Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Klaipėdos AVPK) laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 5).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. dėl šių pažeidimų: blogos kamerų ventiliacijos, negalėjimo pasinaudoti dušu, privatumo pažeidimo pasinaudojant tualetu, mažo areštinės pasivaikščiojimo kiemelio ploto bei laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 1 d. dėl šių pažeidimų: vienam asmeniui tenkančio kameros minimalaus ploto neužtikrinimo, privatumo pažeidimo pasinaudojant tualetu, negalėjimo pasinaudoti dušu, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, prastos ventiliacijos, šaltų kamerų, blogo apšvietimo atlyginimo priteisimo.

Teismas, įvertinęs Klaipėdos apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-478-243/2015, kurioje netenkintas pareiškėjo A. K. skundas atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir paduoto skundo pagrindą priėmė nagrinėti tik tą skundo dalį, kuri nėra tapati jau išnagrinėtam ginčui nei laikotarpio, nei nurodytų pažeidimų aspektu.

Dėl šios priežasties atsiliepime nurodytas teiginys, kad yra įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-478-243/2015, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl galimai netinkamų pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d., todėl byla šioje dalyje turi būti nutraukta, laikytinas nepagrįstu.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, ir įrodinėjimo ypatumų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-120-146/2017). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka kalinimo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas (pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. kovo 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-4556 „Dėl A. K. skundo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) pateiktais duomenimis (b. l. 16-17) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 1 d. (t. y. laikotarpiu, apimančiu priimtą nagrinėti reikalavimą dėl minimalaus kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo) pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalus ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui normą (atėmus iš bendro kameros ploto 1,20 kv. m. sanitarinio mazgo užimamą plotą) šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2015 m. sausio 13 d. kameroje Nr. 34, kurios bendras plotas 19,18 kv. m., buvo laikomi 4 asmenys (vienam asmeniui tenkantis plotas 4,49 kv. m.); nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. kameroje Nr. 10, kurios bendras plotas 6,18 kv. m., buvo laikomi du asmenys (vienam asmeniui tenkantis plotas 2,49 kv. m.); nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 10 d. kameroje Nr. 32, kurios bendras plotas 20,14 kv. m., buvo laikomi 4 asmenys (vienam asmeniui tenkantis plotas 4,73 kv. m.). Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu aštuonias paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.

Dėl privatumo pažeidimo pasinaudojant tualetu

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš neužtikrintos teisės į privatumą pasinaudojant tualetu. Ginčas šiuo aspektu priimtas ir nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. Tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis, pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje minėtu laikotarpiu buvo laikomas atitinkamais periodais nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d.

Šiuo metu galiojanti ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo. Sanitarinių mazgų įrengimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.

Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Atsakovės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 120-130 cm aukščio pertvara ir toks jų įrengimas atitinka teisės aktų nuostatas. Taip pat nurodė, kad nors sanitarinio mazgo erdvė areštinės kamerose nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, tačiau kamerose buvo audinys (širma, užuolaida), kuria laikomi asmenys galėjo naudoti privatumui užtikrinti pasinaudojant tualetu.

Atsakovės atstovas teiginį dėl tinkamai įrengtų sanitarinių mazgų ir privatumo užtikrinimo grindžia Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktu. Byloje pateiktame Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, kad Klaipėdos AVPK kameroje Nr. 23 esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuota Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, tačiau šiame akte nėra jokių duomenų apie kamerose esančias širmas ar užuolaidas, kurias laikomi asmenys galėtų naudoti privatumui užtikrinti pasinaudojant tualetu (b. l. 30-32).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad nepaisant to, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją).

Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą nurodo bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Nors atsakovo atstovas atsiliepime ir nurodo, kad pareiškėjas galėjo panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), tačiau nepateikė jokių duomenų, kad kamerose buvo užuolaidos ar širmos, kurios galėjo būti panaudotas užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Teismas sprendžia neįrodžius, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, todėl laikytina, kad atsakovė pažeidė Areštinės veiklos taisyklių 7.13 punktą.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Pareiškėjas teigia, jog Klaipėdos AVPK areštinės kameroje buvo šalta, prastas apšvietimas, jis negalėjo pasinaudoti dušu, per maži įrengtų pasivaikščiojimo kiemų plotai. Dėl neturtinės žalos atlyginimo šiais aspektais ginčas nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. sausio 1 d. Tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis, nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose prasta oro ventiliacija, o ginčas šiuo aspektu nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos norma HN 37:2009, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., nustatė policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateiktos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 37:2009 22 punktas). Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.

Higienos normos HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., 3 punkte nurodyta, jog <...> veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx . Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų Klaipėdos AVPK administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovės atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis.

Faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, kuriame nurodyta, jog areštinėje yra <...> langai (stiklas, grotuoti jėgos ir signalinėmis grotomis), apšildymas centrinis, <...> patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; įrengtas natūralus ir mechaninis vėdinimas (b. l. 19-20), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l. 21) bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31 (b. l. 23-24), kuriame pažymėta, jog areštinės įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad 2015 m. kovo 30 d. buvo patikrintos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 ir nustatyta, kad 2015 m. kovo 18 d. skunde (ne pareiškėjo) nurodyti faktai, kad Klaipėdos AVPK 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 kamerose šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos – nepasitvirtino, tačiau pasitvirtino, kad kamerose netinkama dirbtinė apšvieta (b. l. 26-29). Pažymėta, jog apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl mažesnė dirbtinė apšvieša nevertinta kaip pažeidimas. Šiame patikrinimo akte pažymėta, kad visose išvardintose kamerose yra skaidraus stiklo langai, yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija bei kameros vėdinamos ir per skaidraus stiklo atidaromus langus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, jog patikrinimas buvo atliktas 2015 m. spalio 2 d., kurio metu nustatyta, kad kamerose Nr. 14 ir Nr. 23 dirbtinė ir natūrali apšvieta bei ventiliacija neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, tačiau šie pažeidimai nevertintini kaip pažeidimai, kadangi apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus (b. l. 30-32).

Remiantis aptartais patikrinimo aktais, kurie laiko atžvilgiu sutampa su ginčo laikotarpiu, spręstina, jog nors Klaipėdos visuomenės sveikatos centras buvo nustatęs pažeidimus dėl oro judrumo, natūralios ir dirbtinės apšvietos, tačiau šie pažeidimai nevertinti kaip pažeidimai, kadangi jų pašalinimas susijęs su pastato rekonstrukcija.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 4, 10, 24, 25, 26, 32, 34, 39, iš kurių minėtais Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimais buvo tikrintos kameros Nr. 4, 25, 34, 39 ir nustatyta, kad kamerų oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus, tik nustatytas pažeidimas dėl mažesnės dirbtinės apšvietos bei netinkamos ventiliacijos, tačiau vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 3 punktu, nurodyti dirbtinės apšvietos bei ventiliacijos neatitikimai Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimams nelaikytini pažeidimu, kadangi šiems pažeidimams pašalinti reikalinga atlikti Klaipėdos AVPK areštinės rekonstrukcijos darbus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš per mažo pasivaikščiojimo kiemų ploto.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Areštinės veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę: <...> policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Pagal Areštinių veiklos taisyklių 54 punktą, policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą. Areštinių veiklos taisyklių 55 numato, kad pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.

Pareiškėjas neteigia, kad jam nebuvo užtikrinta Areštinės veiklos taisyklių 54 punkte numatyta teisė pasivaikščioti gryname ore. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 išvadoje nurodyta, kad nepasitvirtino asmenų (ne pareiškėjo) skundas dėl nevalomų pasivaikščiojimo kiemų, o tai leidžia daryti išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemai yra tvarkingi. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, nėra pagrindo išvadai dėl pareiškėjo nurodytos teisės (t. y. per mažo pasivaikščiojimo kiemų ploto) pažeidimo.

Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinėje negalėjo pasinaudoti dušu.

Higienos normos HN 37:2009 60 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktas taip pat įtvirtina areštinėje laikomiems asmenims teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.

Byloje pateiktas Klaipėdos AVPK viršininko 2015 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. 30-V-41 „Dėl areštinėje laikomų asmenų teisės pasinaudoti šiltu dušu grafiko patvirtinimo“ leidžia daryti išvadą, kad pagal šį grafiką šeštadieniais teisė pasinaudoti šiltu dušu suteikiama pirmame kamerų bloke laikomiems asmenims, sekmadieniais – antrame kamerų bloke laikomiems asmenims (b. l. 33).

Tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ilgiau nei 7 paras Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tik vieną kartą, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. kovo 1 d. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl neužtikrintos teisės pasinaudoti dušu, kad jam nurodytu laikotarpiu nebuvo leista pasinaudoti dušu, todėl sprendžiama, kad teisė nusiprausti visą kūną po dušu buvo tinkamai užtikrinta.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas 8 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., taip pat nebuvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti tualetu Nors pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu buvo nustatyti dirbtinės ir natūralios apšvietos bei oro judrumo neatitikimai, tačiau remiantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu (taip pat ir Higienos normos HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., 3 punktu) tai nevertinama pažeidimu, nes jų pašalinimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, kad dėl laikymo tokiomis sąlygomis patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus bei pažeminimą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia (be kita ko; kartu su) iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Atsakovės atstovas prašo pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisti, argumentuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes, kad jis būtų laikomas areštinėje blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys, žeminama jo garbė ar orumas.

Atsižvelgiant į nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pobūdį bei mastą, neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).

Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir tai, kad teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas 6 paras (iš 8 parų) buvo nežymus (vienam asmeniui teko nuo 4,49 kv. m. iki 4,73 kv. m.) bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 64 Eur (8 Eur už dieną) suma bei privatumo neužtikrinimas pasinaudojant tualetu – 150 Eur. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 1 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 214 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 214 Eur (du šimtus keturiolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.