Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – R. B. – apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. kovo 21 d. nutarties, kuria R. B., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsSkundžiama nutartimi pripažinta, kad R. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. būdama nepakaltinamumo būsenoje dėl lėtinio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini), sukėlė žmogui fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2017 m. birželio 9 d., 14.30 val., (duomenys neskelbtini), kaimynei J. D. suėmusi už žastų ją stūmė, pargriovė ant grindų, ir nukentėjusiajai J. D. bėgant iš buto į laiptinę, ją sugriebė abiem rankomis, tampė už plaukų, taip sukeldama jai fizinį skausmą bei padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: kairės šlaunies ir kairio sėdmens sumušimus.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju apeliaciniu skundu ginčijamas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių nustatymas ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Dėl nusikalstamos veikos požymių.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla, kai dėl pavartoto smurto nukentėjusiajam atsiranda straipsnio dispozicijoje nurodytos pasekmės.Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, spręsdamas dėl R. B. smurtinių veiksmų atlikimo (suėmimo už žastų ir nukentėjusiosios pastūmimo, pargriovimo ant grindų, sugriebimo ir tampymo už plaukų), visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad bylai reikšmingu laiku konflikto iniciatorė R. B. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Apeliantės skundo argumentas, kad nukentėjusioji pirmoji pradėjo ją mušti, todėl ji besigindama ir timptelėjo J. D. už plaukų, yra visiškai nepagrįstas. Tokią versiją paneigia ne tik nukentėjusiosios parodymai, iš kurių matyti, kad ji buvo tampoma už plaukų, įžeidinėjama ir stumdoma, dėl ko ji pargriuvo ir užsigavo šlaunį bei sėdmenis, tačiau ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, kad kūno sužalojimai galimai padaryti įvykio aplinkybėmis bei laiku. Be to, kiti namo gyventojai – liudytojai – D. R. ir J. K. teisme patvirtino girdėję būtent nukentėjusiosios pagalbos šauksmą laiptinėje, o ne apeliantės, jei ji, kaip teigia, buvo skriaudžiama – prieš ją smurtaujama. Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai atkreipia dėmesį į byloje esantį namo, kuriame gyvena apeliantė, gyventojų pareiškimą, kuriame nurodoma, kad dėl progresuojančio neprognozuojamo R. B. elgesio, gyventi tapo nebesaugu, kadangi daugiau nei 6 metus besitęsiantis negatyvus periodas – intensyvėja, pasireikšdamas ne tik namo gyventojų, tačiau ir pačios apeliantės gyvenimo traumavimu, nuosavybės niokojimu ir kt. Mano, kad apeliantei būtina nuolatinė jos priežiūra, kurią gali suteikti tik specializuota įstaiga. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, kvalifikuodamas R. B. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teisingai įvertino aptartą jos elgesį bei jos pavojingų veiksmų pobūdį nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad R. B. smurtaudama nukentėjusiosios atžvilgiu ne tik sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo

Apeliaciniu skundu prašoma netaikyti jokios priverčiamosios medicininės priemonės, kadangi R. B. nepadarė įstatymo uždraustos veikos, savo veiksmus valdo, elgiasi adekvačiai, jokio pavojaus niekam nekelia, (duomenys neskelbtini) neserga, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo teiginiais negalima.Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu R. B. konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. R. B. rekomenduojama skirti priverstinio pobūdžio medicinines priemones - stacionarinį stebėjimą bendro rėžimo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme apklausta ekspertė N. M. patvirtino atlikto teismo psichiatrinės, teismo psichologijos ekspertizės išvadas bei nurodė, jog R. B. skirtinos priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės - priverstinis gydymas specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro rėžimo stebėjimo sąlygomis. Ekspertės teigimu, R. B. elgesio pokyčiai pradėjo reikštis dar 1986 m., dėl ko ji daug kartų buvo gydyta psichiatrinėse ligoninėse. Baudžiamojo įstatymo uždrausta veiką padarė negavus gydymo, progresavus ligai, kadangi ji pas psichiatrą nesilanko, savarankiškai vaistų nevartoja, gyvena viena. Ekspertė tvirtina, kad netikslinga R. B. skirti gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, nes ji dėl kliedesių, kritikos stokos, vaistų nevartojimo, nesilankys ambulatorinio gydymo režimo. Kita vertus, praeityje ji gydyta net 12 kartų, tačiau remisijos nepasiekta, todėl esant situacijai, kuomet priežiūra yra būtina, ją būtina stebėti bendro stebėjimo sąlygomis – gydyti ilgesnį laiką ir pagerinti jos psichikos būklę.Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad apylinkės teismas skundžiama nutartimi R. B., kaip padariusiai baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje, ir šią veiką padariusiai būnant nepakaltinamai, pagrįstai taikė priverčiamojo pobūdžio medicinines priemones - priverstinį gydymą specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Iš aukščiau išdėstytų duomenų matyti, kad R. B. skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis netikslinga, nes ji serga progresuojančia psichikos liga – (duomenys neskelbtini). Juo labiau, kad ji neigia serganti, vengia gydytis, yra pavojinga aplinkiniams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai kas aukščiau aptarta, neturi pagrindo manyti, kad priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės - priverstinis gydymas specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, šiuo atveju taikytos nepagrįstai, todėl nesutikdamas su apeliantės teiginiais, jog yra visiškai sveika, suvokia savo veiksmų esmę ir geba juos valdyti, juos atmeta.Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, teisingai R. B. taikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje. Teismas nenustatė, kad byloje būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti R. B. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama galioti nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

R. B. apeliacinį skundą atmesti.