- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-03
- Bylos Nr.
- A-48-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03374-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- K. L., U. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. L. ir U. A. (U. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. L. ir U. A. (U. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai K. L. ir U. A. (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. birželio 18 d. teismui pateikė skundą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjai paaiškino, kad U. A. Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. spalio 4 d., o K. L. – nuo 2010 m. vasario 25 d. iki 2014 m. birželio 6 d. Ieškinio senaties terminas jų reikalavimams nebuvo suėjęs, nes ieškinio senatis prasideda pasibaigus bausmės vykdymo laikotarpiui, be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio 1 punktu, ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, kildinamiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo. Pareiškėjų teigimu, kamerose, kuriose jie laikyti, nepakako ploto (atsižvelgiant į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą). Nesudaryta galimybė 8 valandas per parą praleisti už kameros ribų, kasdienis pasivaikščiojimas trukdavo tik 1 valandą, dažnai vykdavo anksti ryte (tamsiu paros metu). Nebuvo leidžiama naudotis biblioteka, sporto sale. Sanitariniame mazge neužtikrintas privatumas, tvyrojo blogas kvapas. Grotos ant langų trukdė vėdinti kameras, todėl jose vasarą būdavo itin tvanku, o žiemą, tinkamai neužsandarinus langų, šalta. Lubos bei sienos nepritaikytos valymui bei dezinfekcijai, nuo jų byrėjo tinkas, nuolat tvyrojo kalkių bei cemento dulkės. Buvo tarakonų, nešvaru, nepakako išduodamų valymo priemonių. Lukiškių TI-K netikrinama atvykusių asmenų sveikata, o gauti medicininę pagalbą buvo itin sunku – prašymai metami į specialią dėžutę, o asmuo iškviečiamas tik praėjus keletui dienų. Atvykus į Lukiškių TI-K nesuteikiama informacija apie galimybę gauti medicininę pagalbą, tai patvirtino Seimo kontrolieriaus išvados. Nesudarytos tinkamos sąlygos nusiprausti: vietoje sanitarinių švaryklų įrengti dušai, rankšluosčiai neišduodami, pareigūnai naudodavo psichologinį smurtą, liepdami į dušą neštis visus daiktus ir minkštąjį inventorių, dušu pasinaudoti galima tik kartą per savaitę, prie sportui skirtos patalpos nebuvo įrengtas dušas. Pareiškėjams neišduotas tualetinis popierius, skustuvai, muilas, priemonės indams plauti, paklodės bei čiužinio užvalkalai. Jie taip pat neaprūpinti darbinėmis pajamomis, negavo pašalpų iš socialinės paramos fondų. Išduotas minkštasis inventorius buvo prastos būklės, nevalomas, nehigieniškas. Nesudaryta galimybė gauti nemokamai išskalbtus apatinius rūbus, juos išsiskalbti ir džiovinti kamerose nebuvo įmanoma dėl nuolatinės drėgmės. Lovos buvo senos, per trumpos, nuolat girgždėdavo – pareiškėjai negalėjo gerai išsimiegoti. Lukiškių TI-K konstrukcijoje buvo asbesto. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nepakako ploto. Neužtikrintas draudimas rūkyti.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė daliai jų reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas pripažino, jog asmenims ne visada užtikrinta minimali ploto norma. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K buvo sudaręs sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“ dėl vabzdžių bei graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau baldų. Teisės aktuose neįtvirtintas reikalavimas kamerose įrengti veidrodžius. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė 15 minučių nusiprausti po šiltu. Muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį, dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai – kas mėnesį. Patalynė išduodama pagal Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos). Kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, viršutiniai drabužiai skalbiami mokamai. Esant kalinamo asmens prašymui, pareigūnai užtikrina, kad kamerose nerūkantys asmenys nebūtų laikomi su rūkančiais asmenimis. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant draudimui naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus (2001 m. sausio 1 d.), tokiais lakštais padengti tik I ir III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šios konstrukcijos nėra laužomos, todėl pavojingos dalelės į aplinką nepateko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir K. L. priteisė 2 954 Eur, U. A. – 196 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas pastebėjo, jog reikalavimams dėl žalos, kilusios kalinimo nepriimtinomis sąlygomis metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Jei ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, jis atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Pareiškėjų atstovas paaiškino, kad U. A. jam suprantama kalba nebuvo išaiškintos jo pareigos, o K. L. nebuvo tinkamai supažindintas su galimybėmis ginti savo teises. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nepateisino pareiškėjų delsimo kreiptis į teismą, kadangi pareiškėjai teigė dėl laikymo netinkamomis sąlygomis patyrę didelį diskomfortą, o tai, kad pažeistas teises asmuo gali ginti teisme, buvo visuotinai žinoma. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos neturėjo galimybės kreiptis į teismą. Taigi, jie apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. birželio 18 d. atmesta. Dėl kamerų ploto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1. punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad U. A. laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu (nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. spalio 15 d.) minimali ploto norma neužtikrinta 28 dienas, K. L. (nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. birželio 6 d.) – 422 dienas.Dėl pasivaikščiojimų lauke teismas akcentavo, jog byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjai pateko į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 3 dalyje numatytą asmenų, kuriems suteikiamas 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas, kategoriją. 1 valandos pasivaikščiojimo lauke trukmė įtvirtinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, suimtųjų pasivaikščiojimas vykdomas dienos metu, bet teisės aktai nepateikė sąvokos „dienos metu“ apibrėžimo. Teismo vertinimu, ši teisės nuostata įtvirtino draudimą pasivaikščiojimą organizuoti miegui skirtu laiku. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą dienotvarkę, nuteistiesiems (suimtiesiems) darbo dienomis 06.00 val. numatytas kėlimasis; nuo 06.00 val. iki 06.10 val. – rytinis tualetas, kamerų tvarkymas; nuo 06.10 val. iki 07.00 val. – pusryčiai; nuo 06.30 val. iki 12.30 val. – išvedimas į darbą, mokytis, sanitariniam švarinimui (dušas iki 15 min.), pasivaikščioti ir kt. Pareiškėjai nenurodė, ar dažnai būdavo nesilaikoma nustatytos dienotvarkės ir pasivaikščioti siūloma puse valandos anksčiau. Jie taip pat neteigė, kad dėl šio pažeidimo iš jų buvo atimta galimybė papusryčiauti ar tvarkyti kamerą. Minėtas nukrypimas nuo dienotvarkės nelaikytas pakankamai intensyviu veiksniu, galėjusiu pareiškėjams sukelti neturtinę žalą, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nuo likusios patalpos atskirti 1,5 m aukščio pertvara. Pareiškėjai šios aplinkybės neginčijo, bet nurodė, kad toks atitvėrimas neužtikrino pakankamo privatumo. Tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl šie pareiškėjų argumentai atmesti.Dėl sąlygų vėdinti kameras Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų eksploatavimo taisyklės), 16.9. punkte įtvirtinta, jog kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė pažeidimų, susijusių su kamerų nepritaikymu vėdinti per langus. Priešingai, konstatuota, kad kameros Nr. 117, Nr. 365, Nr. 115, Nr. 375, Nr. 374, Nr. 112A, Nr. 386, Nr. 112, Nr. 120, Nr. 121 bei Nr. 262, kuriose laikyti pareiškėjai, pritaikytos vėdinti per langus, todėl šie jų nusiskundimai atmesti.Dėl lubų, sienų būklės atsakovas paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal poreikį, iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Tai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 62 punkto nustatą, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atliekamas remontas, todėl pareiškėjų argumentai dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamos kamerų būklės, atmesti.Dėl tarakonų kamerose teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 3 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, 2013 m. gruodžio 30 d. – su UAB „Dezinfa“, o 2015 m. sausio 2 d. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl kenkėjų ir graužikų naikinimo paslaugų. Šios sutartys galiojo visą pareiškėjų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Tai įrodė, kad įstaiga ėmėsi priemonių apsaugoti patalpas nuo kenkėjų. Taigi, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų.Dėl sveikatos patikrinimo atvykus į Lukiškių TI-K ir galimybės vėliau patekti pas gydytoją atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjų nusiskundimus. Pareiškėjai nenurodė, kaip pasireiškė neturtinė žala dėl netinkamo prašymų susitikti su gydytoju registravimo. Jie taip pat nenurodė negalėję gauti medicininės pagalbos arba dėl to patyrę neturtinę žalą, todėl argumentai, susiję su registravimo būdu, atmesti. Tačiau, vertinant pareiškėjams padarytą neturtinę žalą, bus atsižvelgta į argumentus, kad, atvykus į Lukiškių TI-K, jų sveikata nebuvo tikrinama.Dėl materialinio aprūpinimo Aprūpinimo normose numatyta, jog suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas du kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai – kas mėnesį. Byloje pateikti Lukiškių TI-K administracijos atsakymai į pareiškėjų skundus dėl kalinimo sąlygų, pavyzdžiui, 2012 m. spalio 21 d. raštu atsakyta į K. L. 2012 m. gruodžio 17 d. skundą dėl šepečio, skirto tualetui valyti, išdavimo. Tačiau byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjų kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, todėl šie jų nusiskundimai vertinti kritiškai.Dėl minkštojo inventoriaus (čiužinio, antklodės, pagalvės) kokybės karantino patalpose pareiškėjai neneigė, kad karantino kamerose išduodamas minkštasis inventorius dezinfekuojamas, tačiau, anot pareiškėjų, jis nebuvo tinkamai valomas. Pareiškėjai neteigė, kad analogiški pažeidimai buvo vykdomi ir juos laikant gyvenamosiose kamerose. Atsakovas nepateikė jokių duomenų ar paaiškinimų, galinčių paneigti šias aplinkybes, todėl, vadovaujantis taisyklėmis dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, šis pažeidimas laikytas nustatytu.Dėl asbesto pasivaikščiojimo kiemelių stoguose bei šiluminių trasų izoliacijoje atsakovas paaiškino, kad nuo 2002 m. naudojami asbestcemenčio šiferio lakštai nekenkė sveikatai, Lukiškių TI-K tokio šiferio lakštais padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, jie nebuvo laužomi, buvo įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Teismas sutiko su šiais argumentais.Dėl pareiškėjų laikymo su rūkančiais asmenimis teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Higienos normos HN 76:2010 14 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje nebuvo įrodymų, paneigiančių pareiškėjų teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neužtikrinimo, todėl negalima pripažinti, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino šį draudimą. Tačiau taip pat nebuvo duomenų apie pareiškėjų kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis, todėl skundo teiginiai, kad jie visą laiką buvo verčiami kvėpuoti tabako dūmais, vertinti kritiškai. Taigi, Lukiškių TI-K ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.Teismas konstatavo, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjams atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Nenustatyta, kad šios patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis. Atsižvelgiant į tai, U. A. priteista 196 Eur, o K. L. – 2 954 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjai K. L. ir U. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti visiškai.Pareiškėjai teigia, kad jie abu buvo kalinami vienodomis, kankinimui prilygintinomis sąlygomis: kamerose trūko inventoriaus, ploto, jos perpildytos, kalinimo sąlygos antisanitarinės (daug žmonių laikoma mažoje patalpoje, pasinaudoti dušu galima tik kartą per savaitę, 15 minučių), konstrukcijoje buvo asbesto, buvo drėgmė, pelėsis, versta kvėpuoti tabako dūmais, inventorius netinkamas (lovos pasenusios, netvarkingos, pareiškėjų žodiniai prašymai suremontuoti ar pakeisti lovą (net už asmenines lėšas) nebuvo patenkinti), nesupažindinta su kalinamųjų teisėmis. Taip pat netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (įrengtas ne atskiroje patalpoje, jame nebuvo veidrodžio, atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, neužtikrintas privatumas), netinkamos sąlygos drabužiams skalbti ir džiovinti (drabužiai privalo būti skalbiami nemokamai, kamerose skalbiami drabužiai dėl didelės drėgmės neišdžiūna), tinkamai neatlikti remonto ir grybelio šalinimo darbai, netinkamai organizuotas užimtumas už kameros ribų, neužtikrinta saugi gyvenamoji aplinka (nebuvo evakuacinių išėjimų, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu). Pareiškėjams tekęs gyvenamasis plotas turėjo būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į perteklinių baldų (neteisėtai įrengtų daugiaaukščių lovų) ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pareiškėjų kalinimas prilygintinas kankinimui, nes jiems ilgą laiką teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.Pareiškėjai pažymi, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties – reikalavimų kalinimo sąlygoms pažeidimai yra tiesiogiai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu, todėl susiję su nusikaltimais žmogiškumui, numatytais Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto 7 ir 29 straipsniuose, kuriems senaties terminas netaikomas. Pagal CK 1.134 straipsnio 3 punktą, ieškinio senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalimi, senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. Be to, senaties terminas taip pat netaikomas tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (Baudžiamojo kodekso 95 str. 9 d.). Pripažinus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, sutrumpintas ieškinio senaties terminas negali būti taikomas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas pripažįsta, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos, bet teigia, kad asmenų kaita kamerose labai didelė. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl, pareiškėjų teigimu, jų patirtos neturtinės žalos, atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2014 m. spalio mėn.Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netaikytinos ieškinio senaties atmetami kaip nepagrįsti.CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad paprastai asmuo per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-438/2017). Taigi, apie skunde nurodytus savo teisių pažeidimus pareiškėjai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjai nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Priešingai, iš teismui pateiktų Lukiškių TI-K ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-2013 m. atsakymų į K. L. prašymus ir skundus (III t., b. l. 10-24) matyti, kad šis pareiškėjas suvokė esąs laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, jam buvo suteikta informacija apie inter alia 3,6 kv. m minimalią ploto normą vienam kameroje laikomam asmeniui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią jie galbūt patyrė dėl Lukiškių TI-K veiksmų laikotarpiu iki 2012 m. birželio 18 d., pareikšti.Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, asmuo turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius šio termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, pareiga įrodyti ieškinio senaties termino praleidimui svarbias priežastis tenka pareiškėjams. Tačiau pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti šį terminą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas U. A. laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. spalio 15 d. 28 paras, o pareiškėjas K. L. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. birželio 6 d. 422 paras buvo kalinami Lukiškių TI-K sąlygomis, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos minimalios ploto normos – 3,6 kv. m. Bausmės atlikimo sąlygų pažeidimais taip pat pripažinti minkštojo inventoriaus kokybės trūkumus, laikymas kartu su rūkančiais asmenims. Šių neteisėtų atsakovo veiksmų pagrindu pirmosios instancijos teismas U. A. priteisė 196 Eur, o K. L. – 2 954 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kiti pareiškėjų argumentai buvo pripažinti nepagrįstais arba laikyti menkai reikšmingais anksčiau konstatuotų pažeidimų kontekste.Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, nagrinėjant bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, atsižvelgtina į tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (lot. be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai yra būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, įtvirtintos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (21 str. 3 d.), tiek Konvencijoje (3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, joje minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017). Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms šalims vertinimo nuožiūros laisvę, ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). Europos Žmogaus Teisių Teismo paskirtis yra įvertinti susitariančiųjų šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), bet ne pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėtį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Dėl šių priežasčių nesutiktina su pareiškėjų argumentais, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, pareiškėjų teigimu, prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, o tik Konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017).Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016). Taip pat turi būti vertinamas laiko tarpas, kurį asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai, apeliaciniu skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo jiems priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigė, jog byloje nepagrįstai buvo nevertinti ir nemotyvuotai atmesti jų nurodyti faktai, pagrindžiantys jų skundo argumentus ir patirtos neturtinės žalos dydį. Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra pernelyg bendro pobūdžio, nėra visais atvejais nurodytų konkrečių nesutikimo su vienomis ar kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų. Apeliaciniame skunde pareiškėjai iš esmės atkartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus.Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde nenurodyti konkretūs pareiškėjų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai, teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį Administracinių bylų teisenos įstatyme keliamiems reikalavimams bei trumpai apžvelgia tas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurioms iš esmės pritaria, plačiau pasisakydama dėl aplinkybių, su kurių vertinimu nesutinka.Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl minimalios ploto normos pažeidimo pareiškėjų atžvilgiu, jo trukmės ir intensyvumo, t. y. kad U. A. 28 paras nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, o K. L. – 422 paras. Pastebėtina, jog šių pažeidimų metu pareiškėjams dažniausiai teko mažiau nei 3 kv. m ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto, todėl tokios pareiškėjų laikymo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, draudžiantį kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį.Pastebėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad baldai, įrengti asmenims, kuriuos papildomai patalpinus į kamerą nebebūtų užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, negali būti pripažinti pertekliniais ir neteisėtai įrengtais, jeigu jie aktualiu laikotarpiu buvo naudojami (nors ir su pertraukomis), kadangi, pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, kamerose turi būti lovos kiekvienam suimtajam (žr., pvz., 2016 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai Lukiškių TI-K dažniausiai buvo kalinami trise-keturiese, o ir patys pareiškėjai tvirtino, jog kameros visada buvo perpildytos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad kamerose įrengti gultai nebuvo naudojami. Be to, pareiškėjai savo teisių pažeidimą siejo su kamerų perpildymu, o ne su jose esančiais nenaudojamais baldais. Atsižvelgiant į tai, argumentai dėl perteklinio ir neteisėto kitų gultų įrengimo atmetami.Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjų buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl kitų pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus: dėl teisės tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kurių plotas per mažas; dėl galimybės nusiprausti šiltu vandeniu tik 15 minučių per savaitę; dėl nepakankamos ventiliacijos kamerose, neatsidarančių langų, drėgmės, pelėsio; netinkamo apšvietimo; dėl draudimo rūkyti kamerose įgyvendinimo; dėl sąlygų skalbti ir džiovinti rūbus sudarymo, dėl aprūpinimo higienos priemonėmis; dėl asbesto turinčių medžiagų naudojimo stogų dangai, dėl patalpų saugos reikalavimų, priešgaisrinės saugos taisyklių neįgyvendinimo. Dalies pareiškėjų argumentų (dėl nuolatinio kilnojimo į kitas kameras, dėl netinkamo minkštojo lovos inventoriaus, neaprūpinimo pajamomis, pašalpomis) pirmosios instancijos teismas nelaikė reikšmingais sprendžiant dėl jų teisių pažeidimo sunkumo ir juos atmetė. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, teisėjų kolegija neturi pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjų skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš esmės visą pareiškėjų laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį jie buvo laikomi kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, ir konstatavo, kad tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, akcentuoja, kad tokios sąlygos neužtikrina privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir, atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį asmens patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų pažeidimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, higienos reikalavimai ir pan., net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13)).Teisėjų kolegija nustatė, kad, pavyzdžiui, kameroje Nr. 386, kurioje K. L. laikytas 2012 m. spalio 6-17 d. ir 2013 m. kovo 2-13 d., esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas pertvara ir medinėmis durimis (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1195, I t., b. l. 90); kameroje Nr. 106, kurioje U. A. laikytas 2013 m. kovo 6 d., esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas betonine sienele (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 6 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-154, I t., b. l. 103-104), bet įrengtos durys ar užuolaida nepaminėti, priešingai nei kituose patikrinimo aktuose, todėl laikytina, kad jų šiame sanitariniame mazge nebuvo. Byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti, kada ir kokiose kamerose pareiškėjams nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pripažintina, jog pareiškėjų teisė į privatumą naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrinta.Be to, pareiškėjai skunde (apeliaciniame skunde – pakartotinai) atkreipė dėmesį į tai, kad kamerų, kuriuose jie laikyti, sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime ši aplinkybė nebuvo vertinta. Atsakovas atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 54-64, 148-165) neneigė šių pareiškėjų teiginių ir paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras; remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose. Atsakovas akcentavo, kad Aprūpinimo normose nėra nurodyta, jog kamerose turi būti veidrodis, o, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, tardymo izoliatoriaus kameros sanitariniame mazge turi būti įrengtas, be kita ko, veidrodis. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog, norint kamerų sanitariniuose mazguose įrengti veidrodžius, yra būtina patalpose atlikti rekonstrukcijos darbus. Tai, jog Lukiškių TI-K turėtų pagal galimybes siekti sąlygas kamerose maksimaliai pritaikyti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, įrengiant kamerose spinteles (lentynėles) ir veidrodžius, kadangi tam nereikia atlikti rekonstrukcijos darbų, paminėta ir, pavyzdžiui, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.9-1152 (II t., b. l. 88-89). Aplinkybė, kad nenurodytu laiku Lukiškių TI-K įsigytų veidrodžių modelio savybės galbūt leido juos tik įklijuoti tarp glazūruotų plytelių, įstaigos neatleido nuo pareigos nuo pat atitinkamų reikalavimų įsigaliojimo dienos užtikrinti tinkamą sanitarinio mazgo įrengimą. Taigi, sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikyti pareiškėjai, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų.Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjų nusiskundimus dėl lovų (jos buvo dviaukštės, per trumpos ir per siauros, nestabilios, senos, girgždėjo, gultas nelygus), akcentuoja, jog Tardymo izoliatorių eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, kad kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, inter alia nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas. Aprūpinimo normose nurodyta, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova – 1 vnt. vienam asmeniui; metalinės lovos naudojimo laikas – 10 metų. Šiame teisės akte taip pat neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas, nenurodyti lovų parametrai. Taigi, dėl dviaukščių lovų įrengimo Lukiškių TI-K kamerose, šių lovų išmatavimų negali būti pripažintas teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie lovų būklę: jų amžių, stabilumą, tinkamumą naudoti ir kt. Pabrėžtina, kad tinkamos kokybės baldų eksploatavimas yra susijęs su Higienos normos HN 76:2010 6 punkte įtvirtintu reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Naudojant netinkamos kokybės lovas (ypač dviaukštes lovas), kyla grėsmė kalinamųjų sveikatai ir saugumui, jiems nesudaromos sąlygos gerai pailsėti. Pareiškėjams įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjų teiginių, konstatuotina, kad lovos Lukiškių TI-K kamerose neatitiko amžiaus ir būklės reikalavimų.Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų pažeidimų visuma turi kumuliatyvų poveikį pareiškėjų patiriamai neturtinei žalai, todėl, sprendžiant dėl tinkamo neturtinės žalos atlyginimo jiems dydžio, turi būti įvertinti visi jų atžvilgiu padaryti pažeidimai ir atsižvelgta į jų trukmę. Pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis (K. L. – 2 954 Eur, U. A. – 196 Eur) už laikotarpį, kai pareiškėjai buvo laikomi netinkamomis sąlygomis, ypač atsižvelgiant į apeliacinėje instancijoje nustatytus papildomus pažeidimus, nevisiškai atitinka teismų praktikoje suformuotus dydžius tais atvejais, kai nustatomi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Laikytina, kad minėtos sumos nėra pakankamos visiems vertintais laikotarpiais pareiškėjų patirtiems nepatogumams atlyginti. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą ir padidinant pareiškėjams priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai buvo kalinti jiems neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis tualetu, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, tinkamos būklės lovų ir minkštojo inventoriaus, sveikatos patikrinimų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jiems sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjų teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jų patirto diskomforto dydį, duomenų apie dėl netinkamų kalinimo sąlygų jų sveikatai kilusią žalą nebuvimą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pareiškėjams atlygintinos neturtinės žalos dydis didintinas iki 4 500 Eur. K. L. ir 300 Eur U. A. bei laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas pakeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų K. L. ir U. A. (U. A.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti.
Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui K. L. priteisti 4 500 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus eurų), pareiškėjui U. A. (U. A.) – 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.