- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- 2A-1551-459/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- G. J.
- Atsakovas
- V. S.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko,
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. J. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovei V. S. dėl įpareigojimo pašalinti valdymo teisės pažeidimus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę O. D. (jos teisių perėmėjus) per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis ir darbu nugriauti savavališkai pastatytą ir neįregistruotą ūkio statinį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimą indeksu 7Ilp, esantį . (duomenys neskelbtini); teismo sprendimo nevykdant, leisti šiuos darbus organizuoti ir atlikti ieškovei, o atsiradusias pastato nugriovimo išlaidas išieškoti iš atsakovės. Nurodė, kad ieškovė ir O. D. yra žemės sklypo, esančio . (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 276/509 dalys žemės sklypo, O. D. – 233/509 dalys to paties sklypo. Naudojimosi tvarka žemės sklypu nustatyta sudarant valstybinės žemės pirkimo– pardavimo sutartis. Bendrai naudotis paskirtas žemės sklypas, kurio plotas 216 kv. m, plane žymimas indeksu 1, O. D. atskirai naudotis paskirtas 88 kv. m žemės sklypo plotas, žymimas indeksu 2, ieškovei atskirai naudotis paskirtas žemės sklypo plotas, žymimas indeksu 3. Ieškovei nuosavybės teise taip pat priklauso 3/5 dalys šiame žemės sklype esančio gyvenamojo namo su veterinarinės vaistinės patalpomis, plane žymimo indeksu lA1mp, ūkio pastatas, plane žymimas indeksu 6I1 p. O. D. nuosavybės teise priklauso 4/10 dalys gyvenamojo namo, plane žymimo indeksu lAlmp. Ieškovė teigė, kad O. D. ūkinis pastatas, plane žymimas indeksu 7I1p, pastatytas 1999 m. ieškovei priklausančioje žemėje savavališkai, neturint įstatymo nustatyta tvarka išduoto leidimo, projekto ir nesant bendraturčio sutikimo. Pastatas iki ieškinio pateikimo teismui nebuvo įregistruotas ir nuosavybės teisės į jį neįteisintos. Ieškovė buvo įspėjusi O. D. minėtą statinį, kaip savavališkos statybos objektą, nugriauti, nes ieškovė sutikimo jį įteisinti nedavė, tačiau O. D. nugriauti savavališkai pastatytą statinį, esantį ieškovės žemės sklype, atsisakė. Ieškovės nuomone, atsisakymas nugriauti savavališkai pastatytą ūkinės paskirties statinį jai priklausančiame žemės sklype yra valdymo teisės pažeidimas, nes ieškovė negali laisvai naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti bei juo disponuoti savo nuožiūra. Pažymėjo, kad ūkinis pastatas užima 18 kv. m ieškovei priklausančio žemės sklypo. Kadangi iki ieškinio pateikimo teismui ūkinis pastatas nebuvo įteisintas, ieškovė prašė teismą įpareigoti atsakovę (jos teisių perėmėjus) šį statinį nugriauti, kaip savavališkai pastatytą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Plungės rajono apylinkės teismas 2017-06-12 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės G. J. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei V. S.. Konstatavo, kad ūkinio pastato, statyto O. D., statyba šalims priklausančiame žemės sklype, esant statybai leidžiančiam dokumentui, buvo galima. Pažymėjo, kad ieškovė per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą nuo statybos pradžios (1999 m. birželio mėnesio) pretenzijų atsakovei nepareiškė, todėl laikytina, jog ieškovės sutikimas atsakovei statyti ūkinį pastatą nebeprivalomas. Taip pat pažymėjo, kad O. D. ūkinį pastatą 2016-09-09 įregistravo VĮ Registrų centre, taip įteisindama ūkinio pastato statybą, buvusiai pastato savininkei aktas dėl savavališkos statybos nebuvo surašytas, todėl O. D. ūkinio pastato 7I1p statyba nelaikytina savavališka. Teismas nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į pasikeitusią bendraturčių žemės sklypo naudojimosi tvarką formuojant žemės sklypą dėl išsipirkimo, todėl tai, kad šiuo metu dėl O. D. užstatyto ūkinio pastato ieškovė negali naudotis 18 kv. m ploto žemės sklypu, nesudaro pagrindo ieškovei reikalauti nugriauti statinį. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad O. D. neturėjo teisės statyti ūkinio pastato žemės sklype, kuriame iki pastato rekonstrukcijos buvo ūkiniai pastatai, priklausę ieškovei. Teismas pažymėjo, kad pastatai pastatyti 1999 m., ūkinio pastato pastatymas ieškovei buvo žinomas, tačiau ieškovė savo pažeistas teises ėmė ginti praėjus daugiau kaip 17 metų po O. D. ūkinio pastato statybos. Taip pat pažymėjo, kad ieškovei išlieka teisė reikalauti kitokio teisių gynimo būdo, leisiančio kompensuoti galimus patiriamus nepatogumus, naudojantis jai priklausančia žemės sklypo dalimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2017-06-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-11-514/2017 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pateikė naują įrodymą spausdintas fotonuotraukas, įrodančias, jog atsakovės žemės sklype yra kitas ūkinis pastatas, ir nurodė, kad būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo pateikiant apeliacinį skundą, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo detaliai aiškinamasi, ar šis ūkinis pastatas stovi. Teigia, kad šis įrodymas yra svarbus, sprendžiant dėl būtinybės apriboti jos nuosavybės teisę, dėl proporcingumo principo taikymo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.
Šio ieškinio esmė ne tai, ar statyba savavališka ar ne, bet tai, kad pažeidžiamos ieškovės nuosavybės teisės. Teismas nepagrįstai sprendė, jog tai, kad ji dėl atsakovės užstatyto ūkinio pastato negali naudotis savo 18 kv. m ploto žemės sklypu, nelaikytina jos teisių pažeidimu, suteikiančiu teisę reikalauti nugriauti ūkinį pastatą, nes tokiu sprendimu prioritetas suteikiamas atsakovei. Tai, kad ieškovė nereiškė 17 metų pretenzijų dėl pažeistų teisių, neatima teisės žemės sklypo savininkui ginti savo teises. Atsakovei nėra objektyvios būtinybės naudotis ant jos žemės stovinčiu ūkiniu pastatu, kai gali būti naudojamas ant pačios atsakovės žemės stovintis kitas jos ūkinis pastatas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.
Plungės rajono apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė, manydama, kad statinys pastatytas savavališkai, pretenzijų per vienerių metų terminą nepareiškė, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovei ieškovės sutikimas statyti ūkinį pastatą yra nebeprivalomas. Mano, kad teismas teisingai įvertino, kad toks ieškovės prašomas taikyti jos teisių gynimo būdas, atsižvelgiant į ilgalaikę tarp šalių nusistovėjusią naudojimosi ūkiniais pastatais tvarką ir į tai, kad ūkinis pastatas šiuo metu teisėtai įregistruotas ir buvo pastatytas anksčiau, nei ieškovė tapo dalies sklypo savininke, būtų neproporcingas nustatytam jos teisių ribojimui. Atsakovės manymu, teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė, pirkdama žemę po atsakovės ūkiniu pastatu, žinojo apie jos perkamos žemės dalies apsunkinimus, suvokė, kad negalės laisvai ir be jokių apribojimų naudotis nusipirkta žemės sklypo dalimi. Nurodo, kad Plungės rajono apylinkės teismas tinkamai taikė statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus (STR 1.01.07:2010, 1.07.01:2010, STR 1.07.01:1997), tinkamai vertino įrodymų visumą, todėl padarė teisingą išvadą, kad atsakovei statybos leidimas statyti ūkinį pastatą ieškinio pateikimo dieną nebuvo privalomas. Taip pat nurodo, kad teismas tinkamai vadovavosi CPK 202 straipsnio nuostatomis, spręsdamas apie įrodymų tinkamumą, patikimumą ir įrodomąją galią.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl papildomų įrodymų pateikimo
CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Taigi ieškovas turi tinkamai vykdyti savo reikalavimų pagrindimo ir įrodinėjimo pareigą nuo pat ieškinio pareiškimo. Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė, siekdama pagrįsti savo pareikštus reikalavimus, su apeliaciniu skundu pateikė kelias sklypo fotonuotraukas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šį įrodymą, nurodydamas, kad ieškovė be svarbios priežasties nepateikė jo pirmosios instancijos teisme. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šioje byloje ieškovei nepalankų sprendimą, nelemia ieškovės teisės į papildomą įrodinėjimo procesą, t. y. teisės teikti papildomus įrodymus tam, kad pagrįstų savo reiškiamus reikalavimus. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių lygiateisiškumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei rungimosi principai (CPK 7, 12 straipsniai), todėl ieškovės pateiktas fotonuotraukas atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl valdymo teisės pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Nustatyta, kad ieškovė ir O. D. (po O. D. mirties pagal paveldėjimo teisės liudijimą turtą paveldėjo V. S. (t. 1, b. l. 121–122) buvo žemės sklypo, esančio . (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 276/509 dalys žemės sklypo, O. D. – 233/509 dalys to paties sklypo (t. 1, b. l. 10). Naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatyta 2004-03-04 sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 12–13). Bendrai naudotis paskirtas žemės sklypas, kurio plotas 216 kv. m, plane žymimas indeksu 1, O. D. atskirai naudotis paskirtas 88 kv. m žemės sklypo plotas, žymimas indeksu 2, ieškovei atskirai naudotis paskirtas žemės sklypo plotas, žymimas indeksu 3 (t. 1, b. l. 6). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 3/5 dalys šiame žemės sklype esančio gyvenamojo namo su veterinarinės vaistinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimo indeksu lA1mp, ūkio pastatas, unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini), plane žymimas indeksu 611 p, ir ūkiniai pastatai 4l1ž, 5l1ž O. D. nuosavybės teise priklausė 4/10 dalys gyvenamojo namo, unikalus Nr. . (duomenys neskelbtini), plane žymimo indeksu IAlmp, ir ūkinis pastatas, plane žymimas indeksu 7I1p (t. 1, b. l. 10). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį motyvuodamas tuo, kad O. D. ūkinio pastato 7I1p statyba nelaikytina savavališka, o tai, kad šiuo metu dėl O. D. užstatyto ūkinio pastato ieškovė negali naudotis 18 kv. m ploto žemės sklypu, nesudaro pagrindo ieškovei reikalauti nugriauti statinį, nes tai reikštų proporcingumo principo pažeidimą. Su šiais argumentais teisėjų kolegija sutinka.Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2013). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė kaip savo teisių gynimo būdą pasirinko ultima ratio priemonę – pastato nugriovimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (be kita ko, aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015). Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Kaip byloje nustatyta ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, O. D. ginčo ūkinį pastatą 2016-09-09 įregistravo VĮ Registrų centre (t. 1, b. l. 75–79), taip įteisindama ūkinio pastato statybą, todėl O. D. ūkinio pastato 7I1p statyba nelaikytina savavališka. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad O. D. ūkinis pastatas 7I1p (kurį ieškovė reikalauja nugriauti) pastatytas 1999 m., tai yra tuo pačiu metu kaip ir ieškovės ūkinis pastatas 6I1 p (t. 1, b. l. 9). Iš ieškovės pateikto projekto matyti, kad ūkinių pastatų rekonstrukcija buvo planuojama kartu, pateiktos atsakovės fotonuotraukos įrodo, kad ūkinis pastatas, nors ir susidedantis iš atskirų ūkinių pastatų (6I1 p, priklauso ieškovei G. J. ir 7I1p priklauso G. D.), buvo statomas kaip vientisas objektas, taigi darytina išvada, kad šalys buvo susitarusios dėl šių pastatų statybos. Nors apeliantė argumentuoja, kad šiuo metu dėl O. D. užstatyto ūkinio pastato ieškovė negali naudotis 18 kv. m ploto žemės sklypu, tačiau, kaip bylos duomenys patvirtina, šis ūkinis pastatas statytas 1999 metais, tai yra iki ieškovei išsiperkant valstybinę žemę. 2003-10-20 žemės sklypo ribų paženklinimo akto 8 punkte nurodyta, jog žemės sklype yra savininkui (naudotojui) nuosavybės teise priklausantys pastatai: gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Šį žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, žemės sklypo planą (t. 1, b. l. 36–37) pasirašė ne tik O. D., bet ir ieškovė G. J.. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, prieš įsigydama žemės sklypą iš valstybės, žinojo, kad jos išperkama dalis žemės sklypo užstatyta O. D. ūkiniu pastatu, taigi turėjo suprasti, kad negalės laisvai ir be jokių apribojimų naudotis nusipirkta žeme. Kadangi šalims įsigyjant valstybinę žemę žemės sklypas nebuvo suformuotas pagal statinių naudotojus, nebuvo atsižvelgta į kiekvienam bendraturčiui priklausančią statinio dalį, nebuvo suformuotas žemės sklypas kiekvienam statiniui eksploatuoti, O. D. (V. S.) ūkinis pastatas liko ant ieškovei priklausančios žemės sklypo dalies. Todėl atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant nustatytoms aplinkybėms dėl ūkinio pastato pastatymo iki ieškovei įsigyjant žemės sklypą, faktas, jog O. D. ūkinis pastatas yra ant šiuo metu ieškovei priklausančios žemės sklypo dalies, nelaikytinas ieškovės teisių pažeidimu, suteikiančiu ieškovei teisę reikalauti nugriauti ūkinį pastatą dėl to, kad ieškovė negali tinkamai įgyvendinti savo kaip žemės sklypo savininkės teisių. Nors apeliantė nurodo, kad atsakovei nėra objektyvios būtinybės naudotis ant jos žemės stovinčiu ūkiniu pastatu, kai gali būti naudojamas ant pačios atsakovės žemės stovintis kitas jos ūkinis pastatas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tai, kad atsakovė turi galimybę naudotis kitais ūkiniais pastatais, o ta aplinkybė, kad atsakovei priklausančio pastato nugriovimas nelaikytinas proporcinga priemone ieškovei ginti savo teises į dalį sklypo, ant kurio stovi atsakovei priklausantis ūkinis pastatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai situacijai, kai dalis atsakovės pastato yra ieškovei priklausančiame žemės sklype, ieškovė, manydama, kad jos teisės pažeistos, turi teisę naudotis kitais įstatymuose įtvirtintais pažeistų teisių gynybos būdais (CK 1.138 straipsnis). Kiti apeliantės argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kadangi atsakovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinėje instancijoje atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.