Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-651-199/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litaksa“ dėl žalos atlyginimo priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“ priešieškinį bei patikslintą priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje kilo ginčas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, norint vykti į kitą valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/332/EEB 2 straipsnį, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje ES teritorijoje be jokių papildomų įmokų, o taip pat byloje yra kilęs ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, už kurių pažeidimą ieškovė prašo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, teisėtumo. Sprendžiant dėl draudiko teisės reikalauti iš draudėjo sumokėti dalį nukentėjusiems asmenims sumokėtų draudimo išmokų kyla ES direktyvų aiškinimo klausimų (šiai bylai ypač aktualios Direktyva 72/166/EEB, Direktyva 90/232/EEB ir Direktyva 2005/14/EEB). Be to, byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 22 d. šalys sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr.017558596 dėl atsakovei priklausančio krovininių automobilio „Renault Premium 410.19“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarties 1.6 punkte nustatyta, kad tais atvejais, jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai pranešti draudikui, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos; pagal to paties punkto nuostatas vienas iš draudimo rizikos padidėjimo atvejų – transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų. Atsakovė šios draudimo sutartyje nustatytos pareigos nevykdė. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovė, vykdydama įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį, po Vokietijoje 2010 04 19 įvykusio eismo įvykio, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovės darbuotojas, vairavęs ginčo sutartimi apdraustą civilinę atsakomybę, išmokėjo 43 199,26 Lt (12 511,37 Eur) draudimo išmoką. Ieškovė nurodo, jog atsakovei nurodžius, kad transporto priemonė bus naudojama už Lietuvos respublikos ribų, draudimo išmoka būtų ne 604 Lt, bet 1 500 Lt. Tai patvirtina pažyma (t.1, b.l. 154).

Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamos bylos atveju tarp draudiko ir draudėjo sudarytų sutarčių pagrindu draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė: šalys susitarė, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos teritorijoje, o jos išvykimą į kitas ES šalis apibrėžė kaip riziką didinantį veiksnį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvos respublikos teritorijoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos Respublikos ribų. Toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Atsižvelgiant į nacionalinį ir Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytą, sprendžia, kad priešieškinys, kuriame prašoma pripažinti negaliojančiu draudimo sutarties 1.6 p., kuriame būtent ir susitarta dėl transporto priemonės naudojimo tik Lietuvoje, tenkinamas: šis punktas pripažįstamas niekiniu. Todėl naikinama sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinys.

Nagrinėjamoje byloje draudikas transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų vertina kaip draudimo rizikos padidėjimą, o draudėjui apie tai nepranešus, tokius jo veiksmus vertina kaip šalių sudarytos sutarties pažeidimą ir reikalauja grąžinti dalį sumokėtų draudimo išmokų. Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Pagal draudimo sutartį draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Interselas“ v. UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008, kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra pabrėžęs vieno iš bendrųjų prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo – ypatingą svarbą draudimo teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Detonas“ v. UAB „Balti technika“, bylos Nr. 3K-3-16/2011 ir kt.). Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna žinomi tik draudėjui. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) dydį.

Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį. Nagrinėjamu atveju ieškovė (draudikas), kaip savo srities profesionalas, turintis patirties sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, žinodama, kad atsakovė (draudėjas) užsiima krovinių vežimu motorinėmis transporto priemonėmis, turėjo pagrindo numatyti, kad transporto priemonė bus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, todėl, spręsdama dėl draudimo įmokos dydžio, galėjo atsakovės vykdomos veiklos pobūdžiu pasidomėti papildomai. Be to, turint omenyje tai, kad TPVCAPDĮ nustatyta draudimo apsauga privalo būti suteikiama visoje ES teritorijoje, už įprastinę draudimo sutartimi teikiamą draudimo apsaugą mokama draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

Ieškovė savo reikalavimą grindžia šalių sudaryta sutartimi ir nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, o draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausias teismas, aiškindamas nurodytų teisės normų taikymą, 2015 m. birželio 4 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334/2015, nurodė, jog papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiuo išaiškinimu, daro išvadą, jog draudiko neinformavimas apie transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CPK 330 straipsnis), sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas dalyje dėl ieškinio tenkintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimą atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje netenka teisinės reikšmės, todėl dėl jo nepasisako.

Dėl žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegijai patenkinus apeliacinį skundą ir nauju sprendimu ieškinį atmetus visiškai, o priešieškinį patenkinus, atitinkamai paskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys), t. y. iš ieškovės atsakovei priteistinas jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas (CPK 88 straipsnis); ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Atsakovė už teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į ieškinį, konsultacijas, surašant priešieškinį, dalyvavimą pirmosios instancijos teisme prašo priteisti 1500 Lt (434,40 Eur); apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo surašymą atsakovė turėjo 2 200 Lt (637,20 Eur) bylinėjimosi išlaidų (t.1, b.l. 109, 163, t.2, b.l. 16), taigi iš viso 3 700 Lt (1 071,60 Eur). Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovui pagal pavedimą atstovavo ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, kuriai ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015). Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai juridiniam asmeniui atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015). Nors cituojamoje byloje buvo sprendžiama dėl atstovavimo fiziniam asmeniui, o nagrinėjamoje byloje – dėl atstovavimo juridiniam asmeniui, tačiau teisėjų kolegija remiasi pirmiau nurodytu išaiškinimu, nes CPK įtvirtintas atstovavimo reglamentavimas šiai bylai aktualiu aspektu yra analogiškas. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 taip pat yra išaiškinta ir tai, kad atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija nepriteisia atsakovei išlaidų, sumokėtų teisinių paslaugų įmonei už teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Pateikdama apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 648 Lt (187,70 Eur) žyminį mokestį (t.2, b.l. 14). Šių išlaidų (187,70 Eur) atlyginimas jai priteistinas iš ieškovės. Be to, atsakovė, pateikdama priešieškinį, sumokėjo 500 Lt (144,80Eur) žyminį mokestį (t.1, b.l. 119). Šių išlaidų atlyginimas jai taip pat priteistinas iš ieškovės. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad priešieškinys buvo pateiktas iki teisminės praktikos, kad sutarties sąlyga dėl draudiminės apsaugos negaliojimo visoje Europos Sąjungos teritorijoje yra niekinė, kad atsakovė apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, bet žyminį mokestį sumokėjo tik ieškinio dalyje, sprendžia, jog, teismui sutarties p.1.6 pripažinus niekiniu ir tai teismas būtų padaręs nepriklausomai nuo priešieškinio pareiškimo, žyminis mokestis šioje dalyje už apeliacinį skundą nepriteistinas.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo patirta 39,43 Lt (11,40 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o apeliaciniame teisme tokių išlaidų buvo 1,20 Eur. Šių išlaidų (12,60 Eur) atlyginimas iš ieškovės priteistinas valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atmesti.

Atsakovės UAB „Litaksa“ priešieškinį patenkinti.

Pripažinti niekiniu draudimo sutarties, sudarytos tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Litaksa“, AYAS Nr. 017558596 1.6 punktą.

Priteisti atsakovei UAB „Litaksa“ (j. a. k. 133018170) iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869), 332,50 (tris šimtus trisdešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869), 12,60 Eur (dvylika eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.