- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-12
- Bylos Nr.
- I-642-811/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03499-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ ir V. V. K. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi (b. l. 15–17) priimtas nagrinėti pareiškėjo V. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundas dalyje, kurioje prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), 935,35 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–4) nurodė, kad jis ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. K. 2014 m. spalio 27 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003851 dėl kelionės į Fuerteventūrą. Kelionės išvykimo data buvo numatyta 2015 m. sausio 3 d. Pareiškėjas už kelionę sumokėjo, tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Dėl neįvykusios kelionės pinigai nebuvo grąžinti, todėl pareiškėjas teigia patyręs turtinę žalą. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo, kur jam buvo grąžinta 48,78 Eur.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EE B „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Pareiškėjas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, teigė, kad šio straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, buvo nepakankamos ir nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjo teigimu, valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai rodo, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija iš esmės analogiškoje nagrinėjamam ginčui byloje 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priteisė pareiškėjui patirtą turtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 63–70).
Nurodė, kad pareiškėjas kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.
Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Akcentavo, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus.
Ministerija atkreipė dėmesį, kad, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, todėl, Ūkio ministerijos teigimu, Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Ministerija taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.
Pažymėjo, kad į bylą pateikti pareiškėjo įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateikta paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš sutartyje nurodytų šalių, taip pat neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjas pervedė 984,13 Eur (3 398 Lt) į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Be to, neaiškūs ir kiti pinigų pervedimo aptariamam juridiniam asmeniui pagrindai. Mokėjimas buvo atliktas anksčiau, nei Paslaugų sutartyje nurodyta Paslaugų sutarties sudarymo data. Ūkio ministerija nurodė, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti padarytos žalos iš žalą padariusių asmenų, t. y. pareiškėjas pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti atlyginti žalą iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje su 984,13 Eur finansiniu reikalavimu, todėl patenkinus skundą, pareiškėjas įgytų teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25–29).
Nurodė faktines aplinkybes dėl kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ išduotų kelionės organizatoriaus pažymėjimų, pažymėjimo galiojimo sustabdymo ir vėlesnio panaikinimo. Taip pat pateikė duomenis apie UAB „Freshtravel“ turėtą prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą. Pažymėjo, jog Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos UAB „Freshtravel“ veiklos. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba 2017 m. birželio 1 d. išplatino pranešimą, kad tuometiniam UAB „Freshtravel“ vadovui yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamo bankroto, skolininko nesąžiningumo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Pabrėžė, jog ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus. Pažymėjo, kad Turizmo įstatymas, į kurį perkeltos Direktyvos nuostatos, primygtinai nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą.
Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų reikalavimai, tarp jų ir mokėjimą atlikusios pareiškėjo reikalavimas 984,13 Eur sumai. Mano, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama, reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų. Be to, Turizmo departamento duomenimis, teismo nutartimi laikinai apribotos nuosavybės teisės į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą bendrai 167 464 Eur (577 752, 18 Lt) sumai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. K., BUAB ,,Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB ,,Valdsita“, atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Turizmo departamentas 2014 m. kovo 24 d. išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769, kuriame nurodė, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas. Pažymėjime nurodyta kelionių organizatoriaus veiklos forma: išvykstamasis turizmas (b. l. 55). 2014 m. balandžio 14 d. išduotas kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisas Nr. 19040/8000029, kuriuo draudikas Compensa TU S.A. V. Insuranse Group Lietuvos filialas 350 000 Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą (b. l. 56). ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 2014 m. rugsėjo 19 d. išdavė laidavimo draudimo liudijimą dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. 741-100663, kuriuo ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 101 367,01 Eur draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą (b. l. 57).
Pareiškėjas 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 134 į Cherry Media LT, UAB pervedė 3 398 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Beta.lt order #(4143898923)“. Pareiškėjas (užsakovas) su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 27 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003851 (toliau – ir Paslaugų sutartis), pagal kurią pareiškėjas ir V. V. K. įsigijo 6 parų kelionę į Fuerteventūrą (b. l. 5–10).
Turizmo departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, kelionių organizatoriui raštu pranešus Turizmo departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Minėtu įsakymu buvo nustatytas 10 darbo dienų terminas nuo šio įsakymo gavimo dienos pažeidimams pašalinti (b. l. 58). Turizmo departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ buvo panaikintas UAB „Freshtravel“ išduoto 2014 m. kovo 24 d. pažymėjimo Nr. 13769 galiojimas, nes kelionių organizatorius per nustatytą 10 darbo dienų terminą nepašalino pažeidimo (b. l. 59).
Vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02502-2014-1) UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Valdsita“.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas 2015 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Turizmo departamentą dėl UAB „Freshtravel“, prašydamas inicijuoti sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą dėl neįvykusios turistinės kelionės (b. l. 11). Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856, be kita ko, išaiškino pareiškėjui, jog draudimo bendrovė į pareiškėjo nurodytą sąskaitą perves 48,78 Eur, o dėl likusios už kelionę sumokėtos dalies pareiškėjas turi teisę naudotis kitais gynimo būdais (b. l. 12). ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pervedė pareiškėjui 48,78 Eur dydžio draudimo išmoką dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ prievolių nevykdymo (b. l. 14).
Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytos 935,35 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad, UAB „Freshtravel“ tapus nemokia ir nesuorganizavus suplanuotos kelionės, jam liko negrąžinta 935,35 Eur už kelionę sumokėta suma, teigia, jog jis patyrė nuostolius, kuriuos skundu teismui ir prašo priteisti.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, teismui kyla pareiga išsiaiškinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiškėjo nurodytą žalą, ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi būti atlyginta pareiškėjui.
Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjo patirtą žalą
Pareiškėjo skundo teismui pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį.“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui: 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017, 2017 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3617-189/2017, 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3902-643/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę – į Turizmo įstatymo 8 straipsnį, jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (lot. a similibus procedere ad similia). Todėl šia aplinkybe pareiškėjas pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį. Taigi nors de jure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.
Kadangi nagrinėjamoje byloje teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2017 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjui jo patirtą žalą.
Teismas atsakovės atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Turizmo departamento argumentus, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, atmeta kaip nepagrįstus. Vadovaujantis ESTT praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju pripažinta, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pastebėtina, jog nagrinėjamu aspektu kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, nėra svarbūs (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas byloje C-140/97 tarp Rechberger ir kt.).
Dėl priteistino turtinės žalos dydžio
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo vertinimu, pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jos prašomo priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės vertinimu, 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymas Nr. 134 nepagrindžia, kad šiuo nurodymu pervestos piniginės lėšos buvo skirtos apmokėti už kelionę pagal Paslaugų sutartį.
Pasisakant dėl Paslaugų sutarties galiojimo, pažymėtina, jog rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš Paslaugų sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog Paslaugų sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Be to, iš pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudarytos, o draudimo išmokos pervestos į paslaugų užsakovo (šiuo atveju – pareiškėjo) sąskaitą.
Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjo atliktas mokėjimas į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimo pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi Cherry Media LT, UAB nėra Paslaugų sutarties šalis. Minėta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 134 į Cherry Media LT, UAB pervedė 3 398 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Beta.lt order #(4143898923)“. Ši pareiškėjo pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra.
Iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo Beta Media, UAB (kuriam priklauso portalas „www.grupinis.lt“) (juridinio asmens kodas 302527342) Beta.lt, UAB pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. Beta.lt, UAB pavadinimas pakeistas į Cherry Media LT, UAB. Cherry Media LT, UAB pavadinimas 2015 m. rugsėjo 23 d. pakeistas į Beta Media, UAB. Taigi Beta.lt, UAB ir Cherry Media LT, UAB istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl minėtame 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodyme Nr. 134 piniginių lėšų gavėju nurodyta Cherry Media LT, UAB, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt # (414389892)“.
Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodyme Nr. 134 pervedė 3 398 Lt sumą į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale „www.beta.lt“ užsakytą kelionę į Fuerteventūrą.
Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas atlyginti pareiškėjui patirtą turtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 935,35 Eur sumą.
Dėl pareiškėjo prašomų priteisti procesinių palūkanų
Pareiškėjas prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, jos naudai priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis.).
Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas priimtas 2017 m. spalio 24 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. M. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 935,35 Eur (devynis šimtus trisdešimt penkis eurus ir trisdešimt penkis euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.