Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant: toliau tęsti darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nutraukus darbinius santykius, per 1 mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba susirasti kitą oficialų darbų; dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą; per 2 mėnesius nuo nuosprendžiu įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam P. V. padarytą turtinę ir neturtinę žalą, t. y. 550 EUR; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios; uždraudžiant vartoti alkoholį.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. V. paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant: toliau tęsti darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nutraukus darbinius santykius, per 1 mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba susirasti kitą oficialų darbų; dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą; per 2 mėnesius nuo nuosprendžiu įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam P. V. šalių sutartą pastarajam nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą, t. y. 550 EUR; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto(rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios; uždraudžiant vartoti alkoholį.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir BK 71 straipsniu, E. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 EUR) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant ją sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuspręsta paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

E. V. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus baigti taikyti.

Nukentėjusiojo P. V., teisminio proceso metu atsisakiusio dalies keliamų turtinių reikalavimų, civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. V. nukentėjusiojo P. V. naudai priteista 50 EUR turtinės žalos ir 500 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dalyje dėl turėtų nukentėjusiojo P. V. gydymo išlaidų atlyginimo nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad pavartodamas fizinį smurtą, sukėlė fizinį skausmą kitam žmogui ir nežymiai jį sužalojo, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent, 2025 m. spalio 11 d., apie 15.30 val., E. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo sodybos, adresu (duomenys neskelbtini), kieme per išgertuves kilusio tarpusavio konflikto su P. V. metu pastarajam tyčia su kumščiu sudavė du smūgius į veidą, po ko nukentėjusiajam P. V. nugriuvus ant žemės ir keliantis, su koja dar du kartus įspyrė ir į galvą, dėl ko nukentėjusysis P. V. pakaušiu trenkėsi į trinkeles, ir tokiu būdu pavartoto fizinio smurto prieš nukentėjusiojo P. V. asmenį pasekoje pastarajam ne tik buvo sukeltas fizinis skausmas, bet ir padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, viršutinės lūpos žaizda ir odos nubrozdinimai pakaušyje, kas nukentėjusiajam P. V. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais E. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) atmesti P. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos visais pagrindais; 2) įvertinti P. V. skolos jam egzistavimą (500 EUR), jo prisidėjimą prie konflikto ir netinkamą finansinę bei socialinę padėtį; 3) atsižvelgti į apelianto socialinę padėtį, t. y. dirba, moka būsto paskolą, išlaiko vaiką, nėra teistas ir jo neblaivumas buvo santykinai mažesnis nei nukentėjusiojo; 4) įvertinti, kad apeliantas geranoriškai sutiko, jog jo veiksmai galėjo būti kitokie, apmokėjo P. V. gydymo išlaidas, sutinka su paskirtomis prevencinėmis priemonėmis, taip pat ir su įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tarp apelianto ir nukentėjusiojo iki nagrinėjamo įvykio egzistavo turtinis teisinis santykis – nukentėjusysis buvo skolingas apeliantui 500 EUR, šią aplinkybę pripažino ir pats nukentėjusysis teisminio proceso metu. Būtent šios skolos grąžinimo klausimas 2025 m. spalio 11 d. tapo tiesiogine konflikto kilimo priežastimi. Apeliantas buvo nurodęs, kad pokalbio metu priminus apie skolą, nukentėjusysis atsisakė ją grąžinti, reagavo agresyviai, dėl ko konfliktas peraugo į fizinį susistumdymą. Vis tik, ši esminė aplinkybė skundžiamame nuosprendyje nebuvo tinkamai įvertinta nei nustatant įvykio priežastis, nei sprendžiant civilinės žalos klausimą. Be to, pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu priimtame procesiniame sprendime vadovavosi nukentėjusiojo ir liudytojų A. M. bei R. P. parodymais, kurie abu yra ilgamečiai P. V. draugai, o apeliantas juos pažinojo tik trumpą laiką. Šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog įvykis vyko staigiai, greitai, jie ne viską galėjo tiksliai matyti, negalėjo įvardyti tikslaus smūgių skaičiaus ar nuoseklios įvykių sekos, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl parodymų išsamumo ir objektyvumo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių kritiškai neįvertino.

2.2. Apelianto teigimu, svarbia aplinkybe laikytinas ir šalių neblaivumo laipsnis. Nukentėjusiojo P. V. neblaivumas siekė 1,75 promilės, o apelianto neblaivumas skundžiamame nuosprendyje apskritai nebuvo analizuojamas, nors, policijos duomenimis, jis sudarė apie 0,4–0,5 promilės, t. y. buvo ženkliai mažesnis. Ši aplinkybė turi tiesioginę reikšmę vertinant konflikto dinamiką, šalių elgesio adekvatumą ir nukentėjusiojo indėlį į kilusias pasekmes, tačiau liko nepagrįstai ignoruota. Be to, apeliantas nuo pat proceso pradžios savo kaltės fakto neginčijo, nuoširdžiai prisipažino ir nurodė, kad galėjo reaguoti kitaip, nepasirinkdamas fizinio smurto, geranoriškai atlygino nukentėjusiojo gydymo išlaidas, sutiko su paskirtomis baudžiamosios atsakomybės ir prevencinio pobūdžio priemonėmis bei išreiškė pasirengimą atlyginti ir valstybės patirtas išlaidas. Visgi, nepaisant tokio apelianto elgesio, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar papildomas civilinės žalos priteisimas nukentėjusiojo naudai nelemia neproporcingos ir neteisingos finansinės naštos.

2.3. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas yra neteistas, dirba, turi ilgalaikius finansinius įsipareigojimus – moka būsto paskolą, alimentus vaikui, kuris gyvena (duomenys neskelbtini), dėl ko patiria papildomas kelionės ir laiko sąnaudas. Tuo tarpu nukentėjusysis yra nedirbantis, teistas asmuo, turėjęs įsiskolinimą apeliantui. Šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje nebuvo vertintos, nors jos turi esminę reikšmę sprendžiant civilinės žalos dydžio proporcingumą ir teisingumą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes ir spręsdamas civilinės žalos priteisimo klausimą, neįvertino esminių bylos duomenų visumos, neanalizavo konflikto priežasčių, nukentėjusiojo elgesio ir jo indėlio į kilusias pasekmes, o tai sudarė prielaidas priimti nevisiškai pagrįstą sprendimą.

2.4. Apeliaciniame skunde taip pat vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalimi, CK 6.248 straipsnio 3 dalimi ir nurodoma, kad, pagal faktines aplinkybes, nukentėjusysis pats prisidėjo prie konflikto, nes buvo skolingas 500 EUR ir savo veiksmais sukėlė konfliktinę situaciją, dėl kurios buvo tiriama žala. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad nukentėjusiojo kaltė, net ir paprasta, gali lemti nuostolių sumažinimą proporcingai jo prisidėjimui, todėl žalos atlyginimas šioje situacijoje turėjo būti sumažintas. Atitinkamai akcentuojama ir CK 6.249 straipsnio 1 dalis, pažymint, kad nukentėjusysis yra nedirbantis, CK 6.251 straipsnio 1 dalis, nurodant, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo skolą apeliantui, o tai faktiškai suteikia nukentėjusiajam finansinę naudą, nes jo skola apeliantui buvo nurašyta ir priteista žala. Taip pat pažymima ir CK 6.250 straipsnio 1 dalis, nes šiuo atveju neturtinės žalos priteisimas nukentėjusiajam, kuris pats sukėlė konfliktą ir yra skolingas apeliantui, nesudaro teisingos kompensacijos, nes nukentėjusysis gauna naudą. Daroma išvada, kad atsižvelgiant į nukentėjusiojo skolą apeliantui, jo veiksmus konfliktinėje situacijoje ir nedirbančio statusą, žalos priteisimas turėjo būti proporcingai sumažintas arba atmestas, siekiant užkirsti kelią neproporcingam praturtėjimui nukentėjusiojo naudai.

2.5. Akcentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis, kartu nurodant, kad liudytojai yra seni draugai su nukentėjusiuoju ir buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl jų parodymai nėra išsamūs ir tiksliai neatskleidžia įvykio detalių. Be to, teisminio proceso metu pats nukentėjusysis prisipažino, kad yra skolingas apeliantui, o tai rodo, jog konfliktinė situacija kilo ne vien tik dėl jo veiksmų, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų parodymus, nes jų šališkumas ir ribota informacija gali lemti neobjektyvų įsitikinimą dėl žalos dydžio ir atsakomybės pripažinimo. Juo labiau, kad apeliantas sąžiningai prisipažino, kad galėjo konfliktinę situaciją spręsti ir kitais, ne smurtiniais būdais, todėl jis sutinka su jam paskirtomis nuobaudomis už jo veiksmus. Visgi, paskirtas bausmės dydis ir papildomas civilinis ieškinys P. V. naudai nėra proporcingi ir neatitinka teisingumo principo. Todėl įvertinus, kad apelianto veiksmai buvo sąlygoti galimo pavojaus ir savisaugos motyvo, o nukentėjusiojo veiksmai konfliktinėje situacijoje prisidėjo prie žalos atsiradimo, papildomas finansinis įpareigojimas priteisti nukentėjusiajam viršija realią patirtą žalą. Tokia situacija prieštarauja mišrios kaltės principui, reglamentuotam CK 6.248 straipsnio 4 dalyje ir CK 6.253 straipsnio 5 dalyje, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kad nuostoliai turi būti proporcingi nukentėjusiojo pačių veiksmų ir neatsargumo daliai.

2.6. Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai ir atsakomybė įvykio metu turi būti vertinami atsižvelgus į P. V. elgesį ir kitas aplinkybes. Apeliantas veikė matydamas galimą pavojų savo saugumui, ir pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino, kad jis buvo santykinai blaivesnis nei nukentėjusysis, kuris buvo stipriai apsvaigęs, agresyviai nusiteikęs ir pirmas inicijavo fizinį kontaktą griebdamas jį už drabužių. Apeliantas sąžiningai pripažino, kad galėjo konfliktą spręsti kitais būdais, tačiau jo veiksmai buvo motyvuoti savisauga, o smurto mastas buvo nežymus ir vienetinis, atsiradęs dėl netinkamos kompanijos ir išgertuvių. Nepaisant nurodyto, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino šį kontekstą, taip pat apelianto atsakingą elgesį kasdieniniame gyvenime, todėl įvykis buvo pavienis. Civilinės žalos dydis buvo priteistas nepaisant P. V. skolų apeliantui, jo nedarbo, alkoholio vartojimo, agresyvaus elgesio ir liudytojų šališkumo. Apeliantas yra dirbantis, privalo vykdyti alimentų ir paskolų įsipareigojimus, kelionės ir laiko sąnaudos vaikui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini), jam kelia papildomą finansinę naštą, todėl skirti pinigus nukentėjusiajam, kuris pats yra skolingas apeliantui, prieštarauja teisingumo principui.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras Dainius Dambrauskas (toliau – ir prokuroras) prašo nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį.

3.1. Prokuroro nurodymu, Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendis yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, nuosprendį priėmė vadovaudamasis BK, CK įtvirtintomis nuostatomis, jas tinkamai pritaikė ir išaiškino. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis P. V. buvo pareiškęs civilinį ieškinį bendrai 5 050 EUR sumai – dėl 50 EUR turtinės žalos ir dėl 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Teisiamajame posėdyje, vykusiame 2026 m. sausio 21 d., nukentėjusysis P. V. pripažino, kad jis yra skolingas E. V. 500 EUR, atsisakė dalies savo keliamų turtinių reikalavimų (nes E. V. sutiko „nurašyti skolą“) ir pareikštą civilinį ieškinį sumažino, sutikdamas su jam atlygintina žala, kuri sudarytų 550 EUR. Kartu atkreipiamas dėmesys, jog E. V. taip pat sutiko sumokėti 500 EUR, dėl ko laikomi nepagrįstais nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo skolą apeliantui ar kitas nustatytas aplinkybes bei kad priimtas sprendimas tenkinant nukentėjusiojo turtinius reikalavimus viršija realią nukentėjusiojo patirtą žalą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek buvusią konfliktinę situaciją, tiek abiejų asmenų veiksmus, tiek padarytus sužalojimus bei sveikatos sutrikdymo mastą, tiek ir padarytos turtinės bei neturtinės žalos dydį ir priteisė nukentėjusiojo naudai pinigų sumą, kurios dydis atitinka teismų praktikoje paprastai priteisiamas kompensacines sumas už tokio pobūdžio nusikalstamomis veikomis padarytą neturtinę žalą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo atmesti P. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos visais pagrindais, kartu prašydamas įvertinti nukentėjusiojo P. V. skolos jam egzistavimą (500 EUR), jo prisidėjimą prie konflikto ir netinkamą finansinę bei socialinę padėtį, atsižvelgti į apelianto socialinę padėtį bei įvertinti, kad apeliantas geranoriškai sutiko, jog jo veiksmai galėjo būti kitokie, apmokėjo P. V. gydymo išlaidas, sutinka su paskirtomis prevencinėmis priemonėmis, taip pat ir su įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Atsižvelgiant į tai, kad kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų apeliaciniame skunde nepateikiama, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vadovaudamasi minėtomis BPK 320 straipsnio nuostatomis, skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį tikrina apeliacinio skundo ribose.

5. Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021 ir kt.).

6. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

7. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013). CK nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, Nr. 2K-331-976/2018, Nr. 2K-135-693/2019 ir kt.). Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

8. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis P. V. pareiškė civilinį ieškinį dėl 50 EUR turtinės žalos ir 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 92). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2026 m. sausio 21 d., metu, nukentėjusysis P. V., sutiko su atlygintina 550 EUR žala (2 t., b. l. 30). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vertino, kad atsižvelgus į tai, jog nukentėjusysis P. V., kaip pilnametis veiksnus asmuo, atsisakydamas dalies savo turtinių reikalavimų, pilnai ir laisvanoriškai išreiškė savo tikrąją valią, o žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta tyčiniais nusikalstamais E. V. veiksmais, sprendė, kad jis privalo visa apimtimi atlyginti nukentėjusiojo sumažintą civilinį ieškinį bendrais pagrindais. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo E. V. nukentėjusiojo P. V. naudai buvo priteista, be kita ko, 500 EUR neturtinės žalos atlyginimo, su kuriuo apeliaciniu skundu nesutinka nuteistasis E. V.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors pakankamai formaliai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, tačiau nustatė pagrįstą ir teisingą jos dydį, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

9. Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad dėl nuteistojo E. V. veiksmų nukentėjusiajam P. V. buvo padaryti sužalojimai, kurie visumoje ir kiekvienas atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai yra, vadovaujantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. spalio 16 d. specialisto išvada Nr. G 3654/2025 (01), nukentėjusiajam P. V. buvo nustatyta poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, viršutinės lūpos žaizda, odos nubrozdinimas pakaušyje (1 t., b. l. 51). Nukentėjusysis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2025 m. spalio 10 d. jį sumušė E. V., kuris, kiek pamena, pirmus smūgius sudavė į veidą, po kurių nukrito ant žemės ir prarado sąmonę, todėl to, kas vyko toliau, nepamena (1 t., b. l. 74–75). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis detaliau paaiškino, kad įvykio dieną konfliktas kilo dėl paskolintų pinigų, jį pradėjo pats nukentėjusysis, jo metu stvėrė nuteistajam, tada pradėjo susistumdymas ir jis (nukentėjusysis) gavo smūgius į veidą ir kojas (2 t., b. l. 30). Nuteistasis E. V. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad konfliktas prasidėjo dėl jam negrąžintos skolos, ir tuomet nukentėjusysis abiem rankomis sugriebė nuteistajam už abiejų rankų žastų ir kumščiu užsimojo suduoti. Tuomet E. V. spėjo ranka, sulenkta per alkūnę, užsidengti veidą, dėl ko nestiprus smūgis buvo suduotas į šią ranką, o gindamasis nuo tokio nukentėjusiojo elgesio abiem rankomis sudavė P. V. į veidą (vieną – į kaktą, kitą – į veidą), po ko nukentėjusysis nukrito ant dešiniojo šono ant asfalto, o jam bandant keltis koja spyrė į veidą, maždaug ties burna ir nosimi, dėl ko P. V. nukrito aukštielninkas ir jam iš lūpos stipriai bėgo kraujas. Nukentėjusiajam dar kartą bandant keltis, nuteistasis sudavė dar vieną smūgį į kaktą – po šio smūgio jis pakaušiu trenkėsi į asfaltą ir kelioms sekundėms galimai buvo netekęs sąmonės (1 t., b. l. 124–125). Iš esmės tapačias aplinkybes nuteistasis E. V. parodė teisiamojo posėdžio metu, pabrėždamas, kad ginčas dėl paskolintų pinigų privedė iki susistumdymo, nukentėjusysis buvo agresyvus, jį (nuteistąjį) stvėrė, o šio konflikto metu iš viso P. V. du kartus trenkė rankomis bei du kartus spyrė (2 t., b. l. 29).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš nuteistojo E. V., tiek iš nukentėjusiojo P. V. baudžiamojo proceso metu duotų parodymų matyti, kad konfliktas, kilęs dėl nukentėjusiojo turėtos skolos nuteistajam, perėjo iš žodinio į fizinį. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nebuvo įvertintas nukentėjusiojo 1,75 promilių neblaivumas, kuris buvo didesnis, nei nustatytas jam (nuteistajam), kad būtent nukentėjusysis iniciavo konfliktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės – nukentėjusio asmens blaivumas ir galimai su tuo susijęs agresyvumas inicijuojant konfliktinę situaciją (nukentėjusysis pripažino, kad jis pradėjo konfliktą), neabejotinai yra svarbus veiksnys nustatant jam padarytos neturtinės žalos dydį. Vis tik, pastebėtina, jog nuteistasis taip pat pripažino, kad įvykio dieną vartojo alkoholį, be to, jo teigimu, jo veiksmai būtų buvę analogiški net ir tuomet, jei jis alkoholio nebūtų vartojęs. Taigi, nors nukentėjusiojo neblaivumo laipsnis buvo didesnis ir būtent jis pirmasis stvėrė nuteistąjį E. V., akivaizdu, jog smūgius iniciavo būtent nuteistasis, jo veiksmai buvo kryptingi, siekiant sužaloti nukentėjusįjį, ir tyčiniai. Apelianto rankomis ir kojomis suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičius buvo sąlyginai nemažas, be kita ko, į gyvybiškai svarbias kūno vietas, t. y. du kartus buvo suduota į veidą bei du kartus į galvą), padarant nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie veiksmai neabejotinai nukėlė nukentėjusiajam ne tik fizinį skausmą, bet ir neigiamus išgyvenimus, t. y. jais buvo padaryta neturtinė žala. Tuo tarpu nukentėjusiojo elgesys, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo įvertintas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip minėta, duodamas parodymus teisme dėl aptariamos konflikto eigos, nukentėjusysis savo reikalaujamą neturtinę žalą sumažino nuo 5 000 EUR iki 500 EUR. Atitinkamai, teiginys, jog nebuvo atsižvelgta į aptartas svarbias aplinkybes, nėra teisinio pagrindo.

11. Analogiškai pasisakytina ir dėl E. V. argumento, jog pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo turėtos skolos nuteistajam. Pastebėtina, jog iš 2026 m. sausio 21 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis sutiko, jog būtų „nurašyta“ 500 EUR dydžio skola ir kad nukentėjusiajam dar papildomai atlygintų 500 EUR jo patirtos moralinės žalos. Taigi, pats nuteistasis teismo posėdžio metu išreiškė valią dėl nukentėjusiojo turtinio įsipareigojimo. Kita vertus, turtinio pobūdžio ginčas tarp nurodytų šalių skundžiamu nuosprendžiu nebuvo sprendžiamas, kaip nesusijęs ir nenagrinėtinas baudžiamojo proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu pagrįstai nepasisakė. Dėl tos pačios priežasties, nusikalstama veika padarytos turtinės žalos ir galimai egzistuojančios turtinės prievolės užskaitos klausimas baudžiamojoje byloje negalėjo būti sprendžiamas. Pažymėtina, kad net ir esant tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo tam tikriems turtiniams įsipareigojimams, nėra jokio pagrindo sumenkinti nukentėjusiojo dėl nusikalstamos veikos patirtus neigiamus išgyvenimus. Būtent jis dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią E. V. privalo atlyginti.

12. Nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad dėl patirtų sužalojimų jis buvo nedarbingas dvi savaites, gydėsi namuose, E. V. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis nedirba. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA) duomenimis, P. V. nuo 2025 m. kovo 29 d. verčiasi individualia veikla ne pagal verslo liudijimą, dėl ko akivaizdu, jog nedarbingumo pažymėjimas, kaip nurodyta ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pranešime, nebuvo išduotas, ligos išmoka nebuvo mokama (1 t., b. l. 69). Nepaisant to, t. y. nors iš tiesų baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam būtų nustatytos ilgalaikės sveikatos sutrikdymo pasekmės, dėl patirto sužalojimo jam būtų reikėję atlikti operaciją ar kitus sudėtingus, skausmingus ir ilgalaikius nepatogumus sukeliančius sveikatos atstatymo veiksmus, vien šiuo aspektu vertinti, jog dėl aptartų neteisėtų veiksmų nukentėjusysis nebūtų patyręs fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų ar kitų nepatogumų, nėra pagrindo.

13. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. akcentuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertina, jog jis moka būsto paskolą, alimentus vaikui, kuris gyvena (duomenys neskelbtini), dėl ko patiria papildomas kelionės ir laiko sąnaudas. Pastebėtina, kad su apeliaciniu skundu E. V. pateikė būsto paskolos sutarties nuorašą, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą, kuriuo buvo išnagrinėtas prašymas panaikinti santuokos apskaitos įrašą ir patvirtinti sutartį dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo teisinių pasekmių. Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistasis iš tiesų turi finansinių įsipareigojimų, teikia išlaikymą nepilnamečiui sūnui, gyvenančiam kartu su nuteistojo buvusia sutuoktine, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, jog priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra pernelyg didelė. Nuteistasis yra jauno ir darbingo amžiaus, todėl turi visas galimybes atlyginti savo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam P. V. padarytą žalą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro tyčia, jo neteisėti veiksmai rodo didesnį pavojingumą, todėl tokiais atvejais taikytina didesnė atsakomybė (kaip žalos dydžio išraiška) nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Nuteistojo turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir kaltininko, šiuo atveju, E. V., interesai taip pat neturi būti sumenkinami ar ignoruojami. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu mažinti priteisto civilinio ieškinio dydį dėl neturtinės žalos atlyginimo neįžvelgia jokios priežasties.

14. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos neįvertino jo teistumo nebuvimo, kaltės pripažinimo, nurodymo, jog į kilusią situaciją galėjo reaguoti be fizinio smurto, geranoriško nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo. Visgi, aptariamos aplinkybės labiau yra reikšmingos parenkant kaltininkui bausmę ir nustatant jos dydį. Šiuo atveju į šiuos aspektus buvo atsižvelgta skiriant vieną švelniausių sankcijoje numatytų bausmių rūšių, nustatant bausmės dydį, taip pat, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, paskirtą bausmę sumažinant vienu trečdaliu.

15. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis individualus, tačiau teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, taip pat yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis, į tai teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-362-697/2018 ir kt.). Teismų sprendimų dėl neturtinės žalos atlyginimo analizė rodo, jog paprastai, priteisiant neturtinę žalą dėl BK 140 straipsnio skirtingose dalyse numatytų nusikalstamų veikų, neturtinės žalos atlyginimo sumos svyruoja gana plačiose ribose, t. y. nuo kelių šimtų eurų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020, 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023, 2K-26-1073/2024, 2K-48-489/2025 ir kt.). Nors teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylų aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, kiekvienu atveju nėra analogiškos, be to, teismų praktikos formavimasis yra nuolatinis procesas, tačiau detaliai įvertinus paminėtas aplinkybes ir teismų praktiką, nukentėjusiajam suduotų smūgių kiekį, jų lokaciją, pasekmes, akivaizdu, jog šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. V. dydis neprieštarauja ne tik teisingumo ir proporcingumo principams, bet ir teismų praktikai.

16. Įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, aptariamo įvykio dienos aplinkybes, atsižvelgdamas į anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus, paminėtą teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nukentėjusiojo P. V. patirtai neturtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos skundžiamu nuosprendžiu priteista 500 EUR dydžio suma yra teisinga, proporcinga ir pagrįsta, todėl nuteistojo E. V. apeliacinis skundas yra atmetamas.

17. Kartu su nuteistojo E. V. apeliaciniu skundu buvo pateiktas 2026 m. vasario 9 d. atliktas mokėjimo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinimas, kuriame esančiais duomenimis nustatyta, jog teikdamas apeliacinį skundą nuteistasis į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą sumokėjo 20 EUR, įmokos kodą nurodydamas „5660“ (žyminis mokestis). Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje apeliacinis skundas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, įmokėta suma (20 EUR) grąžintina nuteistajam E. V..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo E. V. apeliacinį skundą.

Nuteistajam E. V. grąžinti 20 (dvidešimt) EUR sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.