Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą ir patikslintus skundus atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 1448,10 Eur (5000,00 Lt )neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios sąlygos ir pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pareiškėjo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai.

Pareiškėjas nenurodo tikslaus jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje trukmės ir laikotarpio. Skunde nurodo, jog atskirais laikotarpiais areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. liepos iki 2014 m. spalio, o kamerose Nr. 7, 9, 25 nuo 2014-08-18 iki 2014-08-21, ir prašo teismo iš atsakovės išreikalauti tikslius duomenis. Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2014-12-29 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas areštinėje atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2013-07-02 iki 2014-12-03 (b.l. 31-32). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-09-09 įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1263-162/2014 išnagrinėtas pareiškėjo analogiškas reikalavimas dėl jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011-01-19 iki 2013-10-08. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjui 2014-11-14 ir 2014-12-01 nutartimis išaiškinta, jog ginčas tarp tų pačių proceso šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu antrą kartą nenagrinėjamas, todėl pareiškėjas prašė teismo, gavus tikslius duomenis apie jo laikymo laikotarpius areštinėje, apibrėžti nagrinėjamos bylos laikotarpį. Nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ nuostatomis aiškiai ir tiksliai suformuluoti skundo reikalavimą yra pareiškėjo pareiga, tačiau atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laisvė yra suvaržyta ir tokiu būdu jam apribota galimybė gauti reikalingus įrodymus savo reikalavimui pagrįsti, bei atsižvelgiant į Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2014-12-29 tarnybiniame pranešime nurodytus pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpius ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-09-09 sprendimą, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tikslinga išplėsti pareiškėjo skundo nagrinėjimo ribas ir analizuoti pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams laikotarpiu nuo 2013-10-09 iki 2014-12-03.

Pareiškėjui argumentuojant, jog jo laikymo areštinėje metu vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko reikalavimų, pažymėtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatytas minimalus vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui tenkantis plotas yra 3,6 kv.m. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nurodytu laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2014-02-19 iki 2014-02-20 kameroje Nr. 32, kameros plotas 20,11 kv.m., kameroje laikomi du asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-02-21 iki 2014-03-01 kameroje Nr. 32, plotas 20,11 kv.m., kameroje laikomi keturi asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-03-02 iki 2014-03-03 kameroje Nr. 19, plotas 18,48 kv.m., kameroje laikomi keturi asmenys (įskaitant pareiškėją); 2014-03-04 kameroje Nr. 22, plotas 19,61 kv.m., kameroje laikomi du asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-03-05 iki 2014-03-06 kameroje Nr. 22, plotas 19,61 kv.m., laikomi keturi asmenys (įskaitant pareiškėją); 2014-03-12 ir 2014-03-18 kameroje Nr. 34, plotas 19,15 kv.m., kameroje laikomi du asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-03-13 iki 2014-03-17 ir nuo 2014-03-19 iki 2014-03-20 kamera Nr. 34, plotas 19,15 kv.m., kameroje laikomi keturi asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-03-28 iki 2013-03-30 kameroje Nr. 23, plotas 16,01 kv.m., kameroje laikomi trys asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-05-28 iki 2014-05-29 kameroje Nr. 31, plotas 13,14 kv.m., pareiškėjas buvo laikomas vienas; 2014-05-30 kameroje Nr. 28, plotas 19,88 kv.m.m, laikomi du asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-05-31 iki 2014-06-03 kameroje Nr. 23, plotas 16,01 kv.m., laikomi trys asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-08-18 iki 2014-08-21 kameroje Nr. 25, plotas 21,62 kv.m., laikomi trys asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-11-26 iki 2014-11-30 kameroje Nr. 33, plotas 21,76 kv.m., laikomi trys asmenys (įskaitant pareiškėją); nuo 2014-12-01 iki 2014-12-03 kameroje Nr. 33, plotas 21,76 kv.m., laikomi keturi asmenys (įskaitant pareiškėją). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygos minimalaus ploto, tenkančio vienam suimtajam aspektu, atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatytą minimalų plotą 3,6 kv.m. ir net jį ženkliai viršijo, todėl net ir įvertinus kameroje esančių baldų užimamą grindų plotą nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą.

Pareiškėjui argumentuojant kitais jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimais higienos normų reikalavimams, o būtent sanitarinių mazgų neįrengimu, karšto vandens nebuvimu, šalčiu ir netinkamu apšvietimu kamerose, pažymėtina, jog šiuos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009). Pagal HN 37:2009 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog šiuo aspektu Klaipėdos apskrities VPK areštinės kameros atitinka nustatytus reikalavimus. Tai patvirtina Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2014-12-29 tarnybiniame pranešime išdėstytos aplinkybės (b.l. 31-32) bei Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014-11-06 rašte Nr. (10.37)V4-3432 „Dėl informacijos pateikimo“ atlikus patikrinimą nurodyta informacija (b.l. 11). Pažymėtina, jog higienos norma HN 37:2009 nereikalauja įrengti karšto vandens tiekimo sistemos areštinės kamerose.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014-11-06 rašte Nr. (10.37)V4-3432 nurodyta, jog 2014-10-28 atlikus patikrinimą nustatyta, kad oro temperatūra 0,1/1,1 m aukštyje nuo grindų kamerose Nr. 7 ir Nr. 9 neatitiko HN 37:2009 reikalavimų, tuo tarpu, kameroje Nr. 25 temperatūra ir santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis kamerose Nr. 7. Nr. 9 ir Nr. 25 atitiko reikalavimus (b.l. 11). Iš bylos duomenų matyti, jog kamerose Nr. 7 ir Nr. 9, kurių sąlygomis skundžiasi pareiškėjas, jis nebuvo laikomas, o kameroje Nr. 25 jis buvo laikytas vasarą, nuo 2014-08-18 iki 2014-08-21, nors skundžiasi šalčiu žiemą, be to, minėta, kad temperatūra kameroje šaltuoju periodu atitiko higienos normų reikalavimus (b.l. 31-32). Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014-11-06 rašte Nr. (10.37)V4-3432 taip pat nurodyta, jog kamerose Nr. 7, Nr. 9 ir Nr. 25 dirbtinio apšvietimo ir natūralaus apšvietimo koeficientas bei dirbtinis naktinis apšvietimas kameroje Nr. 25 neatitiko HN37:2009 reikalavimų (t.y. nesiekė normos). Pareiškėjui argumentuojant, jog naktinis apšvietimas kamerose buvo per stiprus, iš patikrinimo akto matyti, jog buvo priešingai. Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog patikrinimas atliktas 2014-10-28 ir objektyvių duomenų, leidžiančių įvertinti apšvietimo reikalavimus pareiškėjo laikymo kamerose laikotarpiu, nėra ir jų gauti neįmanoma, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šie reikalavimai buvo pažeisti.

Nustatytos ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte užfiksuotos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Teismo vertinimu, tai, jog patikrinimo metu užfiksuoti tam tikri neatitikimai, nesudaro pagrindo vertinti šiuos neatitikimus kaip nežmoniškas sąlygas, asmens žeminimą, kankinimą ir neteisėtus valstybės veiksmus. Šie neatitikimai galėjo sukelti nežymius trumpalaikius nepatogumus pareiškėjui, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Byloje nenustatyta, jog areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą, sudaryti jam nepakeliamas ir nežmoniškas sąlygas, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr. pvz. LVAT 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1506/2014). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilyginami pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas, jo teigimu, patirtos 1448,10 Eur (5000,00 Lt ) neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad patyrė emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą, nepakanka pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo, psichiatro ar kitos medicininės pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog pareiškėjas buvo ne kartą teistas laisvės atėmimo bausmėmis.Vertindamas šią aplinkybę, teismas sprendžia, jog pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog gali būti apribojama jo laisvė, jis gali patirti nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo A. K. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas) nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjo A. K. skundą dėl 1448,10 Eur (5000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.