Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Be to, Kalėjime nėra sudaryta galimybė praleisti už kameros ribų 8 valandas per parą, kas yra įtvirtinta Kankinimų prevencijos komiteto (CPT) rekomendacijose, o kasdienis pasivaikščiojimas trunka vieną valandą, nors Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 89 straipsnyje įtvirtinta dviejų valandų norma. Dažnai pasivaikščiojimai organizuojami anksti ryte, tik atsikėlus, tamsiu paros metu. Taip pat nebuvo leidžiama naudotis biblioteka, sporto sale.

Sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010) (galiojusi iki 2015-11-01), reikalavimų. Sanitarinis mazgas įrengtas toje pačioje kameros patalpoje, netoli durų. Todėl nuolat tvyrodavo blogas kvapas, o pareigūnai, tame tarpe ir moterys, įėję galėjo matyti kalinamus asmenis besinaudojančius tualetu. Kamerose įrengtos grotos trukdė tinkamai vėdinti patalpas, dėl ko vasara būdavo itin tvanku, o žiemą, tinkamai neužsandarinus langų, būdavo šalta. Kalėjimo kamerose lubos bei sienos nebuvo pritaikytos valymui bei dezinfekcijai, nuo jų byrėdavo tinkas, nuolat tvyrojo kalkių bei cemento dulkės. Taip pat visose kamerose, kuriose buvo laikomi pareiškėjai, būdavo tarakonų, tvyrojo nešvara, o išduodamų valymo priemonių nepakakdavo švarai bei tvarkai palaikyti. Kalėjime nebuvo tikrinama atvykusių asmenų sveikata, o gauti medicininės pagalbos Kalėjime buvo itin sunku – prašymai metami į specialią dėžutę, o asmuo iškviečiamas tik praėjus keletui dienų. Taip pat atvykus į Kalėjimą nebuvo suteikiama informacija apie galimybę gauti medicinos pagalbą. Šias aplinkybes patvirtina Seimo kontrolieriaus išvados. Kalėjime nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos nusisprausti. Vietoje sanitarinių švaryklų buvo įrengti dušai, tačiau nebuvo išduodami rankšluosčiai, o pareigūnai naudodavo psichologinį smurtą, liepdami į dušą neštis visus daiktus ir minkštąjį inventorių.

Kalėjime buvo pažeidžiamos teisės aktų nuostatos, susijusios su kalinamų asmenų materialiniu aprūpinimu. Pareiškėjai nebuvo tinkamai aprūpinti – jiems nebuvo išduotas tualetinis popierius, skustuvai, muilas, priemonės indams plauti, paklodės bei čiužinio užvalkalai. Taip pat nebuvo aprūpinti darbinėmis pajamomis, negavo pašalpų iš socialinės paramos fondų. Išduotas minkštasis inventorius buvo baisios būklės, nevalomas, nehigieniškas. Pareiškėjams nebuvo suteikta teisė į nemokamą apatinių rūbų išskalbimą, o jie patys neturėjo galimybės skalbti ir džiovinti, nes kamerose tvyrojo drėgmė.

Kalėjime įrengtos lovos buvo senos, per trumpos, nuolat girgždėdavo. Dėl to miegas buvo padrikas, jausdavosi nuolatinis nuovargis, psichologinis išsekimas. Galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu nėra pakankama ir prilygintina asmens kankinimui. Be to, dušo nebuvo ir prie sportui skirtos patalpos, kas yra reikalaujama HN 76:2010 30.6 papunktyje. Dėl to pareiškėjai patyrė pažeminimą, garbės bei orumo pažeidimą.

Kalėjimo konstrukcijoje naudojamas asbestas, kuris yra itin kenksminga medžiaga, galinti sukelti mirtinas ligas. Taip pat Kalėjimo pasivaikščiojimo kiemeliai neužtikrina teisės aktuose nustatyto ploto vienam asmeniui reikalavimų. Be to, 1 valandos pasivaikščiojimas per dieną neatitinka tarptautinių teisės aktų reikalavimų. Taip buvo suvaržyta pareiškėjų teisė judėti. Atsakovas taip pat nesiėmė priemonių užtikrinti draudimo rūkyti laikymosi Kalėjime, kas sukėlė pareiškėjams sunkias sveikatos pasekmės.

Už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Tam tikslui išduodamas reikalingas inventorius. Už reikalavimų, susijusių su tvarkos palaikymu kamerose, pažeidimą yra skiriamos nuobaudos. Pažymėtina, kad Kalėjimas yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o anksčiau buvo sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“ dėl vabzdžių bei graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų.

Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų asmenų.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Pažymėtina, kad HN 76:2010 yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, kapitaliai remontuojamiems, rekonstruojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Tuo tarpu Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, nėra nurodyta, kad kamerose turi būti įrengti veidrodžiai.

Pažymėjo, kad HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Kalėjime laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu. Tokia tvarka nepažeidžia HN 76:2010 reikalavimų. Higienos priemonės – muilas, tualetinis popierius išduodami du kartus per mėnesį. Taip pat kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Tai atitinka Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139.

Patalynė Kalėjime yra išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139. Taip pat kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutiniai drabužiai gali būti skalbiami apmokėjus už šią paslaugą. Skalbimo paslaugas tiekia Pravieniškių valstybės įmonė prie pataisos namų. Naudotis šiomis paslaugomis yra suimtųjų bei nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi.

Kalėjime nėra įrengtų specialių kamerų rūkantiems asmenims, kadangi to nereikalaujama teisės aktuose. Tačiau į Kalėjimą atvykę asmenys pildo specialią anketą, kurioje išsako ir savo pageidavimą dėl laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis. Esant kalinamo asmens prašymui, pareigūnai privalo užtikrinti, kad kamerose nerūkantys asmenys nebūtų laikomi su rūkančiais asmenimis. Paskirstant asmenis po kameras, yra atsižvelgiama į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas.

Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Žymėtina, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra suimtųjų teisė bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo bei barstymo darbus atlieka kiemsargis bei, vadovaujantis BVK 134 str. 1 dalimi, paskirti nuteistieji.

Dėl asbesto ir šiferio Kalėjimo konstrukcijoje atsakovės atstovas paaiškino, kad nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose pastatuose. Kalėjimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant šiam draudimui. Nuo 2002-01-01 naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Kalėjime asbestcemenčio šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šios konstrukcijos nėra laužomos, todėl į aplinką nepatenka pavojingos dalelės. Jie sveikatai nėra pavojingi.

Siekdami užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms bei aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta, pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną perkelti asmenis iš vienos kameros į kitą, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo ir BVK nuostatomis.

Pažymėjo, kad pareiškėjų skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjų skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjų skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjų nurodytos žalos atsiradimą.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjams neturtinę žalą, kurią jie, pareiškėjų teigimu, patyrė kalinami Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra ne kartą konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas U. A. skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Kalėjime netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010-04-22 iki 2014-10-15 (1 t., b. l. 54–56), o pareiškėjas K. L. – laikotarpiu nuo 2010-02-25 iki 2014-06-06 (1 t., b. l. 148–158). Skundą teismui pareiškėjai išsiuntė 2015-06-18 (1 t., b. l. 45). Pagal CK 1.126 str. 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to prašo. Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas Kalėjimas prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl dalies pareiškėjų prašymų.

Pastebėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios kalinimo nepriimtinom sąlygom metu, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, LVAT, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Pareiškėjai nurodė, kad buvo laikomi kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsiliepimuose į pareiškėjų skundą atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjų judėjimą jų buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas U. A. Kalėjime buvo laikomas su pertraukomis nuo 2012-11-21 iki 2014-10-15. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,38 kv. m iki 7,78 kv. m. Iš viso 28 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto. Tuo tarpu pareiškėjas K. L. ginčui aktualiu laikotarpiu Kalėjime buvo su pertraukomis laikomas nuo 2012-06-18 iki 2014-06-06. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,34 kv. m iki 26,81 kv. m. Iš viso 422 dienas pareiškėjas K. L. buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto.

Nagrinėdamas skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, LVAT ne kartą rėmėsi EŽTT praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos gali būti pripažintos ,,žeminančiomis“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (LVAT 2013-10-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013 ir joje nurodytus EŽTT 2005-04-07 sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). LVAT laikosi pozicijos, kad tokia padėtis savaime reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjai nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo, yra įrengti arti durų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjai skunde neginčijo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, o tik nurodė, kad toks atitvėrimas neužtikrina pakankamo privatumo. Tačiau pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Dėl to pareiškėjų argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Pareiškėjai skunde teismui nurodė, kad jų buvimo Kalėjime laikotarpiu nebuvo tinkamai vykdoma materialinio aprūpinimo pareiga, t. y., nebuvo išduodamas tualetinis popierius, dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139. Minėtame teisės akte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad Kalėjime vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Byloje pateikti Kalėjimo administracijos atsakymai į pareiškėjų skundus dėl kalinimo sąlygų. 2012-10-21 Kalėjimo direktorius pateikė atsakymą į pareiškėjo K. L. 2012-12-17 skundą dėl šepečio, skirto tualeto valymui, išdavimo. Tačiau tarp byloje nėra duomenų apie pareiškėjų kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo. Todėl kritiškai vertinamas skundo teiginys, kad minėtos higienos priemonės niekada nebuvo išduodamos.

Pareiškėjai taip pat nurodė, kad karantino patalpose išduodamas minkštasis inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) nėra tinkamai valomas. HN 76:2010 65 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Pareiškėjai neneigia, kad karantino kamerose išduodamas minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas, tačiau, anot pareiškėjų, jis nėra tinkamai valomas. Taip pat pareiškėjai neteigė, kad analogiški pažeidimai buvo vykdomi ir juos laikant gyvenamosiose kamerose. Pažymėtina, kad atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų ar paaiškinimų, galinčių paneigti šias aplinkybes, todėl, vadovaujantis LVAT suformuluota taisykle dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, šis pažeidimas laikytinas nustatytu ir į jį bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjai padarytą neturtinę žalą.