Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, A. J. paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo A. J. sulaikymo, vykdant šį teismo nuosprendį dienos.

Procesas pagal byloje nukentėjusiosios G. K. pareikštą civilinį ieškinį dėl 105,00 Eur turtinės žalos atlyginimo nutrauktas (BPK 107 straipsnis).

Nuspręsta išieškoti iš A. J. 31,72 Eur (trisdešimt vieną eurą 72 ct) proceso išlaidų į valstybės pajamas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2023 m. gruodžio 31 d., apie 23.40 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: kilus žodiniam konfliktui, kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai G. K. į apatinį žandikaulį, dėl ko lūžo jos dėvima dantų kapa, kurios vertė 75 Eur; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajai G. K. į nosį, taip nukentėjusiajai G. K. sukėlė fizinį skausmą, o dėl sulaužytos dantų kapos padarė jai 75 Eur turtinę žalą ir pažeidė viešąją tvarką.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu neginčijama nuteistojo A. J. kaltė dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos kvalifikavimas, tačiau prašoma pripažinti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 6 p.), atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tačiau šis nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl netenkinamas.

6. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

7. A. J. pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkų nusikaltimą, už kurio padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas A. J. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. J. paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, A. J. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, A. J. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

8. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo teisė nuspręsti dėl bausmės rūšies ir jos dydžio įvertinus BK nuostatas ir visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę, nes baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir jos dydį.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės paskyrimo nuteistajam A. J. motyvuotos. Apylinkės teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino visas nuteistajam skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. J. laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje padarymą, ir nustatydamas jos trukmę, bausmių skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose, pagrįstai bei teisingai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, pasirinko teisingą skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo būdą.

10. Nuteistasis skunde teigia, kad jo nusikalstamus veiksmus išprovokavo nukentėjusiosios veiksmai – G. K. pasakė, kad jis yra iš „globnamio“, todėl tokie nukentėjusiosios provokuojamojo pobūdžio veiksmai turėjo būti vertinami kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Šiame kontekste paminėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti atsakomybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020). Teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė, jog aptariamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nuteistasis A. J. būtų padaręs dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiosios G. K. elgesio, šios aplinkybės nepatvirtina jokie baudžiamosios bylos duomenys. Nors nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusioji jį įžeidė, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo daryti išvados, kad nukentėjusiosios elgesys yra provokuojantis ar rizikingas, juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog būtent nukentėjusioji traukėsi nuo A. J. tolyn, vėliau bėgo nuo jo, tačiau nuteistasis savo smurtinių veiksmų nenutraukė ir toliau juos tęsė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju paties nuteistojo veiksmai ir reakcija buvo nepagrįstai neproporcinga ir peržengianti visuomenėje priimtino elgesio normas, todėl pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nėra.

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. J. atsižvelgė į tai, jog jis padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, kuria buvo ne tik sutrikdyta vieša tvarka, tačiau ir intensyviais smurtiniais veiksmais padaryta žala nukentėjusios turtui bei sveikatai, sukeliant jai skausmą, ši veika padaryta iš esmės be aiškios priežasties. Teismas atsižvelgė į dvi A. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes - prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), į vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į jo asmenybę charakterizuojančius duomenis – teisiamas trečią kartą, prieš tai kelis kartus teistas už smurtines nusikalstamas veikas, pastarąją veiką jis padarė dar bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nepraėjus nei pusmečiui nuo naujai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pradžios, baustas administracine tvarka, turi galiojančių neįvykdytų administracinių nuobaudų, psichiatrinio gydymo ir priklausomybės ligų gydymo įskaitose neregistruotas, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, augina mažametį vaiką (1 t., b. l. 117-121, 141-143, 148-150). Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apylinkės teismas A. J. už BK 284 straipsnyje numatytos veikos padarymą paskyrė griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą – laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė šiek tiek didesnį nei minimumas – 6 mėnesius (BK 50 str. 2 d. nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė – 3 mėn.) ir kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, dar sumažino vienu trečdaliu iki 4 mėnesių laisvės atėmimo.

12. Kaip jau minėta, A. J. teisiamas trečią kartą, prieš tai kelis kartus teistas už smurtines nusikalstamas veikas, jo atžvilgiu anskčiau taikyti paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimai kaip nepilnamečiui, pastarąją nusikalstamą veiką A. J. padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, nepraėjus nei pusmečiui nuo naujai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pradžios. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ankstesniais nuosprendžiais jam taikytos poveikio priemonės teigiamos įtakos neturėjo, jo elgesio iš esmės neįtakojo ir neatgrasė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Aukštesnysis teismas, pritardamas apylinkės teismo išvadai dėl bausmės rūšies parinkimo konstatuoja, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti A. J. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje padarymą paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausią – laisvės atėmimo bausmę. Kadangi nustatytos dvi A. J. atsakomybę lengvinančios ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į BK straipsnio nuostatas, skundžiamu nuosprendžiu nustatytas teisingas ir šios bausmės rūšies dydis.

13. BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai.

14. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra būtent teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

15. Nors apeliantas prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvavo, kodėl šiuo atveju nuteistojo atžvilgiu taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra jokio pagrindo. Pagal A. J. padarytų nusikalstamų veikų kategorijas ir jam paskirtos subendrintos bausmės dydį baudžiamasis įstatymas galimybę atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą numato. Tačiau tai yra tik formalus pagrindas, kurio šio įstatymo taikymui nepakanka. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties A. J. asmenybe, kuri iš tiesų yra itin neigiamai apibrėžiama, ir, kurią apylinkės teismas savo nuosprendyje gana plačiai aptarė, nėra pagrindo išvadai, jog nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto asmenybę bei nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti A. J. paskyrus tik realų laisvės atėmimą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju bausmės vykdymo atidėjimo skyrimas nuteistajam pažeistų teisingumo principą bei nepasiektų bausmėms keliamų tikslų ir formuotų nuteistajam nebaudžiamumo iliuziją. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai šių išvadų nekeičia ir nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą nei priėmė apylinkės teismas.

16. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimtas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.

17. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidas - 31,72 Eur. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad apelianto minima suma buvo priteista ne už antrinę teisinę pagalbą, o už susidariusias proceso išlaidas. Pažymėtina, kad BPK VIII skyrius reglamentuoja proceso išlaidas ir jų atlyginimą. Proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti (BPK 103 str. 1 p.), taip pat kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis (BPK 103 str. 6 p.). BPK 105 str. 1 d. numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu proceso išlaidomis buvo pripažintos pašto išlaidos. Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, 31,72 Eur, kuriuos teismas priteisė iš apelianto valstybės naudai, sudarė: 1 šaukimo ir 3 pranešimų išsiuntimai. Kolegija pažymi, kad minėtų dokumentų išsiuntimai buvo būtini teisme tiriant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką. Todėl akivaizdu, kad su dokumentų išsiuntimu atsirado ir būtinos pašto išlaidos, kurių šiuo atveju nebūtų buvę, jeigu ne apelianto padaryta veika. Todėl akivaizdu, kad paties A. J. nusikalstami veiksmai šiuo konkrečiu atveju ir sąlygojo šios bylos teisminį nagrinėjimą bei būtinas proceso išlaidas, kurias, remdamasis BPK 103 ir 105 str., apylinkės teismas pagrįstai pripažino proceso išlaidomis ir priėmė sprendimą jas išieškoti iš nuteistojo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.