Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-164-238/2014;

Teisėja T. Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00828-2012-9;

2014 m. vasario 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Donatui Jačiauskui, gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013-10-28 nuosprendžio, kuriuo T. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Priteista iš T. J. civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teritorinės ligonių kasos naudai 1259,76 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 12.20 val., savo namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilus tarpusavio konfliktui, tyčia vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam A. S. į kaklo sritį bei vieną kartą į pilvo sritį, padarydamas A. S. durtinę – pjautinę žaizdą kaklo srityje viršraktikaulinėje srityje ir kiauryminę – durtinę – pjautinę žaizdą pilvo srityje su pilvaplėvės sužalojimu, taip padarė nukentėjusiajam A. S. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kurį naikinti nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad išgertuvių metu kilus konfliktui tarp T. J. ir A. S., T. J. tyčia vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam A. S. į kaklo sritį bei vieną kartą į pilvo sritį, padarydamas šiam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo T. J. veiką kvalifikuojant pagal BK 135 straipsnio 1 dalį baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas tinkamai, nes teismo nustatytos aplinkybės visiškai atitinka pritaikytos BK normos dispoziciją.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvų nenurodo, tačiau kaip matyti iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teisme, jis kėlė versiją, kad šioje byloje tirto įvykio metu buvo ne konfliktas, peraugęs į smurto panaudojimą, o būtinosios ginties situacija, į kurią jis buvo patekęs. Dėl nurodytų aplinkybių aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos, susiklosčiusi teismų praktika tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose ir įvertintina, ar teismas pagrįstai pagal byloje nustatytus faktus jų netaikė.

Kolegija pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia savo išvadas. Teismas ištyrė ir įvertino duomenis, kurių šaltiniai buvo kaltinamojo T. J., nukentėjusiojo A. S., liudytojų G. E. ir E. J. parodymai, medicinos specialisto išvada ir kiti įrodymai.

Iš nukentėjusiojo A. S. parodymų matyti, kad išgertuvių pas T. J. metu, T. J. susipyko su savo sugyventine E. J., nukentėjusysis užstojo E. J., dėl to įsižeidęs T. J. iš kito kambario atsinešė peilį ir iš pradžių pagrasinęs, šiuo peiliu jam dūrė į kairį petį, po to klausė, ar A. S. nori, kad jis dar durtų, šiam nesipriešinant, dūrė peiliu į pilvo sritį. Konstatuotina, kad teismas pagrįstai rėmėsi šiais parodymais, nes nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo T. J., G. E. ir E. J. parodymais. Pažymėtina, kad teismas pagrįstai sprendė, kad nors kaltinamasis nurodė, kad jis antrą kartą nukentėjusiajam nedūrė, nukentėjusysis pats pasismeigė ant jo rankoje laikomo atkišto peilio, taip šias aplinkybes nurodė ir kaltinamojo motina G. E. bei jo sugyventinė E. J., šiais parodymais negalima remtis, nes nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, o liudytojos yra kaltinamojo šeimos narės, todėl nurodo kaltinamajam palankesnes aplinkybes. Nėra pagrindo nesutikti ir su teismo vertinimu, kad įvertinus tai, jog pats kaltinamasis parodė, kad jis po pirmojo smūgio peiliu laikė atkišęs peilį į nukentėjusįjį, akivaizdu, kad jei jis nebūtų norėjęs smeigti nukentėjusiajam, o šis pats būtų atsirėmęs į peilį, peilis tiesiog būtų išslydęs kaltinamajam iš rankos. Be to, faktas, kad nukentėjusiajam buvo smeigta į pilvą, patvirtina, kad peilis buvo atkištas į nukentėjusįjį, laikomas tvirtai, nes perpjovė drabužius ir smigo nukentėjusiajam į pilvą, padarydamas jam vidaus organų sužalojimus. 2012-08-13 specialisto išvadoje Nr. G2107/12(02) konstatuota, kad nukentėjusiajam padaryta kiauryminė – durtinė – pjautinė žaizda pilvo srityje, atsiverianti į pilvaplėvės ertmę su pilvaplėvės sužalojimu, atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi, nukentėjusysis buvo sunkiai sužalotas, o teismas neturėjo pagrindo abejoti specialisto išvadoje konstatuotu sveikatos sutrikdymo laipsniu. Kolegijos nuomone, tai, kad nuteistasis pasiėmė peilį, konfliktinės situacijos vystymosi eiga, nuteistojo elgesys konflikto metu suduodant smūgius peiliu nukentėjusiajam į petį bei pilvo sritį patvirtina, kad T. J. veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina ir tai, kad jokių sužalojimų, kurie būtų padaryti konflikto metu T. J.,, nebuvo nustatyta. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad T. J. veika negali būti vertinama kaip padaryta būtinosios ginties situacijoje ar peržengiant būtinosios ginties ribas. Konstatuotina, kad apylinkės teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai T. J. veiką kvalifikavo pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį, nes jis padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam.

Kolegija daro išvadą, kad bausmė apeliantui paskirta teisinga. Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Vienas iš bausmės paskirties tikslų yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes.

Skirdamas bausmę apeliantui, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes bei BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Teismas, skirdamas bausmę T. J., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, šį nusikaltimą padarė būdamas tris kartus teismo pripažintas kaltu ir nuteistas, tačiau išnykus teistumui, nedirba, nevedęs, neturi šeimos, nėra susaistytas socialinių darbo ir šeimos santykių, nuolat vartoja alkoholinius gėrimus, žinodamas ir pripažindamas, kad alkoholio vartojimas jam sukelia nevaldomą agresiją. Be to, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam bausmė – terminuotas laisvės atėmimas skirta pagrįstai.

Kolegija pažymi, kad paskirta reali dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį ir nėra per griežta. Taigi paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bausmės rūšis ir dydis paskirtas tinkamai ir atsižvelgus į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys įrodytas rašytiniais įrodymais, nėra jokio pagrindo abejoti valstybinės institucijos pateiktais dokumentais, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusiojo A. S. gydymas kainavo 1259,76 Lt. Todėl apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistojo priteisė 1259,76 Lt.

Kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Todėl nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.