Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –951– 227/ 2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2255-812/2015 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei B. K., trečiajam asmeniui A. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė B. K. pateikė prieštaravimus dėl šio sprendimo. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu pakeitė preliminarų teismo sprendimą: ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės B. K. 7703,89 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-02-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 381,52 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. S., taip pat 6,56 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, valstybei.

Nustatė, kad atsakovė 2012-01-20 raštu patvirtino, jog ji pasiskolino iš ieškovo 35 000 Lt (10 136 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti dalimis: iki 2012 m. rugsėjo mėnesio- 10 000-15 000 Lt ir likusią sumą – per 2013 metus (b.l. 7). Pripažino, kad šalis iki šio 2012-01-20 paskolos rašto surašymo siejo paskoliniai santykiai, ieškovas buvo paskolinęs atsakovei 20 000 Lt verslo pirkimui ir 15 000 Lt atsakovės sutuoktinio verslo vykdymui, ieškovas paskolino pinigus atsakovei per du kartus: 2008 m. -20 000 Lt ir 2009 m. - 15 000 Lt. Neįrodyta, jog ieškovas 2012-01-20 faktiškai paskolino atsakovei 20 000 Lt. Į 2012-01-20 paskolos raštą buvo įrašyta bendra atsakovės skola ieškovui. Iš atsakovės pateikto ranka rašyto rankraščio duomenų, atsakovės, trečiojo asmens paaiškinimų nustatė, kad 2012-01-20 atsakovei parašius skolos buvimą patvirtinantį raštą, ji nebefiksavo grąžintinos kas mėnesį skolos dydžio ir laiko, bei darė išvadą, kad 2012-01-20 paskolos rašto surašymo metu atsakovė B. K. buvo skolinga ieškovui A. S. 35 000 Lt. Įvertino, kad paskolos raštą, kuriame nurodė skolos dydį, surašė ir patvirtino savo parašu pati atsakovė bei jos sutuoktinis A. K., paskolos raštas surašytas atsakovės laisva valia. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovės argumentus, kad paskolos rašte nurodyta suma neatitiko tikrosios skolos sumos, įvertinęs, jog atsakovė yra verslininkė, dirbanti prekybos srityje, raštu pripažino savo skolos dydį ieškovui. Pripažino, kad dokumentas yra pakankamas įrodymas, leidžiantis daryti išvadą apie atsakovės 35 000 Lt (10 136 Eur) skolos dydį ieškovui rašte apibrėžtu terminu 2012-01-20 (CK 6.871 str. 3d.).

Nurodė, kad paskolos gavėjos B. K. pasirašytame paskolos rašte nėra aptartas susitarimas dėl paskolos palūkanų dydžio ir mokėjimo tvarkos, taip pat nėra susitarimo dėl netesybų mokėjimo atsakovei laiku negrąžinus paskolos. Reikalavimas pareikštas tik dėl skolos priteisimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Teismas pripažino, kad atsakovės 2014 m. sumokėta ieškovui pinigų suma (2432,81 Eur arba 8400 Lt), kuri buvo mokama kas mėnesį po 700 Lt, yra mažintinas iš atsakovės skolos dydis. Pripažino, kad šalys raštu nesusitarė dėl palūkanų už paskolintas 35 000 Lt lėšas mokėjimo už laikotarpį nuo 2012-01-20 iki skolos grąžinimo dienos kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK )6.72 straipsnis. Todėl atmetė ieškovo argumentus, kad 2014 m. iš atsakovės gauta 8400 Lt sumą (700 Lt×12 mėn.) yra netesybos už pažeistą prievolės įvykdymo terminą.

Sprendė, kad byloje nepakanka vien atsakovės ir jos sutuoktinio žodinių paaiškinimų, kurių nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai, pripažinti įrodyta aplinkybę, kad atsakovė 2012 m., 2013 m. sumokėjo ieškovui atitinkamai dar 4865,62 Eur (16 800 Lt). Todėl darė išvadą, kad atsakovė skolinga ieškovui 7703,89 Eur (26 600 Lt) ir ši suma priteistina, kaip ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.38, 6.59, 6.63, 6.71, 6.210, 6.870 str.). Ieškinį patenkinus iš dalies (76 %), ieškovui priteistinos iš atsakovės rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai – 381,52 Eur žyminis mokestis ir teisinės pagalbos išlaidos, iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei – 6,56 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 79, 80, 88, 93 str.).

Apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jų neatkartoja ir pritaria skundžiamame teismo sprendime nurodytiems motyvams.

Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės teiginiu nesutinka. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė per du kartus pasiskolino iš ieškovo tam tikrą pinigų sumą, tačiau paskolą įformino tik 2012-01-20 atsakovės surašytu raštu. Jame atsakovė ne tik nurodė paskolos sumą - 35000 Lt, atitinkančią per du kartus pasiskolintas iš ieškovo pinigų sumas , atitinkamai 20 000 Lt ir 15 000 Lt, bet ir įsipareigojo paskolą grąžinti dalimis raštelyje nurodytais terminais ir mokėtinomis sumomis: iki 2012 m. rugsėjo mėnesio- 10 000-15 000 Lt , o likusią sumą – per 2013 metus (b.l. 7). Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai sprendė, kad šalis siejo prievoliniai santykiai ir kad raštelio surašymo metu atsakovė buvo skolinga ieškovui 35 000 Lt. Taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad ji su ieškovu nėra atsiskaičiuosi. Įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nėra. Esant šioms aplinkybėms atmestinas apeliantės teiginys, jog teismui nustačius, kad pinigai nebuvo perduoti raštelio surašymo momentu, nebuvo pagrindo priteisti iš jos skolos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

Vertinant atsakovės argumentus, esą dėl tos pinigų sumos, kuri jai realiai 2012-01-20 paskolos rašto surašymo metu nebuvo perduota ir paskolos sutartis turėtų būti pripažįstama nesudaryta, teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad CK normomis, atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvųjį metodą, nesiekiama detaliai sureguliuoti visų sutartinių teisinių santykių formų. Taigi šalių sudaroma sutartis gali atitikti, bet gali ir neatitikti vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, arba ji gali turėti kelių sutarčių požymių. Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių prievolių apimties ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Taigi, sutarčių laisvės principas suponuoja galimybę sutarties šalims sudaryti ne tik tokią paskolos sutartį, kuria paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui paskolos sutarties dalyką (ginčo atveju – tam tikrą pinigų sumą), tačiau ir tokią sutartį, kuria apibendrinamos šalių anksčiau sudarytos paskolos sutartys, pagal šias sutartis apskaičiuotos palūkanos, įvykdyta prievolių pagal sutartis dalis ir nustatoma (konstatuojama) likusi negrąžinta skolos bei palūkanų dalis.

Būtent tokia – apibendrinanti anksčiau sudarytas paskolos sutartis – ir yra 2012-01-20 sutartis, kurios pagrindu byloje pareikštas ieškinys. Apeliacinės instancijos teismas šią sutartį kvalifikuoja ne kaip tiesioginę paskolos sutartį CK 6.870 straipsnio prasme, bet kaip ankstesnių ginčo šalių tarpusavio paskolinių santykių suvestinę sutartį. Tokiu atveju tampa aktualu, ar byloje yra įrodyta, jog tarp šalių iš tiesų anksčiau buvo sudarytos paskolos sutartys ir, ar pagal jas buvo skolinami (perduodami) pinigai, t.y. ar naujai šalių pasirašytose sutartyse atspindimi ankstesniųjų paskolos teisnių santykių pagrindu vėliau iš dalies modifikavęsi santykiai.

Šios kategorijos bylose teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą.

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti visas reikšmingas bylos nagrinėjimui aplinkybes, o būtent, kokia buvo tikroji šalių valia surašant 2012-01-20 skolos raštą, pagrįstai aiškinosi ir vertino visas su raštelio surašymu susijusias aplinkybes. Todėl apeliantės teiginiai, jog teismas viršijo ieškinio reikalavimus, atmestini, kaip nepagrįsti

Priešingai apeliantei, teismas svarstydamas atsakovės grąžintos paskolos dydį, tyrė jos pateiktą ranka rašytą rankraštį apie piniginių sumų atžymėjimus ir iš jo turinio, atsakovės, trečiojo asmens paaiškinimų nustatė, kad po 2012-01-20 raštelio surašymo ji jau nebefiksavo grąžintinos kas mėnesį skolos dydžio ir sprendė, kad 2012-01-20 raštelio surašymo metu atsakovė B. K. buvo skolinga ieškovui A. S. 35 000 Lt, kaip nurodyta raštelyje. To iš esmės neneigė atsakovė ir vien dėl to šios aplinkybės įrodinėti nebereikia (CPK 182 str. 5 p.).

Atsakovė nepateikė įrodymų, jog yra grąžinusi ieškovui 2008 m. paskolintus 20 000 Lt ir 2009 m. paskolintus 15 000 Lt, dėl kurių grąžinimo, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, buvo surašytas 2012-01-20 raštas bei kuriuo buvo susitarta dėl anksčiau suteiktų paskolų grąžinimo terminų (CPK 178 str.). Tas faktas, jog ieškovas buvo paskolinęs atsakovei 2008 metais 20 000 Lt verslo pirkimui ir 2009 metais 15 000 Lt atsakovės sutuoktinio verslo vykdymui ir dėl bendro susidariusio įsiskolinimo buvo surašytas 2012-01-20 raštas patvirtina, jog iki 2012-01-20 ieškovas buvo faktiškai paskolinęs atsakovei 35000 Lt.

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Kaip jau minėta aukščiau, teismo pareiga buvo išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su ankstesnių paskolų suteikimu bei paskolinių santykių modifikavimu surašant ankstesnes paskolos sutartis apibendrinančią 2012-01-20 sutartį. Pripažintina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovė ieškovui pagal minėtą sutartį buvo skolinga 35000 Lt ir ieškovas turi faktinį pagrindą reikalauti iš atsakovės priteisti negrąžintą paskolos dalį.

Tuo pačiu pastebėtina, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momentas. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad iš šalių pasirašytos sutarties turinio akivaizdu, jog jos pasirašymo metu pinigai atsakovei jau buvo perduoti. Paskolos raštelyje naudojamas žodis „skolinuosi“ teisėjų kolegijai pagrįstai leidžia spręsti, kad atsakovė pinigus gavo, todėl egzistavo paskoliniai santykiai.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog paprastai dokumentuose turėtų būti atskirai padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remdamasis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013. Teismų praktika. 2013, 41, p. 202–213).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateiktas skolos raštelis patvirtina, jog A. S. paskolino B. K. 35000 Lt, kuriuos ji įsipareigojo grąžinti raštelyje numatytais terminais, ir atsakovė šios aplinkybės įrodymais nenuginčijo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei tuo pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas.

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė atsakovės grąžintos sumos, dėl ko neatskleista bylos esmė.

Pastebėtina, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių patvirtina, kad pinigai buvo perduoti ir negrąžinti, nes priešingu atveju skolos raštelis grąžinus skolą būtų perduotas atsakovei (CK 6.65 str.2 d). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, nurodyta, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino, o šiuo atveju pripažintina, kad to atsakovė nepadarė. CK 6.65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą. Teismų praktikoje pažymima, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, jog prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Atitinkamai šio formai nustatyto reikalavimo nesilaikymas, paskolos gavėjui, teigiančiam, kad jis įvykdė savo prievolę grąžinti paskolintus pinigus, sukelia lygiai tokias pat pasekmes, kokios būtų atsiradusios paskolos davėjui, jeigu būtų iškilęs ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir lėšų perdavimo paskolos gavėjui, o paskolos sutartis nebūtų sudaryta įstatymo reikalaujama forma. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžindavo paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto/pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-336-516/2015).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė per 2014 metus mokėdama dalimis po 700 Lt/mėn, sumokėjo ieškovui 2432,81 Eur (8400 Lt). Kaip buvo minėta, iš jos pateikto rankraščio apie užfiksuotas pinigų sumas, atsakovės, trečiojo asmens paaiškinimų, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrašai padaryti iki 2012-01-20 rašto. Todėl nesant tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginį, paremtą tik jos sutuoktino žodiniu paaiškinimu apie, neva, jos sumokėtus per 2012 ir 2013 metus dar 4865,62 Eur (16 800 Lt) ieškovui, o pastarajam šios aplinkybės nepripažįstant, pirmiau nurodyta suma nebuvo pagrindo mažinti skolos dydį. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas pagrįstai tik 2432,81 Eur (8400 Lt) sumažino priteistiną skolą. Kadangi paskolos rašte nenumatytos palūkanos ir jokios sankcijos dėl sutarties nesilaikymo netesybų ar delspinigių pavidalu, teismas pagrįstai atmetė ieškovo teiginį, apie šios sumos užskaitymą kaip netesybas ir šią sumą užskaitė kaip sugražintos paskolos dalį. Įrodymų, paneigiančių teismo išvadą, kad atsakovė liko skolinga ieškovui 7703,89 Eur (26 600 Lt), nėra.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Ieškovas A. S. šioje byloje turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą surašymą. Netenkinus atsakovės skundo, iš jos priteistinos ieškovo turėtos 200 Eur dydžio išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš B. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.