Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-575-1049/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-12-11
Bylos Nr.: 1A-575-1049/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00379-2023-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Audrius Meilutis, Giedrius Endriukaitis
Kaltinamasis: K. U.
Advokatai: Artūras Andriukaitis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-575-1049/2024Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00379-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.18.1.10.1; 1.2.18.11; 2.1.7.2; 2.1.7.5; 2.1.14.2; 2.4.6.1.

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Rolandai Bučmienei,dalyvaujant prokurorui Ovidijui Vasiliauskui,išteisintajai K. U., jos gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ovidijaus Vasiliausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. U. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Iš valstybės lėšų K. U. priteista 3 388,00 (trys tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai) išlaidoms, patirtoms advokato paslaugoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad būdama uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktorė, paslėpė UAB „E.“ 2014 – 2016 metų laikotarpio finansinės apskaitos registrus ir kitus apskaitos dokumentus šiomis aplinkybėmis:

K. U., nuo 2019 m. balandžio 3 d. einanti UAB „E.“ direktorės pareigas, todėl pagal Finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies 5 punkto nuostatas turėdama pareigą saugoti UAB „E.“ finansinės apskaitos dokumentus ir finansinės apskaitos registrus, o juos praradus arba sugadinus – atkurti, žinodama apie Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje (toliau – ir FNTT) atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-14226-22, kuriame be kitų aplinkybių tiriamos aplinkybės apie UAB „E.“ 2014–2016 metų laikotarpio sandorius su UAB „S.“, siekdama, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga negalėtų pasinaudoti UAB „E.“ finansinės apskaitos registrų ir kitų apskaitos dokumentų duomenimis tiriant šios bendrovės ūkinę finansinę veiklą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2023 m. kovo 8 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje paslėpė:

1) UAB „E.“ 2014 – 2016 metų laikotarpio detalius apskaitos registrus su dvejybiniu buhalterinių sąskaitų įrašu;

2) prekių / paslaugų įsigijimo iš asmens G. M. už 89 351,84 litų sumą pagrindžiančius dokumentus (2014 m. vasario 18 d. sąskaitą faktūrą GINT Nr. 20140218, 2014 m. gegužės 2 d. sąskaita faktūrą GINT Nr. 20140502 ir 2014 m. birželio 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. 20140602), taip pat šių pirkimo dokumentų apmokėjimą grynaisiais pinigais pagrindžiančius dokumentus;

3) 2014 – 2016 metų UAB „E.“ inventorizacijų dokumentus;

4) 2014 – 2016 metų kasos pajamų orderius, kurių pagrindu atlikti kasos įrašai kasos knygoje apie pajamas;

5) 2014 m. liepos mėn. UAB „E.“ atskaitingo asmens N. B. avanso apyskaitą;

6) 2014 metų UAB „E.“ atskaitingo asmens P. U. avanso apyskaitas;

7) dokumentus, kurių pagrindu buvo keičiami / taisomi UAB „E.“ kasoje apskaitytų 2014 m. sausio 1 d., 2014 m. gruodžio 31 d., 2015 m. sausio 1 d., 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. gruodžio 31 d. grynųjų pinigų likučiai,

tokiu būdu K. U. buvo kaltinama pažeidusi Finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 7 punktą, įpareigojantį subjekto vadovą užtikrinti finansinės informacijos teikimą vidaus ir išorės informacijos vartotojams, teisės aktų nustatyta tvarka turintiems teisę ją gauti (ikiteisminio tyrimo įstaigai), ir dėl to iš dalies negalima nustatyti 2014 – 2016 metų laikotarpio UAB „E.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai konstatavo, kad K. U. pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nepasitvirtino. Iš esmės nei vienas iš bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų nepatvirtino, kad K. U. faktiškai, o ne tik formaliai, ėjo bendrovės vadovės pareigas. Vien tam tikrų pavienių jos funkcijų atlikimas nepatvirtina to, jog ji savarankiškai vykdė bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas, organizavo jos veiklą. Net ir sprendžiant, kad K. U. faktiškai vadovavo bendrovei, jokie byloje surinkti įrodymai taip pat nepatvirtina ir to, kad ji turėjo tyčią ir atliko kokius nors aktyvius veiksmus, paslėpdama kaltinime nurodytus finansinės apskaitos dokumentus. Reikalaujami pateikti dokumentai galimai buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2014 iki 2016 metų Tuo tarpu K. U. bendrovės vadove buvo paskirta tik 2019 metais. Nuo 2014 m. iki K. U. paskyrimo įmonės vadove bendrovėje bent kelis kartus keitėsi jos vadovai ir bendrovės patalpos. Duomenų, kad K. U. pradėjus eiti vadovės pareigas, būtų sudarytas dokumentų priėmimo-perdavimo aktas ar kitas dokumentas, kurie galėtų reikšmingai patvirtinti, jog kaltinime nurodyti dokumentai buvo perduoti K. U. žinion, nėra. Kaip nurodė bendrovės finansinę apskaitą nuo 2013 m. tvarkiusi buhalterė I. M., taip pat kaip patvirtino ir P. U., bendrovės apskaitos dokumentai buvo laikomi ofiso patalpose, prie jų priėjimą turėjo ne tik K. U., bet ir kiti asmenys, juolab kad ir pats P. U. bei kiti liudytojai teisiamojo posėdžio patvirtino, jog tam tikrais laikotarpiais pastarasis grįždavo iš užsienio ir aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, lankėsi jos patalpose netgi ir K. U. vadovavimo laikotarpiu. Taigi byloje surinktais įrodymais nepatvirtinama, kad būtent K. U., o ne kitas asmuo, įskaitant ankstesnius įmonės vadovus, galimai paslėpė ar kitokiu būdu neišsaugojo kaltinime nurodytų apskaitos dokumentų. Teismo vertinimu, vien prielaidomis apie tai, kad K. U. galimai turėjo motyvą užkirsti kelią UAB „E.“ turėtų sandorių su UAB „S.“ tyrimui, negali būti grindžiama jos kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, juo labiau kad ir kaltinimas K. U. formuojamas pakankamai abstrakčiai, jame nėra detalizuojama nei kaip, nei kokiu būdu ar bent kiek tikslesniu laikotarpiu K. U. šiuos dokumentus neva paslėpė, apsiribojant teiginiais, jog kaltinamoji šiuos veiksmus atliko iš esmės kažkada jos vadovavimo laikotarpiu. Vien prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, o visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti bylą nagrinėjant teisme, vertintinos kaltinamosios naudai. Dėl to K. U. dėl jai pareikšto kaltinimo padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką išteisintina, neįrodžius, kad ji dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ovidijus Vasiliauskas apeliaciniu skundu prašo:

Atsiliepimas

- atnaujinti įrodymų tyrimą ir nagrinėjimo teisme dalyviams BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pranešti apie galimybę dėl kaltinime nurodytos veikos perkvalifikavimo iš BK 222 straipsnio l dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį;

- panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir pripažinti K. U. kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, paskiriant už šios nusikalstamos veikos padarymą 300 MGL dydžio bausmę.

3.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas K. U., neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, faktiškai dekriminalizavo įmonės veikloje jos atsakingo asmens padarytą pažeidimą ir tokiu sprendimu įteisino situaciją, kai įmonės buhalterinių dokumentų paslėpimas ar neišsaugojimas atsakingam asmeniui nesukelia jokių teisinių pasekmių.

3.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog K. U. buvo paskirta įmonės direktore ir šias pareigas ėjo ne tik formaliai, bet ir faktiškai. Šią aplinkybę patvirtina liudytojų I. Z., I. M., O. M. parodymai, įmonės sąskaitos banke valdymas, nevienkartiniai piniginiai pervedimai, atlikti būtent K. U., bei kiti veiksmai atstovaujant įmonę ir tariantis su kontraagentais. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės akcininkas – valdytojas buvo jos sutuoktinis, kuris priiminėjo įmonės valdymo sprendimus, organizavo įmonės veiklą bei pats nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. buvo įmonės direktoriumi, o nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d., tame tarpe ir nusikalstamos veikos padarymo metu, direktore buvo oficialiai paskirta K. U.. Prokuroro nuomone, paskiriant K. U. direktore, buvo vadovaujamasi pragmatiškumo principu, kadangi veikla įmonėje greičiausiai buvo bendras šeimos verslas, o K. U. direktorės pareigas ėjo ne tik formaliai, bet ir realiai, kadangi atliko konkrečius veiksmus, susijusius su įmonės valdymu ir veikla, kuriuos atlieka tik direktorius.

3.3. Teismas, pasisakydamas, kad vien tam tikrų pavienių funkcijų atlikimas nepatvirtina to, jog K. U. savarankiškai vykdė bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas, organizavo jos veiklą, išplėtė kaltinimo pagrindimo ribas, t. y. aplinkybes, pagrindžiančias kaltinimą atsakingam asmeniui – direktoriui dėl dokumentų pradingimo, nurodydamas, kad turi būti įrodinėjama direktoriaus veikla, kuri tariamai turi būti pagrįsta būtinai įmonės veiklos organizavimu. Teismų praktikoje yra daug atvejų, kai įmonės direktoriais paskiriami su įmone niekaip nesusiję ir įmonės veikloje visiškai nedalyvaujantys asmenys, kurie net nežino, kokioms pareigoms jie yra įforminami ir kokias atsakomybes turi, nes tikrieji įmonių vadovai ir nusikalstamų veikų organizatoriai tokiu būdu siekia atsakomybę už įmonės veiklą nukreipti nieko apie tai nežinančiam ir subjektyviai nesuvokiančiam savo veiksmų asmeniui. Tačiau šioje byloje akivaizdu, kad K. U., būdama P. U. sutuoktinė, tuo pačiu šeimos verslo bendrasavininkė, turėjo ir privalėjo žinoti atsakomybes, kylančias iš jos paskyrimo įmonės direktore. Kadangi formalus ir faktinis įmonės valdymas buvo perduotas šeimos rate vyro žmonai, dokumentų priėmimo – perdavimo akto nesurašymas nepaneigia fakto, kad atsakomybę už visų įmonės buhalterinių dokumentų tolimesnį saugojimą bei atsakomybę už išsaugojimą prisiėmė paskirta direktorė K. U., kadangi uždarosios akcinės bendrovės direktorius yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, duomenų teikimą.

3.4. Atsižvelgiant į tai, kad K. U. žinojo apie FNTT atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-14226-22, kuriame be kitų aplinkybių buvo tiriamos aplinkybės apie UAB „E.“ 2014 – 2016 metų laikotarpio sandorius su UAB „S.“, ir jos vyrui P. U. buvo pareikšti įtarimai, ji galėjo siekti, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga negalėtų pasinaudoti UAB „E.“ finansinės apskaitos registrų ir kitų apskaitos dokumentų duomenimis tiriant šios bendrovės ūkinę finansinę veiklą. Tai akivaizdžiai patvirtino teisiamojo posėdžio metu ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, apklausta kaip liudytoja, G. V., kuri nurodė, kad dokumentai, kurie tyrimui nebuvo pateikti, buvo ypatingai reikšmingi, o atliekant kratas, buvo rasti tam tikri dokumentų fragmentai, kurie sudarė pagrindą spręsti, jog tokie dokumentai buvo sudaryti.

3.5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad nebuvo padaryta BK 222 straipsnio l dalyje numatyta nusikalstama veika, turėjo įvertinti aplinkybę, kad jeigu dokumentai nebuvo paslėpti ar sunaikinti, tai nesant jų įmonėje, jie buvo neišsaugoti ir tokiu būdu įmonės veikloje dėl dokumentų neišsaugojimo buvo padaryta veika, numatyta BK 223 straipsnio l dalyje, t. y. aplaidžiai vesta įmonės buhalterinė apskaita su iš to išplaukiančia atsakomybe direktoriui. Kadangi šis K. U. nusikalstamos veikos kvalifikavimas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo įvertintas ir pakeistas BPK 256 straipsnyje 2 dalyje nustatyta tvarka, tai gali būti ištaisyta tik išnagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, taikant BPK 320 straipsnio 4 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 256 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

4. Išteisintosios K. U. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį nepakeistą, priteisti išteisintosios K. U. naudai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinis skundas yra prieštaringas ir nenuoseklus. Iš pradžių nepagrįstai bandoma įrodyti išteisintosios K. U. motyvą paslėpti kaltinime aprašomus buhalterinius dokumentus, tačiau galiausiai prokuroras prašo teismo perkvalifikuoti K. U. veiksmus iš tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, į neatsargaus nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Tokiu būdu pats prokuroras netiesiogiai pripažįsta, kad K. U. veiksmuose niekada nebuvo tikslo (motyvo) slėpti kaltinamajame akte nurodomus UAB „E.“ buhalterinius dokumentus.

4.2. Anot gynėjo, prokuroro apeliaciniame skunde nutylima, kad K. U. nebuvo UAB „E.“ buhalterė, direktorė laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2016 metų. R. K. UAB „E.“ vadovavo nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. gegužės 19 d., N. B. – nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d., o P. U. – nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad nėra pateikiama prokuroro argumentacija, kuri rodytų, jog būtent K. U. dabar jau tariamai neišsaugojo (pagal BK 223 straipsnio 1 dalį), o ne paslėpė (pagal BK 222 straipsnio 1 dalį) kaltinamajame akte nurodytus konkrečius UAB „E.“ buhalterinius dokumentus už 2014 – 2016 metų laikotarpį.

4.3. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroras, apeliaciniame skunde remdamasis liudytojų I. Z., I. M., O. M. parodymais, net neatlieka šių liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, detalesnės analizės, o būtent liudytojų parodymų konkreti ir sistemiška analizė leido pirmosios instancijos teismui išteisinti K. U..

4.4. Liudytojas I. M. patvirtino, kad buvo įdarbintas P. U. ir jis laikė darbo pradžioje šį asmenį minėtos įmonės vadovu, o liudytojo teiginys, kad jam žinoma, jog K. U. atvažiuodavo į įmonę kaip bendrovės vadovė, neva ji dalyvaudavo bendrovės veikloje, nebuvo niekaip konstruktyviai pagrįstas kitais liudytojo argumentais. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad K. U. dalyvavo bendrovės veikloje, atvažiuodavo į ofisą, bet ką konkrečiai veikė, pasakyti negali, kadangi dėl savo darbų jis bendraudavo su vadybininke D.. Teisme I. M. nurodė, kad nežino, kokias pareigas atliko K. U.. Tad prokuroras nepagrįstai išskiria šį asmenį kaip reikšmingą kaltinimo liudytoją byloje.

4.5. Prokuroras ignoruoja faktą, kad nei vienas liudytojas nedavė jokių parodymų, jog K. U. kada nors buvo faktinė UAB „E.“ direktorė. Visi UAB „E.“ darbuotojai, kaip ir P. U., patvirtino, jog būtent jis visada buvo faktinis UAB „E.“ vadovas, nepriklausomai kas ir kokiu laikotarpiu buvo de jure paskirtas vadovauti jo įmonei. Liudytoja E. N. patvirtino, kad ją įdarbino P. U. ir pusmetį nuo 2020 m. gruodžio iki 2021 m. liepos minėtoje įmonėje ji dirbo ir viską derindavo tik su P.. Analogiški dėl faktinio vadovavimo įmonėje buvo ir D. K. parodymai. Liudytojas V. G., kuris UAB „E.“ dirbo nuo 2017 iki 2021 metų, taip pat patvirtino, kad kai buvo įdarbintas, visada vadovu ir direktoriumi laikė P. ir kai jo nebuvo, dar buvo vadybininkė D.. Kai P. buvo kažkur išvykęs, su juo susiskambindavo telefonu. UAB „E.“ buhalterė, liudytoja I. M. taip pat patvirtino, kad įmonės vadovas buvo P., su juo palaikydavo visus ryšius, nors laikinų vadovų visada ir daug buvo. K. U. formaliai ėjo vadovo pareigas, tačiau iš jos jokių nurodymų liudytoja negaudavo.

4.6. Atsiliepime tvirtinama, kad prokuroro apeliaciniame skunde išskiriamų liudytojų I. Z. ir O. M. parodymai irgi yra menkaverčiai ir neįrodo K. U. kaltės nei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Liudytoja O. M. patvirtino, kad jai yra tekę bendrauti su kliente – UAB „E.“ ir konkrečiai dvejomis atstovėmis. Kadangi tiek D. K., tiek K. U. yra šioje įmonėje dirbusios kaip vadybininkės, anot gynėjo, nieko keisto, kad būtent vadybininkai ir bendrauja su kitos įmonės, kaip šiuo atveju UAB „T.“, vadybininke O. M.. Liudytoja I. Z., kuri buvo UAB „B.“ vyr. buhalterė, patvirtino tik tai, kad tarp šios įmonės ir UAB „E.“ buvo pasirašyta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurią pasirašė K. U.. Tačiau nuomos sutarties pasirašymas anaiptol neįrodo, kad vienas ar kitas asmuo buvo faktinis UAB „E.“ vadovas. Kaip teisinantis įrodymas, paneigiantis K. U. faktinį vadovavimą įmonei, yra minėtoje 2019 m. rugsėjo 30 d. UAB „E.“ negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nurodytas nuomininkės – UAB „E.“ el. paštas – (duomenys neskelbtini). Prokuroras apeliaciniame skunde šį faktą ignoruoja, nors ši rašytinė informacija rodo, jog visada UAB „E.“ faktinis vadovas buvo P. U., o ne K. U..

4.7. Prokuroro apeliaciniame skunde dėstomas reikalavimas bet kokiu būdu patraukti baudžiamojon atsakomybėn K. U. vien dėl to, kad ji yra P. U. sutuoktinė ir traktuojant ją kaip „šeimos verslo bendrasavininkę“, yra nepagrįstas. Be to, prokuroras pats pripažįsta, kad kelia tik prielaidą, jog tai buvo šeimos verslas. Prokuroro pozicija vienus asmenis, esant analogiškai faktinei situacijai, laikyti formaliais direktoriais (kitoje byloje teisiamas faktinis vadovas P. U., o ne formaliai UAB „E.“ minėtu laikotarpiu vadovavę R. K. ar N. B.), o štai K. U. šioje byloje teisiant bei ignoruojant, jog faktinis vadovas visą laiką buvo tas pats P. U., nenuosekli ir prieštaringa. Prokuroro ignoravimas fakto, jog byloje nėra absoliučiai jokio UAB „E.“ buhalterinių dokumentų (laikotarpio nuo 2014 metų iki 2016 metų) priėmimo - perdavimo akto tuo metu, kai keitėsi de jure UAB „E.“ vadovai, ir kaltinimo dėl konkrečių duomenų neišsaugojimo pateikimas vienintelei K. U., gynėjo įsitikinimu, rodo selektyvų ir šališką jos baudžiamąjį persekiojimą.

4.8. Prokuroras apeliaciniame skunde remiasi rašytine medžiaga, gauta iš AB SEB banko ir tuo pagrindu atliktu 2023 m. lapkričio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame analizuojami įvairūs bankiniai prisijungimai naudojantis UAB „E.“ AB SEB banko elektronine bankininkyste, tačiau tai, anot gynėjo, niekaip nėra susiję su K. U. pareikštu kaltinimu, t. y. konkrečių buhalterinių dokumentų paslėpimu ar dingimu. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūnės G. V. apklausos matyti, kad kažkodėl teisėsaugos institucijos netyrė kitų laikotarpių ir negretino, kas konkrečiai ir kieno prisijungimu jungdavosi prie UAB „E.“ AB SEB banko elektroninės bankininkystės kitu laikotarpiu, t. y. kai įmonei vadovavo visiškai kiti asmenys. Tai dar kartą patvirtina, kad šioje byloje susiduriama su selektyviu baudžiamuoju persekiojimu, siekiant nepagrįstai nuteisti K. U.. Kompleksiškas ikiteisminio tyrimo duomenų vertinimas, o ne tendencingas prokuroro atliktas ikiteisminio tyrimo duomenų atskyrimas iš kitos baudžiamosios bylos (Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-241-844/2024), nepateikiant K. U. teisinančių duomenų, pvz. liudytojų R. K., N. B. ir D. K. parodymų, būtų padėjęs iš viso nutraukti ikiteisminį tyrimą K. U. atžvilgiu dar ikiteisminio tyrimo stadijoje.

4.9. Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti subjektyvūs siūlymai remtis netiesioginiais įrodymais, kaip įrodančiais K. U. kaltę dabar jau pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, yra visiškai nepagrįsti. Būtent baudžiamojoje byloje surinkti netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog nuosprendis, kuriuo K. U. buvo išteisinta, yra visiškai pagrįstas ir neturėtų būti naikinamas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį K. U., netgi įvertindamas prokuroro kaltinimo abstraktumą šioje byloje, t. y., tai, kad jame nėra detalizuojama nei kaip, nei kokiu būdu ar bent kiek tikslesniu laikotarpiu K. U. neva paslėpė kaltinime nurodytus dokumentus, apsiribojant teiginiais, jog kaltinamoji šiuos veiksmus atliko iš esmės kažkada vadovavimo laikotarpiu. Taigi teismas iš esmės įvertino, jog byloje nesurinkta absoliučiai jokių duomenų, kad būtent K. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamojoje byloje nebuvo surinkti jokie įrodymai, kad būtent K. U. nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku neišsaugojo konkrečių UAB „E.“ buhalterinių dokumentų, o prokuroro siūlymas keisti kaltinimą K. U. iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį nieko šioje situacijoje nekeičia, kadangi prokuroras nepateikė jokių naujų įrodymų, kada konkrečiai, kurioje vietoje, koks konkrečiai asmuo neišsaugojo kaltinamajame akte ir prokuroro apeliaciniame skunde išvadintus UAB „E.“ buhalterinius dokumentus už 2014 - 2016 m. laikotarpį.

5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokuroras palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ovidijaus Vasiliausko apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, jog K. U. faktiškai, o ne formaliai ėjo UAB „E.“ vadovės pareigas, savarankiškai vykdė bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas, organizavo jos veiklą. Ir nors prokuroras sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. U. veiksmuose nenustatyta tyčia paslėpti kaltinime nurodytus dokumentus, tačiau mano, kad tokiu atveju jos veiksmuose yra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (dokumentų neišsaugojimo) sudėtis ir prašo, pakeitus kaltinimą, ją pripažinti kalta dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių pasisako atskirai.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, teismo ištirtus įrodymus ir patikrinęs skundžiamą nuosprendį paduoto apeliacinio skundo ribose, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo K. U. kaltei dėl apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo pagrįsti.

8. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad kaltinimas K. U. dėl apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo buvo grindžiamas tuo, kad ji nuo 2019 m. balandžio 3 d. eidama UAB „E.“ direktorės pareigas, todėl pagal Finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies 5 punkto nuostatas turėdama pareigą saugoti UAB „E.“ finansinės apskaitos dokumentus ir finansinės apskaitos registrus, o juos praradus arba sugadinus – atkurti, žinodama apie FNTT atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-14226-22, kuriame be kitų aplinkybių tiriamos aplinkybės apie UAB „E.“ 2014 – 2016 metų laikotarpio sandorius su UAB „S.“, siekdama, kad ikiteisminio tyrimo įstaiga negalėtų pasinaudoti UAB „E.“ finansinės apskaitos registrų ir kitų apskaitos dokumentų duomenimis tiriant šios bendrovės ūkinę finansinę veiklą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2023 m. kovo 8 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje paslėpė kaltinime nurodytus UAB „E.“ buhalterinius dokumentus, dėl ko iš dalies negalima nustatyti 2014 – 2016 metų laikotarpio UAB „E.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Žemesnės instancijos teismas

9. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas finansinę (buhalterinę) apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, Nr. 2K-526/2011, Nr. 2K-170/2012, Nr. 2K-590/2014, Nr. 2K-437-303/2015, Nr. 2K-138-139/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016).

10. K. U. viso proceso metu kategoriškai neigė padariusi kokią nors nusikalstamą veiką, paslėpusi kaltinime nurodytus dokumentus. Tikino, kad ji tik formaliai ėjo UAB „E.“ direktorės pareigas, o faktiškai įmonei vadovavo jos sutuoktinis P. U.. Paskiriant ją įmonės direktore, dokumentų priėmimo – perdavimo aktas nebuvo sudarytas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius, teisme ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad jie nepatvirtina to, kad K. U. faktiškai, o ne tik formaliai ėjo bendrovės vadovo pareigas, turėjo tyčią ir atliko kokius nors aktyvius veiksmus, paslėpdama kaltinime nurodytus finansinės apskaitos dokumentus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad FNTT reikalauti pateikti dokumentai galimai buvo sudaryti laikotarpiu nuo 2014 iki 2016 metų, o K. U. UAB „E.“ direktore buvo paskira tik nuo 2019 m. balandžio 3 d. Laikotarpiu nuo 2014 m. iki K. U. paskyrimo į minėtas pareigas įmonės vadovai ne kartą keitėsi. Per nurodytą laikotarpį ne kartą keitėsi ir UAB „E.“ patalpų buvimo vieta. Bendrovės finansinės apskaitos dokumentai buvo laikomi ofiso patalpose, prie jų priėjimą turėjo ne tik K. U., bet ir kiti asmenys. Byloje surinktais įrodymais nepatvirtinama, kad būtent K. U., o ne kitas asmuo, įskaitant ankstesnius įmonės vadovus, galimai paslėpė kaltinime nurodytus apskaitos dokumentus. Juolab, kad nėra duomenų, jog K. U. pradėjus eiti vadovės pareigas, būtų sudarytas dokumentų priėmimo-perdavimo aktas ar kitas dokumentas, kurie galėtų reikšmingai patvirtinti, jog kaltinime nurodyti dokumentai buvo perduoti K. U. žinion. Kaltinimas, jog K. U. paslėpė minėtus finansinės apskaitos dokumentus, pagrįstas prielaidomis, o vien prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka.

11. Pastebėtina, kad ir prokuroras apeliaciniame skunde neprieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad K. U. turėjo tyčią ir atliko kokius nors aktyvius veiksmus, paslėpdama kaltinime nurodytus finansinės apskaitos dokumentus, pripažįsta, kad byloje nėra įrodyta, jog K. U. dalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padaryme.

12. Visgi, prokuroro nuomone, atsižvelgus į tai, kad reikalauti finansinės apskaitos dokumentai įmonėje nerasti, akivaizdu, jog jie buvo neišsaugoti, o dėl dokumentų neišsaugojimo baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje. Būtent dėl šios nusikalstamos veikos padarymo prokuroras apeliaciniu skundu ir prašė pripažinti kalta K. U.. Šios pozicijos jis laikėsi ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, dėl ko teismas šioje byloje atliko įrodymų tyrimą ir taip pat papildomai apklausė išteisintąją K. U..

13. Pagal pakeistą kaltinimą K. U. kaltinama tuo, kad ji, būdama UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktore, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo UAB „E.“ 2014 – 2016 metų laikotarpio finansinės apskaitos registrų ir kitų apskaitos dokumentų šiomis aplinkybėmis: K. U., nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. būdama UAB „E.“ direktore ir todėl pagal Finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies 5 punkto nuostatas turėdama pareigą saugoti UAB „E.“ finansinės apskaitos dokumentus ir finansinės apskaitos registrus, o juos praradus arba sugadinus - atkurti, nesivadovavo 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, neišsaugojo

1) UAB „E.“ 2014 - 2016 metų laikotarpio detalius apskaitos registrus su dvejybiniu buhalterinių sąskaitų įrašu;

2) Prekių / paslaugų įsigijimo iš asmens G. M. už 89 351,84 litų sumą pagrindžiančius dokumentus (2014 m. vasario 18 d. sąskaitą faktūrą GIN T Nr. 20140218, 2014 m. gegužės 2 d. sąskaita faktūrą GINT Nr. 20140502 ir 2014 m. birželio 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. 20140602), taip pat šių pirkimo dokumentų apmokėjimą grynaisiais pinigais pagrindžiančius dokumentus;

3) 2014 – 2016 metų UAB „E.“ inventorizacijų dokumentus;

4) 2014 – 2016 metų kasos pajamų orderius, kurių pagrindu atlikti kasos įrašai kasos knygoje apie pajamas;

5) 2014 m. liepos mėn. UAB „E.“ atskaitingo asmens N. B. avanso apyskaitą;

6) 2014 metų UAB „E.“ atskaitingo asmens P. U. avanso apyskaitas;

Žemesnės instancijos teismas

šių dokumentų nepateikė 2023 m. kovo 8 d. pagal reikalavimą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriui atliekančiam ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-14226-22, kuriame be kitų aplinkybių buvo tiriamos aplinkybės apie UAB „E.“ 2014 - 2016 metų laikotarpio sandorius su UAB „S.“, tokiu būdu pažeidė Finansinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 7 punktą, įpareigojantį subjekto vadovą užtikrinti finansinės informacijos teikimą vidaus ir išorės informacijos vartotojams, teisės aktų nustatyta tvarka turintiems teisę ją gauti (ikiteisminio tyrimo įstaigai), bei nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimu „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagristi apskaitos dokumentais <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, dėl to tyrimo metu be minėtų dokumentų nustatyti, už kokias prekes ir / ar paslaugas ir ar buvo faktiškai išmokėta 89 351,84 litų suma G. M. nėra galimybės, ir dėl to iš dalies negalima nustatyti 2014 - 2016 metų laikotarpio UAB „E.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šiais savo veiksmais K. U. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

14. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: finansinės apskaitos netvarkymą; aplaidų finansinės apskaitos tvarkymą; finansinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už finansinės (buhalterinės) apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto finansinė (buhalterinė) apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už finansinės (buhalterinės) apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-895/2018, 2K-109-942/2019, 2K-4-458/2021).

15. Finansinės (buhalterinės) apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai bet koks neatsargus jų praradimas pirma laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymų, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-594/2023).

16. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kaltinime nurodyti UAB „E.“ finansinės apskaitos dokumentai pagal pareikalavimą nebuvo pateikti FNTT ir nebuvo rasti atliekant kratas, kas rodo, kad jie buvo neišsaugoti kaip kad tai numato Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas

17. Tiek pagal K. U. skyrimo į direktorės pareigas metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, tiek pagal nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Finansinės apskaitos įstatymo, kuris pakeitė Buhalterinės apskaitos įstatymą, 2 straipsnio 21 dalies 5 punkto nuostatas už dokumentų saugojimą atsakingas juridinio asmens vadovas.

18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. U. atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį klausimą, konstatavo, kad iš esmės nei vienas iš byloje nagrinėjimo metu apklaustų asmenų nepatvirtino, jog K. U. faktiškai, o ne tik formaliai ėjo UAB „E.“ vadovės pareigas, o vien tam tikrų pavienių jos funkcijų atlikimas nepatvirtina to, kad ji savarankiškai vykdė bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas, organizavo jos veiklą. Šios išvados svarbios ir sprendžiant klausimą dėl K. U. atsakomybės pagal prokuroro pakeistą kaltinimą dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Prokuroras, apeliaciniame skunde ginčydamas paminėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, pateikia nuomonę, kad paskiriant K. U. direktore, buvo vadovaujamasi pragmatiškumo principu, kadangi veikla įmonėje greičiausiai buvo bendras šeimos verslas. Tvirtina, kad aplinkybę, jog K. U. buvo paskirta įmonės direktore ir šias pareigas ėjo ne tik formaliai, bet ir faktiškai, patvirtina liudytojų I. Z., I. M., O. M. parodymai, įmonės sąskaitos banke valdymas, nevienkartiniai piniginiai pervedimai, atlikti būtent K. U., bei kiti veiksmai atstovaujant įmonę ir tariantis su kontraagentais, tačiau detalios šių įrodymų analizės nepateikia. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių ir teisme ištirtų įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad UAB „E.“ veikla buvo šeimos verslas ir kad K. U. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. ne tik formaliai, bet ir faktiškai atliko bendrovės vadovės pareigas, nes to bylos duomenys iš esmės nepatvirtina.

19. K. U. viso proceso metu kategoriškai neigė faktiškai atlikusi UAB „E.“ direktorės pareigas. Apklausiama pirmosios instancijos teisme aiškino, kad įmonės veikloje nedalyvavo, sutuoktinis P. U. jos tik paprašė formaliai eiti direktorės pareigas, kol jis dėl finansinių sunkumų buvo išvykęs į užsienį. Jokių savarankiškų sprendimų bendrovėje ji nepriėmė, besąlygiškai pasitikėjo savo sutuoktiniu. P. U. jai nepaaiškino, ką turės daryti įmonėje, tiesiog jo prašymu turėjo kažką padaryti. Laikotarpiu, kuomet formaliai ėjo direktorės pareigas, realiai įmonei vadovavo P. U. nuotoliniu būdu iš užsienio. Taip pat jis periodiškai grįždavo į Lietuvą. Prieš jai pradedant eiti pareigas, jokie dokumentai jai nebuvo perduoti, kaltinime nurodytų dokumentų ji nematė. Visi dokumentai buvo jos vyro žinioje, ji apie juos nieko nežinojo. Atlikdama darbo funkcijas nuo 2019 m., ji laikė save vadybininke, atlikdavo funkcijas tuo atveju, jei kita vadybininkė D. K. nespėdavo atlikti. Pastaroji bendravo su klientais, tiekėjais, vykdė užsakymus, prisijungimas prie elektroninės bankininkystės taip pat buvo patikėtas D., ši vykdė užsakymus, už tai atsiskaitydavo P. U.. K. U. tikino, kad su ja nei vienas darbuotojas nederino atlyginimo klausimo, ji nei vieno darbuotojo nepriėmė į darbą, visa tai sprendė P. U..

20. Šias jos nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas P. U.. Jis patvirtino, kad visada buvo faktinis UAB „E.“ vadovas, nors formaliai tam tikru laikotarpiu šias pareigas ėjo jo sutuoktinė, o prieš tai ir kiti asmenys. Visi jie vykdydavo jo nurodymus. Kadangi jam reikėjo išvykti į užsienį, paprašė žmonos padėti. Kokias funkcijas ji turės atlikti, prieš jai tampant vadove, neaiškino, ji juo pasitikėjo, ką pasakydavo, tą ir padarydavo. Su K. U. apie įmonės reikalus bendraudavo pagal poreikį, kai reikėdavo ką nors koreguoti, strigdavo užsakymas ar pan. Darbuotojai ataskaitas teikdavo jam nustatyta tvarka el. paštu, jis vertindavo atliktus darbus. Perduodamas vadovavimą žmonai, jai įmonės dokumentų niekada neperdavė, jie visada būdavo ofise. Už dokumentų saugojimą buvo atsakingas jis, bet prie jų prieiti galėjo ir kiti asmenys.

21. Kad įmonės vadovu buvo P. U., net ir tuo metu, kai buvo išvykęs, patvirtino ir teisme apklaustos liudytojos D. K., I. M.. Liudytoja D. K. paaiškino, kad UAB „E.“ dirbo pardavimų vadybininke iki 2022 m. rugpjūčio 5 d., šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. K. U. ėjo tokias pačias pareigas kaip ir ji, kitų funkcijų neturėjo. Įmonės direktorius buvo P. U., jis įmonei visada vadovavo. Nurodymus dėl darbo funkcijų gaudavo iš P. U., jam visą laiką buvo atskaitinga. Būdamas išvykęs iš Lietuvos, vis tiek vadovavo įmonei. Tada vadovavo telefonu arba per žmoną perduodavo nurodymus. Dienos pabaigoje ji siųsdavo ataskaitas P. U. apie tai, kas nuveikta. Įmonės banko sąskaita, esančia SEB banke, naudojosi ji ir P. U.. Kodų generatorius būdavo paliktas seife, kai reikėdavo, pasakydavo P. U. ir prisijungdavo.

22. Liudytoja I. M. paaiškino, kad buvo UAB „E.“ buhaltere, apskaitininke nuo įmonės įkūrimo dienos. Nors laikinų vadovų buvo daug, tačiau įmonės vadovas visada buvo P. U., laikinieji vadovai nieko neatlikinėjo. K. U. buvo vadybininkė, ji formaliai ėjo vadovo pareigas, bet liudytoja iš jos jokių nurodymų negaudavo. Dėl įmonės apskaitos visada kontaktuodavo su P. U.. Šiam būnant ne Lietuvoje, bendraudavo nuotoliniu būdu, jis visada atsiųsdavo visus duomenis. Dokumentų apie tai, kad K. U. buvo įmonės direktorė, nėra mačiusi. Kartą, kai įrašė P. U. kaip direktorių, sistema tai atmetė. Tada sužinojo, kad vadove buvo paskirta K. U..

23. Iš liudytojų E. N. ir V. G. parodymų matyti, kad įmonės jie vadovu jie taip pat laikė P. U.. Liudytoja E. N. paaiškino, kad UAB „E.“ nuotoliniu būdu dirbo vadybininke nuo 2020 m. gruodžio mėnesio pabaigos iki 2021 m. liepos mėnesio pradžios. Dėl priėmimo į darbą ir vėliau darbiniais reikalais ji bendraudavo su P. U.. Pastarasis buvo įmonės direktorius. Liudytojas V. G. paaiškino, kad UAB „E.“ dirbo 0,25 etato nuo 2017 metų iki 2021 m. gegužės mėnesio ar iki 2022 metų. Jį įdarbino ir apmokino dirbti P. U.. Direktoriumi visada laikė P. U.. Kai buvo išvykęs, su juo susiskambindavo telefonu, o įprastai visus klausimus spręsdavo su vadybininke D.. Iš K. U. jokių nurodymų negaudavo. Su ja nėra turėjęs jokio sąlyčio.

24. Visų šių asmenų parodymai patvirtina, kad nors tam tikrais laikotarpiais UAB „E.“ vadovais buvo paskirti ir kiti asmenys, tarp jų ir K. U., tačiau faktiškai įmonei visą laiką vadovavo P. U.. Prokuroro apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų, dėl ko reiktų nesivadovauti minėtų asmenų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindo netikėti vieni kitiems neprieštaraujantiems išteisintosios K. U., liudytojų P. U., D. K., I. M., E. N., V. G. parodymais.

25. Nors prokuroro apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojų I. Z., I. M., O. M. parodymai patvirtina, kad K. U. ne tik formaliai, bet ir faktiškai vadovavo įmonei, tačiau detalus šių asmenų parodymų vertinimas vėlgi nepateiktas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtų liudytojų parodymus, neturi pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, jog jie patvirtina, kad įmonei faktiškai vadovavo K. U.. Liudytojų O. M., I. Z. parodymai dėl aptariamos aplinkybės yra menkaverčiai, nėra pakankami paneigti aukščiau išdėstytus išteisintosios, liudytojų P. U., I. M., D. K., E. N., V. G. parodymus.

Žemesnės instancijos teismas

26. Liudytoja O. M. paaiškino, kad UAB „E.“ buvo įmonės, kurioje ji dirbo vadybininke, klientė. Prie UAB „E.“ sistemoje buvo pažymėta, kad jos vadovas yra P., taip pat įmonėje dirbo ir jo žmona K.. Pradėjusi darbą UAB „T.“, ji vieną kartą vyko į susitikimą su UAB „E.“ atstovais į šios įmonės patalpas. Susitikime dalyvavo dvi moterys, viena jų K., bet ar ji nurodė savo pareigas, nepamena, o kita buvo vadybininkė. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad viena jų buvo UAB „E.“ vadovė (1 t., b. l. 57-60), tačiau teisme aiškino, kad neprisimena, ar K. prisistatė įmonės vadove. Greičiausiai iš įmonės aprašymo sistemoje liudytojai buvo susidaręs toks įspūdis. Iš tokių liudytojos parodymų daryti kategoriškos išvados, kad K. U. buvo faktinė UAB „E.“ vadovė, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Minėta, kad liudytoja nurodė, jog UAB „T.“ sistemoje buvo pažymėta, kad įmonės vadovas yra P.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek D. K., tiek K. U. įmonėje dirbo vadybininkių darbą. Tad savaime suprantama, kad vienos įmonės vadybininkai bendrauja su kitos įmonės vadybininkais. Todėl vien dėl, kad susitikime su O. M. dalyvavo ir K. U., spręsti, kad ji buvo ir įmonės vadovė, nėra pagrindo.

27. Liudytoja I. Z. paaiškino, kad dirbo bendrovėje, iš kurios UAB „E.“ nuomojosi patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Nuomininkų jų įmonėje ieškodavo NT agentas. Su UAB „E.“ atstovais susitikusi nebuvo. Telefonu yra bendravusi su moterimi. Iš pradžių su ja bendravo dėl neapmokėtų sąskaitų, skolų. Nesusidarė įspūdžio, kokią padėtį bendrovėje užėmė ši moteris. Bendraujant el. paštu, buvo nurodomas UAB „E.“ adresas, asmuo nebuvo nurodytas. Su sutartyje nurodytu asmeniu, vardu P., nėra bendravusi. Jo el. pašto adresu nerašė, mano, kad sutartyje buvo parašyta, kur siųsti dokumentus. Elektroninio pašto adresas kontaktavimui buvo (duomenys neskelbtini). Elektroniniuose laiškuose buvo nurodytas telefono numeris, kuriuo ji ir skambindavo. Taigi ši liudytoja, nors ir nurodė, kad nuomos, skolų klausimais ji bendravo su moterimi, tačiau, kad ši būtų buvusi įmonės vadove, ar kad tai buvo būtent K. U., ji negalėjo patvirtinti. Kaip matyti, iš byloje esančios 2019 m. rugsėjo 23 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, šią sutartį parašė K. U., tačiau jos pareigos sutartyje nenurodytos, o prie UAB „E.“ kontaktų yra el. paštas – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 67-68). K. U. pripažino, kad ji pasirašė minėtą sutartį, tačiau tikino, kad patalpų nuomos klausimą telefonu derino jos vyras. Liudytoja I. Z. nurodė, kad nuomininkų ieškojo nekilnojamojo turto agentas, jai pačiai šiuo klausimu bendrauti neteko, tad išteisintosios teiginys, kad ji tik pasirašė nuomos sutartį, o visu kitu rūpinosi jos vyras, lieka nepaneigtas, juolab, kad ir patalpų nuomos sutartyje prie kontaktų nurodytas el. pašto adresas (duomenys neskelbtini).

28. Be to, kaip teisingai nurodyta išteisintosios gynėjo apeliaciniame skunde, nuomos sutarties pasirašymas savaime neįrodo, kad šią sutartį pasirašęs asmuo buvo faktinis UAB „E.“ vadovas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių pasirašymas bendrovės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įvairius įmonės dokumentus, tarp jų ir finansinės apskaitos dokumentus, pasirašinėjo ir anksčiau šios bendrovės vadovais buvę asmenys. Išrašas apie juridinį asmenį patvirtina, jog 2013 m. rugpjūčio 8 d. – 2015 m. gegužės 19 d. bendrovės vadovu buvo paskirtas R. K., nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d. bendrovės vadove buvo N. B., nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. balandžio 3 d. – P. U., nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. – K. U. (1 t., b. l. 33-36). Šiuo metu Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-241-844/2024, kurioje kaltinimai pareikšti ir P. U.. Pastarasis kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. būdamas UAB „E.“ faktiniu vadovu, o nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. eidamas direktoriaus pareigas, tyčia organizavo apgaulingą UAB „E.“ buhalterinę apskaitą ir padėjo pasisavinti labai didelės vertės UAB „S.“ priklausantį turtą – pinigines lėšas. Iš to seka, kad nors laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 28 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., kuomet galimai apgaulingai buvo tvarkoma UAB „E.“ buhalterinė apskaita, įmonės direktoriais buvo paskirti ir R. K., N. B., tačiau jie baudžiamojon atsakomybėn dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos nėra traukiami, laikoma, kad faktiniu įmonės vadovu visuomet buvo P. U. ir jis turi atsakyti dėl galimo apgaulingo UAB „E.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Tačiau dėl laikotarpio, kuomet įmonės direktore buvo paskirta K. U., prokuroras jau laikosi pozicijos, kad ji faktiškai vadovavo įmonei, nors pastaroji kategoriškai tai neigia, o aplinkybę, kad įmonei visąlaik, nepriklausomai nuo to, kas būdavo paskirtas direktoriumi, vadovavo būtent P. U., patvirtina aukščiau išdėstyti tiek išteisintosios K. U. bei liudytojo P. U. parodymai, tiek ilgamečių įmonės darbuotojų liudytojų D. K., I. M. parodymai. Aplinkybę, kad įmonei vadovavo, visus darbinius reikalus spręsdavo P. U., nurodė ir liudytojai E. N., V. G.. Iš to peršasi išvada, kad prokuroras K. U. faktine įmones vadove laiko vien dėl to, kad ji direktorės pareigas užėmė prieš tai vyro vadovautoje įmonėje, kaip kad tvirtina prokuroras apeliaciniame skunde, dėl to, kad tai greičiausiai buvo šeimos verslas. Visgi teisėjų kolegija pastebi, kad jokių duomenų, patvirtinančių teiginį, kad tai buvo šeimos verslas, nepateikta. Prokuroro apeliacinio skundo teiginys, kad tai buvo šeimos verslas yra deklaratyvus, pagrįstas prielaidomis, o BPK nuostatos apkaltinamojo nuosprendžio išvadas grįsti prielaidomis draudžia. Tuo tarpu išteisintosios K. U., liudytojų P. U., D. K., I. M., E. N., V. G. parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad K. U. neturėjo savarankiškumo spręsti reikšmingus įmonės klausimus, įdarbinti darbuotojus, kontroliuoti jų darbą, spręsti dėl finansų paskirstymo, kas rodo, kad ji, kaip ir R. K., N. B. , tik formaliai ėjo UAB „E.“ direktorės pareigas, o faktiškai įmonei vadovavo jos sutuoktinis P. U..

29. Nėra pagrindo sutikti ir su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad aplinkybę, jog K. U. ne tik formaliai, bet ir faktiškai vadovavo UAB „E.“, patvirtina liudytojo I. M. parodymai. Pastebėtina, kad šio liudytojo parodymai vėlgi nedetalizuoti, o įvertinus jo tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad I. M. galėjo kategoriškai patvirtinti tik tiek, jog K. U. dalyvavo įmonės veikloje, ko pastaroji ir neneigia, kadangi aiškino, jog atlikdavo vadybininkės funkcijas, tačiau jam konkrečiai nežinoma, kokias pareigas ji užėmė. Liudytojas I. M. nurodė, kad jis K. U. matydavo tik sėdinčią prie kompiuterio, tačiau jokių nurodymų iš jos negaudavo. Dėl darbų bendraudavo su P., D.. P. U. jam žinomas kaip įmonės direktorius. Po to, kai P. U. išvyko į užsienį, jis dažniau K. U. matydavo ofise, ji visąlaik būdavo toje pačioje vietoje prie kompiuterio. Kam pranešė apie ketinimus išeiti iš darbo, liudytojas tiksliai neprisiminė, bet nurodė, kad tai galėjo būti arba D., arba K., kadangi daugiau nebuvo kam pranešti.

30. Tad nors prokuroras apeliaciniame skunde akcentuoja liudytojų I. M., O. M., I. Z. parodymus, tačiau remiantis šių liudytojų parodymais, kuriuose iš esmės išreikšta tik nuomonė, kad K. U. vadovavo įmonei, atsižvelgus į pačios išteisintosios K. U., liudytojų P. U., D. K., I. M., V. G. parodymus, kad įmonės direktoriumi visada buvo P. U., aplinkybę, kad pastarasis kitoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas dėl apgaulingo UAB „E.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, ir kad jam, kaip įmonės vadovui, pareikštas kaltinamas ir už laikotarpį, kuomet įmonės direktoriais buvo paskirti R. K., N. B., pripažinti, kad K. U. ne tik formaliai, bet ir faktiškai vadovavo įmonei, nėra pagrindo.

31. Daryti priešingą išvadą neleidžia ir SEB banko pateikti duomenys apie UAB „E.“ atsiskaitomosios sąskaitos valdymą (parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelės, juridinio asmens anketa, interneto banko sutartis), taip pat finansines operacijas, IP adresus, iš kurių buvo vykdomos finansinės operacijos prisijungus prie UAB „E.“ banko sąskaitos, prisijungimus prie UAB „E.“ SEB banko elektroninės bankininkystės (2 t., b. l. 53-71). Parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelė – tai banko nustatytos formos dokumentas, kuriame klientas – juridinis asmuo – nurodo asmenis, kurie veikdami kartu ar atskirai turi teisę disponuoti lėšomis. Tad savaime suprantama, kad pasikeitus įmonės vadovui, naujasis vadovas, net ir formalus, siekdamas, kad įmonė ir toliau galėtų naudotis banko paslaugomis, privalo pateikti banko prašomus duomenis, kurie identifikuoja įmonės įgaliotus asmenis, kurie turi teisę disponuoti įmonės banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, juolab, kad K. U. nurodė, jog buvo pasibaigęs kodų generatoriaus galiojimo laikas, tad akivaizdu, kad nepateikus duomenų apie pasikeitusį vadovą, ji nebūtų turėjusi teisės gauti ir naujo kodų generatoriaus. O negalėjimas naudotis įmonės banko sąskaita, būtų ypatingai apribojęs ir įmonės galimybes vykdyti veiklą. Visgi pati K. U. kategoriškai neigė, jog būtų savarankiškai disponavusi įmonės banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, tikino visus veiksmus atlikdavusi savo vyro nurodymu, ką patvirtino ir pastarasis. D. K. paaiškino, kad ji naudojosi įmonės banko sąskaita, pavedimus darydavo P. U. nurodymu, naudodamasi kodų generatoriumi, kuris buvo laikomas įmonės seife. Šią jos nurodytą aplinkybę patvirtino ir P. U. bei K. U.. Visa tai paaiškina, kodėl SEB banke buvo pateikti K. U. parašų pavyzdžiai, dėl ko ji pasirašė elektroninių paslaugų teikimo sutartį ir kodėl naudojantis įmonės banko sąskaita, kaip šios sąskaitos naudotojas nurodyta būtent K. U..

32. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pakankamai įrodymų, kurie galėtų patikimai pagrįsti aplinkybę, kad K. U. faktiškai, o ne tik formaliai ėjo UAB „E.“ vadovės pareigas, nėra. O vien tam tikrų pavienių funkcijų atlikimas nepatvirtina, jog ji savarankiškai vykdė bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas, organizavo jos veiklą. Nesant pakankamai duomenų, jog ji būtų buvusi faktinė įmonės vadovė, kontroliuojanti įmonės veiklą ir pan., ji negali būti laikoma atsakinga ir už finansinės apskaitos organizavimą, o taip pat ir už įmonės finansinės apskaitos dokumentų saugojimą.

33. Sprendžiant dėl K. U. atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, sekantis svarbus aspektas, į kurį neatkreipė reikiamo dėmesio valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, ir baigiamojoje kalboje siūlė jos galimą įtaką minimizuoti, yra tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad K. U. paskyrus UAB „E.“ direktore, būtų surašytas dokumentų priėmimo – perdavimo aktas. Toks dokumentas nebuvo pateiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nebuvo rastas ir kratų metu. K. U. ir P. U. aiškino, kad dokumentų priėmimo – perdavimo akto nepasirašinėjo. Visi įmonės finansinės apskaitos dokumentai buvo laikomi ofiso patalpose, kurios nuo 2014 metų ne kartą keitėsi. Priėjimą prie įmonės finansinės apskaitos dokumentų turėjo ir kiti darbuotojai.

34. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi K. U. skyrimo direktore metu), ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota ir tai, jog jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus, ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, spręstina apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018, 2K-133-697/2019, 2K-4-458/2021).

35. Iki Buhalterinės apskaitos įstatymo pakeitimo, priėmus Finansinės apskaitos įstatymą, įsigaliojusio nuo 2022 m. gegužės 1 d., galiojusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 4 dalies norma nustatė, kad tuo atveju, jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. Teismų praktikoje yra aptartas šių Buhalterinės apskaitos įstatymo normų santykis, pagal kurį, šias normas aiškinant sistemiškai, ūkio subjekto vadovas turi rūpintis buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo sklandumu, turi būti jam pasiruošęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-495/2021). Bendrovės vadovas, kaip pagrindinis asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis), atitinkamai privalo rūpintis ir tinkamu šių dokumentų perdavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-489/2022). Tik tinkamas buvusio ūkio subjekto vadovo Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įgyvendinimas objektyviai užtikrina realų naujojo ūkio subjekto vadovo pareigos saugoti dokumentus įgyvendinimą. Būtent buvęs bendrovės vadovas, kuris pats tvarkė arba organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, šiuos darbus pavesdamas atsakingiems asmenims, žino, kokių tiksliai saugumo priemonių buvo imtasi saugant apskaitos dokumentus, kokia yra šių saugojimo vieta, apimtis ir kitos reikšmingos perdavimui aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-594/2023).

36. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki 2019 m. balandžio 3 d., kuomet įmonės direktore buvo paskirta K. U., įmonės vadovu de fakto ir de jure buvo P. U.. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad K. U. skyrimo UAB „E.“ direktore metu įmonėje būtų buvusi nustatyta dokumentų saugojimo tvarka. Kaip ir minėta, įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo aktas nebuvo surašytas. Vadinasi, P. U. neįgyvendino jam, kaip įmonės direktoriui, kylančios pareigos tinkamai tvarkyti ir saugoti įmonės buhalterinius dokumentus, o taip pat ir tinkamai juos perduoti naujam įmonės vadovui. Tad lieka neaišku, kokius dokumentus K. U. perėmė iš buvusio vadovo, nors tik faktinis dokumentų perėmimas suteikia naujai paskirtam įmonės direktoriui galimybę tinkamai užtikrinti finansinės (buhalterinės) apskaitos dokumentų ir registrų apsaugą.

37. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju K. U. šiuo atveju yra netinkamas BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas. Todėl prokuroro prašymas ją pripažinti kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį negali būti tenkinamas. Dėl to daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti prokuroro apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

38. BPK 106 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje advokato darbo apmokėjimą, nustatyta, kad tada, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

39. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro apeliacinį skundą, siekiant, kad K. U. atžvilgiu būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kadangi prokuroro apeliacinis skundas buvo paduotas išteisintosios padėtį bloginančiais pagrindais, ji turėjo teisę gintis. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka prokuroro apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Todėl išteisintoji K. U. turi teisę į patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

40. Kauno apygardos teisme 2024 m. lapkričio 6 d. ir 2024 m. lapkričio 20 d. gauti išteisintosios K. U. gynėjo Artūro Andriukaičio prašymai pripažinti proceso išlaidomis K. U. išlaidas už advokato pagalbą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme ir priteisti jos naudai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto viso 1 806,94 eurus (1637,54 eurai + 169,40 eurai) (3 t., b. l.123–127, 132–136).

41. Sprendžiant klausimą dėl pateiktų prašymų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 „Dėl Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo patvirtinimo“ patvirtintas Rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, jog už advokato pagalbą nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme buvo patirta 1 806,94 eurų išlaidų bei įvertinusi bylos sudėtingumą ir apimtį, baudžiamojo proceso trukmę, gynėjo suteiktų paslaugų apimtį bei advokato darbo laiko sąnaudas, taip pat kitas svarbias aplinkybes (baudžiamąją bylą sudaro 3 tomai, buvo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą, apygardos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, pateiktas prokuroro prašymas dėl kaltinimo keitimo, byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per du teismo posėdžius, išteisintojo gynėjas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, pasisakė dėl prokuroro apeliacinio skundo, pakeisto kaltinimo), sprendžia, jog K. U.iš valstybės priteistinos visos jos patirtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos gynėjas, teisinėms paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, tai yra 1 806,94 eurai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nurodytų išlaidų suma šiuo atveju yra pagrįsta ir nėra per didelė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 3 dalimi.

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ovidijaus Vasiliausko apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti išteisintajai K. U. iš valstybės lėšų 1 806,94 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešis eurus devyniasdešimt keturis centus) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrius EndriukaitisDaiva JankauskienėAudrius Meilutis