Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas, e2-79-1068/2023

Teismas: Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-04-26
Bylos Nr.: e2-79-1068/2023
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jurgita Ališauskaitė
Ieškovas: N. G.
Atsakovas: L. G.
Advokatai: Vilma Gudaitė, Eglė Morkūnienė

Civilinė byla Nr. e2-79-1068/2023

Procesinis Nr. 2-25-3-00257-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.2.12.2.; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.; 2.6.14.4.; 2.1.2.4.1.2.; 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.

PLUNGĖS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 26 d.Kretinga

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų teisėja Jurgita Ališauskaitė,sekretoriaujant Danutei Šolinskienei, Aurikai Lementauskienei, Rimai Šiaulienei,dalyvaujant ieškovui N. G. ir jo atstovei advokatei Vilmai Gudaitei,atsakovui L. G. ir jo atstovams advokatams Eglei Morkūnienei, Linui Kontrimui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. G. ieškinį atsakovui L. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovo L. G. priešieškinį ieškovui N. G. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo byloje buvusi notarė S. D. N..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas N. G. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas: 1) iškeldinti atsakovą L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su jam priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2) atsakovui L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) neįvykdžius teismo sprendimo per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, leisti ieškovui N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iškeldinti atsakovą L. G. iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savo lėšomis ir išieškoti sprendimo įvykdymo išlaidas iš atsakovo L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3) priteisti iš atsakovo valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad pagal teismo sprendimus ieškovas yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Ieškovas savo nuosavybe naudotis negali, kadangi gyvenamajame name gyvena atsakovas L. G.. Nors ieškovas į atsakovą ne kartą kreipėsi, prašydamas jį išsikraustyti ir suteikti gyvenamojo namo durų raktus, tačiau jis į prašymą nereaguoja, ieškovui naudotis savo nuosavybe neleidžia, agresyviai šį puldamas, todėl ieškovas priverstas kreiptis teismą, prašydamas iškeldinti atsakovą iš gyvenamojo namo savo lėšomis.

Atsiliepimas

Atsakovas L. G. atsiliepimu prašo ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad turtas, iš kurio siekiama jį iškeldinti, priklausė jo mamai A. G.. Atsakovas šiuose namuose gyveno nuo vaikystės. A. G. buvo ieškovo močiutė. 2007 metais A. G. sudarė testamentą, kuriuo nusprendė savo turtą palikti lygiomis dalimis jam ir ieškovui. Atsakovas rūpinosi motina ir padėjo močiutės augintam ieškovui, kuriam trūko savarankiškumo. Atsakovas, žinodamas apie mamos testamentą, 2007 metų birželio mėnesį pasiėmė 20000 Lt paskolą bei iš šių lėšų atstatė sugriuvusius tvartus. Jau tuomet atsakovas ir ieškovas buvo nusprendę kartu ūkininkauti, ką ilgą laiką ir darė. 2008 m. balandžio 23 d. apgauta ir prigrasinta kitų giminaičių A. G. ir ieškovas sudarė notarinę turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos. (duomenys neskelbtini) mirė A. G.. Ieškovas ir atsakovas apsigyveno kartu, kartu ūkininkavo, palaikė draugiškus santykius, padėdavo vienas kitam. Po A. G. mirties ieškovas ir atsakovas tapo artimi. 2012 m. birželio 5 d. buvo sudaryta pirkimo –pardavimo sutartis dėl ½ ginčo sodybos tarp ieškovo ir atsakovo. Ieškovas pats pasiūlė atsakovui „perrašyti“ pusę sodybos, nes tokia buvo močiutės valia. Atsakovas nesutiko turto priimti neatlygintinai, todėl jie su ieškovu abu įvertino, kiek atsakovas išleido pinigų sodybos remontui, taip geranoriškai jam padėdamas ir numatęs už kokią kainą jis galėtų pirkti sodybos dalį. Po sutarties sudarymo, ieškovas toliau gyveno sodyboje, kartu su atsakovu ūkininkavo. Po šio sandorio sudarymo, šalys gyveno kartu iki pat 2019 m. sausio mėn. Atsakovas rūpinosi ieškovu, prižiūrėjo sodybą, investavo savo pinigines lėšas išlaikymui bei tvarkymui, remontui. 2019 m. sausio mėnesį ieškovas, viską palikęs, dingo. Atsakovas ieškojo ieškovo, skambino jam, tačiau šis tik nurodė, kad jam viskas gerai. Atsakovas gavęs ieškovo ieškinį dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo - pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu/negaliojančiu ir niekinio/negaliojančio sandorio teisinių pasekmių taikymo buvo šokiruotas. Tai, jog teismas pripažino negaliojančiu 2012 m. birželio 5 d. pirkimo - pardavimo sandorį ir taikė restituciją, atsakovui buvo netikėta. Atsakovas neturi jokio kito būsto, mamos sodyboje yra visas jo užgyventas turtas, į sodybos sutvarkymą investuoti pinigai. Mano, kad iškeldinimas ir ginčas yra inspiruotas kerštingos sesers K. L., kuri nuteikė ieškovą prieš atsakovą. Ieškovas nenurodė aiškių ir objektyvių priežasčių, kodėl būtina jį iškeldinti iš ginčo sodybos, remiasi tik tuo, jog jo nuosavybės teisės yra pažeidžiamos. Atsakovas šioje sodyboje užaugo bei pagrįstai tikėjosi, kad galės joje gyventi. Atsakovo socialiniai ryšiai yra būtent šioje vietovėje (pažįstama aplinka, pažįstami kaimynai ir pan.). Atsakovas po mamos mirties sodyboje gyveno kartu su ieškovu, jų santykiai visada buvo draugiški, o šiuo metu ieškovas nori iškeldinti atsakovą iš vietos, kurioje jis užaugo ir gyveno. Tikėtina, jog esant gyvai atsakovo mamai, jis nebūtų keldinamas iš savo būsto, t. y. ieškovo močiutės valia neatitinka ieškovo valios. Jis neturi kur eiti, o jo iškeldinimas yra neproporcinga priemonė.

Šalies argumentai

Atsakovas L. G. ieškiniu (kuris sujungus civilines bylas 2023 m. lapkričio 23 d. nagrinėjamu atveju laikytinas priešieškiniu) prašo pripažinti Kretingos rajono I - ojo notaro 2008 m. balandžio 23 d. turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos (notaro reg. Nr. 1948) negaliojančia ir taikyti restituciją. Priešieškinio pagrindu nurodo aplinkybes, kad N. G. nuo vaikystės gyveno su močiute, kuri jį užaugino. Jis nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi, jam diagnozuotas psichinis fizinis neišsivystymas. Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija 2000 m. spalio 2 d. darbingumo ekspertizės aktu Nr. 1730 jam nustatė vidutinį protinį ir fizinį vystymosi atsilikimą, o 2007 m. rugsėjo 3 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus pripažintas neįgaliu neterminuotam laikui. N. G. baigė tik keturias klases, o jo pajamas sudarė vos 214,50 Eur/mėn. dydžio neįgalumo pensija. 2008 m. balandžio 23 d. Kretingos rajono I - ojo notaro biure Rentos gavėja ir N. G. sudarė turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos, notaro registro Nr. 1948. Rentos gavėja nuosavybės teise perdavė Rentos mokėtojui:

1) žemės sklypą 0,65 ha dydžio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2) pastatą - gyvenamąjį namą, bendro 77,63 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

Šalies argumentai

3) pastatą - sandėlį, bendro 17,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

4) pastatą - malkinę, bendro 16,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

5) pastatą - daržinę, bendro 66,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

6) pastatą - tvarką, bendro 84,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

7) kitus inžinerinius - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Šiuo teisiniu pagrindu Rentos mokėtojas įsipareigojo teikti Rentos gavėjai iki gyvos galvos tokias materialiojo aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas natūra: maitinimą, vaistus, rūbus, jų skalbimą, organizuoti medicininę priežiūra, valyti ir tvarkyti jos gyvenamas patalpas. N. G. sudaręs sutartį išreiškė valią, kad prisiima prievolę ateityje rūpintis bei materialiai išlaikyti Rentos gavėją, kuriai nuo 2016 metų buvo nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Sudarydamas Sutartį ieškovas ne tik prisiėmė sutartinius įsipareigojimus, bet ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytą prievolę, kad tinkamam šios prievolės įgyvendinimui vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė nebus mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą. N. G. pajamas sudarė vos 214,50 Eur/mėn. dydžio neįgalumo pensija. Jis nebuvo aktyvus darbo rinkoje, kitokių pajamų negeneravo. Atsakovas ne tik, kad nebuvo finansiškai pajėgus išlaikyti savęs, bet ir neturėjo jokių realių galimybių tinkamai įgyvendinti įstatyminę prievolę prieš Rentos gavėją, užtikrinant, kad vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė nebus mažesnė už vieną mėnesinę algą. N. G. periodiškai skolinosi pinigų iš kaimynės arba gaudavo iš kitų giminaičių, todėl akivaizdu, kad pašaliniai žmonės rūpinosi ieškovu, teikė jam finansinę ir kitokią paramą. Prie pačios Rentos gavėjos išlaikymo ženkliai prisidėjo kiti jos vaikai ir giminaičiai. Rentos gavėjos dukra K. L. kartą į savaitę atvykdavo į sodybą, atveždavo Rentos gavėjai ir pačiam N. G. maisto produktų, Rentos gavėją perrengdavo, apiprausdavo, pakeisdavo patalynę, sutvarkydavo namus. N. G. ir kitų Rentos gavėjos vaikų nuslėpta faktinė aplinkybė, kad sutartimi turtas perleistas ieškovui, yra pažeidžianti sąžiningumo ir geros moralės principus atsakovo L. G. atžvilgiu, nes jis atstatė sugriuvusius pastatus, kas sudarė teisėtą pagrindą pretenduoti į didesnę palikimo dalį. Aplinkybė, kad juridinis faktas sąmoningai buvo slepiamas nuo atsakovo tik įrodo, kad nesąžiningais veiksmais buvo siekiama juo pasinaudoti. Prašo sandorį pripažinti negaliojančiu keliais pagrindais: kaip sudarytą dėl apgaulės, kaip sudarytą dėl suklydimo, kaip negaliojantį dėl prieštaravimo gerai moralei. Mano, kad apgaulė pasireiškė tuo, kad N. G. žinojo, kad ateityje negalės užtikrinti CK 6.461 straipsnio 2 dalyje numatytos išlaikymo vertės. Jis tai suvokė, bet sutartį sudarė. Elgėsi nesąžiningai, siekė materialinės naudos ir tai darė iš savanaudiškų paskatų. Iš Sutarties kilusias pareigas įgyvendino tik formaliai. Sutartis N. G. buvo naudinga dėl perduodamo turto. Rentos gavėja buvo suklaidinta dėl N. G. faktinių ir finansinių galimybių. Rentos gavėja buvo silpnos sveikatos, visiškai priklausoma nuo kitų asmenų. Akivaizdu, kad ji buvo suklaidinta ne tik paties N. G., bet ir kitų savo vaikų. K. L. duodama parodymus kitoje byloje nurodė, o teismas nustatė, kad sužinojusi apie Rentos gavėjos testamente išreikštą valią pasirūpino, kad Rentos sutartis būtų sudaryta tik tam, kad sodyba atitektų N. G.. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad Rentos gavėjos vaikai aktyviai dalyvavo turto sandorių sudarymo procesuose. Be to, atsakovas mano, kad sandoris prieštarauja gerai moralei, o ji buvo pažeista dviem aspektais: 1) K. L. ėmėsi aktyvių veiksmų dėl Rentos sutarties sudarymo dėl to, kad būtų užtikrinti N. G., o ne Rentos gavėjos interesai; 2) K. L. ir kiti vaikai žinojo, kad N. G. nėra nei finansiškai, nei fiziškai pajėgus išlaikyti Rentos gavėjos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas N. G. prašo taikyti bendrąjį ieškinio senaties terminą ir atmesti L. G. priešieškinį, bei priteisti iš L. G. valstybės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos vykdė tinkamai, t. y. teikė Rentos gavėjai materialiojo aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas: maitinimą, vaistus, rūbus, rūpinosi rūbų skalbimu, organizavo medicininę priežiūrą, valė ir tvarkė gyvenamas patalpas. Rentos gavėja buvo patenkinta ieškovo pareigų vykdymu, nei karto jam priekaištų nebuvo pareiškusi ir nereiškė reikalavimo dėl sutarties pažeidimo grąžinti Sutartimi perduotą turtą, kaip tai numatyta Sutarties 6 punkte. L. G. teismui teigia netiesą, kad Rentos gavėjai 2016 m. buvo nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis, nes Rentos gavėja A. G. mirė (duomenys neskelbtini), ir iki mirties momento jai nebuvo nustatytas joks poreikių lygis. Iki mirties momento A. G. buvo veiksni, pati valgė, pilnai protavo, prilaikant paeidavo, suvokė savo veiksmų esmę bei jų pasekmes. Ieškovas močiutę prižiūrėjo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 23 d. (Sutarties sudarymo dienos) iki (duomenys neskelbtini) (A. G. mirties momento), t. y. ketverius metus. Būdavo, kad į svečius atvykdavo teta K. L., kuri atveždavo savo mamai A. G. maisto, pakeisdavo jos patalynę ir kitokiu būdu kontaktavo su mama, tačiau jis tai daryti netrukdė ir nedraudė, nes matė, kad teta tai atlieka iš meilės mamai. Priešieškinyje nenurodyta kokių konkrečiai įsipareigojimų Rentos gavėjai N. G. nevykdė, nepateikta įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti, remiamasi tik prielaidomis. Sutartyje nebuvo numatyta, kokią sumą N. G. turi skirti močiutės materialiniam išlaikymui. Tiek kiek jis skirdavo savo pajamų močiutės išlaikymui, pačią Rentos gavėją tenkino. Be to, pati A. G. duodavo pinigų iš savo gaunamos pensijos, kuriuos jis panaudodavo pagal močiutės nurodymą. Kol A. G. buvo gyva, jis pinigų iš nieko nesiskolino, nes jam ir močiutei užtekdavo jų gaunamų pajamų. Neneigia aplinkybės, kad teko skolintis pinigų iš kaimynės, kai močiutės nebebuvo gyvos, ir tai nedidelę sumą. Jis buvo ir tebėra pilnai veiksnus ir jokiose taisyklėse nėra numatyta, kad invalidumą turinčiam asmeniui draudžiama sudaryti sandorius ar prisiimti kitokius įsipareigojimus, todėl rentos pareigas galėjo prisiimti. L. G. nutyli, kad A. G. jo bijojo, nes šis elgėsi su ja agresyviai, slėpdavo nuo jo savo pinigus, nes žinojo, kad gali atimti. L. G. nuolat mamos prašydavo pinigų, dejuodamas apie turimas skolas, o ši palūžusi dėl agresyvaus reikalavimo, dažnai atiduodavo jam pusę pensijos.

Trečiasis asmuo S. D. N. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad priešieškinyje nurodytos aplinkybės, jos nuomone, neįrodo nurodytų teisinių pagrindų dėl Rentos gavėjos apgaulės, suklydimo ir sandorio prieštaravimo gerai moralei. Atvirkščiai, šios aplinkybės liudija, kad Rentos gavėja sandorį sudaryti su N. G. norėjo, sąmoningai ir aiškiai išreiškė savo valią. Prieš sandorio sudarymą Rentos gavėja pasakojo, kad ieškovą (anūką N. G.) ji užaugino ir šis asmuo kartu su ja gyvena bei ją prižiūri, todėl ji norinti, kad šis asmuo ją toliau prižiūrėtų ir už tai gautų jos turtą. Rentos gavėja matė, kad ieškovas ja pasirūpinti gali, nes jis jau vykdė jos priežiūrą. Suprantama, ji žinojo ir apie ieškovo sveikatos būklę, bet tai nebuvo kliūtis rūpintis močiute ir ją prižiūrėti. Rentos gavėjos A. G. valia sudarant Sutartį buvo išreikšta aiškiai ir motyvuotai. Jokių abejonių dėl jos valios nekilo. Tai, kad prie Rentos gavėjos išlaikymo, t. y. prie Sutarties vykdymo prisidėjo kiti jos vaikai, nereiškia, kad Sutartis turėjo valios trūkumų. Prižiūrėti motiną yra moralinė ir teisinė jos vaikų pareiga. Prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra, jai nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu ieškovas N. G. paaiškino, kad močiutė A. G. gyveno kartu su juo ir už priežiūrą močiutė paliko jam namus. Tuose namuose jie gyveno dviese su močiute. Močiutė ten gyveno iki mirties, mirė daugiau nei prieš 10 metų. Mirus močiutei, jis liko gyventi tuose namuose. Atsakovas lankėsi pas jį, teigė, kad ir jam priklauso pusė namų. Gal taip ir buvo, bet po to močiutė persigalvojo. Mirus močiutei jis susitvarkė visus dokumentus. Name apsigyveno atsakovas, jis persikėlė į Klaipėdą. Per teismus nuosavybę susigrąžino. Iš pradžių su atsakovu sutarė gerai, vėliau kilo konfliktai dėl parduotų gyvulių, pieno. Šiuo metu į sodybą jis atvažiuoti negali, atsakovas ardo malkinę, namų viduje ardo krosnis, nebėra elektros, medienos. Su priešieškiniu nesutinka, viskas buvo sąžiningai padaryta. Močiutė buvo prižiūrėta, ji buvo patenkinta. Močiutė gaudavo pensiją, ieškovas duodavo jai ir savo invalidumo išmoką, ji viską valdė. Močiutė norėjo, kad būtų sudaryta rentos sutartis. K. L. yra A. G. dukra, kuri ir padėjo močiutei sutvarkyti dokumentus dėl rentos sutarties. Atsakovas apie rentos sutartį sužinojo po močiutės mirties, kai buvo tvarkomas palikimas. Močiutė nenorėjo, kad jis sužinotų apie tą sutartį, nes atsakovas atvažiuodavo ir reikalaudavo, kad ji puse namo užrašytų jam. Močiutė nenorėjo to daryti. Jos ir atsakovo santykiai nebuvo geri, ji jo bijojo. Atsakovas į močiutės namą atsikėlė gyventi po močiutės mirties. Jis močiutei gamino maistą, skalbdavo, keldavosi prie jos naktį, prižiūrėjo gyvulius. Pinigus valdė močiutė, jai atiduodavo ieškovas ir savo invalidumo pašalpą. Ji duodavo jam pinigus ir pasakydavo ką nupirkti. Jie gyveno ūkiškai, turėjo dvi karves, augino paršelius, daržoves, vištas. Ūkio produkcija apsirūpino patys, jų pirkti nereikėjo. Močiutė nebuvo pripažinta neveiksnia, nebuvo globojama. Atsakovas atvykdavo, kai jam būdavo išeiginės nuo darbo. Atvažiavęs pasiimdavo beveik pusę močiutės pensijos, sakydavo, kad turi skolų. Močiutei tai nepatiko, bet duodavo. Atsakovas vasarą padėdavo prie šieno. Būdavo, kad močiutė su atsakovu pykdavosi. Jis buvo paėmęs močiutės namų knygą, kam, jis nežino, bet močiutė reikalavo jo, kad grąžintų. Ieškovas su močiute nesipyko. Močiutė iki pat mirties protavo. Kas yra rentos sutartis jis žinojo. Žinojo, kad turi močiutę prižiūrėti, jis ją ir prižiūrėjo. Jis pirko močiutei vaistus. Atsakovas atvykęs į sodybą močiutės priežiūra neužsiėmė. Iš sodybos jis išvažiavo, kai jos neteko. Su atsakovu kartu nebuvo gerai gyventi, nes atsakovas jį išnaudojo, pasiimdavo pinigus už parduotus gyvulius, drausdavo bendrauti su giminėmis. Po močiutės mirties, atsakovas buvo pasiėmęs jo kortelę ir valdė jo pinigus. Atsakovas močiutės pinigų prašydavo visada, kai tik atvažiuodavo. Kai atgavo sodybą, vasarą važiavo sodybą tvarkyti, nes atsakovas nepjovė žolės, nieko neprižiūrėjo. Į namą patekti jis negali, nes atsakovas neįleidžia. Atsakovas tvartus atstatė, bet jų atstatymui buvo parduoti močiutės miškai, tvartai buvo atstatomi už močiutės lėšas. Miškams parduoti įgaliojimą močiutė buvo davusi jam, bet visas pardavimas vyko su atsakovo pagalba. Pardavus miškus, pinigus pasiėmė ir valdė atsakovas. Kai kartu gyveno, atsakovas įvedė į namą vandenį, bet už mamos pinigus. Šiuo metu jis nemoka mokesčių už sodybą, glaudžiasi pas tetą K. L., Klaipėdoje. Jis nedirba, turi neįgalumą. Ką jis darys su sodyba, kai iškeldins atsakovą, nežino, nes neaišku ką joje ras, tačiau planuoja joje gyventi.

Šalies argumentai

Ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

Teismo posėdžio metu atsakovas L. G. paaiškino, kad testamentu mama A. G. sodybą buvo palikusi jam ir ieškovui po ½ dalį. Apie rentos sutartį jis nieko nežinojo. Į sodybą jis atvažiuodavo, kai tik buvo laisvas nuo darbo, sodyboje dirbo visus ūkio darbus, pastatė tvartus, malkinę, užpylė tvenkinius. Apie rentos sutartį sužinojo po mamos mirties, kai reikėjo priimti palikimą. Kol mama buvo gyva, jis gyveno Klaipėdoje, kai dirbdavo, o per išeigines atvažiuodavo į sodybą. Kaime gyveno mama su N. G.. Jis jos neprižiūrėjo, atnešdavo tik rūgštaus pieno. Būdavo, kad atvažiavęs N. namie nerasdavo. Mama atsakovui skambindavo ir pasakydavo, kokio maisto reikia atvežti. Sodyboje buvo karvių, vienu metu augino jų 10, buvo vištų, augino daržoves. Mama nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, viską padarė sesuo K. L.. Jis palaidojo mamą, o sodyba atiteko ieškovui. Ne jis, o ieškovas valdė pinigus, gautus už mišką. Galėjo pasakyti, kad yra rentos sutartis, tada jis nebebūtų važiavęs, dirbęs, nebūtų savo pinigus dėjęs į tvartų statybą. Vėliau ieškovas pats pasiūlė grąžinti jam ½ dalį sodybos. Kiek jis uždirbo, tiek jam užteko, niekada mamos neprašė. Ieškovą į sodybą įleidžia, bet visada pirma atvažiuoja jo sesuo K. L., ieškovas net nešneka. Jis seniai jam siūlė atvažiuoti ir gyventi. Jis taip pat pirkdavo mamai maisto produktus, mama liepdavo atiduoti už tai pinigus, bet ieškovas jų neturėdavo. Maistą atveždavo ir K. L., bet mama jos maistą liepdavo išmesti. Maistą gamino ir ieškovas, ir jis. Jis apiplaudavo mamą. Mokesčius už žemę taip pat sumokėjo jis 700 Eur, mokėjo ne savo, mamos vardu. Ieškovas kartu su K. L. turėjo įgaliojimą parduoti mamos mišką. Tvartus statė pasiskolinęs iš banko 20 000 Lt paskolą 2009 metais. Tvarkė namo elektros instaliaciją, įvedė vandenį, pastatė narvus triušiams. Mano, kad mama, sudarydama rentos sutartį, nesuprato ką sudarinėja, nes nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mama ne kartą jam sakė, kad viską užrašys jam, bet jis pats jai sakė, kad nereikia, kad jam užtenka ½ dalies. Taip buvo sakoma po testamento sudarymo. Testamentą pati mama norėjo sudaryti. Sveikata jos buvo normali visą laiką, ji buvo protinga, pablogėjo jos sveikata tik prieš mirtį 2011 metais. Jei bus iškeldintas, jis neturi kur išeiti. Šiuo metu gyvena iš gaunamos pensijos, kitų pajamų negauna. Mano, kad rentos sutartį reikia naikinti, nes ieškovas nevykdė įsipareigojimų: neprižiūrėjo mamos, neskalbė, nedavė valgyti, mama buvo laikoma pusbadžiu, neprižiūrėjo namų. Jokių skundų atsakovas niekam nerašė, niekur nesikreipė. Apie tai žinojo visi kaimynai. Po testamento sudarymo mama prašė leisti jai važiuoti gyventi į Klaipėdą, pas jį. Ieškovas močiutę pagal sutartį prižiūrėjo 4 metus, nors jis nuolat ten gyveno, bet tai nereiškia, kad prižiūrėjo. Jo ir mamos santykiai buvo puikūs, mama jo nebijojo. Jie kalbėdavosi su mama apie viską, ji skundėsi N., sakydavo, kad jo nuolat nėra namuose, o kur jis būdavo, niekas nežinojo. Mama apie rentos sutartį nieko nesakė, nes pati nesuprato, ką padarė. Su buvusia sutuoktine jo santykiai normalūs, šiuo metu ji Norvegijoje, pas anūkus. Kad ieškovas savo neįgalumo pensiją atiduodavo močiutei, nežinojo. Mama gal ir žinojo, kokio dydžio neįgalumo pensiją gaudavo ieškovas. Ieškovas niekuo neprisidėjo prie sodybos priežiūros. Ieškovas nuo vaikystės buvo išlaikytinis tiek močiutės, tiek jo. Mamą reikėjo prižiūrėti, nes kokius 2- 3 metus prieš mirtį ji jau sunkiai vaikščiojo, viską darė po savimi, sunkiau valdė vieną ranką, bet buvo sąmoninga. Šiuo metu sodyboje jis nieko nėra nuniokojęs, viskas yra iš gamtos, pečius nenuardytas, jis pats maistą gamina, elektra neatjungta, nes kas mėnesį moka mokesčius. Sudarant testamentą, mama nėjo į kontorą, notarė atėjo prie mašinos, viską mamai išaiškino. Kartu buvo ir ieškovas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašo rentos sutartį pripažinti negaliojančia ir atmesti ieškovo ieškinį dėl iškeldinimo, o jeigu teismas manys kitaip – suteikti atsakovui vienerių metų terminą išsikelti.

Teismo posėdžio metu liudytojas K. N. paaiškino, jog N. G. ir L. G. yra jo kaimynai, santykiai geri, priešiškumo nėra. L. G. jis padėjo prižiūrėti mamą, ne kartą yra padėjęs ją parvežti iš ligoninės, nes ji nevaikščiojo, sėdėdavo vežimėlyje. Šalių mama buvo geros širdies, sakė, kad vienas kambarys po jos mirties turi likti L. G., kad niekas jo neišmestų iš namų. Jis padėjo L. G. įrengti kambarį. L. G. būdavo, kad du kartus per savaitę iš Klaipėdos važiuodavo pas mamą, kai tik jį pakviesdavo. N. G. augino A. G., kai jį mažą paliko mama. Jie visi gyveno draugiškai. 2006 metais padėjo L. G. statyti tvartą, vežė statybines medžiagas. Namo ir ūkio šeimininkė buvo A. G.. Jų šeimoje buvo daug vaikų, bet daugiausia mama rūpinosi L. G.. Jis pastoviai gyveno kaime, bet važiuodavo ir į Klaipėdą, ar ten gyveno, nežino. N. G. galėdavo atvažiuoti tik į miesto ligoninę, į Klaipėdą jis nevažiuodavo. N. prižiūrėjo močiutę, virdavo valgyti. A. G. visada kalbėjo protingai. Apie šeimos pinigus, nieko nežino. Jis su šeima gyvena Klaipėdoje, bet turi tėvų sodybą, kuri yra šalia G.. Tėvus lankė kiekvieną savaitgalį ir dabar po jų mirties kartais vyksta į sodybą. Kai tik atvažiuodavo, visada apsilankydavo ir pas kaimynus G..

Teismo posėdžio metu liudytoja L. V. paaiškino, kad N. G. yra jos pusseserės sūnus, o L. G. jos pusbrolis, santykiai su jais geri. Jos tetai A. G. labai padėjo N. G., visas kaimas dėl to labai džiaugėsi, jis močiutę vadindavo mama, jį kaime visi vadino ūkininku. Kiek galėjo, tiek jis dirbo, nors nelabai sveikatos turėjo. Padėjo ir kiti vaikai. L. G. kaime pradėjo gyventi tik jo mamai mirus, kiek jis iki tol ten lankėsi, negali pasakyti. A. G. laikė karves, N. prižiūrėjo gyvulius, bidonais pieną nešiojo. Mama prieš mirtį ant lovos gulėjo, tai tuo metu jis ir basonus jai nešiojo. Tai žino visas kaimas. Iš tetos niekada jokių nusiskundimų dėl N. nebuvo. Kam turėjo likti A. G. namai po mirties nežino, bet jos ir kitų nuomone, N., nes jis tame ūkyje gyveno, dirbo, mama jam vadovavo. A. G. N. buvo kaip sūnus. Mano, kad G. visi vaikai buvo vienodi, jai ji niekada nesiskundė dėl L.. Kas vykdė statybas, nežino. Nežino ir apie rentos sutartį. L. G. turėjo šeimą, gyveno su šeima Klaipėdoje. Kai atvažiuodavo tetos kiti vaikai į sodybą, visada kreipdavosi į N., nes jis viską žinojo, sodyba buvo sutvarkyta, pečius pakurtas, valgyt padaryta. Kai ji lankydavosi pas A. G., visada žinojo, kad tuose namuose gyvena teta su N. G. ir gyveno dar vienas brolis J. G., kuris ten turėjo kambariuką, bet jis tik gyveno, ūkyje nepadėjo. Su teta bendraudavo ir pati tiesiogiai, aplankydavo ir kai jos vaikai suvažiuodavo, nes jie giminaičiai, norėdavo su jais susitikti. Kai mirė jos mama, prieš 14 metų, tada apsilankymai tapo retesni, tik kai važiuodavo į kapus. Kol mama buvo gyva, lankydavosi pas ją mėnesį kartą, o su G. susitikdavo vasarą. Apie tetos testamentą, ji nieko nežino.

Teismo posėdžio metu liudytoja L. A. paaiškino, kad N. G. ir L. G. yra jos buvę kaimynai, santykiai su N. geri, o su L. ne kokie – yra turtinių piktumų. Ji gyvena (duomenys neskelbtini), gal 50 metrų atstumu nuo G. sodybos. Gyvena seniai, jos akyse N. užaugo. L. G. gyveno Klaipėdoje, o N. gyveno sodyboje su močiute A. G.. N. ja rūpinosi, gamino maistą, prižiūrėjo, kai ji pasiligojo. Ji lankydavosi pas juos dažnai, bendraudavo su A.. Ji bendravo normaliai, turėjo gerą atmintį. Ji niekada nesiskundė N., o apie L. nekalbėdavo. Žino, kad savo namus A. G. testamentu buvo palikusi N., o vėliau keletą kartų viskas keitėsi. Šiuo metu L. G. gyvena tuose namuose. Kai jo mama buvo gyva, L. atvažiuodavo į sodybą, atvažiuodavo ir kiti vaikai, dažniausiai atvažiuodavo jos dukros G., K. Ar N. dar kas nors padėjo prižiūrėti sergančią močiutę, nežino. Po kaimynės mirties, sodyboje šeimininkavo ir N., ir L. N gaudavo neįgalumo pašalpą, A. G. gaudavo pensiją, pieną nešdavo į pieninę parduoti, iš to jie ir gyveno. Nepastebėjo, kad A. G. kažką labiau išskirtų iš vaikų. N. ji labai mylėjo. Sodyboje yra atstatytų pastatų, iš kokių lėšų, nežino, bet spėja, kad L. pardavė mišką ir iš jų vykdė statybas. Buvo nusamdyti du darbininkai, atvažiuodavo ir L.

Teismo posėdžio metu liudytoja K. L. paaiškino, kad L. G. yra jos brolis, o N. G. – sūnėnas. Su N. santykiai geri, o su broliu ne kokie – jis nebendrauja, yra piktas. Jos mama A. G. gyveno S. (duomenys neskelbtini) su anūku N. G.. Kai jis gimė, jai buvo 15 metų, ji padėdavo jį prižiūrėti, jam reikėjo pagalbos, jis mokėsi (duomenys neskelbtini), būdamas 18 metų jis baigė 5 klases ir grįžo į kaimą pas močiutę. Visi vaikai sukūrė šeimas, išvažinėjo, o N. liko gyventi su močiute. Jie abu vedė bendrą ūkį, bet kai buvo didesni darbai, į talkas suvažiuodavo visi vaikai. 2007 metais mama parašė testamentą, sodybą N. ir L. paliko abiem po ½ dalį. Po metų parašė rentos sutartį, nes ji visada klabėjo, kad viską reikia palikti N., kad jo niekas neišmestų. Niekas iš vaikų neprieštaravo, nes N. ja ir rūpinosi iki pat mirties. L. rūpinosi močiutės pinigais, nes jis turėjo įgaliojimą jos pensiją paimti iš banko, kai pensijos nebeatnešdavo į namus. Paėmęs pensiją, daugiau kaip pusę jos pasiimdavo sau. Kai mamai pasidarydavo blogai, N. kviesdavo felčerę, kai blogiau – greitąją. Mama iki mirties buvo šviesaus proto, visus pažino, tik prieš mirtį matė blogiau, vis klausdavo, kas pas ją atėjo. Ji pati nueidavo į tualetą, bet kai nebelaikė šlapimo, dėjo sauskelnes. N. padėdavo ir ji, ir kita sesuo, atvažiuodavo savaitgaliais, padėdavo ir ūkyje, ir namuose. Atvažiuodavo N. aplankyti ir seniūnijos darbuotojai, visada viskas buvo gerai. Jis nėra buvęs išvažiavęs iš namų, kviesdavo ir pas juos atvažiuoti, bet jis būdavo su močiute. Mamai buvo parūpintas čiužinys nuo pragulų, bet jį išsivežė L.. N. G. buvo pajėgus pasirūpinti mama, padėdavo jam tik mamą išmaudyti. Kad turto liktų ir L., mama niekada nekalbėjo. L. G. sodyboje pradėjo gyventi, kai iš ten išėjo N.. N. atvyko gyventi pas ją, kai jam pablogėjo sveikata, nes L., gyvendamas kartu, rūpinosi tik dukters V. S. namo statybomis. Mama L. bijojo, nes jis išgerdavo, girtas ir mašiną vairuodavo, buvo paėmęs namų knygą, dėl ko reikėjo kreiptis į policiją. Mama testamentą parašė, kadangi L. ir kitas sūnus J. ją dėl to spaudė, sakė, kad kitaip nestatys tvarto. Mano, kad mama tai padarė per prievartą, iš baimės. K. N. ji pažįsta kaip buvusį kaimyną. Vėliau jis pradėjo gyventi Klaipėdoje, o kai mirė jo tėvai, į kaimą atvažiuodavo gal keletą kartų per metus. Ji seniai jo kaime nėra mačiusi. Jis padėjo L. įrengti kambarį, L. jį atsiveždavo iš Klaipėdos. Gal mama prarado pasitikėjimą L., todėl ir persigalvojo viską palikti N.. Pinigų jiems užteko. N. nei rūko, nei geria. Laikė gyvulių karves, ir kiaules, ir vištų, visą ūkį prižiūrėjo N.. Atstatyti pastatus ėmėsi L., iš kokių lėšų, nežino, samdė darbininkus. Galvoja, kad iš parduotos medienos ir iš mamos pensijos. Mama gaudavo gerą pensiją – 2000 litų. Mama gulėjo ligoninėje ne kartą, į ligonines išveždavo greitoji, o parveždavo į namus ir ji, ir L.. Mama niekada nesiguodė jos priežiūra, ji labai buvo N. patenkinta. Kad sodyba užrašyta N., žinojo visi vaikai, nepatenkintas buvo tik brolis P. G., L. gal apie rentą nežinojo, bet jam kliuvo miškas, žemės. N. mama J. G. davė pinigus įvesti vandentiekiui, o darbus atliko kaimynių sūnūs. J. G. atvažiavusi vasarą visada palikdavo N. pinigų, skambindavo ir klausdavo, ar jam nieko netrūksta. Jei duodavo pinigų tai tik taip, kad nematytų L., nes bijojo, kad atims. Rentos sutartį nusprendė padaryti N. su mama, ji davė notaro numerį, jie susitarė, kada susitiks ir notarą ji atvežė į mamos namus. Gal patarė ir seniūnas, nes dažnai lankėsi.

Teismo posėdžio metu liudytoja A. S. paaiškino, kad ji yra K. L. draugė jau 40 metų, pažįsta ir N., ir L.. Su N. santykiai labai geri, su L.– nebendravo. Ji dažnai veždavo K. pas mamą į kaimą, nes ji neturėjo mašinos. Kokie tai buvo metai, nepamena. Sodyboje gyveno N. su mama, jis palaikė tvarką namuose, ūkyje. Bendraudavo su A. G.. Iš pokalbių, jos pasakojimų, žinojo, kad namai turi priklausyti N.. Kiek sykių ji buvo atvykusi į sodybą, L. nėra mačiusi. Kiek teko bendrauti su močiute, niekada negirdėjo, kad ji skųstųsi N.. Močiutė jau gulėjo lovoje, N. ją prižiūrėdavo. Jis vienas ir visą ūkį prižiūrėjo. Atvažiuodamos jos su K. atsiveždavo ir maisto, padėdavo laukuose, daržuose. N. N., nei močiutė niekada nesiguodė, kad trūksta pinigų. Gal kada ir matė L. sodyboje, bet nepamena. Važiuodavo ir kartą per mėnesį, ir dažniau. Vėliau, kai K. nusipirko mašiną, ji jau nebeveždavo jos į sodybą.

Teismo posėdžio metu liudytoja J. G., paaiškino, kad ji yra N. G. mama, L. G. – jos brolis, su juo nebendrauja, santykiai normalūs. Ji atvažiuodavo pas mamą, ją lankydavo. Ja lankė visos dukros, reikėjo N. padėti mamą numaudyti. Lankė mamą ir L., atvažiuodavo savaitgaliais. Jis mamos neprižiūrėjo. Atsidavęs mamai buvo N. ir jie abu sutardavo, jis ir naktimis prie jos keldavosi, net ir tada, kai ji būdavo atvažiavusi. Ji atvažiuodavo tik vasarą, atostogų metu, nes gyveno užsienyje, išnaudodavo atostogas, būdama pas mamą. Apie rentos sutartį sužinojo po mamos mirties, apie tai su mama nekalbėjo. Apie testamentą taip pat nieko nežinojo. Mama iki mirties suprato savo veiksmus, buvo senatvinių ligų, bet protas buvo šviesus. Kaip sudarinėjo sutartis, nežino, nes mama buvo neraštinga, bet notarė turėjo viską jai išaiškinti. Tvarto statyboms vadovavo L., bet iš ko jis juos atstatė, nežino. Jis pardavė mišką. Ji su sūnumi bendraudavo telefonu beveik kiekvieną dieną, kalbėdavosi atvirai, sūnus skųsdavosi L., bet kai ji atvažiuodavo, jis tylėjo, bijodavo L. Ji rūpinosi N. materialiai, įvedė vandentiekį, nupirko skalbimo mašiną, automobilį. Rūpinosi sūnumi, tuo pačiu padėjo ir mamai. N. nuo vaikystės augo su močiute, jis ją vadino mama, o ją – mamyte. N. išvažiavo iš sodybos po močiutės mirties, nes pašlijo sveikata, mano, kad L. jį nuodijo, nes ir gydytojai pasakė, kad sveikata pašlijo nuo maisto. L. neįleisdavo į sodybą. Jos mama niekada neprašydavo pinigų, ji pirkdavo, ko reikėjo namams, palikdavo išvažiuodama N. pinigų, bet paskutinį kart jis neleido duoti, nes sakė, kad L. vis tiek paims.

Teismo posėdžio metu liudytoja A. G. paaiškino, kad ji yra buvusi L. G. sutuoktinė, santykiai geri, o su N. G. jie bendravo iki 2019 metų. Kai gyveno kartu su L. G. visą laiką nuo 2010 metų iki uošvienės mirties jie važiuodavo pas uošvienę į sodybą. Kartą kai nuvažiavo, ji pasakė L. nepersirengti, nes važiuos pas notarą pasirašyti testamentą. Dar sakė, kad jai sunku vaikščioti, tegu notarė ateina į mašiną. Ji grįžusi vieną testamento egzempliorių pasiėmė ir pasidėjo po pagalve. Pradėjo griūti tvartas, o ten buvo gyvuliai, todėl mama prašė L. tvartą sutvarkyti. Sodyboje gyveno L. G. mama, N. G. ir L. brolis J. L. dirbo ir gyveno Klaipėdoje. Ne kiekvieną kartą ji kartu su L. važiuodavo į kaimą. Pas močiutę atvažiuodavo ir kiti vaikai, kiek jie padėjo, nežino, viską sodyboje tvarkė N. su mama. Apie rentos sutartį ji nieko nežino. A. G. buvo beraštė, dėdavo tik kryžiukus. Girdėjo kaip seserys barėsi dėl to, kad mama viską užrašė N. Buvo kai seserys sumokėjo kitai sesei T. K., kad ji vietoj N. tris mėnesius per vasarą prižiūrėtų mamą, bet ji atsisakė. Kai atvažiuodavo į sodybą visada joje tvarkėsi N. Paskutiniu metu močiutė guodėsi, kad N. nebe taip rūpinasi, kažkur išvažiuodavo. L. G. į kaimą išsikėlė gyventi tada, kai išėjo į pensiją, dar močiutė buvo gyva. Kad vietoj testamento yra rentos sutartis, L. G. sužinojo po mamos mirties. Santuoką su L. G. oficialiai nutraukė 1992 metais, bet ir po to dar gyveno kartu.

Teismo posėdžio metu liudytoja T. K. paaiškino, kad N. G. yra jos sūnėnas, o L. G. – brolis. Su broliu santykiai buvo geri iki 2012 metų, po jų nebesutaria ir nebendrauja. Jis viską atėmė iš N. Mamos valia buvo viską palikti N., nes jis ją prižiūrėjo. Jis nuo gimimo gyveno su jų mama. Mama buvo šviesaus proto iki pat mirties. L. į kaimą nuolat gyventi atvažiavo po mamos mirties 2012 metais, iki tol atvažiuodavo tik į svečius. Tik N. rūpinosi močiute, jis turi neįgalumo grupe, bet yra veiksnus. Jis gaudavo pašalpą, mama gaudavo pensiją, bet pinigų jiems trūko, nes L. naudojosi mamos pensija, tik jis galėjo ją nuimti. Mama buvo sudariusi testamentą, kuriuo turtą paliko ir N., ir L., bet po to perrašė. Kai L. pardavė mišką, jis su niekuo nebesiskaitė, į sodybą jis 10 metų visų neįleisdavo. Tvartus statė L., bet už pinigus, gautus pardavus mišką. Jis pats jai skambino ir klausė, ar gali mišką parduoti. Mamos ir L. santykiai nebuvo blogi, bet L. buvo gudrus, jis mokėjo prie jos prieiti. Būdavo, kad jis bardavosi, rėkdavo ant mamos, prašė palikimo. Mama niekada nesiguodė N., ji tik jį prie savęs prisileisdavo. Būdavo, kad ji nunešdavo jai valgyti, mama iš jos neimdavo, ėmė tik iš N. Ji atvažiavus padėdavo sutvarkyti kambarius, išvirdavo valgyti, kartais karves pamelždavo. Niekas iš vaikų neturėjo pretenzijų N. dėl mamos priežiūros.

Teismo posėdžio metu liudytojas R. V. paaiškino, kad N. G. yra jo pusbrolis, o L. G. yra dėdė. A. G. buvo jo močiutė. N. visą savo gyvenimą gyveno kaime su močiute ir jie vienas kitą prižiūrėjo. Močiutę iki mirties prižiūrėjo N. G.. N. jai padėdavo – darydavo viską nuo namų, jos aplinkos ir maisto ruošos iki vaistų parūpinimo, prižiūrėjo gyvulius. Kai močiutė susirgdavo, N. ir vaistais pasirūpindavo, ir į ligonines kartu važiuodavo. Nėra matęs, kad močiutė būtų neprižiūrėta, ar kad ja būtų nepasirūpinta. L., kaip močiutės sūnus, ją prižiūrėjo mažai, atvykdavo retsykiais. Visus savaitgalius ir vasaras vaikystėje jis praleido kaime, pas močiutę, o kai sukūrė šeimą, lankėsi rečiau. N. G. buvo mylimiausias A. G. anūkas. Ką močiutė pasakydavo padaryti, tą padarydavo N. L. G. močiutei buvo prikrėtęs daug šunybių, vogė iš namų, piktnaudžiavo alkoholiu, buvo savanaudis, reikalaudavo iš močiutės pinigų. Visiems šeimos nariams buvo aišku, kad namai turi likti N., tą buvo pasakiusi pati močiutė. Močiutė iki pat mirties buvo „sveiko proto“. Mano, kad močiutė L. bijodavo, nes susidarydavo įspūdis, kad L. esant šalia, močiutė kažko iki galo nepasakydavo. N. gali apibūdinti kaip labai gerą, atsakingą, rūpestingą ir malonų žmogų, mylintį gyvūnus. Močiutė niekada nesiskundė dėl N., jis buvo tvarkingas – iššluodavo kambarius, užkurdavo krosnį. Močiutė skųsdavosi dėl pinigų trūkumo tada, kai atvažiuodavo L. Kol L neatvažiuodavo ir močiutė gyveno tik su N., viskas buvo gerai, pinigų užtekdavo. L. nuolat psichologiškai veikdavo močiutę, kad ši duotų jam pinigų. L., jo nuomone, nėra geras žmogus, niekuo, išskyrus save, nesirūpina. Su L. nebendrauja ir net nenori susitikti gatvėje.

Teismo posėdžio metu liudytojas P. G. paaiškino, kad N. G. jam yra sūnėnas, o atsakovas L. G. – brolis. Iki mamos mirties ginčo namuose gyveno N. G. ir L. G., ir dar iki savo mirties gyveno kartu vienas brolis - J. G.. Mama blogiau jaustis pradėjo, pati neūkininkavo ir jai reikėjo pagalbos gal 5 metai prieš mirtį. Jai ūkyje padėjo L. G., o N. G. buvo kaip išlaikytinis. Visus mokesčius mokėjo L. G. (šias aplinkybes jam nurodė pats L. G.). Kad sudarytas testamentas sužinojo po mamos mirties, praėjus dviem dienoms pas notarą, o apie rentos sutartį sužinojo jau mamai mirus, po 5 mėnesių, iš artimųjų kalbų. Testamento niekas nerodė, net notarė atsisakė jį pagarsinti. Kai mama dar buvo gyva, ją į ligoninę, pas gydytojus visada veždavo L. G., pavalgyti mamai paduodavo N. G.. Mama prieš mirtį labai blogai matė, pažindavo tik iš balso. N. G. padėjo visa šeima. L. G. tvartus statė, kai pardavė žemę. L. G. sodyboje gyvena visą gyvenimą. Pas mamą lankėsi dažnai, tik nuo 2007 metų rečiau – kartą per pusmetį. N. G. gyveno su močiute, padėdavo jai, jų santykiai buvo normalūs. Mama buvo beraštė, nieko nesakė, kai N. leisdavo jos pinigus. Mamos ir L. G. santykiai taip pat buvo normalūs, ji sakydavo, kad jis geriausias sūnus. Gyvendami kartu, L. ir N. ūkininkavo, nes turėjo karvių ūkį.

Teismo posėdžio metu liudytoja R. G. paaiškino, kad ieškovas yra jos sutuoktinio sesers sūnus, o atsakovas – sutuoktinio brolis. Nurodė, jog vyro mama A. G. gyveno kartu su sūnumis L. G., J. G., kartu gyveno ir N. G., kuris naudojosi tik močiutės pinigais. N. mama juo visiškai nesirūpino. Namai, kur jie visi gyveno, buvo močiutės tėvų. Močiutė visada rūpinosi N. Nepamena, kuriais metais, mama buvo paklausta, kam sodybą paliks, atsakė, kad užrašys visiems vaikams, kad niekas negalėtų sodybos parduoti. Apie rentos sutartį ji nieko nežinojo, apie tai nežinojo ir jos sutuoktinis, o apie paskutinį testamentą pasakė notaras. Nepamena, gal apie tai buvo pasakęs ir L. Buvo normalu, kad L. G. visada mamą slaugė, vežė pas gydytojus, statė tvartus. Pradžioje jie atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį, o vėliau, jau metus prieš mamos mirtį, atvažiuodavo rečiau, nes darėsi nebemalonu, būdavo sodyboje svetimų žmonių. Į sodybą visada vykdavo su sutuoktiniu. Su mama bendravimas buvo normalus, tik prieš mirtį ji blogiau girdėjo, jai jau buvo 94 metai. Jautėsi jos baimė kalbėti. Ji buvo uždaras žmogus. Mama mylėjo N. G., gailėjo jo. Jei ne ji, jis būtų augęs vaikų namuose. Močiutė ir vyriausia sesuo E. G. juo labai rūpinosi. Vaikai tarpusavyje kalbėdavosi, kad L. yra mylimiausias mamos sūnelis.

Teismo posėdžio metu liudytojas G. G. paaiškino, kad atsakovas yra jo dėdė, o ieškovas – pusbrolis. Gal iki 1991 metų jie su tėvais į sodybą važiuodavo dažnai, beveik kiekvieną savaitgalį. Vėliau, po gaisro, atstatymo darbams padėjo jis, jo tėvas, L. G.. L. G. rodė jam, kad stato ir tvartus, ir naują viralinę. 2008 metais pas močiutę važiuodavo su savo sutuoktine gal 2-3 kartus per metus. Tuo metu sodyboje su močiute gyveno L., N., kažkokia N. draugė su vaikais. Matė, kad N. gamino valgyti, L. tvarkėsi ūkyje, prižiūrėjo namus, gyvulius. Jis atvažiuodavo pas močiutę jos aplankyti, pabūdavo dvi – tris valandas. Močiutė jau buvo gulintis ligonis. Ji nesiskundė nei N., nei L., džiaugėsi, kad L. tvarkosi. Jis nešnekėjo su močiute apie tai, kam sodybą paliks, nekalbėjo ir apie testamentus, ar rentos sutartį. Visus tvartų statymo darbus organizavo L., jis sakydavo, kad jis pirko statybines medžiagas, malkas. Mano, kad buvo statoma iš L. pinigų, nes iš močiutės pensijos to nebuvo galima padaryti.

Teismo posėdžio metu liudytoja V. S. paaiškino, kad ieškovas yra jos pusbrolis, o atsakovas L. G. – jos tėtis. Niekas nežinojo apie rentos sutartį, žinojo tik apie testamentą, kuriuo namai buvo palikti lygiomis dalimis jos tėvui L. G. ir N. G.. N. G. pasakojo, kad močiutė norėjo testamento kopijos ir ją laikė po pagalve. Kad yra rentos sutartis, sužinojo po močiutės mirties, kai buvo skaitomas testamentas. N. mažai močiutę prižiūrėdavo, pastoviai būdavo išvažiavęs. Močiutę į ligoninę, pas gydytojus veždavo L. G., ji tik su juo važiuodavo. Ji pati pas močiutę negyveno, bet nuo 15-16 metų atvažiuodavo ir būdavo dažniau. Per vasarą pas močiutę išbūdavo po 2-3 mėnesius. N. ir močiutės santykiai buvo geri. L. G. dirbo Klaipėdoje ir, kai dirbdavo 4 dienas, būdavo Klaipėdoje, o kai 4 dienas nedirbo – gyveno kaime, padėdavo močiutei, N. L. G. ir močiutės santykiai buvo fantastiški. Apie močiutės piniginius reikalus, ji nesidomėjo. Su močiute bendraudavo dėl to kam paliks namus, sakė, kad L. ir N., sakydavo, kad „viskas bus jums“, „tvarkykitės ką norit“, dėl to jos tėvas ir investavo pinigus į šiuos namus. Močiutė prašydavo, maldaudavo L. G. padėti N., nes buvo priešiškai nusiteikusi prieš savo dukras. Iki močiutės mirties, gal 3-5 metus močiute rūpinosi L. G. ir N. G.. Ar buvo pasiskirstę kas ką darys, nežino. Nepamena nuo kurių metų gyvena užsienyje. Prieš močiutės mirtį ji močiutę lankė savaitgaliais, vasarą. Močiutė atviravo ne su visais. Močiutė su ja kalbėdavosi. Kad rentos sutartis sudaryta žinojo visos močiutės dukros, nežinojo tik L. G..

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Nuosavybės įregistravimo pagrindas 2008 m. balandžio 23 d. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis Nr. 1948, 2021 m. liepos 29 d. Apylinkės teismo sprendimas Nr. e2-60-944/2021 ir 2021 m. gruodžio 1 d. Apygardos teismo nutartis Nr. eA2-1093-618/2021. Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-60-944/2021, ieškovo N. G. ieškinį patenkintas iš dalies: pripažintas negaliojančiu 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandoris, patvirtintas Klaipėdos miesto 13–ojo notaro biuro notarės D. R., registro Nr. DR-5770, sudarytas tarp ieškovo N. G. ir atsakovo A. S.; taikyta restitucija ir ieškovui N. G. grąžinta ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato–sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato–malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato–daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ pastato–tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); kitą ieškinio dalis atmesta. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-1093-618/2021, Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimas iš dalies pakeistas, pakeista sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo N. G. ieškinio reikalavimas dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio, notarinio registro Nr. VK-2349, sudaryto tarp ieškovo N. G. ir atsakovo L. G., pripažinimo negaliojančiu ir pripažintas negaliojančiu 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandoris, notarinio registro Nr. VK-2349, sudarytas tarp ieškovo N. G. ir atsakovo L. G.; taikyta restitucija ir grąžinta ieškovui N. G. iš atsakovo L. G. 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Šalys jokių naudojimosi patalpomis sutarčių nebuvo sudariusios. 2022 m. kovo 21 d. pranešimu/reikalavimu, kurį išsiuntė registruota pašto siunta, ieškovas suteikė atsakovui 14 dienų, iki 2022 m. balandžio 5 d. terminą išsikraustymui.

Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo nuosavybės teisių pažeidimo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas jo neįleidžia į jam nuosavybės teise priklausančius namus, dėl ko prašo atsakovą iškeldinti. Atsakovas, siekdamas išlaikyti teisę gyventi jo mamai iki perleidimo priklausančiuose namuose, pareiškė reikalavimą dėl 2008 m. balandžio 23 d. Turto perleidimo sutarties su išlaikymu iki gyvos galvos, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo mamos A. G., pripažinimo negaliojančia.

Dėl iškeldinimo

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma yra išplėtotos bei detalizuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normose.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

Savininko daiktinių teisių gynimo būdai nustatyti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Teisė reikšti actio negatoria (negatorinis ieškinys) įtvirtinta CK 4.98 straipsnio nuostatose, pagal kurias savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad savininkas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).

Negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė abi negatorinio ieškinio sąlygas: jis yra turto savininkas; atsakovas pažeidžia jo nuosavybės teises, nes, naudodamasis ieškovui priklausančiu turtu be teisėto pagrindo, trukdo ieškovui šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Byloje dėl šių sąlygų egzistavimo nėra ginčo. Atsakovas byloje neįrodė, jog jo elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog apie pareigą atlaisvinti ginčo turtą atsakovas raštu buvo informuotas dar 2022 m. kovo mėn., apie reikalingą vienerių metų terminą atsakovo atstovė kalbėjo dar parengiamajame posėdyje, kuris vyko 2022 m. liepos 4 d., teismo vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminas teismo sprendimui įvykdyti yra pakankamas, todėl pirmasis ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovą su jam priklausančiu turtu iš ieškovui priklausančio gyvenamojo namo per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra pagrįstas ir tenkintinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 ir 185 straipsnis).

Dėl leidimo ieškovui įvykdyti sprendimą

Ieškiniu pareikštas ir išvestinis reikalavimas, atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo per nurodytą terminą, leisti ieškovui įvykdyti teismo sprendimą savo lėšomis ir išieškoti sprendimo įvykdymo išlaidas iš atsakovo. Šis reikalavimas ieškinyje niekaip nemotyvuojamas, nenurodoma, kokiu būdu ieškovas pats ketina vykdyti atsakovo iškeldinimą, šiam geranoriškai neįvykdžius teismo sprendimo.

Kaip minėta aukščiau, negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę. Ieškovas pareiškė reikalavimą iškeldinti atsakovą, kuris savo esme atitinka reikalavimą atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį.

CPK 273 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Byloje nepareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti arba nutraukti veiksmus. Vykdomuosius dokumentus vykdo antstoliai pagal CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos, kitų teisės aktų nustatytą teisinį reguliavimą (Antstolių įstatymo 2, 3 straipsniai). CPK 57 skyrius nustato nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumus, šiame skyriuje numatyta ir iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų tvarka (CPK 769 straipsnis). Visos vykdymo išlaidos, išskyrus Instrukcijoje nustatytas išimtis, išieškomos iš skolininko pagal Instrukcijoje nustatytus dydžius nepriklausomai nuo to, ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų, ar jos buvo sumažintos, ar atidėtos. Išieškotojo apmokėtos ir iš skolininko išieškotos vykdymo išlaidos grąžinamos išieškotojui, išskyrus Instrukcijoje nustatytus atvejus. (Sprendimų vykdymo instrukcijos 151, 155 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato asmenų, kuriems nesuteikti valstybės įgaliojimai vykdyti vykdomuosius dokumentus, teisės vykdyti kitų asmenų iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų pagal teismo sprendimą, ieškinio reikalavimas leisti ieškovui įvykdyti teismo sprendimą ir išsiieškoti sprendimo įvykdymo išlaidas iš atsakovo negali būti tenkinamas.

Dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo

Atsakovo atstovė parengiamajame posėdyje teigė ir baigiamojoje kalboje prašė, jei teismas tenkins ieškovo ieškinį, suteikti atsakovui vienerių metų terminą išsikelti, t.y. atidėti iškeldinimo įvykdymą. Šį prašymą atstovė motyvavo tuo, kad atsakovas yra garbingo amžiaus, pragyvena iš gaunamos pensijos, turi sveikatos sutrikimų, kito gyvenamojo būsto neturi, todėl atsakovui reikia laiko susirasti kitą gyvenamąjį būstą.

CPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Nagrinėjamu atveju sprendimas byloje priimamas praėjus vieneriems metams nuo ginčo iniciavimo, todėl jau vien dėl šios priežasties atsakovo prašymas negali būti tenkinamas.

Dėl turto perleidimo sutarties su išlaikymu iki gyvos galvos

2008 m. balandžio 23 d. Kretingos rajono I - ojo notaro biure Rentos gavėja (A. G.) ir ieškovas N. G. sudarė turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos, notaro registro Nr. 1948, pagal kurią Rentos gavėja A. G. nuosavybės teise perdavė Rentos mokėtojui N. G. jai nuosavybės teise priklausantį turtą: žemės sklypą 0,65 ha dydžio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - gyvenamąjį namą, bendro 77,63 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - sandėlį, bendro 17,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - malkinę, bendro 16,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - daržinę, bendro 66,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą - tvarką, bendro 84,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), o Rentos mokėtojas įsipareigojo teikti Rentos gavėjai iki gyvos galvos tokias materialinio aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas: maitinimą, vaistus, rūbus, jų skalbimą, organizuoti medicininę priežiūrą, valyti ir tvarkyti jos gyvenamas patalpas.

Atsakovas prašo minėtą sandorį pripažinti negaliojančiu keliais pagrindais: kaip sudarytą dėl apgaulės, kaip sudarytą dėl suklydimo, kaip negaliojantį dėl prieštaravimo gerai moralei.

Ieškovas prašo taikyti bendrąjį ieškinio senaties terminą ir atmesti L. G. priešieškinį. Taip pat nurodo, kad turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos vykdė tinkamai, jo sutarties vykdymas Rentos gavėją tenkino. Sutartyje nebuvo numatyta, kokią sumą jis turi skirti močiutės materialiniam išlaikymui.

Trečiasis asmuo S. D. N. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad priešieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodo nurodytų teisinių pagrindų dėl Rentos gavėjos apgaulės, jos suklydimo ir sandorio prieštaravimo gerai moralei.

Atsakovas ieškinio reikalavimu ginčija išlaikymo iki gyvos galvos sutarties tinkamą vykdymą.

CK 6.460 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas perduoda jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. CK 6.464 straipsnyje įtvirtinti du skirtingi išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pabaigos pagrindai: 1 dalyje nustatytu atveju sutartis baigiasi dėl rentos gavėjo mirties pasibaigus išlaikymo prievolei, t. y. įvykdymu; 2 dalyje nustatytu atveju sutartis baigiasi rentos gavėjo reikalavimu, kai rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia prievolę teikti išlaikymą.

CK 1.114 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmeninės neturtinės teisės gali būti parduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų. CK 5.1 straipsnio 3 dalis nustato, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013 išaiškino, kad atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos instituto specifiką, pagal CK 6.461 straipsnio 1 dalį rentos mokėtojas įsipareigoja tenkinti konkretaus rentos gavėjo individualius, sutartyje su juo aptartus poreikius, taigi šie įsipareigojimai gali būti vykdomi tik konkrečiam sutartyje nurodytam asmeniui. Teisė į tokio pobūdžio išlaikymą priskirtina asmeninėms turtinėms ir neturtinėms teisėms, kurios yra nepaveldimos, t. y. įpėdinis negali paveldėti teisės į išlaikymą iki gyvos galvos pagal palikėjo sudarytą sutartį su trečiuoju asmeniu (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Taip pat kasacinis teismas pastarojoje nutartyje pažymėjo, kad CK 6.464 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, jog prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi po rentos gavėjo mirties. Vadinasi, teisė reikšti reikalavimą dėl rentos sutarties nutraukimo ar jos netinkamo vykdymo yra išimtinai asmeninė rentos gavėjos – A. G. teisė, kuri pasibaigė A. G. mirus (duomenys neskelbtini). Taigi reikalavimą dėl rentos sutarties nutraukimo galėjo pareikšti tik A. G., atsakovas tokio reikalavimo reikšti negali. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl rentos sutarties nutraukimo ir netinkamo jos vykdymo, teismas dėl atsakovo ieškinio argumentų, susijusių su ieškovo N. G. netinkamu rentos sutarties vykdymu, nepasisako.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnyje nustatytu pagrindu

CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-421/2017; kt.).

Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019.).

Atsakovas reikalavimą pripažinti sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir A. G., kaip prieštaraujantį gerai moralei grindžia dviem aspektais, kad K. L. ėmėsi aktyvių veiksmų dėl Rentos sutarties sudarymo dėl to, kad būtų užtikrinti ieškovo, o ne Rentos gavėjos interesai, taip pat, kad ieškovas nėra nei finansiškai, nei fiziškai pajėgus išlaikyti Rentos gavėją.

Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytus sandorius, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. G. 2008 m. balandžio 23 d. sudarė turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos, kurią patvirtino notarė. Atsiliepimu į atsakovo priešieškinį, notarė paaiškino, kad A. G. buvo išaiškintos sutarties sąlygos ir pačios A. G. valia buvo sudaryti ginčijamą sandorį, kad jos nekilnojamasis turtas (sodyba) atitektų vaikaičiui (ieškovui), po jos mirties. Tai, kad A. G. duktė liudytoja K. L. atvežė notarę pas sunkiai vaikščiojančią A. G. pagal pastarosios prašymą, t.y. suteikė techninę pagalbą pageidaujančiai sudaryti sandorį A. G., savaime neįrodo, jog A. G. neturėjo valios sudaryti ginčijamą sandorį ir kad tikslas buvo išskirtinai užtikrinti tik ieškovo interesus, nes sudaryta sutartis buvo dvišalis, abiem sutarties pusėm naudingas sandoris.

Sudarant sutartį, A. G. buvo žinomos ieškovo fizinės ir finansinės savybės, bet tai nebuvo kliūtis jai perleisti turtą su sąlyga ją prižiūrėti, kurią ji pati laisva valia patikėjo ieškovui. Sutartimi kokio dydžio ir vertės bei kaip teikti paslaugas, šalių nebuvo nustatyta, todėl ieškovo sveikata ir finansinė padėtis, buvusi sutarties sudarymo metu, pačios savaime imperatyvių teisė normų ir/ar geros moralės nepažeidžia, o teisės reikšti reikalavimą dėl rentos sutarties netinkamo vykdymo, kaip jau buvo nurodyta, atsakovas neturi, todėl teismas plačiau apie tai ir nepasisako.

Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta ir atsakovas neįrodė, jog ginčijama turto perleidimo sutartimi būtų pažeistos imperatyviosios teisės normos, kad ieškovas būtų siekęs pažeisti gerą moralę, todėl teismas konstatuoja, kad atsakovo reikalavimas ir CK 1.81 straipsnio pagrindu pripažinti Turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos negaliojančia atmestinas.

Atsakovo byloje reiškiamos pretenzijos dėl jo atliktų darbų sodyboje, galimai investuotų piniginių lėšų į ją, šioje byloje nenagrinėtinos, nes byloje nebuvo nagrinėjami reikalavimai dėl nuosavybės teisių nuginčijimo, o ir šios aplinkybės jau buvo įvertintos civilinėje byloje Nr. Nr. e2-60-944/2021, kuri buvo nagrinėjama tarp šalių dėl sandorių, susijusių su ginčo turtu, nuginčijimo.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovas prašo pripažinti 2008 m. balandžio 23 d. Turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos negaliojančią. Ieškovas atsiliepimu į atsakovo reikalavimą prašo taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo), sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Atsakovas ginčija ieškovo ir trečiojo asmens 2008 m. balandžio 23 d. sudarytą sandorį, apie kurį atsakovas sužinojo po sandorio šalies – A. G. mirties. A. G. mirė (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad ginčo turtas yra perleistas ieškovo nuosavybei ginčijamo sandorio pagrindu, atsakovas sužinojo po A. G. mirties, t.y. po (duomenys neskelbtini), tikslios datos jis neįvardino. Iš į bylą pateikto 2021 m. liepos 29 d. Plungės apylinkės teismo sprendimo, kuriuo buvo išspręstas šalių ginčas dėl sandorių, susijusių su ginčo turto perleidimu, matyti, kad šioje byloje buvo ginčijamas 2012 m. birelio 5 d. tarp šalių sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, kuriuo ieškovas perleido atsakovui L. G. pusę ginčo sodybos, kai pastarasis sužinojo, kad nepaveldėjo dalies sodybos kaip kad manė būsiant dėl sudaryto testamento. Šie duomenys akivaizdžiai rodo, kad vėliausiai atsakovas apie ginčijamą sandorį sužinojo 2012 m. birželio 5 d., todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2022 m. birželio 5 d. Atsakovas su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2022 m. birželio 30 d., t.y. praleidę dešimties metų ieškinio senaties terminą ir ieškiniu neprašo jo atnaujinti. Esant ieškovo prašymui, taikytina ieškinio senatis, kas yra ir savarankiškas pagrindas atsakovo priešieškinio atmetimui.

Dėl restitucijos taikymo

Atsakovas prašo taikyti restituciją, pripažinus Kretingos rajono I - ojo notaro 2008 m. balandžio 23 d. turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos (notaro registro Nr. 1948) negaliojančia.

Teismui netenkinant atsakovo reikalavimo dėl Turto perleidimo sutarties su išlaikymu iki gyvos galvos pripažinimo negaliojančia, prašymas taikyti restituciją nespręstinas ir atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovui byloje buvo teikiama Valstybės garantuojama teisinė pagalba pagal 2022 m. sausio 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimą Nr. (8.3Mr)TP-21-T-1711-656 ir 2022 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (8.3Mr)ATS-C-2022-02759. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyrius pateikė į bylą pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 2022 m. gruodžio 12 d. Nr. APD-2022-13723, kurioje nurodyta teisinės pagalbos išlaidų suma 263,33 Eur (byloje pagal atsakovo pareikštą reikalavimą ir procesą Klaipėdos apylinkės teisme) ir 2023 m. kovo 20 d. Nr. (12.34Mr)PT-2704 – 755,08 Eur (byloje pagal ieškovo pareikštą reikalavimą ir bylos procesą Plungės apylinkės teisme). Iš viso bendra ieškovui suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 1018,41 Eur (263,33+755,08).

Ieškovas, būdamas atleistas 100 proc. nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo byloje, pateikdamas ieškinį nemokėjo ir žyminio mokesčio, kuris ieškinio pateikimo dienai buvo 89 Eur.

Kadangi byloje ieškovo ieškinys (pagrindinis jo reikalavimas) patenkintas, atsakovo priešieškinis atmestas, iš atsakovo išieškotinos bylinėjimosi išlaidos (antrinės teisinės pagalbos išlaidos ir žyminis mokestis) į valstybės biudžetą (CPK 99 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Proceso metu susidarė išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurių suma viršija 5 Eur sumą ir yra 99,92 Eur. Šios išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovo valstybės naudai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patenkintas atsakovo L. G. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikyta laikinoji apsaugos priemon4 - laikinai apribota ieškovo N. G. teisė į šio turto realizavimą: 1) žemės sklypą 0,65 ha dydžio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pastatą – gyvenamąjį namą, bendro 77,63 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – sandėlį, bendro 17,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) pastatą – malkinę, bendro 16,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) pastatą – daržinę, bendro 66,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) pastatą – tvartą, bendro 84,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7) kitus inžinerinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Teismui atmetus atsakovo reikalavimą, laikinoji apsaugos priemonė paliekama iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, jam įsiteisėjus, naikintina (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Iškeldinti atsakovą L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su jam priklausančiu turtu iš N. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kitos ieškinio dalies netenkinti.

Atsakovo L. G. atstovės prašymo dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo netenkinti.

Priteisti iš atsakovo L. G. 1018 Eur (vieną tūkstantį aštuoniolika eurų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai. Antrinės teisinės pagalbos išlaidas atsakovas turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovo L. G. 189 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų valstybei, kurias atsakovas turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodas – 5662.

Panaikinti 2022 m. rugsėjo 13 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę: laikiną ribojimą N. G. teisę į šio turto realizavimą: 1) žemės sklypą 0,65 ha dydžio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pastatą – gyvenamąjį namą, bendro 77,63 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – sandėlį, bendro 17,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) pastatą – malkinę, bendro 16,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) pastatą – daržinę, bendro 66,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) pastatą – tvartą, bendro 84,00 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7) kitus inžinerinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.

Teisėja Jurgita Ališauskaitė