- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-07
- Bylos Nr.
- e2A-882-330/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00012-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Romualda Janovičienė, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- K. R.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mojo Lounge Vilnius“ ieškinį atsakovui K. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB, bendrovė) ,,Mojo Lounge Vilnius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo K. R. 89 187,97 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad bendrovės vadovu nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. sausio 2 d. buvo atsakovas K. R., o nuo 2019 m. sausio 3 d. – V. J., kuris 2019 m. rugsėjo 16 d. mirė. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi UAB „Mojo Lounge Vilnius“ iškelta bankroto byla. Ieškovės įsitikinimu, faktiniu bendrovės vadovu iki bankroto bylos jai iškėlimo buvo atsakovas, tai patvirtinta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3546-545/2020. Ieškovė teigė, kad apie bendrovės nemokumą atsakovui turėjo būti žinoma ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 1 d., kai pradelsti bendrovės įsiskolinimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, o bendrovė negalėjo mokėti darbo užmokesčio darbuotojams, tačiau atsakovas, tuo metu ėjęs bendrovės vadovo pareigas, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Ieškovės teigimu, dėl tokio neveikimo atsakovas privalo atlyginti padarytą žalą, kurią sudaro kreditorinių reikalavimų suma, patvirtinta ieškovės bankroto byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovo 89 187,97 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. metines procesines palūkanas.
4. Teismas konstatavo, kad yra įrodytos visos atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, todėl yra pagrindas jam taikyti deliktinę atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą. Teismas, remdamasis kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, padarė išvadą, kad bendrovė tapo nemoki 2017 m. gruodžio 1 d. ir tada atsakovui atsirado įstatyminė pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, taip pat atsižvelgdamas į kitose bylose nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas buvo faktinis bendrovės vadovas iki pat bankroto bylos jai iškėlimo.
5. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad bendrovės bankrotą lėmė ekonominės priežastys, nes nepateikti tokius teiginius patvirtinantys įrodymai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas K. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas neteisingai išsprendė byloje kilusį ginčą, netinkamai aiškino ir taikė bendrovės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, pažeidė šalių lygiateisiškumo, įrodinėjimo ir šalių rungimosi principus, įrodymų vertinimo taisykles, nevertino reikšmingų byloje esančių rašytinių įrodymų, paneigiančių atsakovo atsakomybę.
7.2. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas visą ginčui aktualų laikotarpį buvo faktinis bendrovės vadovas. Pagal kasacinio teismo praktiką atsakomybė faktiniam vadovui apskritai negali būti taikoma, nes pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo numatyta tik teisiniam vadovui.
7.3. Teismas žodinio posėdžio metu nesigilino į bylos medžiagą, neuždavė jokių klausimų nei atsakovo atstovei, nei ieškovės atstovui, kad galėtų geriau įsigilinti į esamą situaciją. Teismas neįvertino ir nepagrįstai nesivadovavo kitoje byloje konstatuotų su bendrovės turtu ir dokumentų perdavimu naujam vadovui susijusių aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovas bendrovės turtą ir dokumentus naujajam vadovui buvo tinkamai perdavęs.
7.4. Teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nenurodė, kiek pradelsti bendrovės įsipareigojimai tuo metu viršijo jos turto vertę. Byloje pakanka įrodymų, leidžiančių paneigti teismo išvadą, kad bendrovė buvo nemoki 2017 m. gruodžio 1 d., tačiau teismas į juos neatsižvelgė. Vienam iš darbuotojų nebuvo sumokėtas atlyginimas už 2017 metų gruodžio mėnesį dirbtą laiką, tačiau jis turėjo būti sumokėtas tik 2018 m. sausio 15 d., taigi bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2017 metų gruodžio mėnesį neviršijo į balansą įrašyto turto pusės vertės. Byloje nebuvo pateikta bendrovės finansinė ataskaita, sudaryta nurodytą datą (2017 m. gruodžio 1 d.), nepateiktas pradelstų bendrovės įsipareigojimų sąrašas, iš kurio teismas galėtų spręsti dėl bendrovės nemokumo. Iš bendrovės bankroto byloje pateiktų kreditorinių reikalavimų matyti, kad jie visi susiformavo po atsakovo atstatydinimo iš vadovo pareigų.
7.5. Žala kreditoriams laikoma ne bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma, tačiau suma, kuria padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams nuo tada, kai turėjo būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas šių aplinkybių neanalizavo, o priteisė iš atsakovo visą bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą kaip žalą. Tai akivaizdus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
7.6. Byloje nėra surinktų įrodymų, kad atsakovas būtų nevykdęs ar netinkamai vykdęs jam įstatymų ar steigimo dokumentų numatytas pareigas. UAB „Mojo lounge Vilnius“ kitas akcininkas niekada nereiškė atsakovui, kaip bendrovės vadovui, pretenzijų ar reikalavimų.
7.7. Teismas neatsižvelgė į tikrąsias bendrovės bankroto ir negalėjimo atsiskaityti su įmonės kreditoriais priežastis, neatskleidė šioje dalyje bylos esmės, todėl be teisinio pagrindo nusprendė, kad prašoma priteisti žala yra neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) pasekmė. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad atsakovas neveikė tyčia neteisėtai. Bendrovė stengėsi vykdyti ir toliau tęsti įprastą veiklą bei gauti iš jos pajamas tiek atsiskaitymui su darbuotojais, tiek mokestinių prievolių vykdymui, tiek atsiskaitymui su tuometiniais kreditoriais. Šioje byloje turėtų būti taikoma pateisinamų verslo sprendimų priėmimo taisyklė.
Atsiliepimas
8. Ieškovė BUAB ,,Mojo lounge Vilnius“ atsiliepime prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodyta, kad kartu su juo pateikiami nauji įrodymai, kuriuos ieškovė prašo pridėti prie bylos.
9. Atsiliepime išdėstyti tokie pagrindiniai argumentai:
9.1. Atsakovas buvo faktinis bendrovės vadovas ir po to, kai formaliai buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Tai patvirtina ir naujai pateikti įrodymai apie tai, kad būtent atsakovas po jo atleidimo teikė įvairias bendrovės deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, registravo gaunamas sąskaitas. Nerastas nei vienas dokumentas, kurį būtų pasirašęs V. J.. Be to, įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad po atsakovo atleidimo jis toliau vadovavo bendrovei.
9.2. Iš 2018 m. rugsėjo 30 d. sudaryto bendrovės balanso matyti, kad įmonė turėjo turto už 34 155 Eur, o įsiskolinimai sudarė 104 677 Eur. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, turėjo pareigą stebėti bendrovės finansinę padėtį ir dar būdamas bendrovės vadovu sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą dėl bendrovės nemokumo paskelbimo, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, tačiau to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas yra atsakingas už bendrovei kilusią žalą dėl laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, nenustatė bendrovės nemokumo momento, neįvertino bendrovės bankroto priežasčių, neteisingai nustatė bendrovei padarytos žalos dydį. Be to, apelianto įsitikinimu, pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo jam negalėjo kilti, nes prieš bankroto bylos iškėlimą jis bendrovei nebevadovavo.
Dėl bendrovės nemokumo momento ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo
12. Pagal apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu galiojusios Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijos 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
13. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.). Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
14. Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl vadovo sužinojimo apie įmonės nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.
15. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo datą 2017 m. gruodžio 1 d., nedetalizavo bendrovės turimų įsipareigojimų ir turto santykio, be to, byloje nebuvo pateikta atitinkamų įrodymų apie bendrovės finansinius duomenis, nepateiktas pradelstų kreditorinių įsipareigojimų sąrašas, iš kurio teismas galėtų spręsti dėl bendrovės nemokumo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, joms iš esmės pritaria bei pripažįsta įrodyta aplinkybę, kad ieškovė tapo nemoki būtent apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu, todėl jam buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
17. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, teismas vadovavosi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-3546-545/2020, kuriame konstatuota, kad buvusiam UAB ,,Mojo Lounge Vilnius” vadovui (apeliantui), apie bendrovės nemokumą turėjo būti žinoma ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 1 d., kai pradelsti įmonės įsiskolinimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, o įmonė negalėjo mokėti darbo užmokesčio darbuotojams. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas analizavo teismui pateiktus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 kalendorinius metus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo ilgalaikio turto už 20 471 Eur, trumpalaikio turto už 62 018 Eur, iš viso bendrovė turėjo turto už 82 489 Eur, o bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 73 861 Eur. Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, akivaizdu, kad 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovės turimi įsipareigojimai viršijo pusę turimo turto vertės. Analogiški duomenys apie bendrovės finansinę padėtį 2017 m. gruodžio mėnesį pateikiami ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-371-381/2021, kuria apeliaciniame skunde remiasi ir apeliantas, siekdamas paneigti savo kaltę dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių buvimo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad bendrovė iš esmės tapo nemoki jau 2017 m. gruodžio 1 d., vis dėlto akcentuotina, jog nemokumo momentas sietinas su byloje pateiktais bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis apie konkrečius bendrovės finansinius rodiklius, fiksuotus 2017 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog bendrovės nemokumo datos ? 2017 m. gruodžio 1 d. nurodymas skundžiamame teismo sprendime kokiu nors būdu paneigtų pagrindą apelianto civilinės atsakomybės taikymui ar jos mastui ir iš esmės turėtų įtakos teisingam bylos išsprendimui, nes byloje nėra duomenų, kad 2017 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu (tiek mėnesio pradžioje, tiek pabaigoje) bendrovės finansiniai rodikliai skirtųsi.
18. Apeliantas skunde teigdamas apie byloje esančius duomenis, esą paneigiančius pirmiau nurodytus bendrovės finansinius rodiklius 2017 m. gruodžio mėnesį, savo teiginio nedetalizuoja ir nenurodo, kokie konkrečiai įrodymai paneigia teismų nustatytą bendrovės nemokumo momento faktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja įrodyti nurodomas aplinkybes, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo paaiškinimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas akcentuoja tik tai, kad 2017 metų gruodžio mėnesį buvo nesumokėtas atlyginimas vos vienam bendrovės darbuotojui, tačiau pastebėtina, jog minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3546-545/2020 konstatuota, jog Darbo ginčų komisijos sprendimų pagrindu nustatyta aplinkybė dėl atlyginimų darbuotojams nemokėjimo nuo 2017 m. gruodžio 1 d. Apeliantas abstrakčiai nurodo, kad visi bendrovės kreditoriniai įsipareigojimai susidarė tik po jo vadovavimo bendrovei pabaigos. Priešingai, byloje pateikti duomenys apie bendrovės finansinius rodiklius paneigia tokį deklaratyvų apelianto teiginį. Byloje nustatyta, kad apeliantas bendrovės vadovu de jure (teisiškai) buvo nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2019 m. sausio 2 d. Pagal į bylą pateiktus bendrovės buhalterės sudarytos pradelstų bendrovės įsipareigojimų lentelės duomenis 2017 m. gruodžio 31 d. buvę pradelsti bendrovės 63 926,27 Eur dydžio įsipareigojimai 2018 m. rugsėjo 30 d. padidėjo iki 95 274,24 Eur. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šiuo metu bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 91 312,26 Eur. Taigi, atsižvelgiant į 2018 m. rugsėjo 30 d. fiksuotą bendrovės pradelstų įsipareigojimų dydį, nėra pagrindo teigti, kad bendrovės kreditoriniai reikalavimai išaugo naujo paskirto bendrovės vadovo (V. J.) formalaus vadovavimo bendrovei laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 3 d. Akivaizdu, kad iš esmės visi bendrovės kreditoriniai įsiskolinimai susidarė vadovaujant apeliantui.
19. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto vadovavimo laikotarpiu bendrovė tapo nemoki ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 31 d. Atsakovas ne tik neveikė nedelsdamas, bet iki pat vadovavimo įmonei pabaigos dėl savo pasyvumo apskritai neįvykdė pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Užuot laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, apeliantas bendrovės valdymą perdavė kitam asmeniui, todėl apeliantui kyla pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėto neveikimo (CPK 185 straipsnis).
20. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad būtent apelianto vadovavimo laikotarpiu bendrovė tapo nemoki ir jis neįvykdė jam nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliacinio skundo argumentai, susiję su faktiniu bendrovės valdymu po 2019 m. sausio 3 d., kai bendrovės vadovu formaliai buvo paskirtas kitas asmuo, tampa teisiškai nebeaktualūs.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė, be kita ko, prašė priimti naujus įrodymus, susijusius su apelianto vadovavimo bendrovei laikotarpiu, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokie įrodymai būtų pateikti teismui, todėl nebuvo pagrindo spręsti nurodyto ieškovės prašymo.
Dėl žalos atlyginimo dydžio
22. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priteistinos žalos dydį, nes žala dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo yra laikoma ne bendrovės bankroto byloje patvirtintų visų kreditorinių reikalavimų suma, o tik bendrovės skolų padidėjimas, atsiradęs konkretaus vadovo vadovavimo laikotarpiu dėl to, jog toks vadovas nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
23. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.) Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas ar akcininkas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 416- 469/2015).
24. Apeliantas teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio, svarbu įvertinti, kada susidarė įsipareigojimai kreditoriams, nes atlyginama tik ta žala, kuri kilo būtent dėl neteisėto delsimo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus, tačiau juos taikė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš apelianto 89 187,97 Eur žalos atlyginimą, nusprendė, kad būtent tokio dydžio nuostolius bendrovė patyrė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau teismas neanalizavo nei kreditorinių reikalavimų bendrovei susidarymo momento, nei išaugusio jos skolų dydžio aplinkybių.
25. Pagal bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis jos turto vertė sudarė 82 489 Eur, iš sudaryto 2018 m. rugsėjo 30 d. bendrovės balanso duomenų nustatyta, kad tuo metu bendrovė turėjo turto už 34 155 Eur. Per laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. bendrovės turtas sumažėjo nuo 82 489 Eur iki 34 155 Eur, o skolos tik didėjo, bendrovė toliau vykdė nuostolingą veiklą. Apeliantui šie duomenys buvo arba turėjo būti žinomi, tačiau jis nesiėmė veiksmų sustabdyti bendrovės veiklą ir nesikreipė dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Kaip jau minėta (nutarties 18 p.), bendrovės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų už 91 312,26 Eur sumą, o bendrovės pradelsti įsipareigojimai tuo momentu, kai apeliantui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet jis jos nevykdė, tai yra 2017 m. gruodžio 31 d. sudarė 63 926,27 Eur. Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, apelianto neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė 27 385,99 Eur dydžio žalos, kurią sudaro nuo 63 926,27 Eur 2017 m. gruodžio 31 d. (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento) iki 91 312,26 Eur išaugusi bendrovės skola kreditoriams, atsiradimą ir kurią privalo atlyginti apeliantas (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kaip žalos atlyginimą priteisti bendrovės bankroto byloje patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą, nes tokia teismo nuostata neatitinka teismų praktikos dėl priteistinos žalos, vadovui nevykdant pareigos inicijuoti jo vadovaujamai įmonei bankroto bylą, dydžio nustatymo sąlygų.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
26. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą, nes neįvertino bendrovės bankroto ekonominių priežasčių, kurios nepriklausė nuo apelianto. Be to, pasak apelianto, žalos atlyginimas iš jo negali būti priteisiamas, nes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad bendrovės bankrotas nebuvo tyčinis ir apeliantas sąmoningai neveikė dėl bendrovės privedimo prie bankroto.
27. Byloje nėra ginčo, kad tyčinis bendrovės bankrotas ir sąmoningas apelianto veikimas privedant bendrovę prie bankroto nenustatytas. Byloje taip pat nebuvo tvirtinama, kad apeliantas kaltas dėl bendrovės bankroto, nors apeliantas tą akcentuoja apeliaciniame skunde. Byloje sprendžiamas klausimas dėl apelianto nevykdymo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, šiai tapus nemokia. Tokios pareigos nevykdymo padarinių kilimas nesiejamas su bankroto priežastimis. Kaip minėta, bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, todėl jis privalo veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir kvalifikuotai, kad bendrovei tapus nemokiai, būtų kaip įmanoma operatyviau užtikrinami tiek pačios bendrovės, tiek ir jos kreditorių teisėti interesai kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežastimis, lėmusiomis bendrovės bankrotą, nepaneigia apelianto prievolės atlyginti žalą, kilusią dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos įstatyminės pareigos nevykdymo.
Dėl procesinės baigties
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, kad spręsdamas ginčą pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aktualias ĮBĮ normas, nustatė ir įvertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, išvadas pagrindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Visgi, spręsdamas dėl ieškovei atlygintinos žalos, kilusios dėl apelianto neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, dydžio teismas netinkamai taikė aktualias teisminės praktikos nuostatas. Tai sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažinant ieškovei priteistą žalos atlyginimo sumą iki 27 385,99 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
29. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas, nusprendžia, jog yra pagrindas pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovės ieškinį patenkinus iš dalies, patenkintų reikalavimų dalis sudaro maždaug 30 proc., taigi proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo jai priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sudaro 201,5 Eur. Byloje nėra duomenų apie pirmosios instancijos teisme atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliantas neprašė atlyginti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 98 straipsnis). Atsižvelgiant į patenkintą apeliacinio skundo dalį, ieškovei atlygintina 276 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą ir ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Mojo Lounge Vilnius“ (j. a. k. 303196920) iš atsakovo K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 27 385,99 Eur (dvidešimt septynių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų ir 99 ct), o priteistą bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą sumažinti iki 201,50 Eur (dviejų šimtų vieno euro ir 50 ct) sumos. Nurodyti, kad priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos per laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. sausio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skaičiuojamos nuo 27 385,99 Eur sumos.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Mojo Lounge Vilnius“ (j. a. k. 303196920) iš atsakovo K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 276 Eur (du šimtus septyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.