Kauno apygardos teismo nutartis

2015-08-05 · Byla Nr. ATP-811-498/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-05
Bylos Nr.
ATP-811-498/2015
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Olegas Šibkovas
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-811-498/2015;Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01244-2015-1;Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 45.4.4.; 45.4.5.; 79.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugpjūčio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Olegas Šibkovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėję R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarimo R. B. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. surašytas dėl to, kad jis 2014-07-09, 9.30 val. (duomenys neskelbtini) , vairuodamas automobilį „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš pradėdamas važiuoti atbulas nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, atsitrenkė į stovintį automobilį, dėl ko buvo sugadinti automobiliai. Eismo įvykio metu padaręs turtinę žalą nepranešė policijai, nepažymėjo įvykio vietos Kelių eismo taisyklių numatyta tvarka iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Tokiais veiksmais jis pažeidė KET 9, 106, 231.1, 234 p. reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarimu R. B. pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir, vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., nubaustas 434 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams.

Šalies argumentai

R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarimo dalį dėl jo nubaudimo pagal ATPK 130 str. 1 d. Skunde nurodo, kad teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nuo pat proceso pradžios apeliantas nuosekliai teigė, kad vienintelė priežastis, kodėl jis pasišalino iš eismo įvykio vietos – siekis išvengti tolesnio savo turto gadinimo ir galimo fizinio smurto prieš jį, kadangi M. R., tęsdamas tarp jų kilusį žodinį konfliktą, metaliniu strypu daužė jo automobilį, apeliantui esant automobilio viduje. Tai, kad daužė automobilį kažkokiu daiktu pripažino ir pats M. R., be to šią aplinkybę patvirtina ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Būtent dėl patirto išgąsčio apeliantas stengėsi kuo greičiau išvažiuoti iš kiemo, todėl galimai dėl didelio susijaudinimo galėjo ir nepajusti kontakto su kitu automobiliu. Taigi, tyčios apelianto veiksmuose nebuvo, kadangi jis turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, automobilis draustas civilinės atsakomybės draudimu, apgadinimai kitos transporto priemonės buvo nedideli, įvykis įvyko dienos metu daugiabučio namo kieme, įvykį matė ne tik M. R., bet ir kiti asmenys.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tai, jog liudytojai nurodė, kad girdėjo stiprų atsitrenkimo garsą kai susidūrė automobiliai, vertintina kritiškai, kadangi garso stiprumas yra subjektyvi sąvoka. Tai, kas vienam asmeniui atrodo stiprus garsas, kito asmens gali būti suvokiamas visai kitaip. Be to, pažymėtina, kad M. R. savo parodymuose nurodo, kad tik matė automobilių susidūrimą, apie garsą jis neužsimena, tuo tarpu liudytoja A. B., priešingai, nurodo išgirdusi automobilių atsitrenkimo garsą. Atsižvelgiant į šiuos parodymus negalima vienareikšmiškai teigti, kad apeliantas privalėjo išgirsti stiprų transporto priemonių susidūrimo garsą. Pats M. R., paklaustas teisme, nurodė, kad nežino ar apeliantas pastebėjo, kad kliudė kitą automobilį. Kaip nurodė R. B., apklaustas teisme, pirmą kartą apie tai, kad kliudė kitą automobilį, jis sužinojo tik kai jam paskambino policijos pareigūnai ir jis nuvyko rašyti paaiškinimo.

R. B. taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad jis privalėjo jausti, kad kliudė kitą automobilį, kadangi kitai transporto priemonei padaryti apgadinimai yra žymūs, tačiau kaip matyti iš byloje esančio fotonuotraukos, kontaktas tarp automobilių buvo ne smūginis, bet greičiau įspaudimo atsirėmus pasekmė, kadangi smūginis kontaktas paprastai sukelia visiškai kitokio pobūdžio deformacijas. Taigi, apylinkės teismo padaryta išvada, kad R. B. tyčia padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą, norėjo taip elgtis ir pasišalino iš eismo įvykio vietos būtent siekdamas išvengti atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą, yra visiškai nepagrįsta ir aiškiai prieštaraujanti teismų praktikai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas prašo R. B. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo nutarimą palikti galioti.

R. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantas neigia savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymo, mano, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir prašo administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatomis, patikrinęs priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai R. B. pripažino kaltu padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.

ATPK 257 str. nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ATKP 284 str. 1 d. nurodyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas nepažeidė minėtų straipsnių reikalavimų ir, vadovaudamasis teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad byloje R. B. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos įrodyta neginčijamai.

Nors apeliantas neigia savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., teigdamas, jog teismas sprendimą pripažinti jį kaltu grindė abejonėmis ir spėliojimais, tačiau aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. B., sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta svetima transporto priemonė, ir žinodamas apie pareigą tokiomis aplinkybėmis pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai, ją ignoravo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes, tokias kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3/2014, 2AT-41/2014, 2AT-54/2014, 2AT-17-139/2015).

Byloje nustatyta, kad R. B., važiuodamas atbulas, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, atsitrenkė į kieme stovintį automobilį „Audi 80“, priklausantį V. B. ir jį apgadino. R. B. šios faktinės aplinkybės neginčija, tačiau apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis automobilių kontakto nejautė, nesuprato kliudęs kitą automobilį dėl to, kad buvo išsigandęs, nes buvusios žmonos sugyventinis M. R. su strypu trankė jo automobilį, norėjo atidaryti automobilio dureles. Iš kiemo išvažiavo gelbėdamas savo gyvybę. Ši R. B. versija nėra nauja, jos apeliantas laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir ši versija apylinkės teismo buvo įvertinta kritiškai, kaip R. B. siekis išvengti administracinės atsakomybės. Su tokiu vertinimu sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Kaip matyti iš paties R. B. netrukus po įvykio rašyto paaiškinimo, jis neneigė, kad pajuto, kaip Pramonės pr. 49 namo kieme atsirėmė į kitą automobilį, pamanė, kad atsirėmė į buvusiai žmonai priklausantį automobilį „Toyota Avensis Verso“ (b. l. 16). Apklausiamas teisme R. B. savo poziciją pakeitė, nurodė, kad tuo metu, kai padarė autoįvykį, to nesuvokė. Kad padarė autoįvykį suprato tik tada, kai paskambino policija ir pradėjus fotografuoti automobilį pamatė, kad ant automobilio galinio bamperio nėra dulkių (b. l. 46). Teismo posėdyje duotus paaiškinimus apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip R. B. gynybinę versiją ir atmetė ją, kaip nepagrįstą, prieštaraujančią kitiems byloje esantiems įrodymams. Aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, kad R. B. objektyviai negalėjo nepajusti, kad kliudė kitą automobilį. Teismo posėdyje liudytoja apklausta A. B. nurodė, kad viską matė iš savo buto balkono, girdėjo, kaip vienas automobilis trenkėsi į kitą, garsas buvo stiprus. Aukštesnysis teismas sutinka su apelianto teiginiais, kad garso suvokimas yra subjektyvus, tačiau įvertinus šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat tai, kad liudytoja automobilių kontakto garsą girdėjo būdama daugiabučio namo penkto aukšto balkone, mano, kad nėra pagrindo abejoti tuo, kad automobilių susidūrimo garsas, tuo pačiu ir pats automobilių kontaktas, buvo pakankamai stiprus. Aplinkybę, kad buvo girdimas automobilių kontakto garsas, patvirtino ir liudytoju apklaustas M. R.. Nors įvykio metu tarp M. R. ir R. B. buvo susiklostę konfliktiški santykiai, teismas neturi pagrindo abejoti M. R. teisme duotais paaiškinimais, kadangi jis parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to – jo parodymai atitinka jau minėtos liudytojos A. B., kurios suinteresuotumas šioje byloje nenustatytas, nurodytas aplinkybes. Automobiliui „Audi 80“ nustatyti apgadinimai taip pat rodo, kad kontaktas tarp automobilių nebuvo nežymus, kaip savo skunde tvirtina apeliantas. Iš byloje esančių foto nuotraukų, automobilio „Audi 80“ savininko V. B. paaiškinimų matyti, kad kontakto tarp automobilių metu buvo įlenktas galinis automobilio „Audi 80“ bamperis, išdaužtas galinis keleivio pusės žibintas, palenktas automobilio bagažinės dangtis. Tokio pobūdžio apgadinimai, priešingai, negu tvirtina apeliantas, negali būti vertinami kaip nežymūs.

Apeliaciniame skunde keliama versija, kad kontakto tarp automobilių R. B. galėjo nepajusti dėl didelio susijaudinimo ir išgąsčio, kurį sukėlė neteisėti M. R. veiksmai, kai šis lazda daužė R. B. automobilį, norėjo atidaryti automobilio dureles. Nors šioje byloje ir nustatyta, kad iš tikrųjų iki eismo įvykio tarp R. B. ir M. R. buvo kilęs konfliktas, tačiau tai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytina aplinkybe, galėjusia sutrukdyti objektyviai R. B. suvokti, kad jis kliudė kitą automobilį.

Atsižvelgiant į paminėta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų, nurodė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Teismo išvados dėl to, kad R. B. suvokė atsitrenkęs į kieme stovėjusį automobilį, motyvuotos ir pagrįstos, aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo su padarytomis išvadomis nesutikti.

Skunde tvirtinama, kad šiuo atveju tyčios, t. y. tikslo pasišalinti iš įvykio vietos nebuvimą siekiant išvengti atsakomybės pagrindžia tai, kad automobilis buvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, viskas vyko daugiabučių namų kieme ir, pasak apelianto, jam buvo žinoma atsakomybė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose laikomasi nuostatos, kad, nors vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), tačiau šios aplinkybės nėra būtinas ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33-2013, 2AT-41-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-34-507/2015). Atsižvelgiant į tai, apelianto nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip šalinančios jo atsakomybę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Taip pat minėtos aplinkybės savaime nepaneigia ir teismo išvadų dėl R. B. tyčios, kuri nustatyta kitais, aukščiau paminėtais, objektyviais ir patikimais bylos duomenimis.

Pažymima, kad apelianto subjektyvus byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas pateikiant įvykio situaciją sau palankia linkme, nenurodant jokių objektyvių duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstą nutarimą. Aukštesnysis teismas, išnagrinėję R. B. skundą, pažeidimų tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus nenustatė, todėl skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Apylinkės teismas, priešingai, nei teigia apeliantas, laikydamasis ATPK 257 str., 284 str. reikalavimų, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyrė, išanalizavo ir įvertino nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. B. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., 302¹³ str.,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015m. liepos 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Olegas Šibkovas