- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-23
- Bylos Nr.
- e2A-407-755/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03427-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- R. J.
- Ieškovas
- ADB „Compensa Vienna Insurance Group“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyginto Mažuikos, Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-02-24 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-518-907/2021 pagal ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui R. J. dėl žalos atlyginimo priteisimo bei pagal atsakovo R. J. priešieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. J. 858,59 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019-10-27 Šiauliuose, L. gatvėje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje R. J., vairuodamas transporto priemonę V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Eismo įvykio kaltininku yra pripažintas atsakovas, kuris apie eismo įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir automobilio savininkė buvo sudarę įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonės V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Todėl ieškovei, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė išmokėjo 858,59 Eur draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui padarytai žalai atlyginti ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens.
3. A. R. J. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 878,47 Eur pinigines lėšas, gautas nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, 201,32 Eur nuostolių atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
4. Nurodė, kad kreditorė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi su pareiškimu į Šiaulių apylinkės teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 858,59 Eurų skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo ir 8 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo. 2020-03-03 Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)priėmė teismo įsakymą išieškoti prašomas sumas. 2020-06-13 jo darbovietė gavo antstolio A. B. 2020-06-11 patvarkymą dėl skolos išieškojimo, iš kurio jis sužinojo apie priimtą teismo įsakymą. Jis, siekdamas išvengti dar didesnių materialinių nuostolių, 2020-06-15 į antstolio A. B. depozitinę sąskaitą sumokėjo 1 079,79 Eur, o nesutikdamas su pačiu išieškojimu, kreipėsi į teismą su prieštaravimais.
5. Nurodė, kad ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį. Priėmus teismo įsakymą išieškoti ieškovės prašomą sumą, ieškovė, nesulaukusi, kol teismo įsakymas bus įteiktas atsakovui ir šis galės pasinaudoti įstatyme nustatyta teise pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų, kreipėsi į antstolį dėl priverstinio išieškojimo. Tokiu būdu atsakovas dėl ieškovės kaltės turėjo nepagrįstų išlaidų, kurias prašo priteisti iš ieškovės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021-02-24 sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ iš atsakovo R. J. 858,59 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (858,59 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2020-03-03 (teismo įsakymo išdavimo) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (2020-06-15 įskaitytinai) ir 19 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš atsakovo 4,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2019-05-30 tarp ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir R. J., atsakovo R. J. motinos, buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdrausta transporto priemonės V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė nuo 2019-06-08 iki 2020-06-07 (b. l. 8). 2019-10-27 20.00 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu vairuotojas R. J., vairuodamas transporto priemonę V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, kliudė stovintį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį apgadino ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 reikalavimus (9, 126, 219, 222 punktus), nepranešdamas apie įvykį policijai. A. M. 6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui padaryta turtinė žala: apgadintas užpakalinis bamperis ir užpakalinis kairės pusės žibintas (b. l. 10). R. J. 2019-12-11 buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020-03-17 administracinių nusižengimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini)konstatavo, kad R. J. vairuotas automobilis kliudė automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Todėl teismas sprendė, kad R. J. padarė Administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 417 straipsnio 8 dalyje (normos redakcija galiojusi nuo 2019-09-01 iki 2019-10-31) numatytą nusižengimą ir paskyrė nuobaudą, o R. J. atžvilgiu iškeltą administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukė, nesant administracinio nusižengimo požymių, nutarimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2020-04-09.
8. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir R. J. buvo sudarę įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdrausta transporto priemonės V. G., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, todėl ieškovei, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ transporto priemonės techninės apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matyti, kad automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl eismo įvykio buvo apgadinti bagažinės dangtis, galinis bamperis, kairės pusės galinio posūkio žibintas, kairės pusės galinis vidinis žibintas ir bagažinės dangčio apdaila. Iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ žalos sąmatos, sudarytos remiantis AUDATEX sistema, detalių keitimas ir dažymo darbai neskaičiuojant PVM ir išskaičiavus nusidėvėjimą sudaro 858,59 Eur. Ieškovė išmokėjo 858,59 Eur draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui padarytai žalai atlyginti, todėl teismas konstatavo, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismo nutarimu yra konstatuoti R. J. nuoseklūs, kryptingi veiksmai, kuriais jis pažeidė KET nuostatas. Šie veiksmai buvo įvertinti administracinių nusižengimų bylos faktinių aplinkybių kontekste, o civilinės teisės požiūriu kvalifikuotini kaip aiškiai neatsargūs, nesąžiningi veiksmai, todėl juos pripažino neteisėtais.
10. Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Įvykdžius šią prievolę, deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo pasibaigia (CK 6.123 straipsnis) ir tik TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodytais pagrindais kyla nauja prievolė, siejanti draudiką ir atsakingą už žalą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga“ AC-31-1).
11. Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).
12. Nors atsakovas neigė jutęs susidūrimą, tačiau teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad atsakovas galimai girdėjo automobilių susilietimo garsą ir galimai suvokė susidūrimą, nes trumpam sustojo. Be to, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, kad autoįvykis vyko naktį, šalia kitų automobilių nebuvo, liudytojai muzikos negirdėjo, todėl muzika iš atsakovo vairuojamo automobilio salono nesklido arba buvo įjungta negarsiai, priešingai, nei teigia atsakovas, nes liudytojai būtų išgirdę ir įsidėmėję, tačiau jie minėtos aplinkybės nepatvirtino, šį atsakovo argumentas atmetė, kaip nepagrįstą ir laikė jo gynybine pozicija. Atsižvelgė, kad atsakovas vairavo lengvąjį nedidelių gabaritų automobilį, kuris pats palyginti su sunkiasvorėmis didelių gabaritų transporto priemonėmis nekelia didelio triukšmo, įvykis įvyko naktį, kai eismo įvykio vietoje neturėjo būti nei intensyvaus eismo, nei kitų didelių garsų, kurie atsakovui būtų trukdę išgirsti transporto priemonių susidūrimo garsą.
Atsiliepimas
13. Atsakovo administracinių nusižengimų byloje nurodytos aplinkybės, kad jis automobilių susidūrimo garso negirdėjo dėl jo vairuojamo automobilio salone garsiai grojančios muzikos, nešalina atsakovo civilinės atsakomybės - tai tik patvirtina, kad atsakovas - priešingai, nei reguliuoja CK 6.248 straipsnio 3 dalies nuostatos, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, nes pagal KET nuostatas jis negalėjo tiek muziką pasigarsinti, kad ji trukdytų stebėti ir girdėti aplinką, vairuoti automobilį, neįrodyta, jog garsi muzika iš jo automobilio sklido. Be to, atsakovas atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę atlikdamas pavojingą manevrą - važiuodamas atbuline eiga. Atlikdamas tokį manevrą, atsakovas turėjo stebėti aplink esančias kliūtis ir atlikęs manevrą įsitikinti, kad toliau važiuoti yra saugu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad statiniai, želdiniai, kitos transporto priemonės būtų sudarę kliūtį atsakovui pamatyti stovinčią transporto priemonę. Jis pats teismo posėdyje patvirtino, jog šalia stovėjusios transporto priemonės jam niekas neužstojo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Nors apgadinimai buvo braukiamojo pobūdžio, tačiau iš byloje esančių dokumentų bei fotonuotraukų teismas nustatė, jog automobiliui (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ne tik matomas dažų sluoksnio nubraukimas, tačiau fiksuotos ir reikšmingos deformacijos - skilo žibintai, bagažinės dangčio apdaila, apgadinti bagažinės dangtis ir galinis bamperis, kas rodo, jog susidūrimo garsas buvo nemažas, į jį dėmesį atkreipė net netoli stovėję liudytojai, kurie eismo įvykį įvertino kaip akivaizdų, įsidėmėjo atsakovo vairuojamo automobilio valstybinius numerius bei juos nurodė nukentėjusiajai. Pažymėjo, jog ir atsakovo vairuojamo automobilio yra nubrauktas dažų sluoksnis nuo kairės pusės priekinio sparno ir vairuotojo durelių, t. y., susidūrimas su kitu automobiliu įvyko ne galine ar dešine automobilio dalimi, o vairuotojo puse, faktiškai šalia paties vairuotojo, todėl tai tikrai nebuvo pojūtis, kaip įvažiuoti į nedidelę duobelę, todėl atsakovo minėtą argumentą atmetė, kaip nepagrįstą. Nutarime fiksuota, jog atsakovas, atsitrenkęs į transporto priemonę (duomenys neskelbtini) sustojo (Nutarimo 6 p.), kad kažkas įvyko, pats suprato, nors manė, kad įvažiavo į nedidelę duobelę, tačiau turėjo pasitikrinti ar nepadaryta žala, pats pripažino, jog turi ilgą vairavimo stažą, todėl turėjo būti atidesnis ir galėjo jausti savo transporto priemonės gabaritus. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad atsakovas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, suvokė susidariusią situaciją, t. y. kad jo vairuojama transporto priemonė kliudė kitą transporto priemonę, ją apgadino ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.
15. Atsakovas neneigė faktinės aplinkybės, kad manevruodamas atbuline eiga, jis matė šalia stovintį automobilį, tad vairuodamas jis privalėjo būti itin apdairus ir įsitikinti, kad važiuoti yra saugu. Todėl padarė išvadą, kad būtent atsakovo nepakankamai rūpestingas ir apdairus elgesys, manevruojant automobiliu atbuline eiga, lėmė tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, padarė žalą ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas sprendė, kad, esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo elgesys atitiko protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus standartą. Sprendė, kad atsakovas suvokė arba, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad kliudė kitą automobilį, t. y., kad įvyko eismo įvykis, nepaisant atsakovo nurodytų aplinkybių, kad jo transporto priemonės apgadinimai vizualiai yra nežymūs ar automobilio salone grojo garsi muzika.
16. Draudimo bendrovė paskaičiavo, jog automobiliui (duomenys neskelbtini) SED padaryta 858,59 Eur žala. Administracinių nusižengimų byloje konstatuoti automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimai iš esmės atitinka draudimo bendrovės nurodytus apgadinimus transporto priemonės techninės apžiūros protokole. Kaip nurodė ieškovės atstovė teismo posėdyje, žalą administravo du draudikai, nes nukentėjusio asmens automobilis buvo draustas Kasko draudimu AB „Lietuvos draudimas“, ir abu draudikai nustatė minėtus apgadinimus bei taip pat įvertino padarytą žalą.
17. Iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ žalos sąmatos, sudarytos remiantis AUDATEX sistema, detalių keitimas ir dažymo darbai, neskaičiuojant PVM ir išskaičiavus nusidėvėjimą, sudaro 858,59 Eur (b. l. 11-15). Ieškovė išmokėjo 858,59 Eur draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui padarytai žalai atlyginti ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens . Ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, jog žalos sąmata sudaryta ir žala įvertinta tuo metu galiojančia, oficialia žalos paskaičiavimo sistema - AUDATEX sistema, kuri naudojama tokiais atvejais paskaičiuoti žalą. Nors atsakovas abejoja žalos dydžiu, tačiau kitokio dydžio, su kuriuo sutiktų, nenurodė, tai patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė, todėl teismui nepasitikėti ieškovės pateiktais dokumentais nebuvo jokio pagrindo ir logiško paaiškinimo. Keičiamos detalės negalėjo būti suklijuotos ar kitaip suremontuotos, su įskilusiais žibintais nukentėjęs asmuo važinėti negali, todėl žalos dydžio mažinti nėra pagrindo. Atkreipė dėmesys į tai, jog, sudarant žalos sąmatą, nebuvo skaičiuotas PVM, nes automobilis nebuvo remontuojamas bei buvo išskaičiuotas 80 procentų medžiagų koeficientas (43,45 Eur) remontuojant ir 14 procentų nusidėvėjimas (už dalių būklės pagerinimą - 78,57 Eur) keičiant detales, nes automobilis naudotas. Todėl teismas vadovavosi ieškovės pateiktais skaičiavimais ir laikė juos pagrįstais.
18. Kadangi atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą atsakovui dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą - 858,59 Eur bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020-03-03 (teismo įsakymo išdavimo), iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (2020-06-15 įskaitytinai) laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
19. Sprendžiant dėl priešieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kreditorė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus dėl 858,59 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų - 8 Eur žyminio mokesčio priteisimo iš skolininko R. J. kreditorės naudai (civilinė byla Nr. eL2-3632-1042/2020, b. l. 1). 2020-03-03 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)priėmė teismo įsakymą dėl minėtų sumų priteisimo . 2020-03-03 teismo įsakymas su pranešimu R. J. jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) buvo siųstas du kartus: su 7 dienų įteikimu bei su 30 dienų įteikimu. Pašto korespondencija grįžo atgal, kaip neįteikta, nors ir nagrinėjamoje byloje teismo posėdyje pats R. J. patvirtino, jog jis minėtu adresu gyveno anksčiau, gyvena ir dabar.
20. Teismas pripažino, kad atsakovas deklaruodamas savo gyvenamąją vietą ir nenurodydamas kitos faktinės gyvenamosios vietos, turėjo būti pakankamai atidus ir rūpestingas, kad sekti jam siunčiamą pašto korespondenciją, o jeigu ji nebuvo jam teikiama, turėjo kreiptis į pašto bendrovę dėl žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė, taip pat nepaneigė minėtoje byloje esančių pašto kurjerio duomenų, jog minėta korespondencija jam buvo pristatyta, tačiau neįteikta ir grąžinta teismui. Teismui prieštaravimus jis pateikė gerokai pradelsęs, ne tik praleidęs įstatymo nustatytą terminą jiems pateikti, bet ir pradelsęs kreiptis su prieštaravimais. Po to, kai iš antstolio sužinojo apie jo atžvilgiu priimtą teismo įsakymą ir antstoliui 2020-06-15 sumokėjo skolą, atsakovas į teismą atėjo atsiimti teismo įsakymo ir susipažino su byla tik 2020-06-19 , o prieštaravimus pateikė tik 2020-06-26 (po 11 dienų nuo sužinojimo apie priimtą teismo įsakymą- praėjus beveik pusantro mėnesio laiko nuo teismo įsakymo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, turėjo operatyviai kreiptis į teismą su prieštaravimais, o ne nepateisinamai delsti, kas rodo paties atsakovo nesąžiningumą. Be to, tiek laiko pradelsęs ir jau įvykdęs teismo įsakymą, atsakovas turėjo kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, o ne su prieštaravimais. Teismo vertinimu, sužinojęs apie jo atžvilgiu pradėtą priverstinio vykdymo procesą ir nesutikdamas su priteistomis sumomis ir pačiu kreditoriaus pareiškimu, atsakovas turėjo ne sumokėti skolą, o prašyti antstolio stabdyti vykdymo veiksmus, kol ginčijo priteistas sumas. Jeigu antstolis atsisakytų stabdyti vykdymo veiksmus, galėjo jo veiksmus skųsti teismui CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka, o ne sumokėti, o po to minėtų sumų nepripažinti ir reikšti priešieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.
21. Pažymėjo, kad dėl raštinės darbuotojo apsirikimo ieškovės ieškinys buvo užregistruotas ne teisėjui, priėmusiam teismo įsakymą ir pasiūliusiam ieškovei pareikšti ieškinį po prieštaravimų, bet kitam teisėjui. Prieš priimant ieškinį, reikėjo apsispręsti, ar priimti ieškinį ir panaikinti teismo įsakymą (CPK 439 straipsnio 5 dalis), arba atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, kaip jau esant įsiteisėjusiam teismo įsakymui.2020-03-03 teismo įsakymas liko nepanaikintas, jis buvo panaikintas tik 2020-12-08 nutartimi. Todėl konstatavo, kad ieškovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaltės tarp neteisėtų veiksmų ir žalos byloje nėra, nes ieškovė, gavusi įsiteisėjusį teismo įsakymą iš teismo, pateikė jį vykdymui. Nesant visų sąlygų, nėra ir civilinės atsakomybės. Priešingai, yra nerūpestingumas ir neatidumas iš atsakovo pusės. Ieškovė minėtas pinigines lėšas gavo su teisiniu pagrindu - pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą, kuris neišnyko ir vėliau (teismui 2020-12-08 panaikinus teismo įsakymą, tačiau nagrinėjamoje byloje šiuo teismo sprendimu visiškai patenkinus ieškovės ieškinį dėl analogiškų sumų išieškojimo), todėl teisinis pagrindas išieškoti minėtas sumas iš atsakovo ieškovės naudai neišnyko, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, jog ji minėtas pinigines lėšas įgijo nepagrįstai ar kad atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsakovas būtų patyręs nuostolius nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl sutiko su ieškovės argumentais, o atsakovo priešieškinį atmetė, kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. A. R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-02-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmesti ieškinio reikalavimus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. teismas netinkamai pritaikė TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nustatytą išimtį, suteikiančią teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, nepagrįstai nustatydamas, kad apeliantas yra kaltas dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, o jo kaltė pasireiškė neatsargumu. Apeliantas nuosekliai teigė, kad nepajuto jokio kontakto su kitu automobiliu, jis, vairuodamas automobilį atbuline eiga, pajuto, lyg automobilis įvažiavo į nedidelę duobelę, bet nepajautė, kad kliudė kitą automobilį, negirdėjo jokio garso, nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, todėl ir išvažiavo nepranešęs policijai;
22.2. teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus: nepagrįstai apelianto parodymus vertino kritiškai, nepagrįstai konstatavo, kad susidūrimo garsas buvo nemažas, nes automobiliui (duomenys neskelbtini) ne tik nubraukti dažai, bet ir skilo žibintai, bagažinės dangčio apdaila. Teismas šią išvadą grindė liudytojų parodymais, kuriuos jie davė administracinių nusižengimų byloje, tačiau šią bylą nagrinėjant liudytojai nebuvo apklausti;
22.3. apeliantas turi 5 metų vairuotojo stažą, per tą laiką autoavarijų nebuvo padaręs, vairavo rūpestingai, automobilį vairavo blaivus, transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, todėl nebuvo jokių priežasčių sąmoningai pasišalinti iš įvykio vietos;
22.4. teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį kaip nepagrįstą – ieškovė neturėjo teisės reikalauti draudimo išmokos, nes nebuvo įstatyme numatytos išimties, todėl nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo;
22.5. atsakovas ieškovei gera valia sumokėjo 1 079,79 Eur, nes jo darbovietė gavo antstolio patvarkymą dėl skolos išieškojimo ir jis nenorėjo didinti išlaidų, o ne dėl to, kad pripažino savo kaltę;
22.6. 2020-12-08 teismas panaikino teismo įsakymą, todėl ieškovės veiksmai ieškinio pateikimo dieną nebuvo teisėti, nes ieškovė pareiškė ieškinį ne tik esant įsiteisėjusiam teismo įsakymui, bet ir jam įvykdytam. Teismas nepagrįstai vykdymo išlaidas, patirtas vykdant panaikintą teismo įsakymą, nelaikė atsakovo nuostoliais ir jų nepriteisė;
22.7. atsakovas nežinojo apie priimtą teismo įsakymą, nes jo savo gyvenamosios vietos adresu negavo procesinių dokumentų negavo ir pateikė prieštaravimus tuomet, kai apie teismo įsakymą sužinojo iš į darbo vietą atsiųsto antstolio patvarkymo. Dėl karantino jis negalėjo susipažinti su teismo įsakymu tą pačią dieną; teismas prieštaravimus priėmė, teismo įsakymą panaikino, kas rodo, kad jis nepraleido termino teismo įsakymui apskųsti.
Atsiliepimas
23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
Šalies argumentai
23.1. apeliantas nesutinka su teismo pateiktu byloje buvusių įrodymų vertinimu, tačiau nenurodo, kokius pažeidimus nagrinėdamas bylą galimai atliko teismas;
23.2. apeliantas atsitrenkė į kitą stovinčią transporto priemonę atlikdamas pavojingą manevrą – važiuodamas atbuline eiga. Nors ir pajutęs jog kažkas įvyko, nebuvo pakankamai apdairus ir atsargus, nepasitikrino ar nepadarė greta stovėjusiems automobiliams žalos, tai leido teismui daryti išvadą, kad apelianto pasišalinimas iš auto įvykio pasireiškė neatsargumu ir ieškovė turi teisę iš jo reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.
21. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas draudėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už eismo įvykį bei atmestas atsakovo priešieškinis dėl nepagrįsto praturtėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Bylos duomenis nustatyta, kad 2019-05-30 tarp ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ir R. J., atsakovo motinos, buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonės V. G., valdytojo civilinė atsakomybė nuo 2019-06-08 iki 2020-06-07. 2019-10-27 įvyko eismo įvykis, kurio metu vairuotojas R. J., vairuodamas transporto priemonę V. G., ir važiuodamas atbuline eiga, kliudė stovintį automobilį (duomenys neskelbtini), jį apgadino ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. 2020-03-17 administracinių nusižengimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini)nutarime teismas konstatavo, kad R. J. vairuotas automobilis kliudė automobilį (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Todėl teismas sprendė, kad R. J. padarė Administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 417 straipsnio 8 dalyje numatytą nusižengimą ir paskyrė nuobaudą, o R. J. atžvilgiu iškeltą administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nutraukė, nesant administracinio nusižengimo požymių. Ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikė, atlygino šiuo eismo įvykiu padarytą žalą, išmokėdama 858,59 Eur išmoką nukentėjusiai ir prašo ją priteisti iš atsakovo.
23. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes iš principo privalomo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Taigi, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
24. Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltė, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu.
25. Byloje nustatyta ir apeliantas šios aplinkybės neginčija, kad eismo įvykis įvyko ir atsakovas iš jo pasišalino, tačiau, nenustačius jo veiksmuose tyčios, jam nebuvo pritaikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Tačiau tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje, sprendžiant dėl asmens administracinės atsakomybės, nebuvo pagrindo konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, nėra pagrindo daryti išvadą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kad asmuo buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
26. Apelianto teigimu, jis nejautė, kad ,važiuodamas atbuline eiga, kliudė kitą automobilį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos nežinodamas, jog ją kliudė, t. y. jis nesuvokė, kad sukėlė eismo įvykį, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad jo veiksmai pasireiškė neatsargumu.
27. CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017).Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft C. F. of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, didelis netasargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399). Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (DCFR 3:102 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020, 28 punktas).
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas, todėl sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą, t. y. siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).
29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo veiksmai pasišalinant iš įvykio vietos vertintini kaip padaryti dėl neatsargumo dėl netinkamo savo pareigų padarius eismo įvykį teisinio vertinimo. Kaip nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje aptariamas eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, kuomet, labiausia tikėtina, buvo tylu, nebuvo didelio automobilių srauto, statiniai, želdiniai, kitos transporto priemonės ar pan. nesudarė atsakovui kliūties pamatyti nukentėjusio asmens transporto priemonę. Tai, kad automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus ir garsus, patvirtina administracinėje byloje apklaustų liudytojų parodymai, kurie, stovėdami apie 10 m. nuo įvykio vietos, išgirdo garsą, todėl įsidėmėjo automobilio numerius, kuriuos vėliau pranešė nukentėjusiam asmeniui. Kontaktas atkreipė kitų asmenų dėmesį, tad mažai tikėtina, jog jis buvęs „begarsis“. Nors apeliantas teigia, kad jis garsiai klausėsi muzikos, tad kontakto neišgirdo, tačiau šios aplinkybės liudytojai, kurie girdėjo susidūrimą, nepatvirtino, todėl negalima laikyti ją įrodyta. Be to, net ir darant prielaidą, kad apeliantas garsiai klausėsi muzikos dėl kurios negirdėjo susidūrimo, toks apelianto elgesys negali būti vertinamas tinkamas, t. y. kaip atidus ir rūpestingas. Vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio, kurio naudojimas sukelia padidintą grėsmę aplinkiniams, valdytojas turi pasirinkti muzikos garsą tokį, kuris jam netrukdytų girdėti eismui reikšmingus garsus, leistų tinkamai orientuotis bei suvokti situaciją eisme.
30. Pastebėtina, kad nuo atsakovo vairuojamam automobiliui yra nubrauktas kairės pusės priekinio sparno ir vairuotojo durelių dažų sluoksnis, taigi, atsakovo vairuojamas automobilis kontaktavo su kitu automobiliu vairuotojo pusėje. Toks greta vairuotojo įvykęs susidūrimas (kontaktas) tiek garsine, tiek mechanine prasme labiausia tikėtina turėjo būti juntamas. Atsakovas neneigė “kažką“ pajutęs, tačiau jo manymu, tai buvo jausmas lyg jis įvažiuotų į nedidelę kelio duobę. Taigi, atsakovas, manevruodamas atbuline eiga ir pajutęs neįprastą poveikį automobiliui, iš transporto priemonės kažkodėl neišlipo, neapsidairė, nepasitikrino ar galėjo kliudyti kitą transporto priemonę, tačiau stabtelėjęs, nuvažiavo.
31. Toks atsakovo elgesys valdant transporto priemonę negali būti laikomas atitinkančiu protingumo, rūpestingumo ir apdarumo standartą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas galėjo ir turėjo suvokti, kad kliudė kitą automobilį. Apeliantas konkrečioje nagrinėjamojoje situacijoje elgėsi nepakankamai rūpestingai, neapdairiai. Taigi, pripažinus, kad atsakovas turėjo ir galėjo suvokti, jog kliudė kitą transporto priemonę, tačiau iš eismo įvykio vietos vis tik pasišalino, sutiktina, kad ieškovė, išmokėjusi eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas kompensuotų ieškovės išmokėta išmoką.
32. Nors apeliantas kelią abejones dėl liudytojų parodymų patikimumu, tačiau abejoti šių parodymais, duotais administracinių nusižengimų byloje ir juos apklausti dar kartą teismui nebuvo pagrindo. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra tam tikri faktiniai duomenys. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimuose, liudytojų parodymuose. Apeliantas pirmosios instancijos teismo neprašė apklausti liudytojų, apeliaciniame skunde irgi nenurodė kokias naujas (kitokias) aplinkybes, jie galėtų patvirtinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi administracinių nusižengimų byloje liudytojų duotais parodymais. Liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, jų parodymai atitinka bylos rašytinius įrodymus. Nors iš liudytojai nukentėjusiai žinutėje rašė, kad atsakovas po įvykio net buvo išlipęs iš automobilio, tačiau teisme šios aplinkybės nepatvirtino, tai neleidžia teigti, kad liudytojų parodymai apskritai yra nepatikimi, nes dėl esminių aplinkybių, jų paaiškinimai nesiskiria – jie girdėjo garsą iš kurio suprato, kad įvyko autoįvykis ir todėl įsidėmėjo atsakovo automobilio markę, numerius, įvykio laiką.
33. Kasacinio teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Įvertindamas įrodymus, teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus vertino su kitais bylos duomenimis, todėl apeliacinio skundo argumentai vertinti kaip nepagrįsti.
Dėl atsakovo priešieškinio
34. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmetė jo priešieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių priteisimo, nes ieškovė, neturėdama teisės reikalauti ir gauti regreso tvarka atlyginti atsakovo sumokėtą išmoką, kreipėsi į teismą.
35. Atsakovas pareiškė priešieškinį pagal CK 6.242 straipsnį, reglamentuojantį nepagrįstą praturtėjimą. Teismas, išanalizavęs nurodytą faktinį ir teisinį pagrindą, teismo posėdyje išdėstytą poziciją, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikyti CK šeštos knygos XX skyriaus materialinės teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, nėra teisinio pagrindo. Kasacinio teismo yra suformuluotos būtinos nepagrįsto praturtėjimo teisiniam santykiams atsirasti sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus vien tik savo interesais ir rizika, nesąžiningai praturtėjo kito asmens sąskaita C K 6. 242 straipsnyje nurodyto nepagrįsto praturtėjimo atveju ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-397/2011 ir kt.).
36. 2020-03-03 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)ieškovės pareiškimu priėmė teismo įsakymą 858,59 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8,00 Eur žyminio mokesčio priteisimo. Teismo įsakymui įsiteisėjus, jis buvo išsiųstas ieškovei, kuri pateikė antstolio A. B. kontorai vykdymui. Atsakovas prieštaravimus pateikė praleidęs įstatyme numatytą terminą, tačiau jis buvo atnaujintas. Dėl teismo klaidos 2020-03-03 priimtas teismo įsakymas liko nepanaikintas, jis buvo panaikintas tik 2020-12-08 nutartimi (b. l. 101-102).
37. Taigi, ieškovės neteisėtų veiksmų dėl minėtų sumų priverstinio išieškojimo nėra. Ji gavo įsiteisėjusį teismo įsakymą iš teismo ir pateikė jį vykdymui. Nagrinėjamu atveju nėra įstatyme numatytų sąlygų visumos priešieškiniui patenkinti, todėl atsakovo reikalavimai pagrįstai pripažintini nepagrįstais ir atmesti.
38. Apeliacinės instancijos vertinimu, atmetus ieškinį, atsakovas, ieškovei geranoriškai negrąžinus įmokos, būtų galėjęs prašyti sprendimo vykdymo atgręžimo (CPK 760 straipsnio 1 dalis). Tačiau pirmosios instancijos teismui ieškinį tenkinus, o apeliacinės instancijos teismui šia nutartimi, sprendimą paliekant nepakeistą, nebėra aktualus, teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas būtų galėjęs reikalauti sumokėtų piniginių sumų grąžinimo.
39. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti ieškovės ieškinio, nes teismo įsakymas buvo jau įsiteisėjęs ir įvykdytas. Su tokiais apelianto teiginiais nesutiktina. 2020-03-03 buvo priimtas teismo įsakymas, 2020-06-15 atsakovas sumokėjo skolą, 2020-06-26 atsakovas pateikė prieštaravimus dėl teismo įsakymo, 2020-06-29 teismas prieštaravimus priėmė įpareigojo ieškovę pateikti ieškinį. Ieškovei pateikus ieškinį, teismas ieškinį priėmė, tačiau teismo įsakymo nepanaikino. Teismo įsakymas buvo panaikintas tik 2020-12-08. Nagrinėjamu atveju atsakovas pasielgė dviprasmiškai, nes sumokėjo skolą, tačiau sykiu pareiškė prieštaravimus dėl teismo įsakymo. Todėl ,apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškovės ieškinį, nes kito būdo, teismui priėmus prieštaravimus, įstatymo nustatytu būdu apginti pažeistas teises, ieškovei nebuvo.
40. Anksčiau išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
42. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nėra teisinio pagrindo jam priteisti patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme neprašė priteisti, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021-02-24 sprendimą palikti nepakeistą.