- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-22
- Bylos Nr.
- eI3-1956-983/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07324-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- L. S.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2023 m. gegužės 24 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-928 (toliau – ir Aktas). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, kad VMI Aktu areštuotas jo turtas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). VMI Aktą grindžia tuo, kad pareiškėjas, pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 straipsnio 1 dalį, 27 straipsnio 1 dalį, nedeklaravo investicinių vienetų perleidimo apmokestinamųjų pajamų bei nuo jų neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Aktas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis bei faktinėmis aplinkybėmis. Nuo pat mokestinio patikrinimo pradžios nebuvo ir iki šio skundo pateikimo dienos nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog egzistuoja pagrįsta rizika, kad papildomai apskaičiuoti mokesčiai ar su jais susijusios sumos bus nesumokėtos.
Pabrėžia, kad iš Akto turinio matyti, jog iš nurodytų sąlygų egzistuoja tik viena, t. y. pirmoji sąlyga – pradėjus mokestinį patikrinimą buvo padaryta preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Tačiau antrosios būtinosios sąlygos pagrįsto turto arešto taikymui neegzistuoja, juo labiau, kad ir Inspekcija jos ne tik kad neįrodė, bet apskritai neįrodinėjo. Akte nėra nurodomos jokios konkrečios faktinės aplinkybės, nepateiktas teisinis nustatytų faktų vertinimas, dėl ko iš esmės nėra aišku, kokiais duomenimis ir faktais remiantis pareiškėjui buvo pritaikyta poveikio priemonė – turto areštas. Pažymi, kad Inspekcija nepateikė ir nedetalizavo, kokiais duomenimis remiantis Inspekcija priėjo prie išvados, kad egzistuoja pavojus, jog pareiškėjas gali paslėpti, parduoti jam priklausantį turtą arba kitokiu būdu jo netekti.
Pareiškėjo teigimu, Aktu buvo areštuotas jam nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, t. y. Gyvenamasis namas ir Žemės sklypas, dėl kurio tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta 2022 m. kovo 2 d. preliminari sutartis (toliau – ir Preliminari sutartis), pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo parduoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą, o pirkėjas įsipareigojo šį turtą nusipirkti. Parduodamo turto kaina sudaro bendrą 1 500 000 Eur sumą (Preliminariosios sutarties 3.3 punktas). Taigi, pareiškėjas turi prievolę areštuotą turtą perleisti pagal Preliminarią sutartį, sudarytą daugiau kaip metai laiko iki turto arešto taikymo. Vėliau, tarp asmenų buvo sudarytas 2022 m. gegužės 3 d. susitarimas, kurio pagrindu (konkrečiai 5.1 punktas) pareiškėjas ir pirkėjas susitarė, kad pirkėjas sumoka 400 000 Eur dydžio sumą (pradinį įnašą), kuri pagrindinės sutarties sudarymo atveju yra įskaitoma į bendrą pirkėjo mokėtiną turto pirkimo-pardavimo kainą, nurodytą Preliminariosios sutarties 3.3 punkte. Remiantis 2022 m. gruodžio 29 d. susitarimu prie Preliminariosios sutarties 2.1 punktu, pagrindinė Turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2023 m. gruodžio 29 d., priešingu atveju pareiškėjas privalės grąžinti sumokėtą pradinį įnašą (400 000 Eur) ir papildomai atlyginti kitus pirkėjo patirtus nuostolius. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta dar 2022 m. kovo 2 d., t. y. daugiau nei prieš vienerius metus iki Akto priėmimo, todėl jei dėl nepagrįsto arešto taikymo pareiškėjas negalės per nustatytą terminą turto parduoti ir dėl to patirs nuostolius, tokius nuostolius atlyginti privalės VMI.
Paaiškina, jog jei vis tik teismo įsitikinimu, Aktas būtų laikomas atitinkančiu įstatymų reikalavimus, turėtų būti keičiamas arešto objektas į kitą pareiškėjui priklausantį registruotiną turtą. Pareiškėjui priklauso 100 proc. (duomenys neskelbtini) akcijų. Kaip matyti iš kartu su skundu pateikiamos 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. metinės finansinės ataskaitos (duomenys neskelbtini) yra daugiau nei 30 m. sėkmingai veikianti įmonė, kurios ilgalaikis turtas sudaro 283 265 Eur, o trumpalaikis turtas – 1 435 035 Eur, iš viso - 1 718 300 Eur turto. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) registro tvarkytojui pateiktas metinių finansinių ataskaitų rinkinys ir jame pateikti duomenys laikytini oficialiais ir patikimais.
Nurodo, kad Aktas neatitinka ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ), bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų reikalavimų, keliamų administracinio akto turiniui – Aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais, kuriais remiantis jis surašytas. Įvertinus tai, nepagrįstai surašytas Aktas privalo būti panaikintas, o nusprendus priešingai, arešto objektas keistinas į pareiškėjui priklausančių UAB „Biglis“ akcijų areštą.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog Akte nurodyta, kad patikrinimo metu identifikuoti mokesčių vengimo požymiai, o tai yra pagrindas mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių mokėtojo sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos. Ši aplinkybė suponuoja, jog pareiškėjas ir ateityje sieks išvengti patikrinimo aktu priskaičiuotų mokestinių prievolių, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad jis gali slėpti arba perleisti savo turimą turtą kitiems asmenims. Tą patvirtina ir pareiškėjo skunde minima ir kaip priedas pridėta Preliminari sutartis, kuria pareiškėjas siekia perduoti Aktu areštuotą turtą. Atsižvelgiant ir į šią aplinkybę, netaikius turto arešto, būsimos mokestinės prievolės išieškojimas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas.
Pamini, jog nagrinėjamu atveju mokestinio patikrinimo metu pagal 2023 m. kovo 20 d. pavedimą tikrinti Nr. (7.45Mr) FR0773-417 buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateiktose metinėse pajamų deklaracijose už 2018 m. nedeklaravo investicinių vienetų perleidimo po 4 351 426,58 Eur apmokestinamų pajamų bei nuo jų neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo didelės sumos, t. y. 652 229,00 Eur. Teismų praktikoje ir mažesnės sumos priskaičiuotos sumokėti mokesčių mokėtojui yra vertinamos kaip didelės. Nurodo, kad ginčijamas Aktas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Akte neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos.
Teigia, kad MAĮ 33 straipsnio 15 punkte numatyta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Šių prievolės įvykdymo užtikrinimų būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią gali būti taikomas ir areštas. Mokesčių administratoriaus teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą reglamentuoja MAĮ 101 straipsnis. Šiuo atveju, VMI nėra gavusi pareiškėjo prašymo dėl Akto objekto keitimo kitu turtu. Dėl Akto objekto keitimo būtų galima spręsti VMI gavus paties pareiškėjo motyvuotą prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. gegužės 24 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08) 492-928 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad VMI pareiškėjo turtą areštavo gavusi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) raštą 2023 m. gegužės 23 d. Nr. (12.1E) K-4943 „ Dėl L. S. ir R. S. turto arešto“, kuriame nurodyta, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyriuje atliekami pagal 2023 m. kovo 20 d. pavedimą tikrinti Nr. (7.45Mr) FR0773-417 L. S. ir pagal 2023 m. balandžio 25 d. pavedimą tikrinti Nr. (7.45Mr) FR0773-577 R. S. mokestiniai patikrinimai. Patikrinimų metu nustatyta, kad sutuoktiniai 2018 m. rugsėjo 26 d. perleido investicinius vienetus Austrijos draudimo įmonei, prieš tai sudarę turtinių pareigų dovanojimo sutartis dukroms Gretai ir I. S.. Perleisti investiciniai vienetai 20 682 853,15 Eur verte buvo užskaityti kaip sutuoktinių dukrų draudimo įmokos, po to dukroms išduoti draudimo polisai. VMI nustatė, kad sutuoktiniai įformino dovanojimo sutartis ir sudarė draudimo polisus, siekdami pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 15 ir 26 punktuose įtvirtintomis lengvatomis bei išvengti GPM mokėjimo nuo perleistų investicinių vienetų gautų apmokestinamųjų pajamų (8 702 853,15 Eur). Atsižvelgiant į tai, L. S. ir R. S., pažeisdami GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, pateiktose metinėse pajamų deklaracijose už 2018 m. nedeklaravo investicinių vienetų perleidimo po 4 351 426,58 (½ 8 702 853,15 Eur) apmokestinamųjų pajamų bei nuo jų neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius tam, kad užtikrintų mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (pvz.: 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-442-1497/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-442-985/2013, 2014 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-442-711/2014 ir kt.). Taigi, darytina išvada, jog būtent šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą.
Pažymėtina, jog pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (LVAT 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Antroji paminėtoje normoje nustatyta sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (LVAT 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-454-442/2018).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog iš Akto turinio matyti, kad iš nurodytų sąlygų egzistuoja tik viena, t. y. pirmoji sąlyga - pradėjus mokestinį patikrinimą buvo padaryta preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Tačiau antroji būtinoji sąlyga turto arešto taikymui neegzistuoja.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno AVMI Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyrius, vykdydamas pavedimus tikrinti L. S. (pareiškėją) ir R. S., atliko mokestinį patikrinimą. Mokesčių administratorius 2023 m. gegužės 23 d. rašte Nr. (12.1E) K-4943 „ Dėl L. S. ir R. S. turto arešto“ nurodė, jog L. S. iš viso papildomai bus apskaičiuota 652 229 Eur GPM, R. S. – 653 159 Eur GPM. Patikrinimų metu mokesčių administratorius nustatė, kad sutuoktiniai 2018 m. rugsėjo 26 d. perleido investicinius vienetus Austrijos draudimo įmonei, prieš tai sudarę turtinių pareigų dovanojimo sutartis dukroms Gretai ir I. S.. Perleisti investiciniai vienetai 20 682 853,15 Eur verte buvo užskaityti, kaip sutuoktinių dukrų draudimo įmokos, po to dukroms išduoti draudimo polisai. Nustatė, kad sutuoktiniai įformino dovanojimo sutartis ir sudarė draudimo polisus, siekdami pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 15 ir 26 punktuose įtvirtintomis lengvatomis bei išvengti GPM mokėjimo nuo perleistų investicinių vienetų gautų apmokestinamųjų pajamų (8 702 853,15 Eur), todėl patikrinimų metu taikytos MAĮ 69 straipsnio nuostatos. Iš to išplaukia, jog L. S. ir R. S., pažeisdami GPMĮ 25 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, pateiktose Metinėse pajamų deklaracijose už 2018 m. nedeklaravo investicinių vienetų perleidimo po 4 351 426,58 Eur (8 702 853,15 Eur) apmokestinamųjų pajamų bei nuo jų neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM. Iš ginčijamo Akto turinio matyti, jog šiuo atveju identifikuoti mokesčių vengimo požymiai, kai yra pagrindas mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių mokėtojų sandoriai sudaryti, siekiant mokestinės naudos, todėl yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, todėl gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taigi, nagrinėjamu atveju nurodytų papildomų mokesčių sumų apskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjo padarytais mokesčių įstatymų pažeidimais, todėl VMI galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei kaip jos užtikrinimo būdą, t. y. šiuo atveju, kaip nurodė pats pareiškėjas, egzistuoja MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pirmoji sąlyga. Šiuo aspektu taip pat paminėtina, jog MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos konstatavimui pakanka preliminarios išvados (prielaidos) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Situacija, kuomet ginčijamas Aktas yra grindžiamas Mokesčių administratorius 2023 m. gegužės 23 d. pranešimu Nr. (12.1E) K-4943 „ Dėl L. S. ir R. S. turto arešto“ yra galima, kadangi toks pagrindas taikyti turto arešto aktą yra pakankamas.
Vertinant antrosios sąlygos taikyti turto areštą egzistavimą, paminėta, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį. Kaip yra pažymėjęs LVAT, aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-395-438/2016). Sąvoka „pavojus“, kad mokesčių mokėtojas savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką suprantama kaip aplinkybių, faktų bei mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių įvykdymą, turtinę padėtį ir pan. informacijos visuma, iš ko galima daryti prielaidą, jog tokiu atveju tikėtina, kad mokesčių mokėtojas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių ir išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ar (ir) visai neįmanomas (MAĮ 101 straipsnio komentaras).
Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (652 229 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Mokestinio patikrinimo metu numatoma apskaičiuota suma (652 229 Eur) nėra mažareikšmė, nustatyti GPMĮ pažeidimai, t. y. pažeidimai susiję su mokesčių vengimu, todėl konstatuotina, kad atsakovė turėjo realų pagrindą imtis priemonių mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo areštuoto turto vertė (Gyvenamasis namas, Žemės sklypas) yra kelis kartus mažesnė (296 200 Eur) nei pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės dydis (652 229 Eur). Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą ir taip užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
Papildomai pažymėtina, jog aplinkybę, kad pareiškėjas ateityje galimai sieks išvengti priskaičiuotų mokestinių prievolių bei gali slėpti arba perleisti savo turimą turtą kitiems asmenims, patvirtina ir pareiškėjo skunde minima Preliminari sutartis, kuria pareiškėjas siekia perduoti ginčijamu Aktu areštuotą turtą. Atsižvelgiant ir į šią aplinkybę, teismas pritaria VMI, jog netaikius turto arešto, būsimos mokestinės prievolės išieškojimas būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas.
Taigi, teismas vertina, jog šiuo atveju priešingai negu nurodo pareiškėjas, egzistuoja ir antroji įstatyminė prielaida turto arešto taikymui – pagrįsta turto netekimo rizika.
Teismo įsitikinimu, pareiškėjo argumentai, kad Preliminarioji sutartis buvo sudaryta dar 2022 m. kovo 2 d., t. y. daugiau nei prieš vienerius metus iki Akto priėmimo ir dėl arešto taikymo pareiškėjas negalės per nustatytą terminą turto parduoti ir dėl to patirs nuostolius, šioje byloje yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju, jau anksčiau šiame sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius tam, kad užtikrintų mokestinės prievolės įvykdymą, turėjo teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, konkrečiai - pareiškėjo Gyvenamąjį namą ir Žemės sklypą. Taigi, nors pareiškėjas skunde nurodo, jog jo patirtus nuostolius dėl pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutartis nesudarymo, atlyginti privalės VMI, tačiau teismas tokius pareiškėjo argumentus vertina kaip deklaratyvius ir hipotetinio pobūdžio. Teismo įsitikinimu, mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, jis veikė taip, kaip yra nurodyta teisės aktuose (MAĮ 33 straipsnis), todėl nėra pagrindo teigti, kad net jei pareiškėjas ir patirs nuostolius dėl pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, tokius nuostolius turės atlyginti VMI. Šiuo atveju, sprendimą atsakovė priėmė suteiktos kompetencijos ribose, laikydamasi teisės aktų nuostatų. Atsakovė neturėjo teisės ir pareigos vertinti kokių nors kitų aplinkybių (jog areštavus pareiškėjo turtą, pareiškėjui nepavyks sudaryti pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties), išskyrus tas, kurių pagrindu buvo priimtas Aktas.
Papildomai pažymėtina, jog MAĮ 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Šių prievolės įvykdymo užtikrinimų būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį gali būti taikomas ir areštas. Mokesčių administratoriaus teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą reglamentuoja MAĮ 101 straipsnis. Esant aukščiau nurodytam teisiniam reguliavimui, šiuo atveju VMI pagrįstai ir teisėtai, tam, kad užtikrintų mokestinės prievolės įvykdymą, areštavo pareiškėjo turtą – Gyvenamąjį namą ir Žemės sklypą.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog jei Aktas būtų laikomas atitinkančiu įstatymų reikalavimus, turėtų būti keičiamas arešto objektas į kitą pareiškėjui priklausantį registruotiną turtą. Pareiškėjui priklauso 100 proc. (duomenys neskelbtini) akcijų. Pareiškėjo įsitikinimu, iš kartu su skundu pateikiamos 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. metinės finansinės ataskaitos, (duomenys neskelbtini) yra daugiau nei 30 m. sėkmingai veikianti įmonė, kurios ilgalaikis turtas sudaro 283 265,00 Eur, o trumpalaikis turtas – 1 435 035,00 Eur, iš viso - 1 718 300 Eur turto.
Pažymėtina, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, tik sprendžia ginčus dėl teisės. Taigi, teismas savo inciatyva negali keisti Akto turinio, t. y. jame nurodyto objekto pakeisti kitu turtu, nes tokius veiksmus atlieka Inspekcija. Atsižvelgus į ginčo pobūdį, pareiškėjui išaiškintina, kad turėdamas objektyvių įrodymų, pagrindžiančių naujas aplinkybes, kurios neegzistavo turto arešto akto priėmimo metu ar kurios galėtų daryti realią įtaką iš naujo sprendžiant klausimą dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo), jis turi teisę kreiptis į VMI dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo) pasikeitus turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-726-438/2015, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-1406-983/2023, 2018 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1143-189/2018). Be to, kaip matyti VMI atsiliepime taip pat nurodė, jog nėra gavusi pareiškėjo prašymo dėl Akto objekto keitimo kitu turtu. Nurodė, jog dėl Akto objekto keitimo būtų galima spręsti VMI gavus paties pareiškėjo motyvuotą prašymą.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog Aktas neatitinka ne tik MAĮ, bet VAĮ įtvirtintų reikalavimų, keliamų administracinio akto turiniui – Aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais, kuriais remiantis jis surašytas.
VAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).
MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje turto areštų aktų turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11.
Teismo nuomone, nors ši Akte nurodyta motyvacija ir nėra itin plačiai detalizuota, tačiau laikytina pakankama turto areštui taikyti. Ginčijamame Akte nurodyta, kad dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta mokestinė nepriemoka ir mokestinė prievolė, yra mokesčių administratoriaus 2023 m. kovo 20 d. pavedimas tikrinti mokesčių mokėtoją. Akte taip pat pateikiamas teisinis pagrindas (MAĮ 33 straipsnio 15 dalis, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 101 straipsnio 4 dalis), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nurodytas faktinis pagrindas (papildomos informacijos skiltyje), nurodyta Akto data, pasirašytas įgalioto pareigūno.
Šiuo aspektu paminėtina, jog patvirtinta turto arešto akto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto. Pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo. Tokios pozicijos minėtu klausimu laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018, 2008 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-194/2008).
Atitinkamai teismas vertina, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad Aktas neatitinka VAĮ įtvirtintų reikalavimų, keliamų administracinio akto turiniui. Šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą ir taip užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2023 m. gegužės 24 d. turto arešto aktas Nr. (23.31-08) 492-928 yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas neturi pagrindo šio sprendimo naikinti.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti jai iš atsakovės atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, jis neįgyja teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.