais, t. y. su 69,56 kv.m. dydžio namu, turinčio šildymą, vandentiekį ir nuotekų pašalinimo įrenginius. NTR nustatyta žemės sklypo rinkos vertė – 13 600 Eur, sodo namo rinkos vertė – 29 300 Eur. Taigi iš šio fakto matyti, kad H. K. nėra ir nebuvo svarbus ir esminis gyvenamas būstas, esantis (duomenys neskelbtini), nes priešingu atveju lėšas skirtas sodo sklypui su namu pirkti būtų panaudojusi atsiskaitymui su bendraturčiais;
11.4. esama L. Ž. turtinė padėtis nesuteikia jai prioriteto savo asmeninius turtinius klausimus spręsti kitų bendraturčių sąskaita ir ignoruoti jų turtines nuosavybės teises. Atsakovei L. Ž. priklauso tik 5 procentai turto esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė L. Ž. po pažadų išpirkti iš bendraturčių jų nuosavybės dalis pardavė turėtus asmeninės nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus. Bendra parduotų ir dar neparduotų objektų vertė leistų įsigyti tinkamą gyventi būstą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
2. Atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikė atsakovei L. Ž. priklausančio nekilnojamojo turto išrašus ir prašo juos prijungti prie bylos. Pažymėjo, kad byloje nėra nekilnojamojo turto kadastro duomenų. Atsakovių nuomone, siekiant tinkamai įvertinti teismo motyvą, jog atsakovei L. Ž. nuosavybės teise priklauso keletas nekilnojamojo turto objektų – žemės sklypų, būtina kartu su šiuo apeliaciniu skundu prie bylos prijungti ir atsakovei L. Ž. priklausančio nekilnojamojo turto objektų išrašus – 9 vnt. žemės sklypų išrašus, iš kurių matyti, kad atsakovei L. Ž. priklauso itin nedidelė nekilnojamojo turto objektų dalis, o nekilnojamasis turtas jai priklauso kartu su kitais bendraturčiais, kurių kiekviename objekte yra nuo 179 iki 199. Šis turtas yra itin specifinis ir nelikvidus.
3. Ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė ir prašo priimti naujus įrodymus, kuriuos būtinybė pateikti iškilo susipažinus su apeliacinio skundo argumentais: 1) pasiūlymus ir susirašinėjimą dėl bendro turto valdymo, taikos sutarties projektą; VĮ Registrų centro išrašus apie atsakovės L. Ž. turtą, iš kurių matyti, jog dauguma panašių žemės sklypų, kuriuose L. Ž. priklausė dalis žemės sklypo, jau parduota ir bendra parduotų ir dar neparduotų objektų vertė leistų įsigyti tinkamą gyventi būstą.
4. Nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (kas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Pažymėtina, kad viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
5. Kita vertus, pirmiau nurodytas draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (žr. CPK 314 straipsnį).
6. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).
7. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad, apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), jog naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (žr. pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 15 punktą).
8. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija, kuri užtikrina šalių lygybės principą, reikalaujantį, kad kiekvienai proceso šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į daug nepalankesnę nei priešinga šalis padėtį; teisė į rungtynišką procesą, kaip viena sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių, reiškia, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz., 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, par. 24; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, par. 21; 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, par. 30).
9. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad priešingos bylos šalies teisės pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimas yra būtinoji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlyga. Ši sąlyga nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, tačiau išplaukia iš pamatinių rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai), kurie privalo būti užtikrinti visų instancijų teisminiuose procesuose. Teisėjų kolegija nurodo, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teisėtas procesinis veiksmas tik tada, jeigu apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti draudimo priimti naujus įrodymus išlygą, suteikia priešingai bylos šaliai galimybę pasisakyti dėl naujų įrodymų.
10. Teisėjų kolegija, įvertindama, kad ieškovės pateikė paaiškinimus dėl apeliančių kartu su apeliaciniu skundu pridėtų naujų įrodymų, priima abiejų šalių pateiktus dokumentus (CPK 12 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
11. Ginčo esmė yra tai, kokios yra bendraturčių teisės atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygos (CK 4.80 straipsnis).
12. Apeliantės mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame buvo nurodyta, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas atidalinti apeliantes iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti L. Ž. ir H. K. piniginę kompensaciją, o ne turto dalis natūra, yra neteisėtas, nes pažeidžia apeliančių teisę į būstą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliančių įrodinėjama aplinkybe, tai yra, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeista jų teisė į būstą.
13. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atidalinti apeliantes (bendraturtes) iš nekilnojamųjų turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), jas iškeldino iš gyvenamojo namo su priklausiniais (turte tenkančios dalys: L. Ž. – 1/20; H. K. – 3/20). Teismas tokį sprendimą priėmė dėl to, kad atsakovių bendroje nuosavybėje turima dalis yra viena mažiausių. Ginčo gyvenamajame name yra du neizoliuoti kambariai, kurių pagal savo išplanavimą atidalinti taip, kad visi bendraturčiai galėtų naudotis, nėra galimybės, santykiai tarp bendraturčių yra konfliktiški.
14. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodinėjamos apeliančių teisės į būstą pažeidimo, atkreipia dėmesį, kad apeliantės neprašė priteisti jų naudai atidalintas pastato dalis natūra, o atidalijamoms bendraturtėms išmokėti kompensaciją pinigais. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantės negali naudotis statiniais kitų bendraturčių sąskaita, protingai nekompensuojant už naudojimąsi bendru turtu. Bendraturtės nėra teisės subjektai, kurie turėtų pareigą aprūpinti apeliantes gyvenamosiomis patalpomis. Socialinio būsto aprūpinimo klausimai yra socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma.
15. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Tarptautinės teisės lygmeniu pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje ir išplėtotas šią nuostatą aiškinančioje EŽTT jurisprudencijoje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; 2006 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Codona prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 485/05, ir kt.). Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama teisė į būsto neliečiamybę apima apsaugą nuo būsto praradimo, iškeldinimo ar sunaikinimo, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti tokio ribojimo proporcingumą ir pagrįstumą.
16. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ginčo patalpos laikytinos atsakovių būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, ieškovių reikalavimas iškeldinti atsakoves iš ginčo patalpų yra vertintinas kaip atsakovių teisės į būsto neliečiamybę ribojimas. Minėta, toks ribojimas gali būti pateisinamas tik egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos. Nagrinėjamoje byloje ieškovės negali naudotis joms priklausančia nuosavybės dalimi, nes joje gyvena atsakovės, ir tuo pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnyje laiduojama teisė į nuosavybę. CK 4.37 straipsnio 1 dalis numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
18. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliančių įgyvendinama ginčo patalpų valdymo teisė ir naudojimais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu yra teisėtas, nes jis apriboja kitų bendraturčių valdymo ir naudojimosi daiktines teises. Kitaip tariant, apeliančių nurodyta būsto neliečiamybės teise nėra užtikrinama visų bendraturčių teisėtų interesų apsauga CK 4.37 straipsnio prasme.
19. Nagrinėjamoje byloje apeliančių iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos klausimas negali būti sprendžiamas kaip socialinio būsto kontekste. Minėta, kad ieškovės nėra asmenys, kurie turi pareiga aprūpinti atsakoves gyvenamąja patalpa, todėl apeliančių siekis užsitikrinti gyvenamąją patalpą neatitinka teisėtų interesų apsaugos principo. Atsižvelgiant į tai, konstatuojamas teisėtas teisės į būsto neliečiamybę ribojimas.
20. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad visos bendraturtės turi subjektinę teisę valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo patalpomis. Jei neįmanoma įgyvendinti subjektinės teisės, teisė tampa fikcija. Tai, kad atsakovei L. Ž. yra 76 metai, nekeičia teismo išvados, kad nagrinėjamoje byloje būsto neliečiamybės ribojimas yra teisėtas. Įstatyme nėra numatyta pareiga ieškovėms rūpintis vyresnio amžiaus bendraturčių teisėmis. Tai vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (Konstitucijos 38 straipsnis). Lygiai taip pat vertinamas kaip teisėtas H. K. būsto neliečiamybės ribojimas. Apeliantės turtinės padėties prioretizavimas prieš kitų bendraturčių teises į ginčo patalpas pažeidžia civilinių teisinių santykių lygiateisiškumo reikalavimą (CK, 1.137 straipsnio 2 dalis, 4.38 straipsnis).
21. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nereikšmingais apeliacinio skundo teiginius apie gyvenimo sąlygas atsakovės H. K. turimame sodo namelyje. Minėta, jei atsakovės dėl turtinės padėties negali pasirūpinti jų poreikius atitinkančių gyvenamųjų palatų įsigijimu, nepažeidžiant ieškovių teisių, šis klausimas sprendžiamas per teisės į socialinio būsto nuomą teisinį reguliavimą.
22. CK 4.80 straipsnio nuostatos nusako, kokia yra atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka ir būdai. Pagal nurodytą teisės normą bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais. Teismas negali keisti įstatyme nurodytų būdų nei dėl amžiaus, nei dėl padėties ar kitų kriterijų. Teisės normoje aiškiai nurodyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
23. Kasacinio teismo praktika dėl teismo taikytinų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų yra išplėtota, suformuluoti jų parinkimo kriterijai. Daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 yra išaiškinta, jog CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais, yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad priteisiant kompensaciją nevertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Nustatyta, kad apeliančių turto dalis bendroje nuosavybėje yra tokio dydžio, kad negalima gyvenamajame name suformuoti joms atskiros patalpos (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliančių apeliacinio skundo argumentai iš esmės patvirtino, kad jos neturi finansinių galimybių sumokėti kompensacijos už gyvenamosios patalpos priteisimą natūra. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovės niekada realiai neketino įvykdyti savo pažado išpirkti iš ieškovių paveldėtas turto dalis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad turtinė padėtis ir / ar amžius, sveikatos būklė nėra kriterijai, kurie suteikia teisę naudotis turtu, pažeidžiant kitų bendraturčių teises. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas dalyje dėl pažeistos teisės į būstą atmetamas (CPK 185 straipsnis).
25. Apeliantės nurodė, kad iškeldinus atsakoves, nesuteikiant joms jokio kito gyvenamojo būsto ir išmokant bendrai abiem atsakovėms 12 320 eurų dydžio piniginę, buvo pažeistos jų teisės. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamas piniginės kompensacijos dydis, o tik nurodoma, kad tokia kompensacija yra nepakankama naujų gyvenamųjų patalų įsigijimui.
26. Teisėjų kolegija paaiškina, kad kompensacija už atidalijamą turtą priklauso nuo to turto dalies vertės, todėl nėra vertinama kaip priklausomas dydis su galimybe už kompensaciją įsigyti kitą turtinį vienetą. Tai, kad ieškovės nesinaudojo ginčo patalpomis 20 metų, nepanaikino jų nuosavybės teisių į turtą, kaip ir pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrą turtą. Apeliantės patvirtino, kad ginčo patalpas prižiūrėjo ir rūpinosi jomis, nes ten gyveno. Nenurodė, kad turto vertė padidėjo dėl atsakovių investicijų į turtą, reikalavimo dėl išlaidų atlyginimo nereiškė (CPK 13 straipsnis).
27. Apeliantės mano, kad ieškovės pasirinko neleistiną savo teisių gynimo būdą, tai yra jos turėjo reikalauti nuomos mokesčio už joms priklausančią ir atsakovių naudojamą turto dalį.
28. Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
29. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija paaiškina, kad ieškovės turėjo teisę ir galėjo pasirinkti kaip savo teisių gynimo būdą, prašydamos atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes tai numato CK 4.80 straipsnio 1 dalis. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė.
30. Apeliantė L. Ž. nurodė, kad iš Nekilnojamo turto registro duomenų bazės matyti, kad jai priklauso itin nedidelė nekilnojamojo turto objektų dalis, o nekilnojamasis turtas jai priklauso kartu su kitais bendraturčiais, kurių kiekviename objekte yra nuo 179 iki 199. Šis turtas yra itin specifinis, kadangi jis buvo grąžintas bendraturčiams už praeityje turėtą rėžinių kaimų žemę. Šių nekilnojamojo turto objektų, kiekviename iš kurių yra vidutiniškai apie 190 bendraturčių, yra neįmanoma nei parduoti, nei valdyti. L. Ž. kiekviename turto objekte priklauso itin maža turto dalis, kurios vertė, skaičiuojant rinkos kainomis, svyruoja nuo 292 Eur iki 4411 Eur.
31. Teisėjų kolegija pakartoja jau nurodytus argumentus: šalių turtinė padėtis nėra kriterijus, pagal kurį vertinamas bendraturčio reikalavimo teisėtumas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsižvelgiant į tai, nėra pasisakoma dėl L. Ž. priklausančio kito turto specifikos, nes pati apeliantė patvirtino, kad žemės sklypų dalies vertė yra tokia, kuri neleistų išmokėti kompensacijos už ginčo patalpos priteisimą natūra. Ir tai leidžia pripažinti, kad aplinkybė dėl kito turto, priklausančio L. Ž., nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšminga, nes negali pakeisti teisinio rezultato.
32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, neturi pagrindo konstatuoti CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai. Todėl atsakovių apeliacinis skundas netenkinamas.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovių apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
34. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantėms neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
35. Nustatyta, kad ieškovė I. F. advokatui sumokėjo 100 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2021 m. liepos 27 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1024731). Teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos, atitinka rekomenduojamą priteisti jų dydį, todėl priteisiamos ieškovei I. F. iš apeliančių (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
36. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u ta r i a:
atsakovių L. Ž., H. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei I. F. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovių L. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir H. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 50 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.