Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. gynėjo advokato Gedimino Lukausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., 65 str. 1 d., paskirta bausmė subendrinta su 2013-03-08 Klaipėdos rajono teismo baudžiamuoju įsakymu M. R. paskirtos pagal BK 284 str. 1 d. vienerių metų laisvės apribojimo bausmės neatliktąja dalimi, iš dalies sudedant ir nustatant galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus vieną mėnesį laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš M. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 4 643,95 Lt žalos atlyginimo.

Priteista iš M. R. A. P. 106 Lt turtinei žalai atlyginti ir 4 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, dėl to nukentėjusysis prarado didelę dalį bendrojo darbingumo, t. y. 2013 m. birželio 26 d., apie 17.00 val., prie ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), M. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su A. P., dešinės rankos kumščiu vieną kartą smogė A. P. į pilvą, taip padarydamas pilvo sumušimą ir klubinės žarnos plyšimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo M. R. gynėjas advokatas G. Lukauskas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 nuosprendį ir nutraukti bylą BPK 327 str. 1 p. numatytais pagrindais arba pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 nuosprendį ir, pritaikius BK 62 str., paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o M. R. padarytą nusikalstamą veiką teismas kvalifikavo ne iki galo, todėl neteisingai neatsižvelgė į bylos faktinių aplinkybių visumą, darydamas išvadas, nesivadovavo principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kuriuo paskyrė per griežtą bausmę nuteistajam.

Gynėjas įsitikinęs, kad jeigu A. P. patirtas sužalojimas buvo patirtas nuo M. R. suduoto smūgio į pilvą, tai M. R. savo veiksmais galėjo tik viršyti būtinosios ginties ribas. Tikslo ir tyčios sumušti ar sužaloti A. P. nuteistasis neturėjo, o netikėtai užpultas tik siekė iš A. P. išsivaduoti. Kaip nurodė byloje parodymus davę liudytojai Artūras ir V. M. bei paaiškino pats nuteistasis, iki įvykio A. P., būdamas girtas, prie M. R. be pagrindo priekabiavo, o išėjus į lauką parūkyti, griebęs už marškinėlių kaklo srityje pradėjo smaugti. Teismas šią situaciją vertino abstrakčiai, teigdamas, kad „byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pirmasis kaltinamąjį užsipuolė nukentėjusysis, kuris priekabiavo prie jo ir galimai atliko jo atžvilgiu kažkokius smurtinius veiksmus, tačiau jų mastas, matyt, nebuvo didelis, nes kaltinamasis į medikus nesikreipė ir jau 2013-07-02 apklausiamas įtariamuoju parodė, kad šio įvykio metu nenukentėjo (sužalojimų nepatyrė). Dėl šios priežasties kaltinamojo veiksmų pobūdis – stiprus smūgis vyresniam ir fiziškai silpnesniam žmogui į gyvybiškai svarbių organų sritį, rodo, kad būtinosios ginties ribos šiuo atveju buvo peržengtos, todėl atleisti kaltinamojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo nėra, ji tik atitinkamai švelnintina.“ Neaišku, iš kur teismas nustatė, jog nukentėjusysis buvo fiziškai silpnesnis, nes byloje tokių duomenų nėra. Situacija, kai netikėtai asmuo sugriebiamas už marškinėlių kaklo srityje ir imamas smaugti, dusinti, objektyviai analizuojant, akivaizdu, kad tokie veiksmai spontaniškai sukelia užpultojo savigynos reakciją. Kaip įvyko šiuo atveju, M. R. apimtas tam tikro lygio afekto būsenos, prispaustas prie sienos, muistydamasis ir siekdamas ištrūkti iš jį užpuolusio A. P., dešine ranka trenkė jam į pilvą, taip išsivaduodamas. Vertinant ir kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus, turėjo būti išsamiai nustatyta įvykio situacija, pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą ir BK 28 str. nuostatų taikymą. Teismas, siekdamas paneigti būtinosios ginties reikalingumą, privalėjo nuosprendyje konstatuoti, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs, o gal priešingai – nebuvo kito būdo M. R. išsivaduoti. Nuosprendyje turėjo būti išdėstyti įrodymai ar faktai, kurie leidžia spręsti, kad besiginantysis suprato, jog pavojingas kėsinimasis yra atremtas ar pasibaigęs, todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis, ir tokiu būdu jis savo veiksmais peržengė būtinosios ginties ribas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje tik paviršutiniškai aptarė įrodymus, nepagrįstai nuspręsdamas, kad M. R. jaunesnis už nukentėjusįjį, todėl stipresnis. Teismas nevertino įrodymų, keliančių abejones dėl A. P. sužalojimo ar susižalojimo: nukentėjusiojo pirminiai parodymai, jo neblaivumas (4,4 promilės).

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, pripažindamas M. R. kaltu ir skirdamas bausmę, neatsižvelgė, kad jis iki teismo ir šiuo metu būdamas laisvėje, nepadarė jokio administracinio nusižengimo ar kito nusikaltimo, dirba, gyvena su sugyventine, padeda išlaikyti jos mažametę dukrą, atlygino nukentėjusiajam turtinę žalą ir iš dalies neturtinę.

Įvertindamas byloje surinktus faktinius duomenis bei remdamasis LAT formuojama praktika, apeliantas pažymi, jog visas kylančias abejones vertinant kaltinamojo naudai, dėl nuteistojo M. R. baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 3 str. 1 d. 9 p). Apeliacinės instancijos teismui priėjus prie išvados, kad pakanka įrodymų M. R. pripažinti kaltu padarius inkriminuojamą nusikaltimą – teisingai vertinant padarytą nusikalstamą veiką BK 28 str. aspektu, nuosprendis keistinas, remiantis nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadoms neatitinkant bylos aplinkybių ir pritaikius BK 62 str., skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kadangi nuteistasis yra nukentėjusiajam atlyginęs turinę žalą (BK 62 str. 1 d.) ir iš dalies neturtinę žalą.

Nukentėjusysis A. P. pateikė atsikirtimą į apeliacinį skundą ir teismo prašo netenkinti nuteistojo M. R. bei jo atstovo advokato G. Lukausko apeliacinio skundo ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-01-30 nuosprendį. Teigia, jog nesutinka su apeliaciniu skundu ir nuteistojo teiginiu, kad jis, būdamas sugipsuota dešine ranka, esant nustatytam 4,4 promilių girtumui, galėjo užpulti M. R., jį smaugti, dusinti. Nurodo, jog ilgą laiką gydėsi ligoninėje ir namuose, po operacijos negali dirbti sunkaus darbo, o kadangi yra statybininkas, ilgai negalės dirbti darbo pagal profesiją. Dėl įvykio patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, taip pat jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią teismas teisingai įvertino pinigais.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir pagrįstai M. R. pripažino kaltu pagal BK 135 str. 1 d.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistojo gynėjas neginčija, jog M. R. sudavė nukentėjusiajam A. P., tačiau teigia, jog tai buvo būtinoji gintis ir nuteistasis neperžengė jos ribų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 d., 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Nagrinėjamu atveju iš liudytojų A. M., V. M., nuteistojo M. R. parodymų nustatyta, jog kambaryje nukentėjusysis A. P., būdamas neblaivus, kibo žodžiais prie nuteistojo. Nuteistasis M. R. parodė, kad jam su A. P. išėjus į lauką, A. P. jį sugriebė už marškinėlių kaklo srityje ir ėmė dusinti, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. P. puolimas buvo toks intensyvus, jog buvo būtina panaudoti prieš nukentėjusį tokį smūgį, kuris sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, pats nuteistasis patvirtino, jog jis jokių sužalojimų nepatyrė, kas patvirtina, kad kėsinimosi pobūdis neatitiko nuteistojo panaudotų gynimosi veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, jog teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. M. parodė, kad nukentėjusysis A. P. čiupo nuteistąjį M. R. už krūtinės, M. R. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį. Taip pat liudytojas parodė, kad nukentėjusysis A. P. pasigavo nuteistąjį M. R., norėjo link savęs tempti (t. 1, b. l. 170). Iš minimo liudytojo parodymų akivaizdu, kad neblaivaus asmens kibimas nebuvo toks intensyvus ir pavojingas, prieš kurį reikėjo pavartoti tokias gynimosi priemones. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusiajam buvo nustatytas net 4,4 promilių girtumo laipsnis, todėl pagrįstai darytina išvada, jog nuteistojo, kaip besiginančiojo, prieš tokios būklės asmenį pavartotas jėgos santykis neatitiko būtinosios ginties. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis peržengė būtinosios ginties ribas, todėl tenkinti apeliacinio skundo ir nutraukti M. R. bylą nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma, pritaikius BK 62 str., paskirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę. Šiuo atveju pažymėtina, jog pagal BK 62 str. 2 d. teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Taigi teismas gali atsižvelgęs į bylos aplinkybes skirti švelnesnę bausmę, bet neprivalo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje yra formalios sąlygos taikyti BK 62 str., t. y. yra kelios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi, iš dalies atlygino žalą nukentėjusiajam – veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien formalių sąlygų taikyti BK 62 str. nepakanka, nes iš bylos medžiagos nustatyta, jog nuteistasis anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, nusikalstamą veiką padarė dar neatlikęs bausmės pagal ankstesnį nuosprendį. Esant tokioms aplinkybėms pagrįstai darytina išvada, kad nuteistasis išvadų po ankstesnių teistumų nepadarė, linkęs nepaisyti visuomenėje priimtinų normų, todėl skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nuteistajam teismas skyrė žymiai mažesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatyta už šios bausmės vidurkį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. R. gynėjo advokato Gedimino Lukausko apeliacinį skundą atmesti.