Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-09-09 · Administracinė byla Nr. A-1587-261/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-03-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-09
Bylos Nr.
A-1587-261/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00085-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė, Rytis Krasauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos)
Pareiškėjas
R. K.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1587-261/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00085-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. 2019 m. sausio 7 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–7), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. (kamera Nr. 236), nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. birželio 2 d. (kamera Nr. 311), nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. spalio 18 d. (kamera Nr. 219), nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 30 d. (kamera Nr. 201). Šiose kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, užuolaidos ne visiškai užsitraukdavo, todėl pareiškėjas buvo matomas tiek prižiūrėtojų, tiek kitų asmenų. Dėl to patyrė diskomfortą, dvasinių išgyvenimų, nevisavertiškumo jausmą, depresiją. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo, be to, baldai ir sanitarinis mazgas, pareiškėjo manymu, neturėtų būti įskaičiuojamas į bendrą gyvenamąjį plotą. Ploto trūkumas itin jautėsi kamerose Nr. 311 ir Nr. 236. Kameros Nr. 201 ir Nr. 219 įrengtos rūsio patalpose, kuriose buvo drėgna iš šalta, o tai kenkė pareiškėjo sveikatai. Šiose kamerose nebuvo radiatorių, vietoje jų nutiesti du vamzdžiai. Kamera Nr. 219 buvo rūsyje, langas joje įrengtas žemiau žemės paviršiaus, šalia lango buvo šiukšlynas. Iš lauko į kamerą dažnai patekdavo žiurkės. Kamerose nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos, kamerose nuolat trūko natūralaus apšvietimo, o nuo dirbtinio apšvietimo pareiškėjui skaudėdavo akis.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (I t., b. l. 25–30) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis, kokiose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas atitinkamais laikotarpiais 2017 m. gegužės 18 d.–2018 m. spalio 29 d. Nurodė, kad 2018 m. spalio 30 d. pareiškėjas išvyko į Vilniaus pataisos namus.

5. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietoje, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietoje, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas.

6. Lukiškių TI-K kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Iš kamerų buitinės atliekos šalinamos, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K nėra šiukšlių konteinerių prie kamerų langų. Buitines ir maisto atliekas išveža įmonės, su kuriomis Lukiškių TI-K sudaręs sutartis dėl atliekų šalinimo. Buitinių atliekų saugojimo aikštelėje palaikoma švara ir tvarka.

Atsiliepimas

7. Pareiškėjas teismui pateikė papildomus paaiškinimus (atsikirtimą) (I t., b. l. 89), kuriuos su atsakovo atsiliepimu nesutiko bei pažymėjo, kad skundžiamas laikotarpis yra nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. spalio 30 d.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu (I t., b. l. 198–205) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. K. 830 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, rėmėsi byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl R. K. pateiktais duomenimis, kad tam tikrose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas nurodytose patalpose nebuvo laikomas; kad gerinant asmenų laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, todėl sprendė, kad Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 417 parų buvo laikomas kamerose vienas arba su kitais asmenimis, neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas nepakankamo aukščio sienele arba užuolaida.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui 417 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs, kad tokie pažeidimai buvo pasikartojantys, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 830 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti ir atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

12. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų teismas atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė, todėl tą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde (I t., b. l. 208–212) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

15. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Atsiliepimas

16. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo 2017 m. gegužės 18 d.– 2018 m. spalio 30 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 417 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui priteisė 830 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėju kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, vertina tik tuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

22. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

24. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

25. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 25–30) nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, taip pat patvirtino, kad per kameros durų akutę pareiškėją galėjo stebėti pareigūnai.

27. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumų, diskomfortą ir kitų neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Juolab, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais, kurie leistų aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjas 417 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 830 Eur neturtinei žalai atlyginti laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam pareiškėjo teisės pažeidimui.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRytis KrasauskasRamutė Ruškytė