- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- 2A-207-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01068-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Rasa Gudžiūnienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- "Kauno grūdai"
- Kategorijos
- 2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
- 2.6.8.9Sutarčių vykdymas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1166-896/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Kauno grūdai“ ieškinyje, pareikštame dokumentinio proceso tvarka, prašė iš atsakovo R. B. priteisti 44 769,76 Eur skolos, 358,4 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 601 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Ieškovė nurodė, kad atsakovas su ieškove neatsiskaito pagal 2016 m. lapkričio 4 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą KGP Nr. 0157749 už iš ieškovės įsigytas prekes (trąšas).
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 3 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – iš atsakovo priteisė 44 769,76 Eur skolos, 358,4 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (45 128,16 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 601 Eur žyminio mokesčio.
3. Atsakovas prieštaravimuose teismo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. preliminarų sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad prekes (trąšas) iš ieškovės įsigyja Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4812, sudarytos prisijungimo būdu, pagrindu (toliau – ir Augalininkystės sutartis ar sutartis). Atsakovo teigimu, pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką atsakovas už gautas trąšas atsiskaitydavo grūdais pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutartis. 2017 m. dėl force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių atsakovas neturėjo galimybės atsiskaityti su ieškove.
4. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė nepriteisti palūkanų, nes prievolė neįvykdyta dėl žuvusio derliaus, taip pat atidėti teismo sprendimo įvykdymą šešiems mėnesiams. Nurodė, kad šiuo metu atsakovas neturi lėšų atsiskaityti su ieškove, o tuo atveju, jei sprendimas būtų vykdomas priverstinai, atsakovas patirtų didelių nuostolių.
Atsiliepimas
5. Ieškovė atsiliepime į atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo nurodė, kad Augalininkystės sutarties sudarymo metu atsakovas turėjo galimybę derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat pažymėjo, kad sutartyje numatyti alternatyvūs prievolės įvykdymo būdai, todėl atsakovas, neturėdamas galimybės atsiskaityti grūdais, galėjo (turėjo) prievolę įvykdyti pinigais. Ieškovės teigimu, atsakovo nurodytos derliaus žuvimo aplinkybės nelaikytinos force majeure (nenugalima jėga). Be to, ieškovė nesutiko su atsakovo prašymu atidėti teismo sprendimo vykdymą šešiems mėnesiams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 17 d. galutiniu sprendimu: 1) preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, ieškinį tenkino – iš atsakovo ieškovei priteisė 44 769,76 Eur skolos, 358,4 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (45 128,16 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 601 Eur žyminio mokesčio; 2) netenkino atsakovo prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo šešių mėnesių laikotarpiui.
7. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 5 d. šalys sudarė Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4812, kurios pagrindu atsakovas iš ieškovės pirko trąšas. 2016 m. lapkričio 4 d. ieškovė atsakovui išrašė PVM sąskaitą faktūrą KGP Nr.0157749, pagal kurią atsakovas pirko prekių (trąšų) už 44 770 Eur. Už pirktas prekes atsakovas turėjo atsiskaityti iki 2017 m. spalio 1 d.
8. Teismas pažymėjo, kad Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutarties 5.2 papunktyje, kuriame įtvirtinta, kad „už prekes pirkėjas apmoka: mokėjimo pavedimu, debetiniu pavedimu, grynais, įnešant į pardavėjo kasą arba padengdamas susidariusią skolą už prekes grūdais (atitinkamą pabraukti) “ šalys susitarė dėl apmokėjimo už prekes. Teismas nurodė, kad šiame sutarties punkte numatyti keturi alternatyvūs atsiskaitymo už prekes būdai: 1) mokėjimo pavedimas; 2) debetinis pavedimas; 3) grynieji, įnešant į pardavėjo kasą; 4) skolos padengimas grūdais. Tai, kad sutartyje nėra pabrauktas nė vienas iš atsiskaitymo būdų, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl visų keturių atsiskaitymo būdų, jie neturi prioriteto vienas kito atžvilgiu, visi yra tinkami tiek ieškovei, tiek atsakovui.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentą, jog tarp šalių yra susiklosčiusi praktika, jog atsakovas su ieškove atsiskaito tik grūdais, paneigia į bylą pateikti išrašai iš sąskaitų, patvirtinantys, kad atsakovas ieškovei yra mokėjęs ir grynaisiais. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl sutarties aiškinimo ir tarp šalių susiklosčiusios praktikos.
10. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą aplinkybę, jog šalys susitarė dėl keturių alternatyvių atsiskaitymo pagal sutartį būdų, konstatavo, kad, sprendžiant klausimą dėl atsakovo sutartinės atsakomybės, teisiškai nereikšmingi yra atsakovo argumentai dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, nes atsakovas turėjo pareigą atsiskaityti bet kuriuo iš sutartyje numatytų būdų.
11. Teismas atmetė atsakovo prašymą nepriteisti palūkanų, nurodydamas, kad abi šalys yra verslo subjektai, kurių tikslas – gauti pelną. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovas yra ūkininkas, nereiškia, kad jis yra silpnesnioji sandorio šalis ir kad jam turėtų būti taikoma ribota civilinė atsakomybė.
12. Teismas netenkino atsakovo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą šešių mėnesių laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas, būdami verslininkais, yra suinteresuoti kuo greičiau gauti pajamas. Be to, teismas, įvertinęs bylos duomenis ir atsakovo (jo atstovo) paaiškinimus, nenustatė pagrindo spręsti, kad atsakovo derliaus nenuėmimas būtų priežastiniu ryšiu susijęs su atsakovo galimybių atsiskaityti su ieškove nebuvimu. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad atsakovas, nusipirkęs trąšas, jas pasidalijo su sūnumi, t. y. dalį trąšų pirko ne savo poreikiams. Tai, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas savo rizika prisiėmė prievolę, todėl nėra pagrindo atidėti jos vykdymo.
13. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, atstovaujamas advokato, prašymo atidėti sprendimo vykdymą negrindė jokiais atsakovo turtinę padėtį patvirtinančiais įrodymais, pvz., duomenimis apie turimą turtą, santaupas, atsargų likučius ir pan., t. y. atsakovas neįrodė savo sunkios turtinės padėties ir kad atsisakymas atidėti teismo sprendimo vykdymą lems sunkias pasekmes. Be to, teismo vertinimu, siekdamas įvykdyti prievolę atsakovas gali naudotis kitais lėšų gavimo būdais, pvz., gauti paskolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Apeliaciniame skunde atsakovas R. B. teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. galutinį sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė išimtinai remdamasis ieškovės pateiktais įrodymais, neatsižvelgdamas į atsakovo argumentus dėl vyravusios šalių praktikos prievoles pagal sutartį vykdyti po derliaus nuėmimo. Sprendimo priėmimas nevertinant įrodymų viseto suponuoja išvadą dėl įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo.
14.2. Teismas nepagrįstai apsiribojo tik pažodiniu šalių sudarytos sutarties aiškinimu, neatsižvelgė nei į sutarties tikslą, nei į jos vykdymo aplinkybes, nei į atsakovo veiklos (žemdirbystės) specifiką, nenustatė ir nevertino aplinkybių, susijusių su derliaus užauginimo procesu bei galimybe atsakovui iš savo veiklos gauti pajamas, nors būtent jos patvirtina, kad pagal šalių sudarytos sutarties vykdymo praktiką už prekes būdavo atsiskaitoma tik po derliaus nuėmimo – natūra arba piniginėmis lėšomis, gautomis realizavus nuimtą derlių. Atitinkamai, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi atsakovo argumentai dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Tik gavęs pajamų iš žemdirbystės veiklos atsakovas turi galimybę vykdyti sutartines prievoles.
14.3. Atsakovo į bylą pateiktas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus raštas Nr. Ž-SD-151 yra pakankamas įrodymas išvadai, kad dėl susidariusių aplinkybių (blogų oro sąlygų) atsakovas objektyviai negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovei, padaryti.
14.4. Apeliantas vykdė veiklą, siekė užauginti derlių, panaudojo tam iš ieškovės įsigytas trąšas, tačiau ginčo sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, kad dėl gamtinių sąlygų nebus galimybės užauginti ir nuimti derlių. Gamtinių sąlygų apeliantas neturėjo galimybių kontroliuoti, jis sutartimi nebuvo prisiėmęs šių aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Teismas visiškai neanalizavo šio nenugalimos jėgos aplinkybių aspekto (galėjimo numatyti), todėl priėmė nemotyvuotą teismo sprendimą.
14.5. Skundžiamas teismo galutinis sprendimas prieštarauja suformuotai kasacinio teismo praktikai force majeure (nenugalimos jėgos) bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2004).
Atsiliepimas
15. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno grūdai“ teismo prašo skundžiamą galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Ieškovės reikalavimas byloje reiškiamas ne dėl atsakovo nepristatytų grūdų, o dėl neapmokėtos sąskaitos už atsakovo iš ieškovės įsigytas trąšas Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.
15.2. Priešingai nei nurodo apeliantas, tiek iš šalių praktikos, tiek iš Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutarties akivaizdu, kad šalys yra susitarusios dėl alternatyvių skolos grąžinimo būdų ir kiekvienas iš jų ieškovei yra tinkamas. Sutarties sąlygos yra aiškios, šalių teisės ir pareigos yra aiškiai nurodytos sutartyje ir dėl jų ginčo nėra, todėl atsakovas privalo vykdyti sutartį joje nurodytomis sąlygomis ir tvarka.
15.3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Apeliantas, turėdamas pareigą, pats tinkamai nepagrindė savo byloje įrodinėjamos pozicijos dėl kitokio šalių sudarytos sutarties nuostatų aiškinimo ir susiklosčiusios šalių praktikos, nors tam turėjo pakankamai laiko (byla buvo nagrinėjama dviejuose žodiniuose teismo posėdžiuose).
15.4. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai analizavo ir ištyrė sutarties nuostatas bei šalių bendradarbiavimo aplinkybes, vertino jų reikšmę. Be to, šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį, teismas pagrįstai prioritetą suteikė pažodiniam sutarties teksto aiškinimui.
Šalies argumentai
15.5. Apeliantas skundą grindžia kitokiomis aplinkybėmis, nei buvo nurodomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas įrodinėjo, kad už prekes visuomet atsiskaitydavo tik grūdais. Ieškovei į bylą pateikus tai paneigiančius įrodymus (išrašus iš banko sąskaitų), apeliaciniame skunde atsakovas jau nurodo kitokią neva tarp šalių vyravusią atsiskaitymo už prekes (trąšas) praktiką. Tai patvirtina nesąžiningą atsakovo siekį išvengti prievolės ieškovei vykdymo.
Atsiliepimas
15.6. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, kad neatsiskaitymo su ieškove priežastis yra nenupjautas grūdų derlius. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų yra akivaizdu, jog atsakovas negalėtų padengti skolos ieškovei iš gautinų pajamų už grūdus. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad atsakovas neprarado viso grūdų derliaus, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais.
15.7. Tuo atveju, jei apeliantas negali su ieškove atsiskaityti grūdais dėl įvykusių force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių, jis turi (gali) atsiskaityti su ieškove pinigais. Atsižvelgiant į tai, teisiškai nereikšmingais laikytini apelianto argumentai, susiję su nenugalimos jėgos aplinkybėmis.
15.8. Atsakovas neįrodė nenugalimos jėgos buvimo aplinkybių. Atsakovo į bylą pateikti įrodymai (Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2017 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. LG-753, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus 2017 m. spalio 10 d. raštas dėl nenupjautų javų kiekio Nr. Z-SD-151) patvirtina priešingą išvadą, t. y. kad atsakovas turėjo galimybę įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, o jų neįvykdė ne dėl force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių, o dėl kitų priežasčių.
15.9. Atsakovas nei iki prievolės įvykdymo termino pabaigos, nei iškart po jo nesikreipė į ieškovę ir neinformavo dėl negalimumo įvykdyti sutartį. Tokiu būdu atsakovas pažeidė sutarties šalies pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnio 2, 3 dalys).
15.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje didelis kritulių kiekis nevertintinas kaip netikėtas ir nenuspėjamas reiškinys, ypač asmeniui, kurio profesinė veikla yra ūkininkavimas ir kuris šia veikla verčiasi ne vienerius metus. Taigi, atsakovas galėjo ir turėjo protingai numatyti, kad dėl nepalankių oro sąlygų derlius gali žūti ir kad tokiu atveju jis negalės atsiskaityti su ieškove.
15.11. Finansinių galimybių atsiskaityti su ieškove nebuvimas taip pat nelaikytas force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybe.
15.12. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime plačiai nepasisakė dėl nenugalimos jėgos (ne)buvimo aplinkybių, nereiškia, kad šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo proceso metu nebuvo nagrinėjamos ir vertinamos.
15.13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą šešių mėnesių laikotarpiui. Ieškovei iš atsakovo priteistos sumos išdėstymas būtų akivaizdžiai neproporcingas ir pažeistų ieškovės teises ir teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo, kuriuo paliktas nepakeistas teismo priimtas preliminarus sprendimas byloje dėl skolos ir palūkanų iš atsakovo (apelianto) ieškovei priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje netinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo teismo galutinio sprendimo turinį, taip pat apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija.
19. Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad ieškovę AB „Kauno grūdai“ ir atsakovą siejo sutartiniai teisiniai santykiai pagal šalių 2015 m. kovo 5 d. sudarytą Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4812, kuria pardavėja AB „Kauno grūdai“ įsipareigojo parduoti pirkėjui R. B. trąšas, augalų apsaugos priemones ir kitas augalininkystės prekes, o pirkėjas R. B. – šias prekes priimti ir sumokėti už jas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (sutarties 1.1 papunktis). Sutarties 5.1 papunktyje šalys sulygo, kad už prekes pirkėjas sumoka PVM sąskaitose faktūrose nurodytais terminais. Pagal sutarties 5.2 papunktį už prekes pirkėjas apmoka: mokėjimo pavedimu, debetiniu pavedimu, grynaisiais, įnešant į pardavėjo kasą, arba padengdamas susidariusią skolą už prekes grūdais, nurodant atitinkamą būdą pabraukti. Kai skola už prekes dengiama grūdais, grūdų kiekis, kaina ir mokėtina suma nustatomi grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje. Pasirašydamos šią sutartį šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitaria, kad pirkėjui pardavus grūdus pardavėjui, pastarasis turi teisę vienašališkai atlikti įskaitymą pagal šią sutartį ir grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra suėję atsiskaitymo terminai pagal šią sutartį ir grūdų pirkimo–pardavimo sutartį.
20. Į bylą pateikta 2016 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0157749 patvirtina, kad atsakovas Augalininkystės sutarties pagrindu iš ieškovės įsigijo 185 t trąšų už 44 770 Eur sumą, kuri turėjo būti sumokėta iki 2017 m. spalio 1 d. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas vykdė bendradarbiavimą ir grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, jomis atsakovas įsipareigojo pateikti, o ieškovė nupirkti grūdus. Visose į bylą pateiktose tokio pobūdžio sutartyse (jų yra trys – 2014 m. lapkričio 10 d., 2016 m. kovo 15 d., m. vasario 14 d.) šalys sulygo grūdų kiekį, pristatymo terminą, kainą, o sutarčių punkte, reglamentuojančiame atsiskaitymo tvarką, sulygtas atsiskaitymas ne tik pinigais, bet ir įskaitymu tuo atveju, jei pardavėjas (atsakovas) būtų skolingas pirkėjai (ieškovei) pagal šias sutartis ir (ar) kitus šalių sudarytus sandorius. Taigi, iš esmės šalių sudarytų ir vykdytų sutarčių nuostatos dėl atsiskaitymo už prekes neprieštaravo viena kitai.
21. Ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu dėl 44 769,76 Eur skolos pagal 2016 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0157749 ir palūkanų priteisimo, tarp šalių ginčo dėl to, kad atsakovas iš ieškovės yra įsigijęs atitinkamą kiekį trąšų ir už jas neatsiskaitęs pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, nekilo (apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo neneigiantis prievolės atsiskaityti už gautas trąšas). Tačiau atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad pagal šalių bendradarbiavimo praktiką, už įsigytas prekes (trąšas) Augalininkystės sutarties pagrindu būdavo atsiskaitoma grūdais po derliaus nuėmimo, todėl ieškovė nepagrįstai atsakovui pareiškė piniginį reikalavimą byloje. Savo ruožtu dėl įvykusių force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių (iškritusio didelio kritulių kiekio), kurios įrodinėtos Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2017 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. LG-753 bei Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2017 m. spalio 10 d. raštu Nr. Ž-SD-151 dėl nenupjautų javų kiekio, atsakovas teigia negalėjęs tinkamai įvykdyti šalių 2017 m. vasario 14 d. sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties (pagal ją, terminas grūdams pateikti – 2017 m. rugsėjo 30 d.) ir dėl to įskaitymo būdu atsiskaityti su ieškove pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, palikdamas preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovo ieškovei priteista skola už parduotas trąšas, nepakeistą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo, sutarčių aiškinimo taisykles. Šie skundo argumentai teisėjų kolegijos atmestini kaip nepagrįsti.
22. Sutarčių aiškinimui reikšmingos taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių nuostatų, yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).
23. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).
24. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018).
25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje būtų netinkamai aiškinęs Augalininkystės sutarties 5.2 papunktį, kuriame šalių sulygta apmokėjimo už prekes tvarka (žr. į šios nutarties 19 punktą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutarties 5.2 papunktyje aiškiai įvardyta, kokiais būdais galima atsiskaityti už įsigytas prekes, t. y.: mokėjimo pavedimu, debetiniu pavedimu, grynaisiais, grūdais, o iš šios nuostatos turinio, jos gramatinės konstrukcijos nėra pagrindo spręsti, kad šalys būtų susitarusios dėl konkretaus atsiskaitymo už įsigytas prekes būdo (tik grūdais), tvarkos (tik po atitinkamo derliaus nuėmimo), ar, kad atsakovo pareigai tinkamai ir laiku (konkrečioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu) atsiskaityti su ieškove įtakos turėtų atitinkamo derliaus rezultatai. Išvadą dėl sutartyje įtvirtintų alternatyvių atsiskaitymo būdų ir tvarkos patvirtina ne tik šios sutarties nuostatos lingvistinis aiškinimas (nė vienam iš joje įvardytų atsiskaitymo būdų nesuteiktas prioritetas, nurodoma, kokia tvarka būtų vykdomas atsiskaitymas grūdais, jei toks atsiskaitymo būdas už prekes būtų pasirinktas), bet ir kitos sutarties nuostatos, jų visuma (pvz., sutarties 5 punkte, kuriame įtvirtintos apmokėjimo už prekes nuostatos, šalių sulygti ir atvejai, kuomet pardavėja (ieškovė) turi teisę gauti prievolės įvykdymą anksčiau termino (5.4 papunktis), ar, suėjus atsiskaitymo už prekes terminui, pardavėjo teisė nurašyti pirkėjo mokėtiną sumą iš pirkėjo sąskaitų (5.10 papunktis). Akivaizdu, kad šių sutartinių nuostatų realus taikymas nebūtų įmanomas, jei šalys būtų sulygusios atsiskaitymą tik grūdais (ar pinigais, pardavus grūdus – kaip nurodoma apeliaciniame skunde) po konkretaus derliaus nuėmimo ir (ar) priklausomai nuo rezultatų. Šiai apelianto gynybinei pozicijai prieštarauja tiek verslo logika, tiek ir sutarties 5.1 papunktis, kuriame atsiskaitymo už suteiktas prekes terminas siejamas ne su konkrečiu įvykiu (derliaus nuėmimu), bet su PVM sąskaitoje faktūroje nurodytu terminu, taip pat 3.2 papunktis, kuriame įtvirtinta, kad prekių kainos nustatytos su sąlyga, jog už jas pirkėjas sumokės sutartyje nustatytu terminu. Aplinkybė, kad ginčo PVM sąskaitoje faktūroje numatytas pakankamai ilgas atsiskaitymo terminas, o iki jo pabaigos atsakovas buvo prisiėmęs prievolę ieškovei pateikti atitinkamą kiekį grūdų pagal 2017 m. vasario 14 d. šalių sudarytą grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios neįvykdė dėl atsakovo įrodinėjamos nenugalimos jėgos, negali būti aiškinama kaip paneigianti atsakovo pareigą tinkamai ir laiku vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal aukščiau aptartas Augalininkystės sutarties nuostatas.
26. Toks sutarties nuostatų, įtvirtinančių atsiskaitymo tvarką, aiškinimas atitinka ir kitas bylos duomenų pagrindu nustatytas šalių bendradarbiavimo aplinkybes. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagal šalių sudarytą Augalininkystės sutartį atsiskaitymai už parduotas prekes buvo vykdomi ne tik grūdais, bet ir kitais sutarties 5.2 papunktyje įtvirtintais būdais (mokėjimo pavedimais). Priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų ir (ar) duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad šalys buvo susitarusios atsiskaitymus pagal sutartį vykdyti grūdais (ar pinigais, pardavus grūdus) po derliaus nuėmimo ir (ar) priklausomai nuo jo rezultatų, atsakovas į bylą nepateikė, neįrodė, kad prastas derlius, jo žuvimas ir panašios aplinkybės, turėtų įtakos sutartinei pareigai atsiskaityti su ieškove, t. y. šalintų jo prievolę apmokėti ginčo PVM sąskaitą faktūrą, todėl sutikti su atsakovo pozicija, kad ieškovė, suėjus PVM sąskaitoje faktūroje, išrašytoje Augalininkystės sutarties pagrindu, nustatytam jos apmokėjimo terminui, negali iš atsakovo reikalauti prievolę įvykdyti pinigais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, taip pat nustačius, kad šalys Augalininkystės sutartimi buvo sulygusios alternatyvius atsiskaitymo už suteiktas prekes (trąšas) būdus (tarp jų – ir atsiskaitymą pinigais), kurie, šalių susitarimu, turėjo būti įvykdyti per PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą terminą, jo nesiejant su konkrečiu atsiskaitymo būdu ar pinigų gavimo šaltiniu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nei atsakovo veiklos specifikos, nei derliaus užauginimo proceso, nei atsakovo įrodinėtinų force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių nevertino kaip teisiškai reikšmingų ginčo situacijoje dėl skolos pagal Augalininkystės sutartį ir jos pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą priteisimo ir dėl jų sprendime nepasisakė. Dėl nurodytų motyvų plačiau šiais aspektais nepasisakytina ir apeliacinėje instancijoje.
27. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto skunde nurodytu argumentu dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai paskirstęs įrodinėjimo pareigą šalims, nepagrįstai ribojęs atsakovo galimybę pagrįsti savo poziciją byloje, netinkamai atskleidęs į bylą pateiktų rašytinių įrodymų turinį, galutinį sprendimą priėmęs nesant byloje pakankamai duomenų atitinkamoms išvadoms padaryti. Tai, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu priimtu jam nepalankiu teismo procesiniu sprendimu, savaime nepatvirtina jo neteisėtumo ar nepagrįstumo, nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.
28. Kaip nustatyta byloje, apeliantas neneigė savo prievolės atsiskaityti pagal ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, tačiau nurodė, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių jis neturi galimybės padengti turimą įsiskolinimą, todėl, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašė atidėti teismo sprendimo įvykdymą šešiems mėnesiams. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliantas laikė, jog šešių mėnesių terminas yra pakankamas aplinkybėms, kliudžiusioms jam tinkamai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, pašalinti ir atsiskaityti su ieškove, tačiau iki bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje pradžios į bylą nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys, kad atsakovas būtų geranoriškai įvykdęs prievolę, kurios iš esmės net neginčija, nors nuo skundžiamo teismo galutinio sprendimo priėmimo (2018 m. balandžio 17 d.), kuriuo toks procesinis prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas, iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dienos (2019 m. kovo 19 d.) praėjo beveik metai. Tai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas pareigos atsiskaityti su ieškove už įsigytas trąšas nevykdė ne dėl skirtingo sutarties nuostatų ir šalių bendradarbiavimo praktikos interpretavimo ir (ar) jo įrodinėtinų force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių, bet dėl kitų priežasčių.
29. CK įtvirtinta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Analogiško pobūdžio nuostatos dėl pareigos šalims vykdyti sutartis tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis, įtvirtintos ir CK 6.200 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nesivadovavo šiais sutarčių vykdymo principais, nes, iš ieškovės įsigijęs prekių (trąšų), ne tik už jas neatsiskaitė per PVM sąskaitoje faktūroje nustatytą terminą, tačiau ir į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buvo kreipęsis į ieškovę, paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių atsakovas, jo teigimu, negalėjo tinkamai ir laiku įvykdyti prievolės (jos nurodytos tik atsakovo procesiniuose dokumentuose). Kaip minėta, byloje taip pat nėra duomenų, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dienos atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove, nepaisant to, kad nuo pareigos apmokėti PVM sąskaitą faktūrą dienos (2017 m. spalio 1 d.) iki šio momento yra praėję daugiau kaip pusantrų metų. Atsižvelgiant į tai, taip pat remiantis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis ir teisiniais motyvais, konstatuotina, kad ieškovė, suėjus prievolės įvykdymo terminui ir atsakovui neatsiskaičius pagal PVM sąskaitą faktūrą, turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, o pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą – tokius ieškovės reikalavimus tenkinti.
30. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90, Van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Iš skundžiamo teismo galutinio sprendimo turinio yra visiškai aišku, kodėl teismas išsprendė ginčą būtent taip, teismo išvados yra grindžiamos pakankamais argumentais bei motyvais. Atsižvelgiant į tai, taip pat nenustačius pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs sutarčių aiškinimo, įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, skundžiamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, patikslinant tik jo rezoliucinę dalį pagal CPK 430 straipsnio 6 dalies reikalavimus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. galutinį sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, rezoliucinę jo dalį išdėstant taip:
„Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovo R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei „Kauno grūdai“ (j. a. k. 133818917) priteista 44 769,76 Eur skolos, 358,4 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (45 128,16 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 601 Eur sumokėto žyminio mokesčio, palikti nepakeistą.
Netenkinti atsakovo prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo šešių mėnesių laikotarpiui“.