Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-16-870/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-13
Bylos Nr.: 1A-16-870/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-65225-2017-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Liudvinavičienė, Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: A. D.
Advokatai: Kristupas Ašmys, Ingrida Botyrienė

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.10.2.1Atleidimas, kai sunkia nepagydoma liga susergama iki teismo nuosprendžio priėmimo (BK 76 str. 1 d.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-870/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65225-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.10.2.1; 1.2.23.2.2.2; (S) 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Audronei Rasiulienei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,nuteistajam A. D., jo gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,ekspertui Juozui Vėlavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. D. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime jo išbūtas laikas nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. A. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: garaže Nr. 8, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė plastikinį maišelį, kuriame buvo geltonos spalvos milteliai, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 1,869 g, tris plastikinius maišelius, kuriuose buvo violetinės spalvos tabletės, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurių bendra masė yra 103,116 g, penkis plastikinius maišelius, plastikinį paketą ir juodos spalvos svarstykles, kuriuose buvo žalios spalvos, sausos, dalinai smulkintos augalinės kilmės narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys), kurių bendra masė 674,815 g, iki 2017 m. gruodžio 14 d., apie 19.00 val., kol jas rado ir paėmė policijos pareigūnai, be to, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, automobilio „Mercedes Benz S 550 4 Matic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusio (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusės durelių daiktadėžėje neteisėtai laikė plastikinį maišelį, kuriame buvo žalios spalvos augalinės kilmės narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė 0,807 g, o delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija jose – 20,0 %, iki 2017 m. gruodžio 14 d., apie 20.00 val., kol jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atleisti jį nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

3. Apelianto teigimu, išvadas dėl jo kaltės pirmosios instancijos teismas padarė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpciją ir iš jos kylantį įpareigojimą pašalinti abejones ar vertinti jas kaltinamojo naudai, kai jų neįmanoma pašalinti atliekant proceso veiksmus, bei draudimą nuosprendį grįsti prielaidomis, o šie pažeidimai laikytini esminiais, lėmusiais teismo išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad tik A. D. naudojosi garažu ir neteisėtai laikė jame narkotines bei psichotropines medžiagas.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nuosekliais nuteistojo parodymais, jog garažą jis nuomojosi su asmeniu vardu V., galimai V. B., iš kurio įsigijo dalį rastų narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), o kitos garaže rastos narkotinės bei psichotropinės medžiagos buvo V., apie jų egzistavimą apeliantas nežinojo, taigi, jo tyčia neapėmė neteisėto disponavimo šiomis medžiagomis. Byloje esantys objektyvūs duomenys, apelianto teigimu, neginčytinai patvirtina faktą, kad asmuo vardu V. iš tiesų egzistavo ir nuomojosi garažą Nr. 8, esantį (duomenys neskelbtini). Liudytojas M. A. paaiškino, kad 2014–2015 m. jis išsinuomojo aptariamą garažą, kuriuo naudojosi apie metus, o vėliau jį pernuomojo asmeniui, kurio vardo tiksliai neprisiminė (V., V. ar V.). Liudytojas nurodė, kad šis asmuo buvo praplikęs, lieknas, be ūsų, be barzdos, o toks apibūdinimas iš esmės sutapo su nuteistojo parodymais apie V. išvaizdą. Liudytojas M. A. taip pat nurodė, kad A. D. niekada nėra matęs, pirmą kartą jį pamatė teisme. Be to, byloje nustatyta, kad ant garaže rastų daiktų, taip pat ir psichotropinių medžiagų maišelių, kolbų rasti ir žmogaus DNR, kurie nepriklauso A. D., ant jų buvo rasti mažiausiai dviejų žmonių DNR pėdsakai.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, taip pat nepagrįstai nesivadovavo liudytojo T. G. parodymais. Apie T. G. žinomas aplinkybes, t. y. kad jis 2016– 2017 metais pirko narkotines medžiagas (duomenys neskelbtini) prospekto garažuose (kur yra ir aptariamas garažas) iš V. B., prokuroras buvo informuotas dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nesiėmė jokių procesinių veiksmų, kad šios aplinkybės būtų patikrintos, nebuvo atlikta T. G. apklausa. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad T. G. parodymai yra melagingi ar kad juos paneigia kokios nors byloje nustatytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog T. G. parodymai nėra reikšmingi šiai bylai. Nuteistojo nuomone, T. G. parodymai yra svarbūs, nes jo teiginiai, kad jis pirkdavo narkotines medžiagas („ekstazi“, „žolę“) iš savo pažįstamo V. B. Šiaurės prospekto garažuose, kad šis V. užsiimdavo automobilių detalėmis, ne tik leidžia daryti išvadą, kad tai yra tas pats V., kuris pusę garažo išnuomojo nuteistajam, bet ir leidžia identifikuoti jį kaip galimai šiuo metu mirusį V. B.. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti šį asmenį, įvertinti jo sąsajas su garažu ir jame rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis tam, kad būtų pašalintos abejonės dėl nuteistojo kaltės, tačiau to nepadarė. Teismas atsisakė išreikalauti ikiteisminio tyrimo Nr. 62-07-0002-12, atlikto Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate, medžiagą, kurioje esančios nuotraukos pagal nuteistojo parodymus apie V. B. skiriamuosius požymius leistų identifikuoti šį asmenį bei įvertinti tokių nuteistojo parodymų teisingumą. Iš byloje esančio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-151432-17 matyti, kad V. B. turėjo problemų dėl narkotinių medžiagų vartojimo, su tuo buvo susijusi ir jo mirtis. Nors šis asmuo yra miręs ir negalėtų patvirtini ar paneigti šiai bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau jo tapatybės nustatymas yra būtinas visapusiškam bylos aplinkybių ištyrimui ir įvertinimui.

3.3. Antrosios garažo apžiūros metu jame esančioje elektros skydinėje buvo rastas užrašas su V. vardu bei adresas, kur gyveno V. B. motina. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu buvo keliamos abejonės dėl šio užrašo atsiradimo laiko ir aplinkybių, tačiau taip ir nebuvo paneigta versija, kad jį užrašė pats V. B.. Pareigūnai, atlikę įvykio vietos apžiūrą, nurodė, kad pirmosios apžiūros metu, kuomet nuteistasis buvo sulaikytas garaže, nurodyta elektros skydinė nebuvo apžiūrėta. Antrosios apžiūros metu garažas buvo sutvarkytas, pakeista spyna, o tai padarė M. A., negavęs apmokėjimo už garažo nuomą. Taigi, nuteistojo tvirtinimu, aptariamas užrašas buvo padarytas anksčiau nei jis buvo sulaikytas. Byloje neabejotinai nustatyta tik tai, kad A. D. sulaikymo metu garaže buvo vienas bei kad jam priklausė pas jį rastos kanapės, kas savaime negali paneigti to, jog šio garažo nuomininku buvo ne tik jis.

3.4. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus kaip nenuoseklius ir vadovavosi jo paaiškinimais, duotais sulaikymo metu. A. D. teigimu, jo parodymai buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, juos patvirtino kita bylos medžiaga. Be to, asmens paaiškinimai, duoti sulaikymo ir įvykio vietos apžiūros metu, nėra BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantis savarankiškas įrodymų šaltinis. Pirmosios instancijos teismo nurodomos aplinkybės, kad nuteistasis pareigūnams sakė pats įsigijęs narkotines ir psichotropines medžiagas Olandijoje, yra žinomos tik iš pastarųjų parodymų, tokie apelianto paaiškinimai nebuvo fiksuoti nei 2017 m. gruodžio 14 d. įvykio vietos apžiūros protokole, nei asmens sulaikymo protokole, nei tos pačios dienos tarnybiniuose pranešimuose, nei jokiuose kituose procesiniuose dokumentuose. Duodamas parodymus teisme, nuteistasis paaiškino, jog pareigūnams sakė, kad narkotinės medžiagos yra jo, nes nežinojo, jog V. yra miręs, ir bijojo jį įskųsti, be to, sulaikymo metu buvo stresinės būsenos, norėjo kuo mažiau problemų ir, būdamas be gynėjo, nesuprato savo tikrosios teisinės padėties, savo žodžių galimų pasekmių. Baudžiamojo proceso metu nebuvo paneigti apelianto parodymai, jog pareigūnams jis iš karto nurodė, kad rastos narkotinės bei psichotropinės medžiagos, kaip ir garažas, priklausė V., tačiau pareigūnai sakė, kad nuteistasis meluoja, tokiu būdu darydami jam spaudimą. Liudytojas M. G., atsakydamas į teisėjos klausimus, paaiškino, kad nuteistasis sulaikymo metu sakė, kad garažas yra draugo, gal Vyto. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo vadovautis ne procesine tvarka gautais A. D. paaiškinimais, kai BPK nustatyta tvarka gauti jo parodymai yra nuoseklūs.

3.5. Apelianto teigimu, teismas jo kaltę nepagrįstai grindė ir tuo, kad M. A. nurodė, jog asmeniui, kuriam išnuomojo garažą, perdavė vieną raktų komplektą, kuris buvo rastas pas nuteistąjį asmens kratos metu. V., kuris išsinuomojo garažą iš M. A., pasidarė dar vieną ar kelis raktų komplektus, kas yra nesudėtingas ir logiškas veiksmas. Be to, M. A. nurodė, kad jis turėjo vieną raktų komplektą, vėliau šeimininkas jam davė kitą, t. y. priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, jis turėjo ne vieną raktų komplektą, o kiek iš viso tokių komplektų buvo padaryta, byloje nėra nustatyta.

4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad esminis nusikalstamos veikos požymis – dalyko kiekis – šioje byloje nebuvo tinkamai nustatytas, nors pagal teismų praktiką tai yra būtina. Labai didelis kiekis (103,116 g) psichotropinės medžiagos – MDMA buvo nustatytas, vadovaujantis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(7539)-ISI-425, iš kurios turinio bei teisme apklausto specialisto V. K. parodymų matyti, kad garaže rastos tabletės, kurios buvo trijuose skirtinguose maišeliuose, bendras jų kiekis buvo 1 092 tabletės, o jų bendra masė – 327,616 g, visos nebuvo ištirtos. Buvo ištirta tik 60 tablečių (iš kiekvieno maišelio po 20 vnt. tablečių), t. y. 5 procentai visų rastų tablečių, ir padaryta prielaida, kad visų kitų likusių tablečių sudėtis yra identiška. Duodamas parodymus teisme, specialistas nurodė, jog, jo nuomone, net ir ištyrus visas rastas tabletes, psichotropinės medžiagos – MDMA kiekis gramais jose nesikeistų, tačiau tai nepašalina abejonės dėl realaus psichotropinės medžiagos kiekio ir leidžia daryti išvadą, kad apelianto kaltė yra pagrįsta prielaidomis. Tikslus MDMA kiekio nustatymas šiuo atveju yra itin svarbus, kadangi nuteistajam inkriminuotas psichotropinės medžiagos kiekis, nulėmęs jo veikos teisinį vertinimą, tik minimaliai – 3,116 g – viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nustatytą labai didelio MDMA kiekio – 100 g – ribą. Tokios abejonės teisme turėjo būti pašalintos, tačiau, nepaisydamas BPK imperatyvų, draudžiančių nuosprendį grįsti prielaidomis, o abejones vertinti kaltinamojo nenaudai, taip pat teismų praktikos dėl būtinybės tiksliai nustatyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį, o nuteistojo veiksmus kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, buvo netinkamai pritaikytos ir baudžiamojo įstatymo nuostatos.

5. Apeliantas nurodo, kad neginčytinai nenustačius, kad jis neteisėtai disponavo visomis garaže ir automobilyje rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, negali būti grindžiamas kitas nusikalstamos veikos požymis – tikslas platinti. Tik du iš aštuonių garaže rastų mobiliųjų telefonų priklausė A. D., kitus jis buvo įsigijęs iš nepažįstamo asmens sulaikymo dieną, kadangi telefonai buvo veikiantys ir įjungti, o telefonuose buvęs SMS žinučių turinys neleidžia daryti išvados apie tai, jog šiomis žinutėmis buvo užsakinėjamos narkotinės medžiagos. Žinučių turinys rodo, jog buvo bendraujama apie pinigus, telefonus (jų paėmimą), automobilius, galimai statybines medžiagas (voliukus). Nors teismas vertino, kad taip užmaskuotai buvo vadinamos narkotinės medžiagos, tačiau bylos medžiagoje nėra jokių konkrečių faktinių aplinkybių, iš kurių būtų aišku, kad buvo kalbama būtent apie narkotines medžiagas. Teismo nuosprendyje nurodomi asmenys (E. K., R. B., A. P., A. D., D. V., M. I., O. Z., D. S., D. D., A. P.), su kuriais bendrauta rastais ir paimtais telefonais, nurodant, jog dalis šių asmenų anksčiau yra teisti už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, taip grindžiant apelianto tikslą platinti narkotines bei psichotropines medžiagas. Vis dėlto, nei vienas iš šių asmenų baudžiamojo proceso metu nebuvo apklaustas, todėl tai turi būti padaryta baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nurodytomis aplinkybėmis grindžiant nuteistojo kaltę, jos turėjo būti tinkamai ištirtos ir įvertinos, tačiau tai padaryta nebuvo. Juo labiau, kad A. D. nuosekliai teigė nepažįstantis šių asmenų. Nors pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tikslas platinti nėra būtinasis nusikalstamos veikos požymis, tačiau šį požymį inkriminavus, jis turi būti nustatytas ir negali būti preziumuojamas. Ištaisius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus dėl disponuoto narkotinės medžiagos kiekio, veikos tikslas tampa esminiu požymiu, siekiant tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką – nenustačius tikslo platinti narkotines medžiagas, nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė formaliosios sąlygos BK 76 straipsnio taikymui, t. y. sirgimo sunkia nepagydoma liga, padarė esminius BPK pažeidimus, dėl to nepagrįstai atsisakė taikyti BK 76 straipsnio nuostatas, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą.

6.1. Apeliantas nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti medicininiai duomenys, patvirtinantys, kad jis serga epilepsija, ligos eiga šiuo metu yra pablogėjusi, dėl ko asmuo lankosi pas medicinos specialistus, jam buvo taikytas stacionarinis gydymas, yra gydomas ir medikamentais, t. y. A. D. serga sunkia nepagydoma liga, įrašyta į Kolegialių institucijų 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 patvirtintą Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šia liga nuteistasis serga nuo 25 metų amžiaus po patirtos galvos traumos, tačiau maždaug nuo 2019 m. liga yra paūmėjusi, nuolat pasikartoja epilepsiniai priepuoliai. Faktas, kad jau veikos padarymo metu nuteistasis sirgo epilepsija, negali būti vertinamas formaliai, konstatuojant, jog sveikatos būklė neturi įtakos jo galimybėms atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo sveikatos būklė itin pablogėjo suėmimo taikymo metu. 2019 m. rugsėjo 12 d. A. D. buvo nustatytas 45 procentų nedarbingumo lygis. Taigi, nors jau veikos padarymo metu jis sirgo epilepsija, tačiau jo medicininė būklė buvo geresnė, ligos eiga lengvesnė, o šiuo metu ji yra smarkiai pablogėjusi, dėl ko jam būtų per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Atsisakymas taikyti BK 76 straipsnio nuostatas nagrinėjamu atveju iš esmės reikštų kankinimo ir žiauraus elgesio draudimo pažeidimą, o tuo pačiu ir netinkamą BK Bendrosios dalies nuostatų taikymą.

6.2. Apelianto teigimu, teismo medicinos eksperto Juozo Vėlavičiaus paaiškinimai, kuriais jis išreiškė abejones dėl A. D. sveikatos būklės rimtumo ir atitikties BK 76 straipsnio sąlygoms, nėra tinkamas įrodymų šaltinis, vertinant nuteistojo sveikatos būklę BK 76 straipsnio taikymo prasme. BPK 305 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuteistojo liga turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada. Iš esmės analogiški reikalavimai nuteistojo sveikatos būklei nustatyti ir Apraše, kurio 5 punktas numato, kad viešųjų darbų ar laisvės apribojimo bausmę atliekančio nuteistojo sveikatos būklės patikrinimą atlieka asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos (toliau – ir ASPVĮ), kurioje nuteistasis yra registruotas, gydytojas, turintis galiojančią medicinos praktikos licenciją ir diagnozuojantis bei gydantis sunkią nepagydomą ligą arba psichikos ligą, 6 punktas numato, kad nuteistajam informavus ASPVĮ gydytoją, atliekantį jo sveikatos būklės patikrinimą, apie atliekamą bausmę ir ją vykdančią instituciją, o ASPVĮ gydytojui nustačius, kad nuteistasis serga sunkia nepagydoma liga, jo asmens sveikatos istorija pateikiama ASPVĮ gydytojų konsultacinei komisijai (toliau – ir GKK). Šie reikalavimai taikomi ir nuteistiesiems, kuriems yra įtariama sunki nepagydoma liga, t. y. išvada dėl sunkios nepagydamos ligos turi būti pateikta, atlikus nuteistojo sveikatos būklės (o ne medicininių dokumentų) patikrinimą, o galutinę išvadą turi pateikti gydytojų konsultacinė komisija. Epilepsija yra nustatoma gydytojo neurologo (epileptologo), tuo tarpu J. Vėlavičius yra teismo medikas, o neurologinės ligos, tarp jų ir epilepsija, nėra jo praktikos sritis. Pats J. Vėlavičius pripažino, jog siekiant tinkamai įvertini apelianto sveikatos būklę, reikalinga eilė specialistų, kurių darbo specifika yra tiesiogiai susijusi su epilepsijos diagnozavimu ir gydymu. Taigi, šiuo atveju teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo vadovautis J. Vėlavičiaus, kuris net nėra šios medicinos srities teismo ekspertas, parodymais. Nuteistojo teigimu, toks jo medicininės būklės ištyrimas ir įvertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų. Atsižvelgiant į pablogėjusią A. D. sveikatos būklę, diagnozuotą epilepsiją bei pasikartojančius priepuolius, taip pat į kilusias abejones dėl jo sveikatos būklės atitikties Apraše nurodytai ligai, teismas turėjo skirti ekspertizę, tačiau to nepadarė, todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turi būti atlikta komisinė ekspertizė, kurios sudėtyje būtų bent vienas gydytojas epileptologas.

7. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bausmės skyrimą, dėl ko paskirta bausmė yra neteisinga ir aiškiai per griežta.

7.1. Nors A. D. yra pripažintas kaltu padaręs vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, tačiau šis nusikaltimas nėra tiek pavojingas, kiek tipinės šiuo BK straipsniu uždraustos veikos – veika buvo padaryta nebendrininkaujant su jokiais asmenimis, kas paprastai būdinga tokio pobūdžio bylose, ji nebuvo gerai organizuota, nebuvo nustatyta jokių kitų aplinkybių, rodančių jos didelį pavojingumą. Be to, rastų atskirų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra sąlyginai nedidelis: metamfetamino kiekis (1,869 g) laikytinas nedideliu ir yra artimas minimaliai ribai (nuo 0,2 g iki 20 g), kanapių (antžeminių dalių) kiekis (674,815 g) didelis, tačiau taip pat gana artimas minimaliai didelio kiekio ribai (nuo 500 g iki 2 500 g), MDMA kiekis (103,116 g), nors ir laikytinas labai dideliu, tačiau šią ribą (nuo 100 g) viršija minimaliai. Be to, nebuvo nustatyta jokių nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nebuvo nustatytas narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo tretiesiems asmenims faktas, kas reiškia, jog reali žala įstatymo saugomoms vertybėms padaryta nebuvo. Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, leidžia konstatuoti mažesnį jo veikos pavojingumą, kas lemia būtinybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

7.2. Aplinkybės, susijusios su nuteistojo asmenybe, jo teigimu, taip pat rodo mažesnį jo pavojingumą nei tipinio aptariamą veiką darančio asmens. Padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė, nors apeliantas yra vartojęs narkotines medžiagas savo reikmėms, tačiau niekada anksčiau nėra disponavęs narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tai nėra jo gyvenimo būdas ar pajamų šaltinis, A. D. turi legalų pajamų šaltinį – užsiima statybų veikla, atlieka remonto darbus, pastaruoju metu kartu su sutuoktine pagal verslo liudijimą vykdo prekybą drabužiais. Nors anksčiau jis yra teistas užsienio valstybėse, tačiau ankstesni teistumai nesusiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Nuteistasis savo kaltę pripažino, nesutikdamas tik su dalimi nepagrįstai jam inkriminuotų aplinkybių, kas rodo, kad jis suvokė savo veiksmų neteisėtumą, kritiškai vertina savo elgesį. Teismas tinkamai neįvertino to, kad nuteistasis yra vedęs, kartu su sutuoktine augina mažametį vaiką, sutuoktinė turi sveikatos problemų, nuolat lankosi pas gydytojus. Nuteistojo sveikatos būklės taip pat yra prasta, jam nustatyta sunki nepagydoma liga – epilepsija. Jeigu šios ligos nevertinti BK 76 straipsnio prasme, į tokią sunkią ligą teismas turėjo atsižvelgti, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas jos dydį. Be to, nuteistajam nustatyta ir daug kitų ligų, nustatytas tik 55 procentų darbingumo lygis. Paskyrus vienuolikos metų ar net minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, ji sukeltų itin neigiamas ir neproporcingas pasekmes ne tik nuteistajam, bet ir jo šeimai, aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir bausmės tikslams. BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai būtų pasiekti, paskiriant mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali riba laisvės atėmimo bausmę. Cituodamas teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479-222/2015, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-312-222/2019, Nr. 2K-316-788/2019, Nr. 2K-179-693/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-382-1076/2018), apeliantas nurodo, kad net esant kur kas nepalankesnėms aplinkybėms, apibūdinančioms veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą, nei jo atveju, taip pat nesant jokių išskirtinių aplinkybių, paprastai yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriamos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje.

8. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, byloje atlikusi įrodymų tyrimą (paskyrusi psichotropinių medžiagų ekspertizę, kompleksinę bei komisijinę A. D. sveikatos būklės nustatymo (deontologinę) ekspertizę, apklaususi ekspertą J. Vėlavičių, nuteistąjį A. D.), sprendžia, kad A. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Teisinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nėra, taip pat nėra pagrindo atleisti nuteistąjį nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo, vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ar švelninti jam paskirtą bausmę.

10. Sprendžiant, ar asmens padarytoje veikoje yra baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymiai, teismas vadovaujasi byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK nuostatas, teismas asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

11. A. D. ginčija, kad jis neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, nurodydamas, kad jam iš garaže Nr. 8, esančiame (duomenys neskelbtini), rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų priklausė tik apie 400 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias jis buvo įsigijęs asmeniniam vartojimui, apie kitų narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvimą, apelianto teigimu, jis nieko nežinojo, jos priklausė V. (galimai V. B.). Tokia nuteistojo versija pripažįstama nepagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

12. Kauno apygardos teisme A. D. nurodė, kad jis 2015 m. susipažino su asmeniu, vardu V., pavardės nežino, pravarde „(duomenys neskelbtini)“, kuris jam pasiūlė kartu nuomotis garažą, nuo 2015 m. pavasario jie pradėjo nuomotis garažą Nr. 8, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 101). Liudytoju apklaustas tyrėjas M. G. paaiškino, kad A. D. sulaikymo metu nurodė, kad garažas yra draugo V., tačiau daugiau apie šį asmenį nieko nepasakojo (t. 8, b. l. 157). Liudytojas M. A. taip pat nurodė, kad 2014–2015 m. garažą išnuomojo asmeniui, vardu V., V. ar V., šį asmenį vėliau vieną kartą jis yra matęs tame garaže, jis poliravo lempas, o A. D. jam nežinomas, jį pamatė tik teisme (t. 9, b. l. 56–57). Papildomos įvykio vietos – garažo, adresu (duomenys neskelbtini) – apžiūros metu ant elektros skydinės durelių vidinės pusės (pirminės įvykio vietos apžiūros metu ši elektros skydinė apžiūrima nebuvo) buvo rastas užrašas – „V. (duomenys neskelbtini) Kod. 248“ (t. 1, b. l. 37–49). Kaip nustatyta, šiuo adresu iš tiesų gyveno V. B., kuris (duomenys neskelbtini) mirė (t. 1, b. l. 51). Šių aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia pagrįstai manyti, kad toks asmuo – V. B. – egzistavo ir jis galėjo naudotis garažu Nr. 8, kuris yra adresu (duomenys neskelbtini), kartu su A. D., todėl atlikti papildomus proceso veiksmus šiam asmeniui (jo išvaizdai) nustatyti nėra tikslinga, juo labiau, kad šiuo metu šis asmuo yra miręs (t. 1, b. l. 53). Pažymėtina, jog įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad pakaktų bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįstoms išvadoms padaryti. Vis dėlto vien faktas, kad V. B. galėjo naudotis garažu Nr. 8, adresu (duomenys neskelbtini), niekaip nepatvirtina A. D. pasirinktos gynybinės pozicijos, kad būtent V. B. priklausė didžioji dalis garaže rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėja daug dėmesio skyrė įrodymams, patvirtinantiems faktą, kad A. D. ir V. B. buvo garažo Nr. 8, adresu (duomenys neskelbtini), bendranuomiai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad rastos draudžiamos medžiagos priklausė šiam asmeniui, atvirkščiai, byloje yra įrodyta, kad šios medžiagos priklausė nuteistajam A. D..

13. Įvykio vietos apžiūros metu garaže Nr. 8, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rasta metamfetamino, MDMA, kanapių (antžeminių dalių) (674,815 g), automobilio „Mercedes Benz S 550 4 Matic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu buvo rasta kanapių (antžeminių dalių) (0,807 g) (t. 1, b. l. 19–31, 69–74, 100–103). Apklausiamas A. D. nurodė, kad 2017 m. viduryje jis atvažiavo į garažą, kuriame rado V., rūkantį „žolę“, pastarasis pasiūlė jam parūkyti, o vėliau ir įsigyti „žolės“, A. D. įsigijo asmeniniam vartojimui apie 400 g, sumokėjo 1 400 Eur ir šias narkotines medžiagas laikė tame pačiame garaže tarp detalių, sulaikymo metu jas svėrė savo asmeniniam vartojimui, prieš šventes norėjo pasiimti kokius 5 g, automobilyje rastos kanapės priklauso jam, jos skirtos asmeniniam vartojimui (t. 9, b. l. 101–103). Taigi, A. D. savo kaltę pripažino tik dėl tų narkotinių medžiagų laikymo, kurios buvo rastos jo sulaikymo metu, kuomet jis (A. D.) jas svėrė, taip pat jo transporto priemonėje. Tokios pozicijos nuteistasis laikosi ir apeliaciniame skunde bei duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme (t. 12, b. l. 27–28). Vis dėlto įvykio vietos apžiūros metu A. D. neminėjo, kad dalis narkotinių ar psichotropinių medžiagų priklauso ne jam, nurodė, kad rastas draudžiamas medžiagas jis automobiliu atsivežė iš Olandijos. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde bei baigiamųjų kalbų metu, tai patvirtina ne tik įvykio vietos apžiūros metu dalyvavę pareigūnai, bet tokie A. D. pareiškimai yra užfiksuoti ir įvykio vietos apžiūros protokole, kurio surašymo teisingumą pastarasis patvirtino savo parašu (t. 1, b. l. 23; t. 8, b. l. 157, 160, 161). Nors nuteistojo gynėja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie jos ginamojo išvykas į Olandiją, viename iš telefonų, rastų kratos A. D. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), metu, yra SMS pranešimas, 2017 m. gegužės 15 d. gautas nuo mobiliojo ryšio operatoriaus BITĖ, su sveikinimu atvykus į Olandiją (t. 2, b. l. 126), kas taip pat patvirtina pirminius nuteistojo teiginius dėl draudžiamų medžiagų kilmės.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sulaikymo metu asmens duoti paaiškinimai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis BPK 20 straipsnio prasme. Vis dėlto, kaip yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas, tirdami nusikalstamas veikas, policijos pareigūnai privalo aiškintis pirmines įvykio aplinkybes, rinkti pirminę bylai reikšmingą informaciją. Kai asmenys sulaikomi nusikaltimo vietoje, tai vyksta ir užduodant pirminius klausimus nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims. Vertinimas, kad visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti ir tai, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2022). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareigūnų bendravimo su sulaikytuoju A. D. trukmė buvo epizodiška, pareigūnai teiravosi, kam priklauso rastos draudžiamos medžiagos ir garažas, kuriame jos buvo rastos, nėra jokių duomenų apie tai, jog nuteistajam sulaikymo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, jis buvo verčiamas kalbėti, atsakinėti į klausimus, klaidinamas dėl savo teisinės padėties ar pan., atvirkščiai, pareigūnų teigimu, A. D. nebuvo linkęs su jais bendrauti (t. 3, b. l. 146–147, 151–152, 156–157, 161–162; t. 8, b. l. 156–162). Taigi, nepaisant to, kad sulaikyto asmens paaiškinimas, užfiksuotas įvykio vietos apžiūros protokole, ir nėra laikomas savarankišku įrodymų šaltiniu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareigūnų teismo posėdyje duotus parodymus apie nuteistojo sulaikymo ir įvykio vietos apžiūros aplinkybes įrodymais ir remdamasis šiais parodymais skundžiamame nuosprendyje, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų nepažeidė. Kadangi A. D. sulaikymo metu savo kaltės neneigė, nurodė narkotinių ir psichotropinių medžiagų gavimo aplinkybes, o versiją dėl jų priklausomybės V. B. iškėlė tik ikiteisminio tyrimo metu, pasitaręs su gynėju (t. 4, b. l. 13–14), apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių duomenų, tokią versiją laiko gynybine, pasirinkta siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

Žemesnės instancijos teismas

15. Savo versijai patvirtinti nuteistasis pakvietė liudytoją T. G., kuris apklausos metu parodė, kad 2016–2017 m. jis važiuodavo į garažą Šiaurės prospekte iš V. B. įsigyti narkotinių medžiagų – „ekstazi“, „žolės” (t. 10, b. l. 60–61). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo šio liudytojo parodymų patikimumu. Nors, T. G. ir A. D. teigimu, jie susipažino tardymo izoliatoriuje maždaug 2018 m. vasario–kovo mėnesiais (t. 9, b. l. 105; t. 10, b. l. 60), nuteistojo gynėjas apklausti T. G. teismo paprašė tik baudžiamojoje byloje baigus įrodymų tyrimą, prašydamas jį papildyti, t. y. 2019 m. rugsėjo 10 d. (t. 9, b. l. 108). Nei anksčiau pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu parodymų apie T. G. A. D. nedavė, jo apklausti neprašė. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad T. G. nurodė pas V. B. į garažą važiuodavęs 2016–2017 m., tuo tarpu, kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų (t. 11, b. l. 120–121), 2016 m. rugsėjo 7 d. V. B. Didžiojoje Britanijoje buvo nuteistas už vagystę, nusikalstamos veikos padarymo data – 2016 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad T. G. ilgą laiką vartojo įvairias narkotines medžiagas, taip pat kaip ir A. D. buvo sulaikytas dėl neteisėto disponavimo jomis, todėl galėjo duoti nuteistajam palankius parodymus. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad T. G. nenurodė buvęs garažo viduje ar matęs, iš kur yra imamos draudžiamos medžiagos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šio liudytojo parodymai patvirtina įvykio vietos apžiūros metu rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų priklausymą V. B..

16. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai ne tik nepatvirtina nuteistojo gynybinės versijos, bet ir paneigia jo nurodomas aplinkybes, kad apie didžiąją dalį garaže laikomų narkotinių ir psichotropinių medžiagų A. D. nieko nežinojo. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, ant dviejų maišelių (Nr. 9 ir 10), kuriuose garaže buvo laikomos psichotropinės medžiagos, rasta A. D. biologinių pėdsakų (t. 1, b. l. 23, 69–74, 79, 84–87; t. 9, b. l. 99), kas reiškia, kad nuteistasis apie šias psichotropines medžiagas ne tik žinojo, bet ir turėjo su jomis kontaktą. Nors ant vieno iš šių maišelių (Nr. 10) rasta ne mažiau kaip dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, tačiau asmens tapatybei nustatyti buvo tinkami tik vieno vyro, kurio genotipas sutapo su A. D. genotipu, biologiniai pėdsakai. Byloje nenustatyta, kad kiti biologiniai pėdsakai priklausė V. B., juo labiau, ant vieno iš maišelių (Nr. 9) buvo nustatyti tik A. D. pėdsakai, kas leidžia teismui konstatuoti, kad garaže rastas draudžiamas medžiagas laikė pats A. D..

17. Paminėtina, kad baudžiamojoje byloje, be paties nuteistojo parodymų, nėra jokių duomenų, kad A. D. vartotų narkotines medžiagas, už tokio pobūdžio veikas jis nėra teistas ar baustas administracine tvarka. Nors nuteistasis nurodė, kad sulaikymo metu buvo rūkęs kanapių (t. 9, b. l. 103), tačiau atlikti narkotinių medžiagų tyrimą atsisakė. Apklausiama pirmosios instancijos teisme A. D. sutuoktinė J. D. nurodė, kad prieš 3–5 metus ji yra pastebėjusi keistą A. D. žvilgsnį, dėl ko įtarė, kad jis gali būti pavartojęs narkotinių medžiagų, tačiau pastarajam nieko dėl to nesakė, apie tai nesikalbėjo, daugiau apie narkotines medžiagas nieko nežino (t. 9, b. l. 54). Tokie J. D. parodymai nepatvirtina, kad tą kartą A. D. tikrai buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ar, juo labiau, kad jis nuolat jas vartoja. Taigi, apeliacinės instancijos teismas atmeta nuteistojo A. D. argumentus, kad jis vartodavo narkotines medžiagas – kanapes, kaip visiškai nepagrįstus. Teismo neįtikina nuteistojo versija, kad asmuo, kuris kanapes rūkydavo ne nuolat, o tik kartais (t. 12, b. l. 28), savo asmeniniam vartojimui būtų įsigijęs net 400 g narkotinės medžiagos. Teismų praktikoje pažymėta, kad nusikalstamos veikos padarymo tikslas negali būti įrodinėjamas remiantis vien tik kaltininko parodymais, nevertinant jų bendrame bylos kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138/2013).

18. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas nėra būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis, tačiau nagrinėjamu atveju toks tikslas A. D. buvo inkriminuotas, o baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai jį patvirtina. A. D. asmens kratos metu pas jį buvo rasti du mobiliojo ryšio telefonai (Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir Philips IMEI (duomenys neskelbtini)) (t. 4, b. l. 75–78), A. D. vairuojamo automobilio „Mercedes Benz S 550 4 Matic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu buvo rasti trys mobiliojo ryšio telefonai (Blackberry IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 100–103), kratos A. D. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), metu buvo rasti trys mobiliojo ryšio telefonai (du Alcatel IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), Blackberry IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 172–174). Taigi, viso pas A. D. buvo rasti aštuoni mobiliojo ryšio telefonai. Kaip nurodė kratų ir įvykio vietos apžiūros metu dalyvavę pareigūnai, rasti mobiliojo ryšio telefonai buvo veikiantys, telefonais, kurie buvo rasti prie A. D., vyko susirašinėjimas SMS pranešimais, buvo naudojamasi ir Blackberry programa, kur susirašinėjimas vyksta tik interneto ryšiu ir negalima nustatyti asmens, su kuriuo bendraujama, visos SIM kortelės buvo išankstinio mokėjimo, viename telefone buvo nebaigtas rašyti pranešimas (t. 8, b. l. 159, 161–162). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tik du iš aštuonių mobiliojo ryšio telefonų priklausė A. D., kitus telefonus jis buvo įsigijęs iš nepažįstamo asmens sulaikymo dieną, tokia nuteistojo versija yra ne tik nelogiška, bet ir nepagrįsta. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl mobiliojo ryšio telefonai, kuriuos jis neva ką tik įsigijo, buvo įjungti. Be to, A. D. rankinėje, kuri buvo rasta automobilyje, buvo rasti popieriaus lapeliai su telefonų numeriais, su kuriais buvo bendraujama asmens kratos ir automobilio apžiūros metu rastais mobiliojo ryšio telefonais Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), Nokia IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir Philips IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 111–114). Apklausiamas A. D. nurodė, kad lapelį su telefono numeriais rado įsigytame mobiliojo ryšio telefono dėkliuke, dėkliuką išmetė, o lapelį įsidėjo į piniginę (t. 9, b. l. 104). Vis dėlto, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad telefonų numeriai buvo surašyti ne ant vieno lapelio (t. 1, b. l. 142–150), o bendravimas su jais vyko ne vienu mobiliojo ryšio telefonu, kas paneigia nuteistojo parodymus apie tokių telefono numerių atsiradimą tarp jo daiktų. Paneigus A. D. versiją, kad jam priklausė tik du mobiliojo ryšio telefonai, kurių numerių apklausos metu nuteistasis negalėjo nurodyti (t. 9, b. l. 104), įvertinus tai, kad visi rasti telefonai buvo veikiantys, su savimi A. D. turėjo juos penkis, taip pat ir Blackberry modelį, per kurį gali būti naudojama programa susirašinėjimui tik interneto ryšiu, telefonuose veikė išankstinio mokėjimo SIM kortelės, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šie mobiliojo ryšio telefonai buvo skirti bendrauti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo klausimais.

19. Tokią išvadą patvirtina ir mobiliojo ryšio telefonuose rastų susirašinėjimų turinys. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama, kad buvo bendraujama apie narkotines medžiagas, apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs užfiksuotų pokalbių turinį, pripažįsta, kad, naudojant konspiracines frazes, šiuose pokalbiuose kalbama būtent apie narkotinių ar psichotropinių medžiagų prekybą. Telefonu Philips IMEI (duomenys neskelbtini), kuris buvo rastas A. D. asmens kratos metu, buvo bendraujama su telefono numeriu, kuris, kaip nustatyta, priklauso A. P., šis telefono numeris buvo užrašytas ant lapelio, kuris buvo rastas A. D. rankinėje, bendraujama apie per didelę kainą ir poreikį ieškoti „pirmų rankų“, A. D. domisi, „kokia matematika“, ir nurodo, kad „jai gerai tai pastovei“, pokalbiai vyksta kelios dienos iki A. D. sulaikymo (t. 2, b. l. 113, 123–124). Taip pat iš telefono numerio, kurio priklausomybė nenustatyta, A. D. 2017 m. gruodžio 11 d. yra gavęs SMS pranešimą su tekstu „man liuto reikia“ (t. 2, b. l. 113, 124). Telefonu Nokia IMEI (duomenys neskelbtini), kuris taip pat buvo rastas A. D. asmens kratos metu, yra bendraujama su telefono numeriu, kuris, kaip nustatyta, priklauso A. D., šis telefono numeris taip pat buvo užrašytas ant lapelio, kuris buvo rastas A. D. rankinėje, siuntėjas 2017 m. gruodžio 4 d. prašo „saldainiu trim“, A. D. yra teista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 112, 125). Taip pat iš telefono numerių, kurių priklausomybė nenustatyta, tačiau kurie buvo užrašyti ant lapelių, kurie buvo rasti A. D. rankinėje, A. D. yra gavęs SMS pranešimus su prašymu gauti „komplektą draugui a“, taip pat pranešimus su klausimais, ar „tie patys dar“, ir su komentarais, kad „sueis ir sitie, tik maziau ima kai levesni“, „lauksim permainu, bet gerai ir tie palaikymui gyvybei“, „px visai pakaitalui, bet 6, 7 balai kokie“, o iš telefono numerio, kurio priklausomybė nenustatyta, A. D. yra gavęs užsakymą „160 voliuku ir kito 80“ (t. 1, b. l. 112, 125). Nors apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad pokalbiai vyksta apie pinigus, telefonus, automobilius, tačiau teismo aptartų konkrečių pokalbių turinys nekomentuojamas, nepaaiškinama, kas turėta omenyje, kalbant apie paieškas iš „pirmų rankų“, kodėl A. D. prašoma „liūto“, „voliukų“, „komplektų“, „saldainių“ ir kieno kokybė yra aptarinėjama. Apeliacinės instancijos teismui, įvertinus visumą surinktų įrodymų, nekyla abejonių, kad tikrasis pokalbių turinys yra užmaskuotas ir kalbama apie narkotines ir psichotropines medžiagas. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad A. D. buvo sulaikytas būtent sveriantis narkotines medžiagas – kanapes.

20. Nors apeliaciniame skunde prašoma apklausti asmenis, su kuriais buvo bendraujama mobiliojo ryšio telefonais, tačiau tokios apklausos nėra tikslingos, nes asmenys turėtų duoti parodymus apie galimai jų pačių padarytas nusikalstamas veikas, galimai įsigyjant narkotines ar psichotropines medžiagas, todėl tokių parodymų objektyvumas savaime keltų abejonių. Nors nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teismui pateikė antstolio M. P. 2020 m. spalio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 123-20-142, kuriame užfiksuoti A. P., D. V., A. D. ir D. D. atsakymai į advokato Kristupo Ašmio klausimus, kad jiems A. D. nėra pažįstamas ir iš jo narkotinių ar psichotropinių medžiagų jie niekada nėra pirkę (t. 12, b. l. 21–24), tokie asmenų paaiškinimai kelia abejonių dėl tų pačių jau minėtų priežasčių – pripažindami, kad iš nuteistojo yra įsigiję draudžiamų medžiagų, jie patvirtintų savo neteisėtus veiksmus. Abejones sustiprina ir tai, kad prieš atsakant į advokato klausimus jie nebuvo įspėti dėl atsakomybės, jei nurodytų melagingas aplinkybes, be to, šie asmenys faktinių aplinkybių konstatavimo metu nepateikė savo asmens dokumentų, jų tapatybės nebuvo patikimai patikrintos.

21. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-52-699/2015, Nr. 2K-155-693/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tokius teismų praktikoje pateiktus apibendrinimus ir įvertinus garaže rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį ir rūšis, A. D. sulaikymo aplinkybes, rastų mobiliojo ryšio telefonų skaičių, juose užfiksuotų susirašinėjimų turinį, taip pat ir tai, kad baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. D. pats vartoja narkotines medžiagas, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad A. D. versija, kad jam priklauso tik 400 g kanapių, kurios buvo skirtos asmeniniam vartojimui, yra paneigta visuma baudžiamojoje byloje surinktų ir išsamiai aptartų įrodymų.

22. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti trys bespalviai plastikiniai maišeliai su violetinės spalvos tabletėmis. Viename maišelyje buvo 428 vnt., antrame – 564 vnt., trečiame – 100 vnt. šių tablečių, kurių sudėtyje, kaip buvo nustatyta objektų tyrimo metu, yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė yra 103,116 g (t. 1, b. l. 19–31, 69–74). Pirmosios instancijos teisme apklaustas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. sausio 23 d. specialisto išvadą surašęs specialistas V. K. nurodė, kad narinėjamu atveju kiekviena tabletė nebuvo tiriama, naudojant tam tikrus metodus, buvo atrinkti laboratoriniai ėminiai – paimta iš kiekvieno maišelio po 20 vnt. tablečių, kurios ir buvo tiriamos (t. 9, b. l. 96–98). Apeliaciniame skunde buvo suabejota tokio tyrimo objektyvumu, nustatant bendrą psichotropinės medžiagos kiekį. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nustatytas psichotropinės medžiagos – MDMA kiekis (103,116 g) tik nežymiai viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytą labai didelio MDMA kiekio – 100 g – ribą, kas turi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, pritarė, kad 60 vnt. tablečių iš rastų 1 092 vnt. ištyrimas gali kelti pagrįstų abejonių dėl psichotropinės medžiagos grynojo kiekio, todėl, siekdamas šias abejones pašalinti, paskyrė psichotropinių medžiagų ekspertizę, nurodant ekspertams ištirti, koks psichotropinės medžiagos – MDMA kiekis yra likusiose neištirtose tabletėse (1 032 vnt.), o taip pat, koks yra bendras grynasis šios psichotropinės medžiagos kiekis (t. 11, b. l. 151–154). Kaip matyti iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. lapkričio 24 d. ekspertizės akto Nr. 140-IS1-1273 (8.1), ekspertizės metu nustatyta, kad 1 092 vnt. violetinės spalvos tablečių su užrašu „Chupa Chups“ iš 3 vnt. plastikinių maišelių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios masė yra 109,409 g. Kadangi byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, jo teisinė padėtis nebloginama ir nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (MDMA masė) nekeičiamos. Taigi, nekyla jokių abejonių, kad A. D. laikytos psichotropinės medžiagos – MDMA kiekis yra pagrįstai pripažintas labai dideliu, dėl ko A. D. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 76 straipsnio taikymo

23. Nuteistasis A. D.apeliaciniu skundu taip pat prašo jį atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nuostatos, kai, esant tam tikroms objektyvioms priežastims, bausme įgyvendinami tikslai, bausmės paskirtis (BK 41 straipsnis) tampa nepasiekiami. BK 76 straipsnio 1 dalyje nurodytas vienas iš atleidimo nuo bausmės dėl ligos atvejų, t. y. kai iki nuosprendžio priėmimo nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo suserga (serga) ne psichine, o kitokia sunkia nepagydoma liga, jis gali būti atleidžiamas nuo bausmės, kai dėl ligos pobūdžio ir dėl paskirtos bausmės ypatumų (pvz., laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų) tampa neįmanomas bausmės paskirties įgyvendinimas, liga trukdo atlikti bausmę. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis. Ar atleisti sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį nuo bausmės, sprendžiama, įvertinus nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu. Taip pat teismas turėtų atsižvelgti į tai, ar tokia liga kaltininkas sirgo jau darydamas nusikaltimą, ar tai netrukdė jam nusikalsti. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės. BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja, kad vien susirgimas (sunki nepagydoma liga) nėra pakankamas ir besąlygiškas pagrindas atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-283-222/2018, Nr. 2K-7-70-895/2018).

24. BPK 305 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuteistojo liga, atleidžiant jį nuo bausmės atlikimo, turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų komisijos išvada. Taigi, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ligai patvirtinti nėra būtina gydytojų komisijos išvada, kaip numatyta baudžiamojo proceso įstatyme, tai gali patvirtinti ir sveikatos priežiūros įstaigos pažyma.

25. Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 (2017 m. spalio 5 d. redakcija Nr. 1R-246/V-1155), yra pateiktas Sunkių nepagydomų ligų sąrašas, kurio 17 punktu yra įtraukta epilepsija, adekvataus kompleksinio gydymo metu: epilepsinių priepuolių sunkėjimas kartu su išreikštais ir didėjančiais psichikos pakitimais. Iš pradžių A. D. buvo diagnozuota nuo smegenų pažeidimo lokalizacijos priklausanti (židininė) (dalinė) simptominė epilepsija ir epilepsiniai sindromai su sudėtingais daliniais priepuoliais, neminint sunkiai gydomos epilepsijos (t. 9, b. l. 52; t. 10, b. l. 99–100; t. 11, b. l. 84). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė A. D. medicininius dokumentus (tiek pateiktus nuteistojo, tiek teismo išreikalautus iš gydymo įstaigų), kelis kartus apklausė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertą J. Vėlavičių ir A. D. gydantį šeimos gydytoją M. D. (t. 10, b. l. 10–13, 41–43, 109–116), siekdamas išsiaiškinti, ar A. D. diagnozuota liga atitinka Apraše numatytame Sunkių nepagydomų ligų sąraše numatytą ligą, dėl kurios nuteistasis gali būti atleistas nuo bausmės. Teismo medicinos ekspertas J. Vėlavičius paneigė, kad A. D. diagnozuota epilepsija atitinka Sunkių nepagydomų ligų sąrašo 17 punkte numatytą ligą, kadangi šiame punkte yra kalbama apie sunkią ligos formą, nepaisant taikomo intensyvaus gydymo, vis progresuojančią, tuo tarpu A. D. diagnozėje nurodyta „<...> neminint sunkiai gydomos epilepsijos“. Ištyręs visus teismui pateiktus A. D. medicininius dokumentus, teismo medicinos ekspertas negalėjo daryti išvados apie progresuojančią, nepagydomą epilepsijos formą bei A. D. taikomą tinkamą gydymą, eksperto teigimu, A. D. yra diagnozuota lengva šios ligos forma (t. 10, b. l. 109–113). Nors apeliaciniame skunde abejojama teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus kompetencija, kalbant apie nervų sistemos ligas, tačiau A. D. diagnozė, be kita ko, „<...> neminint sunkiai gydomos epilepsijos“, buvo patvirtinta ir neurochirurgo A. Ž. (t. 10, b. l. 99–100) bei neurologo N. G. (t. 11, b. l. 84).

26. Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėja pateikė teismui Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2020 m. spalio 6 d. medicinos dokumentų išrašą (t. 12, b. l. 11), iš kurio matyti pasikeitusi nuteistojo A. D. ligos diagnozė – apeliantui nustatyta nuo smegenų pažeidimo lokalizacijos priklausanti (židininė) (dalinė) simptominė epilepsija ir epilepsiniai sindromai su sudėtingais daliniais priepuoliais, esant sunkiai gydomai epilepsijai, bei 2021 m. vasario 9 d. teismo medicinos gydytojo dr. P. P. konsultacinę išvadą (t. 12, b. l. 3–7), kurioje gydytojas nurodė, kad A. D. diagnozuota liga – epilepsija, kai adekvataus kompleksinio gydymo metu stebimas epilepsinių priepuolių sunkėjimas su išreikštais didėjančiais psichikos sutrikimais, priskiriama Sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių nuteistasis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, sąrašui. Siekiant įvertinti pateiktus naujus medicininius dokumentus ir pakitusią ligos diagnozę, apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Vėlavičius (t. 12, b. l. 34–36). Ekspertas pastebėjo, kad A. D. medicininėje dokumentacijoje epilepsijos diagnozė atsirado tuo metu, kai buvo pradėtas baudžiamasis procesas, nors, nuteistojo teigimu, epilepsijos priepuoliai jam prasidėjo po patirtos galvos smegenų traumos, kai jam buvo 25 metai (šiuo metu nuteistajam 45 metai), o įrašai apie pacientui skirtus vaistus atsirado tik 2019 m. Eksperto vertinimu, pacientas yra nenuoseklus, kalbėdamas apie savo sveikatos būklę, t. y. 2020 m. gruodžio mėnesį nurodė, kad priepuoliai dažnėja – būna keturi, penki per mėnesį, tuo tarpu 2021 m. vasario mėnesį konsultacijos metu teigė, kad priepuoliai pasikartoja bent kartą per mėnesį. J. Vėlavičius, įvertinęs pateiktus medicininius dokumentus, net ir esant pasikeitusiai ligos diagnozei, neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad A. D. sveikatos būklė yra tiek sunki, jog pastarasis negalėtų atlikti bausmės, eksperto vertinimu, šiuo atveju kompleksinis gydymas nėra išnaudotas, visą reikiamą medicinos pagalbą nuteistasis galėtų gauti ir laisvės atėmimo vietoje, tačiau tokį sprendimą, eksperto teigimu, turėtų priimti gydytojų konsultantų komisija, atlikusi kompleksinį ekspertinį tyrimą.

27. Siekiant išsamiai ir nešališkai ištirti nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2021 m. liepos 14 d. nutartimi paskyrė kompleksinę komisijinę sveikatos būklės nustatymo (deontologinę) ekspertizę (t. 12, b. l. 47–48). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertai Viačeslav Kolomiec ir Januš Rybalko, turintys reikiamą kvalifikaciją atlikti gyvų asmenų tyrimus ir deontologines ekspertizes ir ilgametį ekspertinio darbo stažą, bei VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Psichosomatinių susirgimų skyriaus gydytoja psichiatrė E. V., vadovaudamiesi gautais A. D. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje, nustatė, kad A. D. sveikatos būklė neatitinka Sunkių nepagydomų ligų sąrašo 17 punkte nurodytos diagnozės, kadangi šiame punkte paminėta epilepsija turi būti lydima būtinos sąlygos – „kartu su išreikštais ir didėjančiais psichikos pakitimais“, o šios sąlygos pagrįstai patvirtinti negalima. Ekspertizės akte Nr. PEKG 30(130)/2022 (01) taip pat nurodyta, kad UAB „S. r.“ 2020 m. lapkričio 16 d. Medicininiame pažymėjime Nr. 000449 (t. 12, b. l. 9) nurodytas teiginys, kad A. D. liga atitinka Sunkių nepagydomų ligų sąrašo 17 punktą, nėra pagrįstas pateiktais medicininiais dokumentais. Ekspertų vertinimu, negalima teigti, kad A. D. susirgo organine depresija būtent dėl epilepsijos priepuolių (t. 12, b. l. 166–169).

28. 2022 m. spalio 11 d. nuteistojo A. D. gynėja apeliacinės instancijos teismui pateikė dar vieną teismo medicinos gydytojo dr. P. P. konsultacinę išvadą Nr. 0050/22, kurios turinys iš esmės analogiškas ankstesnės šio gydytojo teiktos išvados turiniui ir priešingas ekspertizės akte išdėstytai pozicijai, t. y. specialisto vertinimu, A. D. diagnozuota liga priskiriama Sunkių nepagydomų ligų sąrašo 17 punktui, nuteistasis dėl epilepsijos priepuolių susirgo (serga) organine depresija (t. 13, b. l. 41–49). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti ir papildomi medicininiai dokumentai, iš kurių matyti tos pačios A. D. ligų diagnozės (t. 13, b. l. 50– 54, 77–79).

29. Baudžiamajame procese galimos tokios specialiųjų žinių panaudojimo formos – tai ekspertizės aktas, objektų tyrimo pagrindu pateikta specialisto išvada arba dokumentai, surašyti pagal proceso šalių prašymą (konsultacinė išvada). Pagal kaltinamojo (jo gynėjo) ar kito proceso dalyvio prašymą privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialiųjų žinių, atliktas daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, ir šių asmenų surašytas dokumentas nepripažįstamas nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), o yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas – konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95–96 straipsniai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, Nr. 2K-337/2014, Nr. 2K-118-489/2019). Konsultacinės išvados turi būti tiriamos teismo posėdyje, tačiau remiantis vien tik tokiomis išvadomis paprastai negali būti paneigta BPK nustatyta tvarka gautų specialisto išvadų ar ekspertizės aktų įrodomoji reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016).

30. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, skirdamas deontologinę ekspertizę, ėmėsi priemonių pašalinti tarp teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus parodymų ir konsultacinės išvados turinio kilusius prieštaravimus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus pateikto ekspertizės akto Nr. PEKG 30(130)/2022 (01) išvada sutapo su teismo medicinos eksperto J. Vėlavičiaus duotais paaiškinimais. Ekspertizės aktas atitinka visus šiai įrodinėjimo priemonei keliamus procesinius reikalavimus, nustatytus BPK 88 straipsnyje, ekspertai turėjo specialiųjų žinių, reikalingų atliekant kompleksinį tyrimą, šio tyrimo metu buvo vertinama visa baudžiamosios bylos medžiaga (tuo pačiu ir 2021 m. vasario 9 d. konsultacinė išvada), A. D. medicininiai dokumentai, gauti iš visų gydymo įstaigų, kuriose nuteistajam buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ (duomenys neskelbtini), VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės, UAB „S. r.“, UAB „M. k.“). Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti šiuo kvalifikuotų specialistų atliktu išsamiu ekspertiniu tyrimu, todėl, vadovaudamasis šio tyrimo išvadomis, yra įsitikinusi, kad šiuo metu A. D. sveikatos būklė neatitinka Sunkių nepagydomų ligų sąrašo reikalavimų. Tuo tarpu, kaip matyti iš pateiktų konsultacinių išvadų turinio, teismo medicinos gydytojas P. P. vertino tik tam tikrus A. D. medicininius dokumentus, pateiktus suinteresuotos bylos šalies – nuteistojo gynėjos, neturėjo visų A. D. sveikatos istorijų bei baudžiamosios bylos medžiagos, todėl jo padarytų išvadų nėra pagrindo laikyti išsamiomis ir visapusiškomis bei jomis vadovautis.

31. Nors nuteistojo A. D. gynėja abejoja atliktos ekspertizės išsamumu ir pagrįstumu, kadangi ją atliekant nebuvo pasitelktas gydytojas neurologas-epileptologas, todėl prašė skirti pakartotinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau ekspertizės akte nurodoma, kad, komisijos nuomone, į jos sudėtį įtraukti gydytoją neurologą nebuvo tikslinga, kadangi nėra spręstinų prieštaringų neurologijos srities klausimų (t. 12, b. l. 169). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokiu, specialiųjų žinių turinčių asmenų sprendimu. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, jog įrodymų rinkimas negali būti begalinis. Papildomas tyrimas (ekspertizė) paprastai skiriamas dėl nepakankamai aiškaus ar neišsamaus pirminio tyrimo (ekspertizės), taip pat pateikus papildomus klausimus ar paaiškėjus naujoms su tyrimo objektu susijusioms aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2019). Nagrinėjamu atveju tokių pagrindų nenustatyta. Nors po ekspertizės atlikimo apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta dar viena konsultacinė išvada ir nauji medicininiai dokumentai, tačiau juose nėra jokių naujų duomenų, A. D. nustatytų ligų pobūdis išlieka nepakitęs, tiek epilepsijos, tiek organinės depresijos diagnozės buvo vertinamos jau atlikto ekspertinio tyrimo metu, todėl skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę nėra tikslinga.

32. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 76 straipsnio nuostatų taikymas ir asmens atleidimas nuo bausmės priklauso teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet neprivalo, įvertinęs visumą surinktų duomenų, atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės. Nagrinėjamu atveju ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad, apelianto teigimu, jis epilepsija serga nuo 25 metų amžiaus, po patirtos galvos traumos, tačiau sveikatos būklė nusikalsti jam netrukdė (be šios nusikalstamos veikos padarymo A. D. užsienyje yra teistas 2001 m. ir 2003 m. (t. 7, b. l. 156–165)). Epilepsijos ir organinės depresijos diagnozės A. D. buvo nustatytos tik 2019 m., t. y. vykstant baudžiamajam procesui, nuteistojo gydymasis ypatingai suintensyvėjo baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, po atliktos nepalankios nuteistajam sveikatos būklės nustatymo ekspertizės (ekspertizė atlikta 2022 m. birželio 21 d., ekspertizės aktas Lietuvos apeliaciniame teisme gautas 2022 m. birželio 22 d. (t. 12, b. l. 165–166)), kurios išvadose, be kita ko, nurodyta, kad nėra duomenų, jog dėl depresijos A. D. bent vieną kartą buvo gydomas stacionaro sąlygomis, 2022 m. liepos 26 d. A. D. buvo pirmą kartą stacionarizuotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos klinikoje (t. 13, b. l. 79), teismo posėdžiuose nuolat buvo akcentuojama prastėjanti nuteistojo sveikatos būklė. Tuo tarpu, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2015 m. vasario 18 d. A. D. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus (t. 11, b. l. 123), 2015 m. vasario 5 d., pildydamas asmens, norinčio gauti leidimą įsigyti ginklą, garbės deklaraciją, A. D. nurodė, kad galvos smegenų traumų, netenkant sąmonės, nėra patyręs, taip pat nėra patyręs ir epilepsijos priepuolių, teigė nuo jokios ligos jokiais vaistais nesigydantis (t. 11, b. l. 108–109), jokių nusiskundimų sveikata tuo metu jis neturėjo (t. 11, b. l. 111). 2017 m. sausio 10 d. A. D. buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas (t. 11, b. l. 122), kas reiškia, kad jo sveikatos būklė tuo metu leido vairuoti transporto priemones. Apelianto teigimu, jo sveikatos būklė ypač suprastėjo suėmimo metu, tačiau tai patvirtinančių objektyvių duomenų, gautų iš suėmimo vietos, nėra. Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis buvo suimtas daugiau nei aštuonis mėnesius, tęsiant šios kardomosios priemonės taikymo terminą nei A. D., nei jo gynėjas teismo posėdžių metu apie sveikatos sutrikimus neužsiminė, šio argumento nebuvo nurodę ir prašydami pakeisti suėmimą švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis (t. 4, b. l. 167–169, 195–197; t. 5, b. l. 19–21, 87–88, 103–104, 159–160). Tai, kad 2020 m. lapkričio 25 d. A. D. buvo nustatytas 45 procentų darbingumo lygis (t. 12, b. l. 10), nereiškia, kad asmuo negalės atlikti laisvės atėmimo bausmės. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nuteistasis aktyviai dirba – prekiauja drabužiais įvairiose mugėse, vežioja prekes (t. 9, b. l. 48, 62, 79, 111, 178; t. 10, b. l. 4; t. 11, b. l. 51 ir kt.), rūpinasi kitame Lietuvos mieste gyvenančios savo senyvo amžiaus motinos buitimi, reguliariai lanko ją ir kitus artimuosius, atlieka remonto darbus (t. 11, b. l. 72, 136, 165; t. 12, b. l. 2, 51, 68, 79, 83, 116, 146, 164; t. 13, b. l. 10, 35), kas teismui neleidžia daryti išvados apie tokią nuteistojo sveikatos būklę dėl kurios jis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės. Taigi, visuma aptartų duomenų paneigia apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

33. Apelianto įsitikinimu, jam yra paskirta neteisinga ir aiškiai per griežta bausmė – tiek nusikalstamos veikos, tiek jo asmenybės mažesnis pavojingumas nei tipinėse tokio pobūdžio situacijose leidžia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

34. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikyti ar ne BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas yra teismo teisė, o ne pareiga. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-179-693/2019 ir kt.).

35. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės nėra išimtinės, atvirkščiai, jos yra pakankamai įprastos ir būdingos daugeliui tokio pobūdžio bylų. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra sąlyginai nedidelis. A. D. neteisėtai disponavo trijų rūšių draudžiamomis medžiagomis, nors rasto metamfetamino kiekis ir yra priskiriamas nedideliam, tačiau kanapių (antžeminių dalių) kiekis viršija didelio, o MDMA – labai didelio kiekio ribą. Pažymėtina ir tai, kad kanapės (antžeminės dalys) buvo rastos tiek garaže, tiek A. D. automobilyje. Tokio kiekio ir rūšių draudžiamų medžiagų laikymas negali būti vertinamas kaip atsitiktinė nusikalstama veika. Nepaisant to, kad nebuvo nustatytas šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo faktas, tačiau tikslas jas platinti baudžiamojo proceso metu neginčijamai įrodytas, o A. D. buvo sulaikytas sveriantis narkotines medžiagas, tokiu būdu, buvo kėsinamasi į itin svarbias įstatymo saugomas vertybes – visuomenės saugumą ir žmonių sveikatą. Tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatytas bendrininkavimo faktas, nėra išimtinė aplinkybė, turinti įtakos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui. Jei byloje būtų nustatytos aplinkybės dėl veikos padarymo veikiant bendrininkų ar organizuotoje grupėje, tai galėtų lemti nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių konstatavimą, o šiuo atveju tokių aplinkybių nustatyta nebuvo.

36. Vertinant nuteistojo asmenybę, taip pat nėra pagrindo kalbėti apie mažesnį jos pavojingumą. Nors praeityje A. D. nėra teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, vis dėlto tai nėra pirmasis jo teistumas, jis yra teistas Vokietijoje, jam buvo paskirta ir su laisvės atėmimu susijusi bausmė (t. 7, b. l. 147–155), taip pat ne kartą yra baustas administracine tvarka (t. 7, b. l. 142–145). Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų, yra teisiamas ne pirmą kartą, todėl darydamas nusikalstamą veiką puikiai suvokė kilsiančias neigiamas pasekmes ne tik jam, bet ir jo šeimai. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, vis dėlto baudžiamojo proceso metu kaltę jis pripažino tik dėl tų aplinkybių, kurios buvo akivaizdžios, t. y. dėl disponavimo ta narkotinių medžiagų dalimi, kuri buvo rasta prie jo sulaikymo metu ir jo automobilyje. Tai, kad nuteistasis dirba ir turi šeimą taip pat negali būti laikoma išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste, atvirkščiai, tai yra įprasta vidutinio amžiaus asmenims. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad A. D. turi sveikatos problemų, jam yra nustatytas 45 procentų darbingumo lygis (t. 12, b. l. 10), tačiau šios aplinkybės, kartu su kitomis nuteistojo asmenybę teigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis (verčiasi individualia veikla, vedęs, turi vaiką), buvo įvertintos pirmosios instancijos teisme, skiriant bausmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. A. D. nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tačiau bausmės dydis nustatytas artimas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam minimaliam jos dydžiui, kas reiškia, kad tokį bausmės dydį lėmė kitos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, tarp jų ir A. D. asmenybė, todėl pakartotinai ar kitaip vertinti šių aplinkybių nėra pagrindo.

37. Baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo A. D. gynėja prašė BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste įvertinti ir baudžiamojo proceso trukmę šioje byloje, pripažįstant ją pernelyg ilga. Sutiktina, kad pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmė (54 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, tuo atveju, jeigu įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes motyvuotai nustatoma, kad bausmės švelninimas dėl proceso trukmės neleistų pasiekti bausmės tikslų (pavyzdžiui, sušvelninus bausmę, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas), bausmė nešvelninama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, Nr. 2K-48-696/2017). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie buvo atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, Nr. 2K-215-895/2019). Kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar baudžiamojo proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai, kt.); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-976/2019).

38. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2017 m. gruodžio 14 d. (t. 1, b. l. 1–2). Nors buvo tiriama vieno asmens padaryta viena nusikalstama veika, tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos kratos, eilė apžiūrų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, slapto sekimo veiksmai, apklausti liudytojai, keturis kartus apklaustas įtariamasis, atlikti keli objektų tyrimai, išanalizuotos išankstinio apmokėjimo abonentinių telefono numerių įeinančių ir išeinančių skambučių, SMS ir MMS žinučių išklotinės, įtariamojo siunčiami ir gaunami laiškai ir kt. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo teikiami įtariamojo gynėjo skundai dėl kardomosios priemonės – suėmimo nepagrįsto taikymo, įvairūs prašymai ir kitokio pobūdžio skundai prokurorui bei teismams, tokiu būdu, nors ir teisėtai realizuodami savo turimas procesines teises, įtariamasis ir jo gynėjas prisidėjo prie ilgesnės ikiteisminio tyrimo trukmės. Kaltinamasis aktas šioje byloje surašytas 2018 m. gruodžio 7 d. ir baudžiamoji byla, kurią sudarė 8 tomai, 2018 m. gruodžio 12 d. perduota pirmosios instancijos teismui (t. 8, b. l. 20–44). Taigi, ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko 1 metus.

39. Pirmasis teisiamasis posėdis, Kauno apygardos teisme turėjęs vykti 2019 m. sausio 21 d., neįvyko dėl kaltinamojo A. D. gynėjo ligos (t. 8, b. l. 56–57), antrasis ir trečiasis teisiamieji posėdžiai – 2019 m. vasario 5 d. ir 2019 m. vasario 15 d. – neįvyko dėl paties kaltinamojo ligos (t. 8, b. l. 64–65, 71), ketvirtojo teisiamojo posėdžio metu – 2019 m. vasario 26 d. – sirgo kaltinamojo gynėjas (t. 8, b. l. 75), taigi, baudžiamoji byla teisme pradėta nagrinėti 2019 m. kovo 12 d. (t. 8, b. l. 106–109). 2019 m. balandžio 1 d. turėjęs įvykti teisiamasis posėdis neįvyko dėl kaltinamojo gynėjo ligos (t. 8, b. l. 113), o 2019 m. balandžio 12 d., 2019 m. gegužės 31 d., 2019 m. birželio 6 d. teisiamieji posėdžiai – dėl kaltinamojo ligos (t. 8, b. l. 137–138, 179, 189). Kauno apygardos teismas kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl to, ar A. D. 2019 m. balandžio 10 d. buvo pagrįstai išduota medicininė pažyma, ar ją išdavė tam įgaliojimus turintis gydytojas (t. 8, b. l. 139). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pacientui A. D. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės akto reikalavimus, t. y. 2019 m. balandžio 10 d. gydytojas M. D. buvo nepilnai atlikęs bendrąjį paciento ištyrimą, be to, sveikatos istorijoje esantis šio gydytojo įrašas nebuvo įskaitomas (t. 9, b. l. 32–34). 2019 m. liepos 2 d. teisiamasis posėdis neįvyko kaltinamojo prašymu mirus jo tėvui (t. 9, b. l. 41), 2019 m. spalio 16 d. – dėl kaltinamojo ligos (t. 9, b. l. 181), 2019 m. lapkričio 28 d. – dėl kaltinamojo gynėjo ligos (t. 10, b. l. 32). 2020 m. kovo 20 d. ir 2020 m. balandžio 17 d. teisiamieji posėdžiai buvo atšaukti teismo iniciatyva dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo (t. 10, b. l. 165, 170), o į 2020 m. balandžio 27 d. teisiamąjį posėdį dėl saviizoliacijos neatvyko kaltinamasis ir jo gynėjas (t. 10, b. l. 173), nors Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos duomenimis, A. D. tą dieną iš namų buvo išvykęs net kelis kartus (t. 10, b. l. 181). Pirmosios instancijos teismas nuosprendį paskelbė 2020 m. gegužės 27 d., taigi, galima teigti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama apie 1 metus 5 mėnesius, o procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo truko apie 2 metus 5 mėnesius. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, net 12 teisiamųjų posėdžių pirmosios instancijos teisme neįvyko dėl kaltinamojo ir jo gynėjo ligos arba esant jų prašymams ir tik du teisiamieji posėdžiai buvo atšaukti teismo iniciatyva dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino. Taigi, nors ir esant pateisinamoms priežastims, iš esmės kaltinamojo ir jo gynėjo veiksmai sąlygojo ilgesnę baudžiamojo proceso pirmosios instancijos teisme trukmę. Be kita ko, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo teikiami kaltinamojo gynėjo skundai dėl kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros termino pratęsimo, taip pat gynėjas pateikė prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, kurių dalis buvo tenkinta ir buvo atliekami gynėjo prašomi proceso veiksmai. Nors baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėja nurodė, kad pirmosios instancijos teisme ilgą laiką užtruko A. D. medicininių dokumentų rinkimas ir medicinos specialistų apklausos, pažymėtina, kad šie proceso veiksmai buvo atliekami gynybos prašymu, siekiant išsamiai ištirti su kaltinamojo sveikatos būkle susijusias aplinkybes.

40. Baudžiamoji byla, kurią sudarė 11 tomų, su nuteistojo A. D. apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniame teisme gauta 2020 m. birželio 26 d. (t. 11, b. l. 49). Pirmasis teismo posėdis, kuris buvo numatytas 2020 m. rugpjūčio 27 d., neįvyko dėl nuteistojo gynėjos atostogų (t. 11, b. l. 64), 2021 m. sausio 20 d. teismo posėdis neįvyko gynėjos prašymu dėl įvesto karantino režimo (t. 11, b. l. 169), 2021 m. balandžio 2 d. teismo posėdis – dėl nuteistojo saviizoliacijos (t. 11, b. l. 188), 2022 m. spalio 11 d., 2022 m. spalio 26 d. teismo posėdžiai – dėl nuteistojo ligos (t. 13, b. l. 56–57, 71), 2022 m. lapkričio 8 d. teismo posėdis – dėl nuteistojo gynėjos ligos. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo tenkintas nuteistojo gynėjos prašymas ir 2020 m. spalio 12 d. paskirta pakartotinė psichotropinių medžiagų ekspertizė (t. 11, b. l. 151–154), ekspertizės aktas gautas 2020 m. gruodžio 1 d. (t. 11, b. l. 159–162). Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartimi taip pat buvo paskirta kompleksinė komisijinė A. D. sveikatos būklės nustatymo (deontologinė) ekspertizė (t. 12, b. l. 47–48), ekspertizės aktas gautas 2022 m. birželio 22 d. (t. 12, b. l. 165). Gavus ekspertizės aktą teismas ėmėsi visų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, tačiau dažnai negalėjo skirti teismo posėdžių dėl itin didelio nuteistojo gynėjos užimtumo. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas visą proceso trukmę apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad ją iš esmės lėmė gynybos inicijuoti tyrimai ir proceso dalyvių užimtumas ar negalėjimas dalyvauti teismo posėdžiuose. Taigi, nors ir esant pateisinamoms priežastims, nuteistojo ir jo gynėjos veiksmai prisidėjo prie ilgesnės baudžiamojo proceso apeliacinės instancijos teisme bei bendros viso proceso trukmės.

41. Įvertinus visumą pirmiau aptartų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad konkrečiu atveju proceso trukmė (apie 5 metus) buvo pernelyg ilga. Nors šiuo atveju nėra pagrindo kalbėti apie ypatingą bylos sudėtingumą, vis dėlto, įrodinėjimas buvo apsunkintas, teismams tikrinant nuteistojo keliamas versijas dėl jo kaltės, abejojant objektų tyrimo, kurio metu buvo nustatytas grynasis psichotropinės medžiagos (MDMA) kiekis, objektyvumu bei gynybai imantis aktyvių veiksmų, siekiant įrodyti BK 76 straipsnio taikymo pagrindus. Išsamiai išanalizavus baudžiamojo proceso eigą, nenustatyta laikotarpių, kai ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie buvo atliekami per ilgai, institucijos ėmėsi veiksmų, siekiant užtikrinti operatyvų bylos nagrinėjimą (sudarinėjo posėdžių grafikus, nuteistajam neatvykus dėl ligos, kreipėsi į gydymo įstaigas, Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą, domėjosi planuojama ekspertizės atlikimo data ir kt.), teismo iniciatyva buvo atšaukti tik du teisiamieji posėdžiai ir tam buvo objektyvios priežastys (paskelbtas karantinas). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neįžvelgia įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo, dėl ko, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi nuteistajam galėtų būti paskirta švelnesnė nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje bausmė.

42. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjos argumentais dėl A. D. teisių suvaržymo masto baudžiamojo proceso metu. A. D. kardomoji priemonė – suėmimas buvo taikoma tik ikiteisminio tyrimo metu nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., t. y. daugiau nei 8 mėnesius. Nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. jam buvo taikomos kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra ir dokumentų paėmimas. Sutiktina, kad nuteistajam daugiau nei 4 metus buvo taikoma antra pagal griežtumą kardomoji priemonė, vis dėlto, intensyvios priežiūros taikymo teisėtumas ir pagrįstumas kiekvieną kartą pratęsus jos terminą pagal gynybos skundus buvo tikrinamas aukštesnės instancijos teisme, tačiau neatitikties proporcingumo principo reikalavimams nebuvo nustatyta. Ypač svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teisme reguliariai buvo tenkinami kaltinamojo gynėjo prašymai leisti A. D. išvykti iš namų jo prašomu metu (darbo arba asmeniniais reikalais) (t. 8, b. l. 142, 167, 175, 192, 198; t. 9, b. l. 1, 36, 48, 79, 111; t. 10, b. l. 3, 26, 64, 89), išduoti kaltinamojo asmens tapatybės dokumentus (t. 9, b. l. 43, 46, 62, 75, 84, 145; t. 10, b. l. 26), tokie prašymai buvo reguliariai tenkinami ir apeliacinės instancijos teisme (t. 11, b. l. 51, 57, 72, 137, 165, 185; t. 12, b. l. 51, 70, 79, 83, 116, 146, 164; t. 13, b. l. 10, 35, 107). Taigi, A. D. laisvė buvo varžoma tik tiek, kiek tai buvo būtina baudžiamojo proceso tikslams pasiekti, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę.

43. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – vadovaujantis įstatymu išsamiai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Nepagrįstai paskyrus švelnią bausmę, kaltininko sąmonėje susiformuoja nebaudžiamumo jausmas, o tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju A. D. paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste ir leistų skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę.

44. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neneigia, jog BK 54 straipsnio 3 dalis teismų praktikoje yra taikoma ir asmenims, nuteistiems už analogiškas nusikalstamas veikas, t. y. disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tačiau svarbu atkreipti apelianto dėmesį į tai, kad bausmės skyrimas turi būti pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis ir tinkamai individualizuotas, bausmės rūšį ir jos dydį nulemia ne tik nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, bet ir kitos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės. Apeliaciniame skunde nurodytose kasacinės instancijos teismo nutartyse buvo nustatyta visuma kitokių nei nagrinėjamoje byloje aplinkybių, kurios konkrečiais atvejais ir sąlygojo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, t. y. be kitų aplinkybių, buvo atsižvelgta į tai, kad kaltininkas praeityje yra ne tik neteistas, bet ir nebaustas administracine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312-222/2019), be kaltininko sveikatos būklės, jo šeiminės (mažamečiai vaikai, pensininkai tėvai) ir finansinės (gaunamos socialinės išmokos, nedidelės sutuoktinės pajamos) padėties, išskirtinai teigiamų charakteristikų, to, kad disponuota augalinės kilmės narkotine medžiaga, kuri buvo išimta iš apyvartos ir ja nebuvo pasinaudota, įvertintas ir antraeilis kaltininko vaidmuo, nusikaltimo motyvai (siekis tokiu būdu spręsti finansines problemas), atsižvelgta į tai, kad jis anksčiau neteistas, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019), nors kaltininkas praeityje buvo teistas, tačiau nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kritiškas savo elgesio vertinimas, įvertinta tai, kad jis dirba, charakterizuojamas teigiamai, išsiskyręs, vienas augina du vaikus (vienas iš jų – mažametis), slaugo neįgalų tėvą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-479-222/2015), be kaltininko sveikatos būklės, šeiminės padėties, buvo įvertintos ir teigiamos jo charakteristikos, savanorystė, pasyvus vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme, tai, kad psichotropinė medžiaga nepateko į apyvartą, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-693/2019). Apeliaciniame skunde nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-382-1076/2018 taip pat buvo nustatytos ir kitokios aplinkybės nei šioje byloje, leidusios teismui spręsti apie mažesnį veikos ir kaltininko pavojingumą, t. y. kaltininkas buvo anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, turintis du mažamečius vaikus, padedantis savo neįgaliems tėvams, paskirtas tėvo rūpintoju, buvo disponuojama tik augalinės kilmės narkotine medžiaga, nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio. Taigi, apelianto nurodoma teismų praktika nagrinėjamu atveju neturi tiesioginės reikšmės bausmės skyrimui, kiekvienoje byloje bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma vertinama individualiai ir priklauso tiek nuo konkretaus asmens, tiek nuo jo padarytos veikos pavojingumo ir kitų kiekvienoje byloje paprastai skirtingų, bet bausmės skyrimui svarbių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. bausmę, vadovavosi bausmių individualizavimo principu, tinkamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes šiuo konkrečiu atveju, todėl keisti nuosprendžio nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

TeisėjaiVirginija LiudvinavičienėJustas NamavičiusErnestas Rimšelis