Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. K. gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Linos Laurusevičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Nukentėjusiojo G. S. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti iš dalies ir priteisti nukentėjusiajam G. S. iš D. K. 2 400 Eur (du tūkstančius keturis šimtus eurų) turtinei ir 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat nuspręsta iš D. K. priteisti nukentėjusiajam G. S. 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) išlaidų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo, t. y. už tai, kad:

1.1. D. K., 2021 m. spalio 4 d. apie 05.30 val. (duomenys neskelbtini), prie garažų, tyčia papurškė ašarinių dujų nukentėjusiajam G. S. į veidą, tuo nukentėjusiajam G. S. sukėlė fizinį skausmą;

1.2. Taip pat jis, 2021 m. spalio 4 d. laikotarpiu nuo 05.30 val. iki 05.50 val. (duomenys neskelbtini), iš neužrakinto automobilio „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie garažų, pagrobė nukentėjusiajam G. S. priklausančius pinigus – 2 400 Eur, tuo nukentėjusiajam G. S. padarė 2 400 Eur turtinę žalą.

2. Kauno apylinkės teismas, konstatavęs, kad D. K. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo įrodyta, nusprendė, jog yra visos sąlygos taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad D. K. padarė nesunkų nusikaltimą, neteistas, kaltę pripažino visiškai, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo taip pat nenustatęs aplinkybių, teikiančių pagrindą pripažinti, kad laiduotoju siekiantis būti asmuo neatitiktų laiduotojui keliamų reikalavimų.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė Lina Laurusevičienė (toliau – ir prokurorė) prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendį, kuriuo D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo: pripažinti D. K. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį skirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės apribojimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę; įpareigoti per 1 metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

3.1. Skunde nurodoma, kad D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas nesant visų BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų, t. y. nesant pagrindo konstatuoti, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą ir visiško kaltės pripažinimo. Teismas konstatavo, kad D. K. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkų nusikaltimą, tačiau jokių motyvų, remiantis kuriais argumentuota šių nusikaltimų idealioji sutaptis ar tęstinė nusikalstama veika, dėl ko būtų galimybė taikyti BK 40 straipsnį, nenurodė. Tokiam veikų vertinimui pagal bylos duomenis ir nėra pagrindo.

3.2. Skunde pažymima, kad D. K. buvo inkriminuoti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, kurių turinį apima skirtingos nusikaltimų grupės. Veikos padarytos netapačiais veiksmais ir vadovaujantis skirtingais motyvais. D. K. tyčia buvo susiformavusi atskiriems nusikaltimams. Nei nuteistojo parodymai, nei kiti byloje esantys duomenys neleidžia teigti, jo darydamas pirmą nusikalstamą veiką, D. K. jau turėjo susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Toks D. K. veiksmų vertinimas atitinka vieningai šiuo klausimų formuojamą teismų praktiką ir leidžia daryti išvadą, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta sąlygą – nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą – nėra nustatyta. Taigi taikyti šią normą D. K. nebuvo teisinio pagrindo.

3.3. Skunde nurodoma ir tai, kad nėra pagrindo pripažinti esant nustatytai BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytai sąlygai, kadangi D. K. pilnai nepripažino vienos iš jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Nuteistasis tik iš dalies sutiko su pavogtos pinigų sumos dydžiu. Laidavimo institutas negali būti taikomas dėl visiško kaltės pripažinimo sąlygos neišpildymo, jeigu kaltininkas pripažįsta tik faktines nusikalstamos veikos aplinkybes (nusikalstamos veikos įvykdymo faktą), tačiau neigia (slepia) dalį duomenų, svarbių nusikalstamos veikos atskleidimui. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. D. K. kaltės pripažinimas, neigiant iš nukentėjusiojo pavogtos sumos dydį, neatitinka vienos iš laidavimo instituto taikymui būtinų sąlygų. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai ir tai sudaro pagrindą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo skundai (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

6. Pirmiau aptartos baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

7. Prokurorės apeliaciniame skunde D. K. kaltės klausimas nėra keliamas, taip pat nėra ginčijamas byloje atlikto įrodymų vertinimo atitikimas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, kiek tai susiję su D. K. kaltės įrodytumu bei jo veikų teisiniu vertinimu. Skunde nesutinkama su BK 40 straipsnio nuostatų taikymu argumentuojant, kad nenustačius BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų sąlygų, taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą D. K. nebuvo pagrindo. Prokurorės vertinimu, atleisdamas D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą nuosprendį, prokurorės skundo argumentus dėl neteisingo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pripažįsta teisiškai pagrįstais.

8. Atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą reglamentuoja BK 40 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra nustatytos visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

9. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad yra visos BK 40 straipsnyje nurodytos sąlygos, todėl yra pagrindas atleisti D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau pritarti tokiai išvadai teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip nurodyta pirmiau, nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tokiu atveju, kai yra nustatytos visos sąlygos, nurodytos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse. Pritariama prokurorės skundo argumentams, kad D. K. atveju nėra nustatytos sąlygos, nurodytos BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, todėl šios baudžiamojo įstatymo normos taikymas nuteistajam nebuvo galimas.

10. BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu, be kita ko, jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Taigi, kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-239/2008, 2K-7-75/2011).

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. K. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, kurios BK 11 straipsnio 3 dalies prasme yra laikomos nesunkiais nusikaltimais. Kaip nurodyta BK 40 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiamas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Abi D. K. padarytos nusikalstamos veikos šiuos kriterijus atitinka, tačiau šiuo atveju esminės reikšmės turi tai, kad D. K. padarė ne vieną, o dvi nusikalstamas veikas, kurios kvalifikuotos pagal du skirtingus BK straipsnius. Taigi BK 40 straipsnio taikymo galimybei teisiškai reikšmingas yra tokių veikų, kaip atskirų (pakartotinių) ar sudarančių idealią sutaptį, vertinimas. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu jokių teisinių argumentų nenurodė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį prokurorės apeliacinio skundo ribose, aplinkybių, teikiančių pagrindą nuteistojo padarytus nusikaltimus vertinti kaip sudarančius idealią sutaptį, nenustatė.

12. Pritariant prokurorės apeliacinio skundo argumentams pažymima, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuojamos pagal skirtingus BK straipsnius arba to paties BK straipsnio skirtingas dalis, numatančias atskiras nusikalstamų veikų sudėtis. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011 ir kt.). Kita vertus, kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (veiksmus jungia bendra (vieninga) tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, reiškia, kad asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius.

13. D. K. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal du skirtingus BK specialiosios dalies straipsnius: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį. Šių nusikaltimų objektai taip pat yra skirtingi. BK 140 straipsnyje numatytu nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą. BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektu pripažįstama nuosavybė. Nors pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nusikalstamos veikos buvo padarytos toje pačioje vietoje, laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolusiais veiksmais, dėl šių veikų nukentėjo tas pats asmuo, vis tik objektyvių duomenų, teikiančių pagrindą konstatuoti, kad D. K. veiksmus, kvalifikuotus pagal skirtingus BK straipsnius, jungė vieningas sumanymas (tyčia), nėra pagrindo.

14. Kaip matyti iš skirtingu proceso metu duotų D. K. parodymų, vykimo prie garažų tikslas buvo išsiaiškinti su G. S. dėl jo parduodamo alkoholio, nes, kaip tvirtino D. K., pavartoję šio alkoholio su draugais, visą naktį vėmė, dėl to norėjo išsiaiškinti, ką G. S. pardavinėja. D. K. nurodė ir tai, kad prie garažų nukentėjusiajam papurškė dujų, šis pabėgo, tada jis pažiūrėjo, kas automobilio viduje, nuėjo į garažą, ten pamatė ant stalo padėtus pinigus ir juos paėmė. Nei D. K. parodymų turinys, nei kiti bylos duomenys nesuponuoja išvados, kad D. K. veikas – fizinio skausmo sukėlimą ir svetimo (nukentėjusiajam priklausančio) turto pagrobimą – jungė bendras sumanymas (bendra tyčia). D. K. viso proceso metu tvirtino, kad vykimo tikslas buvo išsiaiškinti su nukentėjusiuoju dėl parduoto alkoholio, o jo parodymų turinys leidžia daryti išvadą, kad sumanymas įvykdyti ir kitą nusikalstamą veiką – vagystę, jam kilo spontaniškai po to, kai nukentėjusysis po D. K. panaudotų veiksmų, atitinkančių BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, iš įvykio vietos pasišalino. Taigi D. K. gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodyti argumentai, kad D. K. tikslas buvo išsiaiškinti su G. S. ir susigrąžinti pinigus, todėl veikos turėtų būti vertinamos kaip ideali sutaptis, atmetami kaip akivaizdžiai nepagrįsti ir neatitinkantys byloje esančių duomenų, tarp jų ir paties D. K. parodymų.

15. Esant pirmiau nurodytų aplinkybių visumai daroma išvada, kad D. K. padarė dvi atskiras nusikalstamas veikas ir ši aplinkybė, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, eliminuoja BK 40 straipsnio taikymo galimybę, kadangi dviejų nusikalstamų veikų padarymas, nesant pagrindo juos vertinti kaip idealią sutaptį, neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos dėl nusikalstamos veikos padarymo pirmą kartą. Šios išvados konstatavimas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai nurodoma ir prokurorės skunde, baudžiamąjį įstatymą D. K. taikė neteisingai, kadangi nepagrįstai konstatavo BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos buvimą ir tai lėmė nepagrįsto sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimą.

16. Apeliaciniame skunde nurodant argumentus ir dėl nepagrįstai teismo nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, nurodytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, pasisakytina ir šiuo aspektu. Pirmiau paminėtoje baudžiamojo įstatymo normoje nurodyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kaltės pripažinimo padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimosi, kaip BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, vertinimo yra nuosekli. Pagal kasacinio teismo praktiką, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis laikoma tokia situacija, kai asmuo, laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, apie tą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jeigu tokių yra. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-511-693/2015, 2K-250-976/2020 ir kt.).

18. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas BK 40 straipsnio taikymą D. K., be kita ko, nurodė, kad jis kaltę pripažino visiškai, gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo. Vertinant šios išvados pagrįstumą visų pirma atkreipiamas dėmesys į paties teismo motyvų dėl kaltės pripažinimo nenuoseklumą. Spręsdamas klausimą dėl D. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, jos kaltės padarius šį nusikaltimą, įrodytumo, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nors D. K. savo kaltę dėl šio nusikaltimo pripažino tik iš dalies, jo kaltę patvirtina kiti bylos įrodymai. Taip pat nurodė ir tai, kad D. K. pateikta versija dėl pagrobtos mažesnės pinigų sumos bei dėl to, kad šią sumą jis pagrobė iš garažo, prieštarauja kitiems įrodymams. Taigi, viena vertus, pirmosios instancijos teismas kaltinamojo parodymų apie BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes nelaikė visišku kaltės pripažinimu, kita vertus, sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos buvimo, teismui jokių abejonių dėl prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nebekilo.

19. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad pagal kasacinio teismo praktiką, visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, jog kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. Svarbu, kad kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-133/2013, 2K-516-697/2015, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-153-976/2018). Taigi kaltės pripažinimas iš dalies, kai yra pripažįstamos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, neigiant dalį neesminių, neeliminuoja galimybės kaltininko parodymus vertinti kaip prisipažinimą BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos prasme. Vis tik šiuo atveju D. K. parodymus vertinti kaip visišką kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi dėl savo veiksmų, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.

20. Nekyla abejonių, kad D. K. pripažino vagystės faktą, veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį neginčijo, kaltės dėl svetimo turto (nukentėjusiajam priklausančių pinigų) vagystės nuo pats ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė. Tačiau duodamas parodymus apie vagystės faktines aplinkybes, D. K. teigė, kad pagrobė gerokai mažesnę, negu nurodyta kaltinime, pinigų sumą, nors jokiais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti nukentėjusiojo parodymai, kad iš jo buvo pavogta 2 400 Eur, kurie buvo skirti skolos grąžinimui. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, G. S. parodė, kad grįžęs į įvykio vietą automobilio daiktadėžėje (porankyje) neberado 2 400 Eur, kuriuos turėjo grąžinti draugui (L. G.) (2 t. b. l. 88, 89). Tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., b. l. 101, 102; 139–141). Kaip liudytojas apklaustas L. G. patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad susitikimo tikslas buvo skolos grąžinimas, taip pat tai, kad jam atvykus į susitikimo vietą, G. S. pasakė, kad buvo užpultas ir neteko pinigų, buvo apipurkštas dujomis (2 t., b. l. 89, 90). Be to, D. K. nebuvo nuoseklus ir dėl faktinės aplinkybės dėl vietos, iš kurios pagrobė nukentėjusiajam priklausančius pinigus. Apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pinigus paėmė iš daiktadėžės automobilyje (2 t., b. l. 9), akistatos su nukentėjusiuoju metu jau tvirtino, kad pinigus rado garaže, lentynoje (2 t., b. l. 16–18). Apklausiamas įtariamuoju 2022 m. balandžio 24 d., D. K. teigė, kad aplinkybę, jog pinigus pavogė iš automobilio, nurodė dėl streso, o pinigus iš tikrųjų pavogė iš garažo (b. l. 26). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme iškėlė dar kitą versiją. Patvirtinęs, kad pinigus pavogė iš garažo, nurodė, kad pinigus paėmė nuo stalo (o ne nuo lentynos, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu), taip pat teigė, kad tyrėjai jis sakė, jog pinigus paėmė iš garažo, bet jį pradėjo gąsdinti, kad yra jo DNR ir, kad pasakytų taip, kaip turi būti, patyrė spaudimą (2 t., b. l. 86).

21. Aptartas D. K. parodymų nenuoseklumas, objektyviais duomenimis nepagrįstų aplinkybių dėl ikiteisminio tyrimo metu daryto poveikio nurodymas, siekiant pateisinti parodymuose esančius prieštaravimus, neteikia pagrindo išvadai, kad D. K. visiškai prisipažino padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, davė apie ją teisingus, nuoširdžius parodymus ir pripažino teismo nustatytus esminius faktus. Konstatavus šią išvadą, nėra pagrindo nepritarti prokurorės skundo argumentui, kad šiuo atveju nėra nustatyta ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nurodyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

22. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai D. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, skundžiamas nuosprendis keičiamas ir D. K. pripažįstamas kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo. Pripažinus D. K. kaltu, spręstinas skirtinos bausmės klausimas.

23. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Remiantis minėto straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

24. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta, kad už šio nusikaltimo padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Prokurorės apeliaciniame skunde prašoma D. K. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, o už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje padarymą – 1 metų laisvės apribojimo bausmę. Bausmes bendrinti dalinio sudėjimo būdu pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis. Teisėjų kolegija su prokurorės skunde nurodoma bausmės rūšimi sutinka, tačiau sprendžia, kad yra pagrindas paskirti trumpesnio termino laisvės apribojimo bausmę, nei prašoma apeliaciniame skunde. Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti tai, kad D. K. Lietuvoje anksčiau nebuvo teistas (1 t., b. l. 174–177), nors nusikaltimai yra tyčiniai, tačiau nėra sunkūs, nusikalstamų veikų padarymo faktą D. K. pripažino, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. D. K. turi nuolatinę gyvenamąją vietą (1 t., b. l. 172), dirbo pagal verslo liudijimą (1 t., b. l. 190), nors buvo baustas administracine tvarka, padaryti pažeidimai didžiąja dalimi atvejų yra susiję su Kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikymu (1 t., b. l. 179–188), kitų duomenų, kurie jį charakterizuotų išskirtinai neigiamai, byloje nėra.

25. Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad šiuo atveju D. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra skiriama antra pagal griežtumą, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – trečia pagal griežtumą laisvės apribojimo bausmės, teisinga, protinga ir proporcinga laikytina bausmė, mažesnė už BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatytą vidurkį. Apeliaciniame skunde taikyti D. K. intensyvią priežiūrą nėra prašoma, todėl šiuo apsektu plačiau nepasisakoma. Prokurorė skunde prašo kartu su laisvės apribojimo bausme paskirti D. K. įpareigojimą per 1 metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis. Įvertinus tai, kad vienu iš nusikaltimų buvo padaryta žala žmogaus kūno neliečiamumui (nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas), pirmiau nurodyto įpareigojimo paskyrimas ir faktinis vykdymas padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus.

26. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisins pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės D. K., kurias sudaro 75 Eur (2 t., b. l. 153–155). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

27. Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. K. gynėjas buvo paskirtas Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi (2 t. b. l. 152). Tačiau iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. K. sudarė susitarimą su pasirinktu gynėju advokatu Linu Stanislavu Bagdonu, kuris dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (2 t., b. l. 158, 167–170). Dėl šios priežasties, paskirta advokatė Vitalija Smolenskienė buvo atleista nuo dalyvavimo bylos nagrinėjime (2 t., b. l. 161). Esant šioms aplinkybėms, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimas iš D. K., kuris šioje byloje buvo sudaręs susitarimą su pasirinktu gynėjus, kuris ir dalyvavo nagrinėjant bylą iš esmės apeliacine tvarka, neatitiktų teisingumo bei proporcingumo reikalavimų. Todėl šios išlaidos iš D. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Linos Laurusevičienės apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 9 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduotas Ž. P. atsakomybėn, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

D. K. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

D. K. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti ja iš dalies sudedant ir skirti subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, D. K. įpareigoti per 1 (vienerius) metus neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo D. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 75 Eur (septyniasdešimt penki eurai), neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.