- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-12
- Bylos Nr.
- I-1813-244/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00085-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. liepos 25 d. (kamera Nr. 236), nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. birželio 2 d. (kamera Nr. 311), nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 18 d. (kamera Nr. 219), nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 30 d. (kamera Nr. 201). Šiose kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo, be to, baldai ir sanitarinis mazgas neturėtų būti įskaičiuojamas į bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas teigia, kad ploto stygius itin jautėsi kamerose Nr. 311 ir Nr. 236. Kameros Nr. 201 ir Nr. 219 yra rūsio patalpose, kurios yra drėgnos ir šaltos ir tai kenkė pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nurodo, kad šiose kamerose nėra radiatorių, vietoje jų nutiesti du vamzdžiai. Nurodo, kad kamera Nr. 219 yra rūsyje, langas įrengtas žemiau žemės paviršiaus, o šalia jo yra šiukšlynas. Žiurkės iš lauko dažnai patenka į kamerą. Kamerose nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai. Skunde teigiama, kad sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nuolat trūko natūralaus apšvietimo, o nuo dirbtinio jam skaudėdavo akis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Iš kamerų buitinės atliekos šalinamos vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K nėra šiukšlių konteinerių prie kamerų langų. Buitines ir maisto atliekas išveža įmonės, su kuriomis Lukiškių TI-K sudaręs sutartis dėl atliekų šalinimo. Buitinių atliekų saugojimo aikštelėje palaikoma švara ir tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu su pertraukomis nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. spalio 30 d. ir dėl to kilusios 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. liepos 25 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. birželio 2 d., nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 18 d., nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 30 d. Tuo tarpu Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyrius pateikė tarnybinį pranešimą (b. l. 73), kuriame nurodo, kad skunde minimi pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiai nesutampa su duomenimis iš Lukiškių TI-K kompiuterinės sistemos „Įskaita“. Pagal šiuos duomenis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. gegužės 18 d. 2017 m. gegužės 18 d. asmuo buvo laikomas kameroje Nr. 115, nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. buvo laikomas kameroje Nr. 311. Nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. kameroje Nr. 263. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 29 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. 2017 m. rugsėjo 28 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K. 2017 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 113. Nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. spalio 19 d. kameroje Nr. 216. 2017 m. spalio 19 d. paskirtas į 2-ąją sekciją. Iš jos 2018 m. rugsėjo 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 201, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. spalio 30 d.
Atsižvelgiant į šiuos duomenis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas pateikė prieštaringus duomenis apie savo buvimą Lukiškių TI-K, kurie nesutampa su objektyviais kompiuterinės sistemos duomenimis, kuriuos pateikė Lukiškių TI-K, todėl toliau bus vertinami laikotarpiai, nurodyti su atsakovo pateiktais rašytiniais duomenimis (b. l. 25–26).
Pagal šiuos įrodymus, pareiškėjas įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. spalio 30 d. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minimalaus asmeniui tenkančio ploto – 3,6 kv. m – nebuvo pažeista.
Pareiškėjas skunde teigia, kad baldai neturėtų būti įskaičiuojami į asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl R. K. skundo (b. l. 74–76) nurodyta, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas nurodytose patalpose nebuvo laikomas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad privatumo apsauga yra netinkama.
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau, remiantis naujausia LVAT praktika, net ir tada negalima teigti, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo užtikrinta, kadangi pareiškėjo teisė į privatumą vis vien galėjo būti pažeidžiama fragmentiškai, net ir nekalint kartu su kitais asmenimis (LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 75-438/2019).
Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjas 417 parų buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo patalpa neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 3 punktą, ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo sistemos neįrengimo yra nepagrįsti. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su Lukiškių TI-K kapitaliniu remontu, kurio šiuo metu atlikti nėra galimybių. Be to, Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas patvirtina, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tokia galimybe galėjo pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nesant įrengtos atskiros ventiliacijos sistemos sanitariniame mazge pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų – kamerose buvo drėgna šalta, nebuvo radiatorių, kamerose nuolat trūko natūralaus apšvietimo, o nuo dirbtinio jam skaudėdavo akis, taip pat byrėjo tinkas ir luposi dažai.
Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas).
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros, drėgmės, dirbtinės šviesos ir radiatorių nebuvimo, byrančio tinko ir dažų yra abstraktaus pobūdžio, nors pareiškėjas ir nurodo, kuriose kamerose tą jautė. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pateiktų duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi (b. l. 16–14) matyti, kad pareiškėjas į šį centrą nesikreipė su skundais dėl jo laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų ir į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 79). Nors byloje yra pateikti kamerų patikrinimo aktai (b. l. 35–72), tačiau jie yra neaktualūs nagrinėjamu atveju (neatitinka tikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, o atsakovo atstovas nenurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti patikrinimai). Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Vis tik, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Iš byloje pateiktų pareiškėjo judėjimo Lukiškių TI-K ir kitose pataisos įstaigose duomenų matyti, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais buvo laikomas skirtingose įkalinimo įstaigose, Lukiškių TI-K buvo laikomas skirtingose kamerose skirtingais laikotarpiais. Savo ruožtu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl temperatūros, drėgmės, ar dirbtinio apšvietimo neatitikimo higienos normos reikalavimams. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl drėgmės, temperatūros, dirbtinio apšvietimo, byrančio tinko ir dažų neatitikimo higienos normų reikalavimams pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl temperatūros, drėgmės ir dirbtinio apšvietimo, byrančio tinko ir dažų vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
Dėl natūralaus apšvietimo pažymėtina, kad pagal Lietuvos higienos normą HN 134:2015, suimtiesiems (nuteistiesiems) nėra įtvirtinta privaloma užtikrinti natūralaus apšvietimo norma. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie natūralaus apšvietimo trūkumą. Todėl darytina išvada, kad ši pareiškėjo pretenzija yra grindžiama tik subjektyviu jo paties vertinimu, todėl atmetama. Kaip nurodo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, tokiu atveju natūralaus apšvietimo trūkumą pareiškėjui galėjo kompensuoti dirbtinė apšvieta (žr. 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2088-492/2018).
Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo radiatorių, o buvo tik vamzdžiai, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad temperatūra kamerose buvo netinkama. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama, kokiu būdu turi būti apšildoma pataisos įstaiga. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime pateikta informacija, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamera Nr. 219 yra rūsyje, langas įrengtas žemiau žemės paviršiaus, o šalia jo yra šiukšlynas. Žiurkės iš lauko dažnai patenka į kamerą. Pažymėtina, kad tokie pareiškėjo argumentai yra prieštaringi, kadangi, iš atsakovo pateiktų duomenų (b. l. 73) matyti, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 219. Papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 89) pareiškėjas nurodo, kad rūsio patalpoje, kuri buvo prie šiukšlyno, buvo kamera Nr. 216.
Tokius pareiškėjo argumentus paneigia Lukiškių TI-K pateikti paaiškinimai bei Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus tarnybinis pranešimas (b. l 95; 193), kuriuose nurodoma, kad gyvenamoji kamera Nr. 216 yra cokoliniame aukšte. Lukiškių TI-K buitinių atliekų saugojimo aikštelė yra įrengta greta I-ojo korpuso. Aikštelė betonuota, buitinių atliekų konteineriai sandarūs, su dangčiais. Lukiškių TI-K sienoje įrengtas uždaras šiukšlių nuleidimo vamzdis. Šiuos teiginius patvirtina Buitinių atliekų iš gyvenamųjų patalpų šalinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1-43 (b. l. 122), kuriame įtvirtinta, kad asmenys kasdien pagal numatytą laiką iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į buitinių atliekų vamzdį, kur atliekos papuola į atliekų surinkimo konteinerį. Korpusuose, kur nėra buitinių atliekų vamzdžių, nustatytu laiku buitinės atliekos iš kamerų sudedamos į didelius šiukšlių maišus arba neštuvus. Nuteistieji, atliekantys ūkio darbus, skiriami eilės tvarka išnešti buitines atliekas iš atliekų surinkimo konteinerio į lauke esančią buitinių atliekų saugojimo aikštelę. Buitinių atliekų išvežimą iš įstaigos organizuoja Ūkio skyrius. Įvertinus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad teisės aktai nedraudžia įrengti gyvenamųjų kamerų cokoliniame aukšte, kameros Lukiškių TI-K yra pritaikytos gyventi, todėl nėra pagrindo šiuo atveju konstatuoti neteisėtų veiksmų. Pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, jog šalia jo lango yra šiukšlynas ir dėl to pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Lukiškių TI-K pateikė papildomus duomenis, jog patalpose pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai yra naikinami, taip pat yra sudarytos sutartys su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Byloje esantis Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos dezinsekcijos, deratizacijos darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. periodiškai buvo atliekami kenkėjų naikinimo darbai Lukiškių TI-K (b. l. 163–192). Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija imasi visų reikalingų veiksmų, kad būtų išvengta kenkėjų patalpose, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs aukščiau nustatytą pažeidimą, o būtent, kad pareiškėjui 417 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs, kad tokie pažeidimai buvo pasikartojantys, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 830 Eur suma ir tokia suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, taip pat tokia priteistina suma atitinka naujausią LVAT praktiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašoma 3 800 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. K. 830 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.