Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014 m. rugpjūčio 20 d. viešame išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl pareiškėjo laikymo sąlygų

Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato areštinėje neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, atlyginimo.

Aktualus teisinis reguliavimas, minimalaus patalpų ploto neužtikrinimas bei ieškinio senaties termino taikymo

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv.m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3 punktas (toliau – ir Įsakymas dėl minimalaus ploto nustatymo).

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko S. B. 2014 m. liepos 16 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl A. K. skundo“ (b. l. 13-18) nustatyta, kad informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje nuo sulaikymo dienos (t.y. 2008 m. birželio 30 d.) pateikti negali, nes, vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100, ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr.5-V-959/V-98, bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 2006-2013 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais „Asmenų laikomų policijos areštinėje paskirstymo knygos“ saugomos tris metus ir yra sunaikintos. Šiame tarnybiniame pranešime pateikiama informacija apie tai, jog pareiškėjas buvo uždarytas ir kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m., šiais laikotarpiais: nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. sausio 27 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 7,03 kv. m., žmonių skaičius joje 2 (3,52 kv. m. vienam asmeniui kameroje; 9 dienos); 2011 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 13, kurios plotas 6,58 kv. m., žmonių skaičius joje 2 (3,29 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 1 diena); 2011 m. balandžio 18 d. kameroje Nr. 14, kurios plotas 6,56 kv. m., žmonių skaičius joje 3 (2,19 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 1 diena); laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 19 d. iki 2011 m. balandžio 21 d. kameroje Nr. 14, kurios plotas 6,56 kv. m., žmonių skaičius joje 2 (3,28 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 3 dienos); laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 22 d. kameroje Nr. 10, kurios plotas 6,18 kv. m., žmonių skaičius joje 2 (3,09 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 2 dienos); 2011 m. liepos 13 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas 6,49 kv. m., žmonių skaičius joje 2 (3,25 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 1 diena); laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2011 m. liepos 28 d. kameroje Nr. 7, kurios plotas 7,03 kv. m., žmonių skaičius joje 2 (3,52 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 3 dienos); laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. kameroje Nr. 14 buvo laikomi 2 asmenys (3,28 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 14 dienų), o 2011 m. rugpjūčio 24 d. minėtoje kameroje – 3 asmenys (2,19 kv. m. vienam asmeniui kameroje); 2011 m. rugsėjo 21 d. kameroje Nr. 35, kurios plotas 16,12 kv. m., laikomi 5 asmenys (3,22 kv. m. vienam asmeniui); laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2011 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,15 kv. m., žmonių skaičius joje 4 (3,54 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 3 dienos); laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. ir 2011 m. lapkričio 5 d. kameroje Nr. 18, kurios plotas 15,96 kv. m., žmonių skaičius 5 (3,19 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 3 dienos); laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. kameroje Nr. 14, kurios plotas 6,56 kv. m., žmonių skaičius 2 (3,28 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 9 dienos)

Iš minėtų duomenų matyti, jog pareiškėjas 51 dieną laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, t. y. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą.

Ieškinio senatį pagal Civilinio kodekso 126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikytą laiką po 2011 m. birželio 23 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2014 m. birželio 23 d., Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2014 m. birželio 27 d. (b. l. 5-6). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė.

Pareiškėjas nenurodė, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie jam neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl yra pagrindas jo reikalavimui atlyginti žalą laikotarpiu iki 2011 m. birželio 23 d. taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. birželio 23 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 19 d iki 2011 m. birželio 23 d. atmestinas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pasidarė irzlus, nebegali normaliai bendrauti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus: jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peeers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t.y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Pažymėtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, būdamas nepilnamečiu (pilnametystė sukako 2011 m. rugsėjo 4 d.). Teismas sprendžia, jog ši aplinkybė yra esminė, dėl kurios, šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 konstatavo, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat pažymėta, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas teigia, jog dėl to, jog jis buvo nuolat buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pasidarė irzlus, nebegali normaliai bendrauti.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog pareiškėjas buvo ne kartą teistas ir jo atžvilgiu buvo priimtas ne vienas apkaltinamasis nuosprendis (Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiai, priimti baudžiamosiose bylose Nr.: N1-38-158/2008, N1-308-158/2008, N1-511-718/2008, 1A-299-106/2008, N1-769-526/2008, N1-240-158/2008, N1-532-89/2008, N1-702-158/2008, N1-660-718/2008, N1-836-526/2008, N1-1044-380/2008, N1-130-549/2009, N1-183-659/2009, N1-408-158/2011, 1-1164-549/2012). Vertinant tai, teismas sprendžia, jog pareiškėjas, darydamas vis naujas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog gali būti apribojama jo laisvė, jis gali patirti nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu. Pareiškėjui padarius ne vieną nusikalstamą veiką, ne kartą jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau pareiškėjas iš to nepasimokydavo ir vis darydavo naujas nusikalstamas veikas, dėl to tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl laisvės atėmimo bausmių nepatirdavo ypatingų dvasinių ar emocinių sukrėtimų. Be to, teismas sprendžia, jog pareiškėjas darydamas naujas nusikalstamas veikas, taip pat suprato ir suvokė, jog pritaikius laisvės atėmimo bausmę, dėl to gali patirti ir kitų neigiamų pasekmių susijusių su juo įkalinimu, t. y. dvasinių išgyvenimų ar kitų sukrėtimų. Įvertinus tai sprendžiama, jog pareiškėjas nors ir buvo kalinamas areštinės kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto vienam asmeniui, tačiau pareiškėjui dėl to ypatingų dvasinių sukrėtimų, kurie lemtų pareiškėjui ypatingus nepatogumus, emocinę depresiją ar negalėjimą bendrauti, neturėjo kilti. Be kita ko, pažymėtina ir tai, jog nežymūs gyvenamosios patalpos dydžio normos pažeidimai bei sąlyginai trumpa jų trukmė, dažniausiai savaime, nenustačius kitų laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens padėtį apsunkinusių aplinkybių, nėra laikomi pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo patyręs dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A1⁴³-1852/2013).

Teismas vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo nepilnametis, į tai, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje A438-121/2009), pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, pažeidimo mastą ir trukmę (35 dienos), taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 210 Lt (po 6 Lt už vieną dieną).

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 210 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 210 Lt (du šimtus dešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.