Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Betosta“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Betosta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Betosta“ (toliau – ir pareiškėjas) prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) patarėjo–vyriausiojo darbo inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2020 m. kovo 10 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13691 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. VDI vyriausiasis darbo inspektorius 2020 m. kovo 4 d. surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą MB „Betosta“, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas (DK 42 str. 1, 2 bei 4 d. ir 43 str. 1 d.), taip pat nurodė, kad už minėtą veiką atsakomybę numato Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 d. 3 punktas. Nutarimu pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė nurodytas minėtas teisės normas ir skyrė pareiškėjui už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį baudą, iš viso 3 472 Eur. Pareiškėjas akcentavo, kad skaičiais parašyta suma neatitinka žodžiais įvardintos sumos (suma žodžiai – 3 072 Eur) baudą.

2.2. Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes: Nutarimu pažeistas teisės principas, draudžiantis bausti du kartus už tą patį; Nutarimu paskirta nuobauda pažeidžia konstitucinį proporcingumo principą; Nutarimu pareiškėjui buvo skirtos iš viso 4 baudos, todėl pažeista Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 32 straipsnio 4 dalis; Nutarimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą, gero viešojo administravimo principą.

2.3. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kurios tikslas yra užkirsti kelią dvigubam asmens nubaudimui už tą patį. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis pirmenybę teikę ANK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) nuostatoms, todėl, nubaudus pareiškėją pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nuobauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnį negalėjo būti skiriama. ANK yra reglamentuota administracinė atsakomybė ne tik fiziniams, bet tam tikrais atvejais ir juridiniams asmenims. Atsižvelgiant į tai, ar veiką padarė fizinis, ar juridinis asmuo ANK yra numatyti diferencijuoti nuobaudų dydžiai.

2.4. Juridinio asmens atsakomybės pagal ANK specifika yra ta, kad už juridinio asmens padarytą veiką nuobauda yra skiriama to juridinio asmens vadovui. Direktorius yra vienasmenis pareiškėjos valdymo organas. 2019 m. kovo 20 d. nutarimu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai pripažino, kad pareiškėjas, 2019 m. vasario 4 d. leisdamas darbuotojams V. P. ((duomenys neskelbtini) pilietis), A. J., Y. S., S. P. ((duomenys neskelbtini) piliečiai) dirbti nelegaliai, pažeidė ANK 95 straipsnio 1 dalį ir už tai skyrė pareiškėjo direktoriui Š. Š. administracinę nuobaudą – 1 000 Eur baudą. ANK 95 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už nelegalų darbą ir darbdavys nagrinėjamu atveju yra pareiškėjas, o ne jo direktorius, be to, per direktorių Š. Š. veikia pareiškėjas, todėl direktorius Š. Š. negalėtų būti laikomas pažeidėju pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (pažeidėju buvo pareiškėjas). Teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, pareiškėjo administracinės atsakomybės už minėtą veiką klausimas yra galutinai išspręstas, todėl nebegalėjo būti iš naujo atliekamas tyrimas dėl šios veikos ir juo labiau negalėjo būti skiriama naujų nuobaudų už tą veiką pareiškėjui.

2.5. Nutarimas reiškia pareiškėjo nubaudimą antrą kartą už tą patį pažeidimą, todėl Nutarimu buvo pažeistas teisės principas, nustatantis, kad niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą patį bei jį atspindinti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, o tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti Nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

2.6. Skaičiais baudos bendras dydis Nutarime įvardintas kaip 3 472,00 Eur, tačiau žodžiais nurodyta kita suma ?– 3 072 Eur. Tai yra akivaizdus Nutarimo trūkumas (pažeidimas), nes dėl to nėra aišku kokia bauda skirta pareiškėjui. Kadangi esant neatitikimui tarp skaitinės reikšmės ir sumos įvardijimo žodžiais yra įprasta pirmenybę teikti žodinei išraiškai, be to, kadangi visos abejonės yra aiškintinos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, turėtų būti laikoma, kad pareiškėjui Nutarimu paskirtos baudos bendra suma yra 3 072 Eur.

2.7. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui už vieną pažeidimą yra skirtos net keturios baudos – po baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį darbuotoją, todėl buvo pažeistos ANK 32 straipsnio 4 dalies nuostatos. Visi jie buvo nustatyti nelegaliai dirbę tą pačią dieną ir pačiame nutarime yra pagrįstai konstatuota, kad tai yra vienas pažeidimas, todėl VDI galėjo skirti ne daugiau nei vieną baudą.

3. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. VDI atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Š. Š., būdamas pareiškėjui atstovaujančiu asmeniu, įmonės vadovu, 2019 m. vasario 14 d. statybvietėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas leido dirbti nelegaliai, pareiškėjo naudai, (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P. ir (duomenys neskelbtini) piliečiams A. J., Y. S., S. P. (įsiteisėjęs 2019 m. kovo 20 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-677-738/2019).

4.2. Nutarimu MB „Betosta“ skirta minimali bauda už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį 3472 Eur (4x868 Eur) bauda. Su Nutarimu pareiškėjo atstovas Š. Š. susipažino pasirašytinai, dėl skirtos baudos dydžio klausimų ir neaiškumų nekilo. VDI buvo pastebėtas netikslumas Nutarime dėl skirtos baudos dydžio išraiškos skaičiais – 3 472 Eur ir žodinės išraiškos – (trijų tūkstančių septyniasdešimt dviejų). VDI 2020 m. balandžio 17 d. raštu Nr. SD-2-5023 „Dėl netikslumo nutarime Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui (NUĮPBJ 13691)“ pareiškėjo direktorių Š. Š. informavo: esant neatitikimui tarp baudos išraiškos skaičiais ir įvardintos sumos žodžiais, patiksliname, kad nutarimu skirtos baudos dydis yra 3 472 (trys tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt du) Eur. Neatitikimas tarp skirtos baudos išraiškos skaičiais ir įvardintos sumos žodžiais turėtų būti vertinamas kaip netikslumas.

4.3. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 292¹ straipsnį. Ekonominės sankcijos, kurios yra skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme.

4.4. Atsakovas vadovavosi bendra taisykle, kad būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant ekonomines sankcijas.

4.5. Pareiškėjas administracinėn atsakomybėn pagal Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą patrauktas pagrįstai, nuobauda pareiškėjui skirta sankcijos ribose.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo MB „Betosta“ skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčo dalykas – Nutarimo pagrįstumas ir teisėtumas.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas.

8.1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-677-738/2019 Š. Š. už ANK 95 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskyrė minimalią įstatyme numatytą 1 000 Eur dydžio baudą, šis nutarimas įsiteisėjo.

8.2. 2020 m. kovo 4 d. VDI surašė Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 0846-0005, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis įsiteisėjusiu 2019 m. kovo 20 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-677-738/2019, kuriame konstatuota, kad Š. Š., būdamas MB „Betosta“ atstovaujančiu asmeniu, įmonės vadovu, 2019 m. vasario 14 d. 12.35 val. statybvietėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, leido dirbti nelegaliai, MB „Betosta“ naudai (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P. ir (duomenys neskelbtini) piliečiams A. J., Y. S., S. P..

8.3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai nutarime konstatavo, kad MB „Betosta“ atstovaujantis asmuo (įmonės vadovas Š. Š.), darbuotojams leido dirbti, ne vėliau kaip prieš darbo pradžią su jais nesudaręs rašytinių darbo sutarčių, ir apie jų valstybinio socialinio draudimo pradžią ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento nepateikė duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Š. Š., atlikdamas įmonės vadovo funkcijas, neužtikrino, kad visi MB „Betosta“dirbantys darbuotojai dirbtų įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Šiais veiksmais MB „Betosta“, būdamas darbdaviu, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir DK 42 straipsnio 1, 2, 4 dalių ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

8.4. Nutarimu, kuriuo MB „Betosta“, atstovaujamai direktoriaus Š. Š., už pažeidimo, numatyto Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte, padarymą buvo paskirta 3 472 Eur bauda.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, todėl pareiškėjo direktorius (šioje byloje pareiškėjos atstovas) nelegaliai įdarbino 4 asmenis ir veikė kaip MB „Betosta“ atstovaujantis asmuo. Dėl šių aplinkybių ginčas iš esmės baigtas, nes Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutarimas įsiteisėjo.

10. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad Nutarimas pažeidžia non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą, teismas apžvelgė Užimtumo įstatymo nuostatas (1 str. 1 d., 2 d. 4 p., 56 str. 1 d.), Darbo kodekso nuostatas (42 str. 1 d. ir 2 d.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

11. Teismas pažymėjo, kad MB „Betosta“ vadovas yra Š. Š., taigi, šiuo atveju ir pareiškėjo (darbdavio) oficialus atstovas, juridinio asmens valdymo organas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.81 str., DK 21 str.). Bendrosios kompetencijos teismas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad Š. Š., būdamas MB „Betosta“ atstovaujančiu asmeniu, įmonės vadovu, 2019 m. vasario 14 d. 12.35 val. statybvietėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, leido dirbti nelegaliai, įmonės naudai (duomenys neskelbtini) piliečiui V. P. ir (duomenys neskelbtini) piliečiams A. J., Y. S., S. P., dėl ko jo atžvilgiu taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas).

12. Teismas konstatavo, kad Įstatymo 56 straipsnio, ANK, DK nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad šiuo atveju MB „Betosta“ yra darbdavys, kuriam Įstatymo taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą (Įstatymo 56 str. 1 d. 1 p.), taikant ekonominę sankciją (Įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.).

13. Teismas pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, taip pat pažeidimo tapatumas, t. y. būtini požymiai, sudarantys sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui MB „Betosta“, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui Š. Š.. MB „Betosta“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui, negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Bendrosios kompetencijos teismas kaltu dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo pripažino Š. Š. (fizinį asmenį) ir būtent Š. Š. skyrė administracinę nuobaudą. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo protokolas ir nutarimas dėl ekonominės sankcijos buvo surašytas juridiniam asmeniui – MB „Betosta“. Užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą – nelegalų darbą, t. y. finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Teismas pabrėžė, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju finansinę sankciją gavęs subjektas – juridinis asmuo.

14. Teismas išaiškino, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turtu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo yra negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas.

15. Teismas akcentavo, kad ekonominės sankcijos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.

16. Teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir DK 21 straipsnyje apibrėžtu darbdavio statusu, padarė išvadą, jog MB „Betosta“ ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas yra teisėtas.

17. Teismas, pasisakydamas dėl Nutarimo pagrįstumo, vadovavosi Užimtumo įstatymo nuostatomis (60 str. 1–4 d.) ir nurodė, kad pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujantis ANK. Įvertinęs protokolo ir Nutarimo turinį, teismas padarė išvadą, kad jokie esminiai ANK imperatyvių 567 straipsnio 1–2 dalių, 569 straipsnio 1–4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti.

18. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad skaičiais baudos bendras dydis Nutarime įvardintas kaip 3472,00 Eur, tačiau žodžiais nurodyta kita suma (3 072 Eur), todėl yra pagrindas panaikinti Nutarimą, teismas nurodė, kad VDI 2020 m. balandžio 17 d. raštu Nr. SD-2-5023 „Dėl netikslumo nutarime Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui (NUĮPBJ 13691)“ MB „Betosta“ direktorių Š. Š. informavo: esant neatitikimui tarp baudos išraiškos skaičiais ir įvardintos sumos žodžiais patiksliname, kad nutarimu skirtos baudos dydis yra 3472,00 (trys tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt du) Eur.

19. Teismas pabrėžė, kad Nutarimo dalyje „Baudos dydžio didinimo ar mažinimo motyvacija“ aiškiai ir suprantamai išdėstyta, kad institucija, vykdanti nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos kontrolę (Užimtumo įstatymo 55 str., 60 str.), šiuo atveju VDI, bylas nagrinėja ir skiria baudą (finansinę sankciją) darbdaviui nuo 868 iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Be to, juridinio asmens MB „Betosta“ atstovas Š. Š. dėl skirtos baudos neaiškumo, patikslinimo ar abejonių, kokią baudą reikia sumokėti, į VDĮ nesikreipė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad MB „Betosta“ atstovui buvo suprantama, kokio dydžio bauda nutarimu buvo skirta. Šiuo atveju, neatitikimas tarp skirtos baudos išraiškos skaičiais ir įvardintos sumos žodžiais vertintinas kaip netikslumas ir nekeičia Nutarimo esmės, todėl negali būti konstatuotinas kaip akivaizdus nutarimo trūkumas ir nesudaro pagrindo naikinti Nutarimą.

20. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad VDI teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo nuostatas, todėl Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

21. Pareiškėjas MB „Betosta“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Pirmosios instancijos teismas vykdė ne realų, o formalų teisingumą. Nutarimo formos antrame lape yra grafa „kurios antrame lape yra grafa „Mažesnės baudos, nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimo arba visai neskyrimo motyvacija“. Tokios grafos buvimas akivaizdžiai patvirtina tai, kad net ir pats atsakovas turėjo galimybę atsižvelgti į visas situacijos faktines aplinkybes ir spręsti ar apskritai tikslinga skirti bauda arba skirti ženkliai mažesne nei sankcijoje numatyta minimali bauda. Kadangi bauda buvo skirta po metų laiko, buvo galimybė ne tik formaliai įvertinti situaciją, bet ir realiai atsižvelgti į susiklosčiusias aplinkybes, nes baudos skyrimo tikslas yra ne tiek nubausti, kiek užtikrinti, kad panaši veika nesikartotų, o šie tikslai jau buvo pasiekti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. nutarimu, todėl po tiek laiko formaliai paskirti ir antrą itin neproporcingą baudą yra visiškai nepagrįsta ir neprotinga. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat turėjo patikrinti ar buvo pasiekti tikslai, ar pareiškėjas per tą laikotarpį naujų veikų nekartojo ar proporcinga tokio dydžio baudą skirti apskritai esamoje ekonominėje situacijoje (atsižvelgiant į pandemijos laikotarpį, karantino ribojimus ir pan.).

22.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad buvo pažeistas non bis in idem principas, be to, teismo motyvai pažeidžia ir asmenų lygiateisiškumo, ūkinės veiklos laisvės ir laisvos rinkos principus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje „numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo yra negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas.“ Pareiškėjas pažymi, kad net Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje pažodžiui yra įvardinta, kad „jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui“. Taigi, akivaizdu, kad tuo atveju, jei darbdaviui už nelegalius darbuotojus atsakomybė kyla pagal ANK, jam, nepriklausomai nuo to, ar jis yra fizinis, ar juridinis asmuo, atsakomybė pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą negali būti taikoma. Be to, kaip paaiškinta toliau toks teismo argumentas yra diskriminacinis, pažeidžia ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos, laisvos rinkos principus.

22.3. Pareiškėjo direktorius yra vienasmenis pareiškėjo valdymo organas, taigi pareiškėjas veikia per savo direktorių. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. nutarimu buvo pripažinta, kad pareiškėjas, veikdamas per savo direktorių Š. Š. pažeidė ANK 95 straipsnio 1 dalį ir už tai skyrė administracinę nuobaudą pareiškėjo direktoriui Š. Š.. Kaip jau minėta, tokia nuobaudų už juridinio asmens padarytus pažeidimus skyrimo logika (t. y. kad veiką padaro juridinis asmuo, o nuobauda skiriama juridinio asmens vadovui) yra grįstas visas ANK. ANK 95 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už nelegalų darbą ir darbdavys nagrinėjamu atveju yra pareiškėjas, o ne jo direktorius, be to, per direktorių Š. Š. veikia pareiškėjas, todėl direktorius Š. Š. negalėtų būti laikomas pažeidėju pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (pažeidėju buvo pareiškėjas).

22.4. Kadangi pareiškėjas veikia per savo direktorių, tai ir ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą per savo direktorių įvykdė pareiškėjas, todėl teismo argumentas, kad pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį bauda skiriama teisę pažeidusiam asmeniui, o pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą – finansinę naudą gavusiam asmeniui, yra teisiškai nepagrįstas.

22.5. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl baudos pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir baudos (ekonominės sankcijos) pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą išieškojimo iš skirtingų subjektų, vertinant kartu su teismo motyvais, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra taikoma tik darbdaviui fiziniam asmeniui, pažeidžia konstitucinius asmenų lygiateisiškumo, ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos, laisvos rinkos principus.

22.6. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. nutarimu pareiškėjui administracinė atsakomybė buvo pritaikyta už tai, kad 2019 m. vasario 14 d. jis leido dirbti nelegaliai darbuotojams V. P. ((duomenys neskelbtini) pilietis), A. J., Y. S., S. P. ((duomenys neskelbtini) piliečiams). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. nutarimas yra įsiteisėjęs, taigi pareiškėjo administracinės atsakomybės už minėtą veiką klausimas yra galutinai išspręstas, todėl nebegalėjo būti iš naujo atliekamas tyrimas dėl šios veikos ir juo labiau negalėjo būti skiriama naujų nuobaudų už tą veiką pareiškėjui. O VDI, nors ir nustatė, kad dėl atitinkamos veikos yra įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. nutarimas, nors ir žinojo šio nutarimo turinį, tačiau iš naujo atliko to paties administracinio nusižengimo tyrimą, motyvuodama, kad tiria Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį, iš naujo pripažino pareiškėją padarius pažeidimą ir skyrė už jį pareiškėjui naujas nuobaudas.

22.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Nutarimu paskirta nuobauda nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo. Nuobaudos dydis privalėjo būti nurodytas Nutarime, o ne vėliau priimtame 2020 m. balandžio 17 d. rašte Nr. SD-2-5023. VDI 2020 m. balandžio 17 d. raštas Nr. SD-2-5023 negali paneigti Nutarimo trūkumų bei jo nepagrįstumo. Skiriama nuobauda už administracinį nusižengimą turi būti išdėstyta pačiame nutarime, o ne kituose aktuose, juo labiau ne vėlesniuose institucijos aktuose. Priešingu atveju neliktų teisinio apibrėžtumo, kadangi administracinį nusižengimą tyrusi ne teisminė institucija galėtų po Nutarimo priėmimo neribotai keisti paskirtos nuobaudos dydį, kas atimtų iš tariamo pažeidėjo galimybę efektyviai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta 3 472 Eur bauda, nes, esant neatitikimui tarp skaitinės reikšmės ir sumos įvardijimo žodžiais yra įprasta pirmenybę teikti žodinei išraiškai, be to, kadangi visos abejonės yra aiškintinos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, turėjo būti pripažinta, kad pareiškėjui Nutarimu paskirtos baudos bendra suma yra 3 072 Eur.

22.8. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai vadovavosi nuobaudų skyrimo taisyklėmis, t. y. tuo, kad nuobauda skiriama sankcijoje numatytose minimalios ir maksimalios nuobaudos dydžio ribose, tačiau nevertino esmės, t. y. kad Nutarimu paskirta nuobauda pareiškėjui reiškia pažeidimui neproporcingus suvaržymus, taip pat teismas net nesiaiškino, kokie padariniai buvo sukelti nelegaliu darbuotojų įdarbinimu, kiek laiko jie dirbo nelegaliai ir t. t. Pareiškėjui tiek nuobaudos pagal Nutarimą atskirai, tiek kartu su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. nutarimu paskirtąja bauda yra nepakeliama finansinė našta. Pareiškėjas yra nedidelis juridinis asmuo, dėl tokių sankcijų pareiškėjas neteks apyvartinių lėšų, o ir uždirbti tokią sumą greitai nepavyks, juo labiau atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją dėl valstybės mastu paskelbto karantino. Dėl Nutarimu paskirtos baudos pareiškėjas negalės tęsti savo veiklos ir gali bankrutuoti, todėl negalės padengti ir pačių baudų, tačiau dar svarbiau yra tai, kad dėl to nukentės pareiškėjo darbuotojai, kuriems yra būtinas darbas kaip pajamų šaltinis. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į socialinės realijas – pandemiją ir karantiną, nes Nutarimas buvo priimtas karantino metu.

22.9. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Nutarimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą, gero viešojo administravimo principą, nes, įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. nutarimui, pareiškėjas įgijo teisėtus lūkesčius, kad atsakomybės klausimas yra galutinai išspręstas, o VDI po beveik 1 metų laiko priėmė Nutarimą.

23. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas papildomai pažymi, kad Nutarimas buvo priimtas karantino laikotarpiu neatitinka tikrovės, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimą Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ priėmė 2020 m. kovo 14 d., o Nutarimas priimtas 2020 m. kovo 10 d.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei DK 42 straipsnio 1, 2 bei 4 dalių ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir jam paskirta bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo nubaustas pagrįstai, nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu – akivaizdaus jos neteisingumo, paskirtos baudos dydis pareiškėjui yra žinomas, konstatavo, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo spendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame akcentuoja, kad: teismas netinkamai aiškino Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl nepagrįstai nustatė, jog Nutarimas nepažeidžia non bis in idem principo; teismas neįvertino, kad buvo pažeisti proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai; paskirtos baudos dydis yra neproporcingas, Nutarime neaiškiai nurodytas baudos dydis, be to, teismas turėjo atsižvelgti į socialines realijas (pandemiją ir paskelbtą karantiną), taip pat į baudos tikslus ir įvertinti pareiškėjo elgesį po pažeidimo padarymo.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.). Šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar BK (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą paskirta fiziniam asmeniui, t. y. pareiškėjo direktoriaus pareigas ėjusiam Š. Š. (juridinio asmens valdymo organui), todėl buvo pažeistas non bis in idem principas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgiant į jos tikslą, aiškintina neatsiejamai nuo non bis in idem principo.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, draudžiantis antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos raida dėl non bis in idem principo taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.

34. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, atsižvelgiant į aptartą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją aiškinant non bis in idem principą, aiškintina taip, kad bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ar BK ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021, 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021).

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Š. Š., eidamas MB „Betosta“ direktoriaus pareigas, 2019 m. vasario 4 d leido darbuotojams V. P. ((duomenys neskelbtini) pilietis), A. J., Y. S., S. P. ((duomenys neskelbtini) piliečiai) dirbti nelegaliai. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 20 d. priimtu nutarimu, vadovaujantis ANK 95 straipsnio 1 dalimi, fiziniam asmeniui – Š. Š. – paskirta nuobauda – 1 000 Eur bauda, o ginčijamu Inspektoriaus Nutarimu juridiniam asmeniui - MB „Betosta“ – paskirta sankcija už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

36. Taigi, minėtais aktais už aptartą teisės pažeidimą skirtingi asmenys patraukti atsakomybėn, kuri nustatyta net ir skirtinguose teisės aktuose. Šiuo aspektu, pažymėtina, toks teisinis reguliavimas, kai už tam tikras veikas, kuriomis padaromi, pavyzdžiui, darbo, konkurencijos ar kt. teisės pažeidimai, sankcija skiriama tiek juridiniam asmeniui, tiek jos vadovui, atsižvelgiant į siekiamus tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2005-624/2019 ir kt.), nėra neteisingas.

37. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl baudos dydžio, teisėjų kolegija nurodo, kad baudos skyrimą reglamentuoja Užimtumo įstatymo 60 straipsnio nuostatos. Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Šio įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria VDI. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK.

38. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą.

39. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta minimali bauda, kuriuos dydis apskaičiuotas taip pat taikant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. po 868 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teiginiams apie baudos neproporcingumą dėl jo sunkios finansinės padėties pagrįsti iš esmės nepateikė jokių duomenų, o teiginiai apie pandemiją ir įvestą karantiną savaime nėra reikšmingi, kadangi nei pateisina pažeidimą, nei patvirtina sunkumus, reikšmingus nustatant baudos dydį. Byloje nėra duomenų apie jokias išskirtines aplinkybes, kurios objektyviai leistų daryti išvadą, kad paskirta bauda yra neproporcinga ir sudarytų pagrindą nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų baudos dydžių. Akcentuotina ir tai, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Nutarimas buvo priimtas dar neįvedus karantino Lietuvos Respublikoje. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad paskirta nuobauda yra neproporcinga.

41. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Nutarime nurodytų skirtingų paskirtos baudos dydžių žodžiais ir skaičiumi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad iš Nutarimo motyvacijos matyti, kad, apskaičiuojant baudos dydį, taikytos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos – skiriama bauda sudaro nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (Nutarimo skyrius „Baudos dydžio didinimo ar mažinimo motyvacija“). Atsižvelgiant į tai, kad minimali Įstatyme numatyta bauda yra 868 Eur, nelegaliai dirbusių asmenų buvo 4, o pačiame Nutarime nurodyta, kad skiriama minimali bauda už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, akivaizdu, kad nustatytas baudos dydis yra 3 472 Eur (868 Eur x 4), o netinkamai nurodyta suma žodžiais vertintina kaip rašymo apsirikimas.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjo argumentai (dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, galimos diskriminacijos ir ANK 32 str. 4 d. pažeidimo) yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti teisiniais argumentais, todėl atmestini.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo mažosios bendrijos „Betosta“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.