Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-336-516/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-18
Bylos Nr.: 2A-336-516/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01067-2014-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas
Atsakovas: O. Ž.
Ieškovas: M. B.

Kategorijos

35.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-336-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01067-2014-6 Procesinio sprendimo kategorija: 35.5.; 63.; 99.5.; 114.3.; 114.4.

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4567-431/2014 pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovui O. Ž. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl skolos ir palūkanų pagal paskolos sutartį priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo O. Ž. 466 128 Lt skolą ir 192 005,78 Lt palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2014 m. gegužės 12 d., 9,03 procento dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki visiško paskolos grąžinimo, taip pat 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovo 2009 metais buvo sudaryta paskolos sutartis. Iš viso O. Ž. pasiskolino iš M. B. 135 000 Eur sumą: 2009 m. rugpjūčio 25 d. pasiskolino 50 000 Eur sumą, 2009 m. rugsėjo 11 d. – 50 000 Eur ir 2009 m. spalio 20 d. – 35 000 Eur. Ieškovo teigimu, paskolos sutarties sudarymo bei paskolos dalyko perdavimo faktą patvirtina atsakovo pasirašytas 2009 m. spalio 20 d. paskolos raštelis, kuriuo atsakovas patvirtino, kad pasiskolino 466 128 Lt sumą. Paskola nėra grąžinta ieškovui iki šiol. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2014 m. kovo 6 d. pranešimu pareikalavo grąžinti paskolos sumą ir sumokėti palūkanas per įstatyme nustatytą terminą, tačiau reikalavimas nebuvo įvykdytas. Vadovaudamasis Lietuvos banko skelbiama suteiktų naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms bei namų ūkiams ir jų palūkanų normų statistika ir atsižvelgdamas į tai, kad mažiausia atsakovui taikytina palūkanų norma sudaro 9,03 % metinių palūkanų, o 466 128 Lt paskolos paskutinė dalis išmokėta atsakovui 2009 m. spalio 20 d., ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9,03 % metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 20 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 2 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 466 128 Lt skolos, 192 005,78 Lt palūkanų, 9,03 procento dydžio metines palūkanas nuo 466 128 Lt sumos, skaičiuojant nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki paskolos grąžinimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 5291 Lt ieškovo sumokėto žyminio mokesčio.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu ir preliminariu sprendimu, nurodė, kad grąžino dalį paskolos ir tai įformino naujame paskolos raštelyje. 2011 m. sausio 1 d. sudarytame bei 2011 m. birželio 16 d. papildytame skolos raštelyje nurodyta, kad atsakovas 2011 m. sausio 1 d. buvo skolingas 135 000 Eur ir 21 295 Lt, tačiau jau 2011 m. birželio 1 d. atsakovas atidavė dalį paskolos ir buvo skolingas ieškovui iš viso 371 699,03 Lt. Atsakovas taip pat nurodė, kad atsakovą ir ieškovą paskolos santykiai siejo dar nuo 2006 metų ir visi įsiskolinimai, įskaitant paskutiniąją 371 699,03 Lt skolos dalį, buvo padengti, išmokant dalimis grynaisiais pinigais arba neatlygintinai perleidžiant turtą. Atsakovo teigimu, šiuo metu likusi skola ieškovui iš viso sudaro 123 699,03 Lt, o ieškovas bando nepagrįstai praturtėti. Paminėta 123 699,03 Lt skola ieškovui nesumokėta tik todėl, kad ieškovas ir jo valdoma uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mendita“ yra skolingi atsakovui daugiau nei 600 000 Lt ir dėl šios skolos atsakovas 2014 m. birželio 19 d. padavė ieškinį Vilniaus apygardos teismui (civilinė byla Nr. 2-4907-262/2014). Atsakovo įsitikinimu, net jei atsakovas ir būtų skolingas ieškovui, palūkanos turėtų būti skaičiuojamos tik nuo 2012 m. liepos 13 d. ir nuo sumos ne didesnės nei 123 699,03 Lt. Taikoma palūkanų norma turėtų būti ta, kuri galiojo būtent 2012 m. liepos 13 d. Be to, remiantis Lietuvos banko paskelbta suteiktų naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams ir jų palūkanų normos statistika, 2009 m. spalio 20 d., kuomet buvo sudarytas pirmasis skolos raštelis, galiojo ne 9,03, o 8,05 procentų palūkanų norma, todėl ieškovo apskaičiuotos palūkanos yra nepagrįstos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė ir priteisė ieškovui iš atsakovo 466 128 Lt skolos, 192 005,78 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 5 291 Lt ieškovo sumokėtą žyminį mokestį, taip pat 27,42 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrindė savų prieštaravimų, todėl jo argumentai dėl skolos grąžinimo ieškovui nesudaro pagrindo pakeisti teismo preliminarų sprendimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pateikė jo paties rašytą ir pasirašytą raštelį, kuriuo įrodinėjo dalies paskolos grąžinimą. Šiame raštelyje fiksuojama, kad 2011 m. sausio 1 d. atsakovas skolingas 135 000 Eur ir 21 298 Lt. Teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, kad dalis skolos buvo grąžinta 2009 metais perduodant ieškovo panaudai automobilį, kuris 2010 m. liepos 22 d. buvo perleistas ieškovui, kadangi atsakovo nurodomi skolos grąžinimo veiksmai buvo atlikti iki 135 000 Eur ir 21 298 Lt skolos fiksavimo 2011 m. sausio 1 dienai. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje yra įvardinta automobilio kaina (10 000 Lt), sutartis įforminta ne kaip dovanojimo sutartis, taigi atsakovo atsikirtimai dėl automobilio perleidimo už skolą neatitinka faktinės situacijos ir prieštarauja paties atsakovo į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams.

Teismas taip pat priėjo išvadą, kad atsakovo rašytame ir pasirašytame 2011 m. birželio 1 d. raštelyje nurodyta 371 699,63 Lt suma ir prierašas, jog „sutinku nuo šios sumos skaičiuoti procentus“, nepagrindžia aplinkybės, kad atsakovas buvo grąžinęs ieškovui 90 000 Lt, nes paties skolininko įrašas, kurio nepatvirtina jokie kiti įrodymai, nesudaro pagrindo vertinti, jog dalis skolos buvo grąžinta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo pateikti banko sąskaitos išrašai, kasos išlaidų orderiai bei paties atsakovo ruošta lentelė, kurioje daromi įrašai apie gautas, paskolintas, grąžintas sumas, nevertintini kaip įrodymai, galintys pagrįsti ginčo skolos grąžinimo faktą, nes juose nėra jokių kreditoriaus pakvitavimų ar patvirtinimų apie skolos grąžinimą pagal skolos raštelį, savo ruožtu pats atsakovas neneigė, kad net jo ruoštoje lentelėje yra netikslios datos, kai kurios sumos neva buvo perduodamos per trečiuosius asmenis, o tuo laikotarpiu, kai atsakovas nurodė pinigus perdavęs asmeniškai ieškovui Minske (Baltarusijos Respublika), ieškovo Baltarusijos Respublikoje nebuvo, ką patvirtino teismo posėdžio metu ištirtos ieškovo vizos pase. Teismas pažymėjo, kad byloje apklausti liudytojai nieko negalėjo paliudyti nei apie konkrečias skolos sumas, nei apie jų perdavimą ar grąžinimą.

Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos banko pateiktą statistinę informaciją apie suteiktas naujas paskolas nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos nuo vienų metų fiksuojamos didesnės, negu prašė ieškovas, todėl nėra pagrindo keisti preliminaraus sprendimo dalį ir dėl 192 005,78 Lt palūkanų priteisimo. Tačiau preliminaraus teismo sprendimo dalis, kuria buvo priteistos 9,03 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 466 128,00 Lt paskolos sumos nuo 2014 m. gegužės 12 d. iki visiško paskolos grąžinimo, naikintina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas O. Ž. apeliaciniame skunde prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba, išnagrinėjus bylą žodinio proceso tvarka, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą, atmetant ieškovo reikalavimus priteisti 342 428,97 Lt skolos dalį, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai neatsižvelgė į 2011 m. birželio 1 d. skolos raštelį, kuriuo 2009 m. spalio 20 d. skolos raštelis buvo pakeistas (skolos suma sumažinta, nes atsakovas grąžino ieškovui 115 723,97 Lt). Jeigu pirmosios instancijos teismas vadovautųsi sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir tinkamai įvertintų įrodymus, tai būtų priėjęs išvadas, kad 2011 m. birželio 1 d. skolos raštelis sudarytas būtent dėl 2009 m. spalio 20 d. paskolinių ieškovo ir atsakovo santykių modifikavimo. 2011 m. birželio 16 d. įrašai, nors ir padaryti ant to paties ir kito lapo, kaip ir 2011 m. sausio 1 d. ir 2011 m. birželio 1 d. įrašai, yra visiškai atskiri, savarankiški įrašai ir niekaip nesusiję su 2011 m. sausio 1 d. ir 2011 m. birželio 1 d. įrašais. Be to, pats ieškovas 2014 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje pripažino ir nei viename procesiniame dokumente neginčija, kad žinojo apie 2011 m. birželio 1 d. skolos raštelio egzistavimą ir neginčija jame esančių įrašų.Teismas nepagrįstai, remdamasis liudytojo giminystės ryšiais su atsakovu ir taip grubiai pažeisdamas procesines teisės normas, atsisakė apklausti į posėdį atvykusį liudytoją V. Ž., kuris 2011 m. liepos ir 2011 m. gruodžio mėnesį perdavė ieškovui 15 000 Lt ir 43 000 Lt, kaip atsakovo skolos grąžinimą. Taip pat teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti liudyti D. G., kuri, būdama ieškovo sužadėtine, žinojo apie ieškovo ir atsakovo paskolinius santykius, ne kartą dalyvavo jų susitikimuose ir būtų paliudijusi, kad atsakovas laikotarpiu 2010 m. – 2013 m. dalimis grąžindavo ieškovui skolą ir ieškovas pats yra skolingas atsakovui. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į posėdyje apklaustų liudytojų S. B. ir N. K. parodymus, kurie patvirtino, kad 2012 m. liepos mėn. Minske, Baltarusijos Respublikoje, atsakovas perdavė ieškovui 65 000 Lt kaip skolos grąžinimą. Be to, teismas neatsižvelgė į teismo posėdyje iš ieškovo paso nustatytą faktinę aplinkybę, kad ieškovas 2012 m. liepos mėn. lankėsi Minske.Teismas rėmėsi tik vienu vieninteliu įrodymu – 2009 m. spalio 20 d. skolos rašteliu – ir visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į per 2014 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį prie bylos prijungtus atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtino, kad atsakovas iš ieškovo pasiskolintas lėšas paskolos sutarčių pagrindu įnešdavo į UAB „Agrodetalė“ (atsakovo įmonės) sąskaitą, UAB „Agrodetalė“ atitinkamai grąžindavo O. Ž. iš jo pasiskolintas nurodytas lėšas, kurias O. Ž. grąžindavo M. B.. Teismas nepagrįstai 2009 m. spalio 20 d. skolos raštelį kvalifikavo kaip atlygintinę paskolos sutartį ir iš fizinio asmens kitam fiziniam asmeniui priteisė net apie 200 000 Lt palūkanų (daugiau nei 40 proc. visos paskolos sumos), nors minėtame raštelyje nenurodytas palūkanų už naudojimąsi pinigais mokėjimas, maža to, tiek ieškovas, tiek ir atsakovas 2014 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad paskola buvo neatlygintinė. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad palūkanos nustatomos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vidutinę komercinių bankų palūkanų normą tik tuo atveju, jeigu šalys susitarė dėl paskolos atlygintinumo, bet nesusitarė dėl konkrečios palūkanų normos. Be to, teismas padarė akivaizdžią klaidą, nes nuo paskolos, kuri buvo suteikta eurais, priteisė palūkanas, taikydamas 9,03 proc. komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, kuri buvo taikoma tik paskoloms litais. Savo ruožtu komercinių bankų vidutinė palūkanų norma paskoloms, kurių valiuta eurais, tuo metu buvo daugiau nei du kartus mažesnė. Tačiau ir perpus mažesnė palūkanų suma tokioje situacijoje, kai pats ieškovas 5 metus niekada nereikalavo šių palūkanų mokėti, o kreipėsi į teismą tik dėl kilusių ekonominio finansinio pobūdžio didelių nesutarimų ir konfliktų su atsakovu, būtų laikomos per didelėmis ir akivaizdžiai neprotingomis (lupikiškomis), todėl turėtų būti mažinamos.Teismas nevertino paskolintų lėšų kilmės, nors imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį teismas ex officio turi įvertinti ir pranešti kompetentingoms valstybės institucijoms.

Ieškovas M. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsakovo atsikirtimai paremti jokia objektyvia medžiaga nepagrįstais teiginiais, paaiškinimais. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, jos reikalavimai ar atsikirtimai atmetami kaip nepagrįsti.2011 m. birželio 1 d. sudarytas ir papildytas „skolos raštelis“ parengtas vienašališkai atsakovo – visi įrašai parašyti atsakovo ranka ir pasirašytinai nesuderinti su ieškovu. Be to, raštelyje atsakovas padaręs įrašus apie muitų ir PVM mokėjimus bei užsakymų priėmimus, o tai suponuoja išvadą, kad jame galėjo būti fiksuojami mokėjimai vykę tarp juridinių, o ne fizinių asmenų. Iš paties atsakovo pateikto dokumento, patvirtinančio minėto 2011 m. birželio 1 d. „skolos raštelio“ persiuntimą Skype programa faktą, matyti, kad skanuotą dokumentą ieškovas persiuntė UAB „Agrodetalė“ darbuotojui, taigi teismas pagrįstai šio raštelio nesiejo su 2009 m. spalio 20 d. rašteliu ir šalių (fizinių asmenų) paskoliniais santykiais. Neegzistuoja jokie ieškovo atsakovui išduoti pakvitavimai / įrašai apie ginčo paskolos grąžinimą.Prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo atsakovas nenurodė, kad remsis V. Ž. ir D. G. parodymais, ir tik suformulavo prašymą iškviesti liudyti asmenis, kuriuos nurodys iki teismo posėdžio. Tačiau iki teismo posėdžio atsakovas tokių liudytojų neįvardijo taip prisiimdamas riziką, kad liudytojų apklausos klausimas galbūt bus išspręstas ne atsakovo prašomu būdu. Tik 2014 m. rugsėjo 23 d. posėdyje atsakovo atstovas pateikė raštišką prašymą dėl atvykusių liudytojų apklausos, neįvardindamas jokių konkrečių liudytojams žinomų aplinkybių, bei pateikė žodinį prašymą dėl D. G., neatvykusios į posėdį, apklausos, taip pat nenurodydamas konkrečių aplinkybių, kurias šis asmuo galėtų paaiškinti. Taigi teismas pagrįstai nutarė nevilkinti proceso ir atmetė atsakovo prašymus. Prašant apklausti V. Ž., pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos tos aplinkybės (apie šio liudytojo parodymus), kokios nurodytos apeliaciniame skunde.Notariškai patvirtinti V. Ž. parodymai, pateikti su apeliaciniu skundu, negali būti vertinami, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. V. Ž. byloje nedalyvauja kaip liudytojas, be to, net jei jis būtų liudytojas, jo apklausa turėtų vykti laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 192 straipsnio reikalavimų. Tai yra naujas rašytinis įrodymas, kurio teismas neturi ir negali priimti bei vertinti.Teismo posėdyje yra užfiksuoti liudytojų S. B. ir N. K. paaiškinimai: kad liudytojai nesupranta lietuvių kalbos, todėl ieškovo ir atsakovo pokalbių, vykusių Minske, suprasti negalėjo; jog atsakovas ir ieškovas bendraudavo uždaroje patalpoje be pašalinių asmenų; ir kad pinigų perdavimo ieškovui momento nė vienas iš liudytojų nematė.Nė vienas iš 2014 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje prie bylos prijungtų atsakovo pateiktų dokumentų neatspindi O. Ž. ir M. B. tarpusavio mokėjimų / atsiskaitymų faktų.Atsakovas byloje laikėsi pozicijos, kad 65 000 Lt skolos grąžino ieškovui Baltarusijoje, Minske, 2010 m. liepos 13 d. Teismo posėdyje pagal ieškovo pase esančius įrašus / žymas buvo nustatyta, kad ieškovas Baltarusijoje buvo 2012 m. birželio 20 d., 2012 m. birželio 28 d., 2010 m. liepos 10 d. – liepos 11 d. Taigi teismas pagrįstai atsakovo poziciją traktavo kaip neįrodytą.2009 m. spalio 20 d. skolos raštelyje nėra jokių įrašų, liudijančių apie šalių susitarimą dėl neatlygintinės paskolos suteikimo. Teismo posėdyje abi ginčo šalys patvirtino, kad tarp jų buvo susitarta dėl atlygintinės paskolos suteikimo, tik nebuvo konkretizuotas palūkanų dydis. Palūkanos turėjo būti nustatytos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu – būtent tai ir buvo padaryta. Savo ruožtu apelianto argumentas, kad teismas neįvertinto paskolintų lėšų kilmės, absoliučiai nesusijęs su bylos esme.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl skolos grąžinimo įrodinėjimo ir liudytojų parodymų

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir atsakovas to neginčija, kad ieškovas M. B. 2009 metais paskolino atsakovui O. Ž. 135 000 Eur sumą. Pinigų paskolinimo faktą šalys įtvirtino atsakovo O. Ž. 2009 m. spalio 20 d. surašytu skolos rašteliu (1 t., 22 b. l.), kurio originalą į bylą pateikė ieškovas (paskolos davėjas). Skolos grąžinimo terminas paskolos raštelyje nustatytas nebuvo.

Ieškovo teigimu, atsakovas iki šiol nėra grąžinęs pagal 2009 m. spalio 20 d. paskolos raštelį gautų pinigų. Savo ruožtu atsakovas nurodo, kad didžiąją dalį pasiskolintų lėšų jis yra jau grąžinęs ir šiuo metu skolingas ieškovui tik 123 699,03 Lt, kurių negrąžina tik dėl to, jog ieškovas ir pastarojo įmonė UAB „Mendita“ yra skolingi atsakovui (jo įmonei UAB „Agrodetalė“) kur kas didesnę sumą, dėl kurios priteisimo UAB „Agrodetalė“ yra padavusi ieškinį kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-1968-262/2015, senas bylos Nr. 2-4907-262/2014).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą gražinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą.

Teismų praktikoje pažymima, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, jog prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą išaiškinęs, kad paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui. Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Atitinkamai šio formai nustatyto reikalavimo nesilaikymas, paskolos gavėjui, teigiančiam, kad jis įvykdė savo prievolę grąžinti paskolintus pinigus, sukelia lygiai tokias pat pasekmes, kokios būtų atsiradusios paskolos davėjui, jeigu būtų iškilęs ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir lėšų perdavimo paskolos gavėjui, o paskolos sutartis nebūtų sudaryta įstatymo reikalaujama forma.

CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžindavo paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto / pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas net 342 428,97 Lt sumos tariamą grąžinimą ieškovui nėra įforminęs jokiu rašytiniu susitarimu su kreditoriumi, kreditoriaus pakvitavimu ar kitokiu rašytiniu kreditoriaus patvirtinimu, kuris būtų pateiktas į bylą, o atsakovo surašytas paskolos gavimo 2009 m. spalio 20 d. raštelio originalas iki pat nagrinėjimo teisme dienos vis dar buvo pas ieškovą. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei nagrinėjamos bylos aplinkybes, priėjo išvadą, kad atsakovas O. Ž., įrodinėdamas paskolos grąžinimą, negali remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad skirtingai nei mano atsakovas, ieškovo ir atsakovo ankstesni tarpusavio pasitikėjimo ir ilgalaikės draugystės santykiai, savaime nereiškia, jog draudimas remtis liudytojų parodymais pažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, kadangi nepaisant atsakovo patikinimo, kad bylos šalys, kaip geri draugai ir verslo partneriai, pakvitavimus ir kitokius dokumentus suprato tik kaip formalumą ir jais nesirūpindavo, atsakovas vis dėlto surašė 2009 m. spalio 20 d. paskolos raštelį ieškovui, taip patvirtindamas, kad paėmė iš ieškovo raštelyje nurodytas pinigų sumas. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė praktika visus reikalus spręsti tik žodžiu ir šiuos šalių santykius galėtų patvirtinti tik liudytojai.

Atsižvelgiant į nustatytą draudimą remtis liudytojų parodymais prievolės įvykdymui įrodyti, atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl dviejų liudytojų (V. Ž. ir D. G.) nepagrįsto, atsakovo nuomone, neišklausymo pirmosios instancijos teisme, bei su apeliaciniu skundu pateikto naujo įrodymo (atsakovo sūnaus V. Ž. notarui duotų parodymų) priėmimo klausimas nebeturi teisinės reikšmės ir plačiau dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl atsakovo skolos ieškovui

Kaip jau buvo minėta, byloje pateiktas O. Ž. 2009 m. spalio 20 d. skolos raštelio originalas, kuriuo O. Ž. patvirtino, kad 2009 m. rugpjūčio 25 d., 2009 m. rugsėjo 11 d. ir 2009 m. spalio 20 d. pasiskolino iš ieškovo raštelyje nurodytas pinigų sumas, iš viso – 135 000 Eur. Minėtas skolos raštelis buvo pas ieškovą, o tai leidžia preziumuoti paskolos negrąžinimo faktą, kurį turi paneigti būtent atsakovas.

Savo ruožtu atsakovas maždaug 90 000 Lt skolos dalies grąžinimo faktą įrodinėjo paties atsakovo surašytu ir pasirašytu rašteliu, kurio viršuje iš pradžių parašyta 2011 m. sausio 1 d. data, įrašas „skolingas“ ir sumos: 135 000 Eur bei 21 295 Lt, taip pat O. Ž. parašas. Žemiau tame pačiame raštelyje nurodyta 2011 m. birželio 1 d. data, tačiau jau įrašyta 371 699,03 Lt suma. Galiausiai, lapo apačioje nurodyta „iki 16.06.2011 suvesti visi zakazai ir sumokėti muitai ir PVM“. Minėtame, atsakovo pateiktame raštelyje nėra jokių M. B., kaip paskolos davėjo, parašų, prierašų ar kitų žymų, patvirtinančių, kad jis gavo prievolės dalies įvykdymą ir kad šis raštelis susijęs būtent su M. B. ir O. Ž. asmeniniais paskoliniais santykiais. Be to, jame apskritai nenurodytas subjektas, kuriam atsakovas yra skolingas ir su kuriuo „suvedinėja zakazus“, todėl, kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėtas raštelis negali būti laikomas pakankamu įrodymu paskolos dalies grąžinimui patvirtinti.

Be to, kaip pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, vėlesnis įrašas raštelyje apie PVM ir muitų mokėjimus, „zakazų“ suvedimus, leidžia preziumuoti, jog minėtame raštelyje atsispindi net ne tarp fizinių asmenų susiklostę santykiai, o tarp juridinių asmenų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš atsakovo pateiktos elektroninio susirašinėjimo per Skype programą ištraukos (1 t., 40 b. l.), kuria atsakovas įrodinėja ieškovo žinojimą apie 90 000 Lt grąžinimą ir 2011 m. birželio 1 d. raštelį, matyti, kad M. B. atsiuntė tam tikrą dokumentą (kokį konkrečiai, pateikta ištrauka net neleidžia nustatyti) ne O. Ž., o UAB „Agrodetalė“ darbuotojui ir tik 2013 m. lapkričio 11 d., o šios aplinkybės dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, kad minėtas raštelis susijęs ne su fizinių asmenų santykiais. Savo ruožtu atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie tai, kad teismas turėtų vertinti tik du pirmuosius įrašus atsakovo surašytame raštelyje ir nevertinti 2011 m. birželio 16 d. įrašo, kaip nesusijusio su 2011 m. sausio 1 d ir 2011 m. birželio 1 d. įrašais (nors ir surašyto ant vieno ir to paties lapo), yra visiškai deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, išskyrus atsakovo patikinimus, kad ieškovui ir atsakovui buvo įprasta būtent taip tvarkyti savo reikalus.

Atsakovo paaiškinimų prieštaringumas paaiškėjo ir nagrinėjant argumentus dėl dalies skolos grąžinimo, parduodant ieškovui atsakovo transporto priemonę. Nors atsakovas teigė, kad šalys susitarė, jog transporto priemonės BMW 730 sutarta 55 000 Lt verte bus mažinamas atsakovo įsiskolinimas ieškovui ir dėl to ieškovas iš tikrųjų nieko nemokėjo atsakovui už automobilį, vis dėlto paties atsakovo pateiktame 2011 m. sausio 1 d. raštelyje, kuriame, atsakovo teigimu, įtvirtinti būtent fizinių asmenų (M. B. ir O. Ž. paskoliniai santykiai), pažymima, kad 2011 m. sausio 1 d. O. Ž. vis dar skolingas 135 000 Eur, nors transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dar 2010 m. liepos 22 d. (1 t., 41 b. l.) ir, teismo vertinimu, remiantis atsakovo paaiškinimais, 2011 m. sausio 1 dienai skolos suma jau turėjo būti mažesnė nei įrašė pats atsakovas.

Paskolos grąžinimo ieškovui fakto niekaip nepagrindžia ir atsakovo akcentuojami UAB „Agrodetalė“ banko sąskaitos išrašai, šios įmonės kasos išlaidų ir kasos pajamų orderiai, atsakovo paskolos sutartis su UAB „Agrodetalė“ bei atsakovo paruoštos skolos grąžinimo lentelės (1 t., 75, 96–161 b. l.). Iš minėtų dokumentų tik matyti, kad iš tikrųjų tarp UAB „Agrodetalė“ ir O. Ž. vyko tarpusavio atsiskaitymai, atsakovas O. Ž. skolindavo lėšas savo įmonei UAB „Agrodetalė“, o UAB „Agrodetalė“ po kurio laiko grąžindavo atsakovui. Tačiau net ir ta aplinkybė, kad O. Ž. iš M. B. gautus pinigus skolindavo UAB „Agrodetalė“, o UAB „Agrodetalė“ tinkamai šias lėšas grąžindavo O. Ž., automatiškai neįrodo šių pinigų atidavimo M. B., kadangi, kaip jau minėta, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių, jog O. Ž. (gavęs pinigus iš UAB „Agrodetalė“) juos tikrai perdavė M. B.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, papildomai pažymėtina ir tai, kad minėti dokumentai nelaikyti net netiesioginiais paskolos grąžinimo ieškovui įrodymais CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme. Be to, visus dokumentus, tiek UAB „Agrodetalės“, tiek savo vardu pasirašė išimtinai pats atsakovas.

Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir atsakovo pateikta skolų grąžinimo lentelė, kurioje ne tik nėra jokių M. B. įrašų, parašų ar kitų žymų, bet net nenurodyti subjektai, iš kurių tam tikros sumos gautos, kam atiduotos. Be to, papildomai pastebėtina ir tai, kad N. K., kurios parodymais apeliaciniame skunde remiasi pats atsakovas, 2014 m. rugsėjo 23 d. posėdyje aiškiai nurodė, jog įrašus lentelėje darydavo, remdamasi jos suskaičiuotais O. Ž. atvežtais ir jai pateiktais pinigais bei O. Ž. paduotais sąskaitos išrašais, t. y., teismo vertinimu, iš esmės pagal paties atsakovo nurodymus. Tačiau jokios konkretesnės informacijos apie M. B. ir O. Ž. paskolinius santykius N. K. teismui nurodyti negalėjo. Nors atsakovas, kaip minėta, neturi teisės remtis liudytojų parodymais, paskolos grąžinimo faktui įrodyti, vis dėlto papildomai akcentuotina ir tai, kad nei N. K., nei S. B. nematė paties pinigų perdavimo M. B. fakto, negalėjo įvardyti jokių konkrečių sumų ir iš esmės negalėjo aiškiai pasakyti, dėl kokių priežasčių (ieškovo ir atsakovo asmeninių santykių ar su įmonėmis (verslu) susijusių) M. B. atvažiuodavo į Minske esančią atsakovo įmonės atstovybę. Taigi atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad S. B. ir N. K. patvirtino, jog ieškovui Minske 2012 m. liepos mėnesį buvo grąžinti 65 000 Lt, akivaizdžiai klaidingai interpretuoja liudytojų parodymus.

Savo ruožtu ieškovo buvimas Baltarusijoje 2012 m. liepos 10 d. ir liepos 11 d. savaime nepagrindžia skolos dalies ieškovui grąžinimo. Be to, atsakovo sudarytoje ir pateiktoje lentelėje (1 t., 75 b. l.) nurodyta, kad 65 000 Lt suma grąžinta 2012 m. liepos 13 d., tuo tarpu, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šią dieną ieškovo apskritai nebuvo Baltarusijoje.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 466 128 Lt (135 000 Eur) skolos iš atsakovo priteisimo pagal 2009 m. spalio 20 d. skolos raštelį yra teisinga galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimta nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis kasacinio teismo suformuotos praktikos. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 466 128 Lt skolos priteisimo paliktina nepakeista. Savo ruožtu atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, inter alia tai, kad atsakovas neginčijo pinigų jam paskolinimo fakto, ieškovo pinigų kilmės nustatymo klausimas nesusijęs su bylos esme ir neturi teisinės reikšmės.

Dėl iš atsakovo priteistinų palūkanų

CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Atsižvelgiant į CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatytą prezumpciją, būtent atsakovui, teigiančiam, kad buvo susitarta dėl neatlygintinių paskolinių teisinių santykių, tenka pareiga įrodyti šiuos teiginius.

Pažymėtina, kad atsakovo argumentai neva dėl paskolos atlygintinumo šalys būtinai turėjo susitarti raštu ir tai expresis verbis pažymėti 2009 m. spalio 20 d. raštelyje prieštarauja jo paties dėstytiems paaiškinimais apie formalumų nesilaikymą (t. y., kad šalys nesudarinėjo pakvitavimų, pasitikėjimo viena kita ir pan.). Be to, priešingai nei teigia atsakovas, ieškovas teismo posėdyje nenurodė, kad nebuvo susitarta dėl atlygintinumo. Teismo posėdžio metu M. B. paaiškino, kad kalbėjo su atsakovu apie atlygintinumą (t. y. buvo žodinis susitarimas), tačiau nepavyko susitarti dėl konkretaus palūkanų dydžio. Pažymėtina ir tai, kad paskolos grąžinimo terminas 2009 m. spalio 20 d. skolos raštelyje nebuvo nurodytas, o CK 6.872 straipsnio 2 dalis numato, jog palūkanos mokamos kas mėnesį tik tuo atveju, jei šalys nėra susitarusios kitaip, todėl ta aplinkybė, kad ieškovas ilgą laiką nereiškė pretenzijų atsakovui dėl palūkanų mokėjimo, nepaneigia susitarimo dėl atlygintinumo. Kaip matyti iš ieškovo reikalavimo atsakovui (1 t., 7 b. l.), ieškovas, pareiškęs reikalavimą dėl paskolos, kurios grąžinimo terminas skolos raštelyje nebuvo nustatytas, grąžinimo, taip pat nurodė reikalavimą ir dėl palūkanų sumokėjimo, t. y. apie palūkanas ieškovas nurodė ne tik teismui, bet ir pagal CK 6.873 straipsnio 2 dalį atsakovui siųstame pareikalavime.

Taigi šiuo atveju atsakovui nepaneigus įstatyme nustatytos prezumpcijos dėl paskolos sutarties atlygintinumo, tačiau skolos raštelyje nesant įtvirtintai konkrečiai palūkanų normai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai taikė CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2009 m. spalio 20 d. skolos raštelyje paskolos sumos įvardintos eurais, t. y. paskola suteikta ne litais, o pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovo palūkanas, rėmėsi ieškovo pateikta Lietuvos banko skelbiama suteiktų naujų paskolų litais nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams ir jų palūkanų normų statistika (1 t., 23 b. l.), priėjo išvadą, kad iš atsakovo priteistinų palūkanų suma turėtų būti perskaičiuota pagal Lietuvos banko skelbiamos suteiktų naujų paskolų eurais nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams ir jų palūkanų normų statistikos duomenis (2t. 29 b. l.), remiantis kuriais, paskutinės paskolos dalies sumokėjimo atsakovui mėnesį (2009 m. spalio mėnesį) palūkanų norma sudarė 4,09 procentus. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistinų palūkanų suma mažintina iki 25 187,12 Eur (86 966,09 Lt).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanos nustatomos pagal vidutinę palūkanų normą, galiojusią būtent paskolos sutarties sudarymo momentu, todėl ta aplinkybė, jog ieškovas, padėjęs 135 000 Eur sumą į banką per 5 metus galbūt būtų gavęs mažesnę palūkanų sumą nei 86 966,09 Lt, savaime nereiškia, kad pagal CK normą priteisiamos iš atsakovo palūkanos laikytinos akivaizdžiai neprotingomis (lupikiškomis).

Dėl atsisakymo stabdyti bylos nagrinėjimą ir nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau ne kartą išaiškino, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; kt.). Tačiau kasacinis teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus nagrinėjamoje byloje gali nustatyti pats, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005).

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, atsakovo prašymas stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą dėl to, kad kitoje civilinėje byloje (kuri iškelta vėliau) be kitų įrodymų bus analizuojamas ir 2011 m. birželio 1 d. skolos raštelis, kuris buvo pateiktas ir šioje byloje, negali būti tenkinamas. Nagrinėjamoje byloje pateikti visi įrodymai (tarp jų ir pats 2011 m. birželio 1 d. raštelis), kurie, šalių nuomone, susiję su fizinių asmenų (M. B. ir O. Ž.) paskoliniais santykiais, todėl teismui nėra jokių kliūčių visus teisiškai reikšmingus faktus nagrinėjamoje byloje nustatyti pačiam ir taip be pagrindo nevilkinti bylos nagrinėjimo, ypač atsižvelgus į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-4907-262/2014 yra nagrinėjami santykiai tarp juridinių asmenų (UAB „Agrodetalė“ ir UAB „Mendita“ bei jos akcininko M. B.). Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei kitoje byloje teismas konstatuotų, jog 2011 m. birželio 1 d. raštelis nesusijęs su įmonių toje byloje nagrinėjamais ginčo santykiais, tai nekeistų šios nutarties ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės bei pagrįstumo, nes kaip minėta, paties atsakovo, kaip paskolos gavėjo, surašytas raštelis, nesant jokių kreditoriaus pakvitavimų, įrašų ir žymų jame, niekaip nepagrindžia skolos grąžinimo fakto. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad tarp minėtų civilinių bylų nėra tokio ryšio, dėl kurio šios bylos nagrinėjimas taptų negalimas, kol nebus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-4907-262/2014, todėl nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimo pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą.

Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kaip matyti iš įtvirtinto teisinio reguliavimo, įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau dalyvaujančių asmenų prašymas neįpareigoja teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, be to, ši teismo teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių reikia žodinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, ypač atsižvelgiant į prieitą išvadą dėl negalimumo remtis liudytojų parodymais, bei į tai, kad byloje yra visi rašytiniai įrodymai, kuriuos šalys detaliai aptarė savo procesiniuose dokumentuose, o teisė būti išklausytiems žodžiu jiems buvo suteikta pirmosios instancijos teisme (2014 m. rugsėjo 23 d. posėdis vyko beveik 4 valandas, dalyvaujant tiek ieškovui bei atsakovui asmeniškai, tiek jų atstovams), kur jie taip pat turėjo galimybę aptarti ir visus pateiktus rašytinius įrodymus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, sumažindamas ieškovui iš atsakovo priteistinų palūkanų dydį, remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Kadangi patenkinti 84 procentai ieškovo reikalavimų, ieškovui iš atsakovo priteistina 4 444,44 Lt (1 287,20 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme, suma.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo M. B. prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas bei jų dydį (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Iš ieškovo atsakovui, atsižvelgiant į ieškovo atmestų reikalavimų procentinę išraišką bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.5 punktą, nustatantį, kad už prieštaravimą dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo negali būti priteista didesnė nei 1 MMA suma, bei 8.16 punktą, numatantį, jog už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą, neturėtų būti priteista didesnė nei 0,12 MMA suma, taip pat į tai, kad atsakovo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarties buvo atmestas (todėl atsakovo patirtos išlaidos šiam skundui parengti negali būti priteisiamos), ir remiantis atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktais įrodymais (1 t., 84–88 b. l.), priteistina 179,2 Lt (51.90 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovui iš ieškovo priteistina ir 213,14 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma. Dokumentų, patvirtinančių atsakovo išlaidas advokatui apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atsakovas teismui nepateikė, todėl šios išlaidos nepriteisiamos.

Taip pat mažintina ir iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina suma, nustatant, kad atsakovas į valstybės biudžetą turi sumokėti 23,03 Lt (6.67 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. galutinį sprendimą pakeisti.

Rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovui M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 135 000 Eur (šimtą trisdešimt penkis tūkstančius eurų) skolos, 25 187,12 Eur (dvidešimt penkis tūkstančius šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus 12 ct) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-06-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 287,20 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 20 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6.67 Eur (šešis eurus 67 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Priteisti atsakovui O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 51.90 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 90 ct) patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.“

Priteisti atsakovui O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 213,14 Eur (du šimtus trylika eurų 14 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėEgidija TamošiūnienėEgidijus Žironas