Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešajame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje D. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, teistas:

1. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo kodekso 272 straipsnio 3 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, 278 straipsnio l dalį laisvės atėmimu 5 metams su 1/4 dalies turto konfiskavimu;

2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

3. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio l dalį, 24 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

4. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant iki 2009 m. rugsėjo 1 d. atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

5. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu BK 259 straipsnio l dalį areštu 40 parų;

6. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio l dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 10 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams;

7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 3 metams ir 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmę atlikęs; kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos),

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N. mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis 2019 m. gegužės 20 d., apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,46 promilių neblaivumas), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia paėmęs savo motiną L. N. už rankų, ją papurtė, tempė už plaukų, rankomis suėmęs nukentėjusiajai L. N. už veido, jį spaudė ir ne mažiau kaip 6 (šešis) kartus ranka sudavė L. N. į veido sritį, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai L. N. fizinį skausmą ir padarė sužalojimus, t. y. kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, dešinės plaštakos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šiais savo veiksmais D. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

D. N. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2019 m. liepos 10 d., apie 18.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip 5 (penkis) kartus sudavė sportine gumine šlepete savo motinai L. N. į dešinį petį ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai L. N. fizinį skausmą, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. gegužės 20 d. veika)

Motyvuojamoji dalis

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji L. N. parodė, kad gegužės 20 d. neprisimena, tačiau jeigu kvietė policiją, tai buvo kažkas rimto, D. N. visą laiką muštis, lenda nesupranta, kad yra žema mušti moterį, o tuo labiau savo mamą. Kai į motiną pasikėsina sūnus, tai nelabai ką ir prisimeni, tačiau nuo gegužės mėn. jis mušasi labai stipriai, negalvoja apie tai, kad motinai ne tik fiziškai, bet ir morališkai skauda. Teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui nukentėjusiosios duotus parodymus (1 t., b. l. 23.). Perskaičius šiuos parodymus, nukentėjusioji parodė, kad teisingi parodymai, taip ir buvo. Ji kreipėsi į medikus, buvo „nusiimti abdukcijos“.

Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiosios L. N. parodymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, jos parodymai buvo išsamūs ir iš esmės nuoseklūs.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas policijos pareigūnas A. B. parodė, kad 2019 m. gegužės 20 d., apie 20.00 val. patruliuodami su vyriausiaisiais patruliais D. B. ir V. R., gavo pranešimą, kad adresu (duomenys neskelbtini), sūnus smurtauja prieš motiną. Atvykus nurodytu adresu pasitiko pranešėja, kaip vėliau paaiškėjo, L. N.. Moteris paaiškino, kad jos sūnus D. N., jai būnant virtuvėje, kilusio konflikto metu, tampė ją už plaukų, daužė kumščiais per galvą, stumdė ją. Moteris buvo susijaudinusi, verkė. Akivaizdžių sumušimų ant moters veido ir kitų matomų kūno vietų nepastebėjo. Bute buvo smurtu įtariamas asmuo D. N., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus. Jis neigė, kad smurtavo prieš motiną, kad ji viską išsigalvoja ir neduoda ramiai gyventi. Bute dar buvo D. N. sugyventinė vardu N., pavardės neprisimena, kuri taip pat neigė, kad D. smurtavo prieš motiną. Ar moteris buvo blaivi neprisimena. Buto virtuvėje buvo netvarkinga, grindys ir siena buvo aptaškytos kažkokiu skysčiu, galimai sriuba. D. N. elgėsi neadekvačiai, agresyviai, buvo pristatytas į komisariatą (1 t., b. l. 32).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas policijos pareigūnas A. B. parodė, kad atvyko, užėjo į butą ir pamatė sėdinčią močiutę, kuri verkė, maldavo, kad paimtų jos sūnų, nes jis prieš ją smurtavo, per galvą su kažkuo daužė. Kitame kambaryje buvo sūnus su sugyventine. Jie pradėjo aiškintis situaciją, iškvietė greitąją pagalbą, kuri atvyko, apžiūrėjo moterį. Atvyko kitas ekipažas, kuris pildė smurto pažymą, o jie sulaikytą asmenį pristatė į 1 PK. Močiutė buvo susijaudinusi, verkė, sakė, kad skauda galvą. Kaltinamasis buvo agresyviai nusiteikęs, daug keiksmažodžių vartojo, sakė, kad nieko nedaužė, rankomis nelietė, bet virtuvėje matėsi, kad sriuba ar kažkas išversta, puodas voliojosi. Bute dar buvo ir sūnaus sugyventinė, ji irgi garsiai šūkavo, kad niekas nieko nelietė. Moteris sakė, kad pakaušį skauda, gal ant kaklo buvo paraudimas, neprisimena. Byloje nenustatyta, jog A. B. turėtų kokį nors suinteresuotumą nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį, tokių aplinkybių nenurodė ir kiti proceso dalyviai. Be to, liudytojo A. B. parodymai atitinka nukentėjusiosios L. N. duotus parodymus.

Smurto nukentėjusiosios L. N. atžvilgiu panaudojimo faktas patvirtinamas ir baudžiamojoje byloje esančiu policijos pareigūno D. B. tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuota, kad 2019 m. gegužės 20 d. dirbo kartu su A. B., V. R., gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini), sūnus smurtauja prieš savo motiną. Atvykus minėtu adresu pasitiko L. N., kuri paaiškino, kad jos sūnus D. N. tampė jai už plaukų, daužė kumščiais per galvą, keletą kartų pastūmė ją taip, kad nukrito ant sofos (1 t., b. l. 16).

Tą aplinkybę, kad L. N. 2019 m. gegužės 20 d. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 1638/1638 (01), kuria nustatyta, jog L. N. padaryta kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, dešinės plaštakos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 30).

Taip pat pastebėtina, kad teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta buvusi kaltinamojo sugyventinė A. T.. Atsižvelgus į jos suinteresuotumą duoti kaltinamajam palankius parodymus bei tai, kad jos parodymų neatitinka kiti byloje surinkti ir teismo ištirti bei aukščiau aptarti įrodymai, teismas jos parodymų nevertina ir remiasi jais tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus parodymus. Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos A. T. parodymų, ji pripažino, kad viso konflikto eigos tarp D. N. ir nukentėjusiosios L. N. nematė, buvo kitame kambaryje, taip pat parodė, kad iki šio konflikto nematė, jog L. N. būtų buvusi sužalota, kas taip pat patvirtina, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai buvo padaryti būtent konflikto su kaltinamuoju D. N. metu.

Taigi, išanalizavęs šioje baudžiamojoje byloje esančius ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, teismas konstatuoja, kad jie yra pakankami išvadai padaryti, jog kaltinamasis D. N. mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis 2019 m. gegužės 20 d., apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,46 promilių neblaivumas), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia paėmęs savo motiną L. N. už rankų, ją papurtė, tempė už plaukų, rankomis suėmęs nukentėjusiajai L. N. už veido, jį spaudė ir ne mažiau kaip 6 (šešis) kartus ranka sudavė L. N. į veido sritį, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai L. N. fizinį skausmą ir padarė sužalojimus, t. y. kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, dešinės plaštakos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, konstatuoja, jog D. N. kaltė šia jam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta, ir jo padaryta veika atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, kadangi jis tyčia nežymiai sužalojo savo šeimos narį – motiną.

Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. liepos 10 d. veika)

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y suvoktas sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – t. y. turi būti nustatytas padarinys (sukeltas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdyta sveikata). Pagal teismų praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinamas nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodymų prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

D. N. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2019 m. liepos 10 d., apie 18.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip 5 (penkis) kartus sudavė sportine gumine šlepete savo motinai L. N. į dešinį petį ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai L. N. fizinį skausmą. Taigi, nagrinėjamu atveju esminis požymis, apibūdinantis BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu.

Kaltinamasis D. N. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės nepripažino ir tvirtino, jog liepos 10 d. įvykio neprisimena, tą dieną buvo išgėręs, kiek nežino, bet su šlepete nukentėjusiosios nedaužė. Ikiteisminio tyrimo metu D. N. parodė, kad susipykus (su motina) nusiėmė vieną šlepetę ir metė į mamą, mamos su šlepete nemušė (1 t., b. l. 97). Vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. N. parodė, kad dėl antro epizodo kaltės nepripažįsta, nesmūgiavo su šlepete mamai, jis tiesiog metė šlepetę, bet tikrai ne į mamą, galėjo būti, kad šlepetė atšoko nuo sienos ir atsimušė į motiną (1 t., b. l. 113). Taigi, kaltinamojo parodymai esminėse detalėse buvo nuoseklūs, jis visą laiką neigė su šlepete sudavęs nukentėjusiajai L. N..

Nukentėjusioji L. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2019 m. liepos 10 d., apie 18.30 val., pas ją į butą (duomenys neskelbtini) Vilniuje atėjo jos sūnus D. N., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus. Atėjęs jis pradėjo reikalauti pinigų. Kai ji pasakė, kad pinigų neturi ir neduos, nes jis tuos pinigus išleis alkoholiui, jis paėmė šlepetę ir pradėjo ją mušti su ja, 5 kartus trenkė į dešinės pusės petį. Kai nustojo ją mušti, ji nubėgo į tualetą ir paskambino 112. Kai policija atvažiavo, D. N. pabėgo. Jai skaudėjo (1 t., b. l. 62). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji L. N. parodė, jog liepos 10 d. buvo lygiai taip pat, kaltinamasis vėl mušėsi, elgėsi netinkamai, tačiau kaltinamojo veiksmų nekonkretizavo. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui nukentėjusiosios duotų parodymų (1 t., b. l. 62). Perskaičius šiuos parodymus, nukentėjusioji L. N. parodė, kad parodymai teisingi, šio įvykio metu tik ji su sūnumi buvo namuose. Neturi jokių priežasčių apkalbėti D. N., bijo, kad jis nepadarytų ko kitiems žmonėms.

Pažymėtina, kad nors kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos grindžiamas liudytojo S. S. parodymais, šie duomenys nei patvirtina, nei paneigia kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą. Ikiteisminio tyrimo metu S. S. parodė, kad 2019 m. liepos 10 d., apie 20.00 val., patruliuodami su vyriausiuoju patruliu R. S., gavo pranešimą, kas adresu (duomenys neskelbtini), pranešėją sumušė sūnus. Atvykus į įvykio vietą, pasitiko pranešėja L. N.. Garbaus amžiaus moteris bendravo rusiškai, buvo labai nepatenkinta policijos darbu, kad jau ne pirmas kartas, kai policija kviečiama dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau niekas nieko nedaro. L. N. paaiškino, kad tarp jos ir jos sūnaus D. N. įvyko žodinis konfliktas, šio konflikto metu girtas sūnus paėmė kažkokią šlepetę ir ja kelis kartus jai sudavė į dešinės pusės petį. Pranešėja parodė sumuštą vietą, bet jokių sumušimo žymių nesimatė. Smurtu įtariamas D. N. iki atvykimo pasišalino (1 t., b. l. 81). Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas S. S. jokių naujų aplinkybių nenurodė, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą. Kaip matyti iš liudytojo S. S. parodymų, nukentėjusioji L. N., skirtingai nei 2019 m. gegužės 20 d. konflikto su D. N. metu, nebuvo susijaudinusi, iš esmės buvo nepatenkinta pareigūnų darbu.

Be to, kaip matyti iš policijos įvykio registro išrašo, nukentėjusioji L. N. 2019 m. liepos 10 d. nuo greitosios medicinos pagalbos atsisakė, taip pat atsisakė vykti atlikti medicininę ekspertizę (1 t., b. l. 65), tačiau visgi nuvyko atlikti medicininės apžiūros kitą dieną, t. y. 2019 m. liepos 11 d. Tai patvirtina specialisto išvada Nr. G 2325/2019 (01), kuria padaryta išvada, jog L. N. objektyvių kūno sužalojimų po įvykio 2019 m. liepos 10 d., nenustatyta (1 t., b. l. 77).

Be to, iš BPC pateikto garso įrašo ir jo apžiūros protokolo matyti, jog nukentėjusioji L. N. nenurodė jokių konkrečių fizinio smurto apraiškų, tik abstrakčiai nurodė, jog „jis muša, jis žudo“, be to, atsisakė nuo greitosios medicinos pagalbos (1 t., b. l. 92-93).

Atkreiptinas dėmesys, jog duodama parodymus teisiamajame posėdyje nukentėjusioji L. N. savo pasakojimą iš karto pradėjo nuo to, kad kaltinamasis nuolat geria, mušasi, jai yra sunku. Be to, kaip matyti tiek iš bylos medžiagos, tiek ir iš nukentėjusios L. N. bei kaltinamojo D. N. elgesio teismo proceso metu, jų tarpusavio santykiai itin konfliktiški, abi konflikto šalys kaltina vieną kitą, ypač emocingai reaguoja į vienas kito parodymus, ne visada reaguoja į teismo išsakomas pastabas, nuolat nukrypsta nuo bylos aplinkybių. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog šiuo atveju policijos pareigūnai galimai buvo kviečiami dėl nesėkmingai susiklosčiusios šeimyninės situacijos, kai nukentėjusiosios sūnus piktnaudžiauja alkoholiu, nedirba, be to, prašo iš jos pinigų alkoholiui, o motina tuo piktinasi. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje be nukentėjusiosios parodymų nėra jokių kitų duomenų apie tai, kad kaltinamasis nukentėjusiajai L. N. būtų sudavęs smūgį (smūgius) šlepete į petį, todėl, teismo vertinimu, nėra įrodyta, jog kaltinamasis sudavė nukentėjusiajai kaltinime nurodytus smūgius.

Visgi kaltinamasis D. N. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog metė šlepetę ir ši galėjo pataikyti į nukentėjusiąją. Šiuo konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar minėtas šlepetės metimas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kitu žmogumi, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, ir toks jo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipiamasi pagalbos į medikus.

Kaltinamasis D. N. apklausiamas teisiamajame posėdyje paaiškino, jog liepos 10 d. įvykio neprisimena, tą dieną irgi buvo išgėręs, kiek nežino, bet su šlepete nukentėjusiosios nedaužė. Yra priežasčių, dėl kurių nukentėjusioji norėtų jį apkalbėti, tai asmeninės priežastys, su broliu ji kalba vienaip, su seserimi kitaip ir su juo dar kitaip.

Nustatyta, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl D. N. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo. Kaip minėta aukščiau, fizinio skausmo sukėlimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje yra nurodytas kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia. Šioje situacijoje, nors nukentėjusioji ir teigė, kad pajuto skausmą nuo smūgių sudavimo šlepete, visgi šios aplinkybės nepatvirtino kiti bylos duomenys. Teismo vertinimu, kaltinamajam metus šlepetę ir pataikius į nukentėjusiąją, ji iš tiesų galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, teismo vertinimu, vienareikšmiškos išvados daryti tikrai negalima.

Kaip jau aptarta aukščiau, skambindama į BPC nukentėjusioji L. N. medicininės pagalbos atsisakė, į butą atvykę policijos pareigūnai vizualiai matomų sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nematė bei neužfiksavo, o L. N. į medikus kreipėsi tik kitą dieną. Taigi, įvertinus įrodymų visumą, darytina išvada, jog galimai D. N. veiksmai nebuvo toks dirgiklis, kuris sukėlė fizinį skausmą. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).

Be to, nustatyta, kad L. N. patirto skausmo neišreiškė nei balsu, nei kreipimusi į medikus, priešingai nuo medikų siūlomos pagalbos atsisakė, kreipėsi tik į ekspertą, kaip jau aptarta aukščiau, tik kitą dieną sužalojimų užfiksavimui, tačiau medicininė apžiūra nepatvirtino jokių sužalojimų buvimo. Pagal teismų praktiką kaltinamojo kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015).

Teismas, išanalizavęs ir ištyręs visus byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiosios L. N., liudytojo S. S. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamojo D. N. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, specialisto išvadą, policijos įvykio registro išrašą, kitų objektų apžiūros protokolą, skambučio į BPC garso įrašą), daro išvadą, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios fizinis kontaktas nekėlė tokios grėsmės ir pavojingumo nukentėjusiosios sveikatai dėl kurios kaltinamajam turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė, todėl aptartų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad D. N. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje ir turi būti išteisintas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Bausmės skyrimas

BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Teisinga yra bausmė, kuri atitinka padaryto nusikaltimo ir kaltininko pavojingumą. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamojo D. N. atsakomybę lengvinančių teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas) bei į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o taip pat į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nėra nustatytos įstatyme (BK 62 straipsnis) numatytos būtinosios sąlygos, kurioms esant kaltinamajam būtų galima skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamajam D. N. skirtina BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta ir prokuroro pasiūlyta bausmės rūšis – areštas.

Atsižvelgdamas į kaltinamojo D. N. asmenybę, kuris nevedęs, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, teigia, kad dirba, tačiau nelegaliai, anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinę veiką prieš savo motiną L. N., teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 125-127, 129-132), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas, konsultuotas/gydytas Respublikiniame priklausomybės ligų centre (duomenys neskelbtini), VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė (1 t., b. l. 147-149), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2019 m. liepos 8 d. specialisto išvada nustatyta, kad D. N. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (1 t., b. l. 154), teismas mano, kad kaltinamajam skirtinos bausmės dydis turi būti didesnis nei įstatyme numatytas arešto bausmės dydžio vidurkis ((BK 49 straipsnio 3 dalis).

Ikiteisminio tyrimo metu D. N. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje numatyta tvarka nuo 2019 m. gegužės 20 d., 20.25 val. iki 2019 m. gegužės 21 d., 14.58 val. (1 t., b. l. 47-48). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, šis laikas įskaitytinas į bausmės laiką.

D. N. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti – paliktinos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

D. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2019 m. gegužės 20 d. veika), ir paskirti jam areštą 60 (šešiasdešimt) parų, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.

D. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. liepos 10 d. veika) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti D. N. laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. gegužės 20 d., 20.25 val. iki 2019 m. gegužės 21 d., 14.58 val.

D. N. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo atvykimo ar pristatymo į pataisos įstaigą arešto bausmės atlikimui, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Arešto bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 50-61 straipsniai. Nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, šią bausmę atlieka pataisos įstaigoje. Visas areštas atliekamas vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį atlikti arešto iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama dėl ligos arba išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, kai suėmimas nevykdomas, ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo privalo atvykti į pataisos įstaigą atlikti arešto bausmės. Pataisos įstaigas, kuriose arešto bausme nuteisti asmenys atlieka bausmę, nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistasis, dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalintis nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą, privalo iki nustatyto termino pabaigos (ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo) apie tai pranešti pataisos įstaigos, kurioje jis turėtų atlikti arešto bausmę, administracijai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti bausmės datą. Nuteistųjų, kurie neatvyko atlikti arešto bausmės ir nepranešė pataisos įstaigos administracijai apie neatvykimo priežastis, paiešką atlieka policija.

Nuteistieji, kuriems paskirtas areštas, kai suėmimas nevykdomas, ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo privalo darbo dienomis, įstaigų darbo metu, atvykti atlikti arešto bausmės į šias laisvės atėmimo vietų įstaigas:

į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus – nepilnamečiai asmenys, kuriems teismai paskyrė areštą ir pilnamečiai asmenys, kuriems areštą paskyrė Vilniaus ir Kauno apskrityse esantys teismai.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.