Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1517-460/2012

2012 m. rugsėjo 20 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Alonos Romanovienės, dalyvaujant ieškovui A. S., ieškovo atstovei advokatei Jovitai Usonytei, atsakovo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atstovei Astai Monstavičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-164-613/2012 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų priteisimo bei ieškovo (apelianto) A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovas teismui pateikė atsiliepimą į apelianto apeliacinį skundą. Juo prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-02 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, nes bylos nagrinėjimo metu teismas atidžiai, išsamiai, visapusiškai ir tinkamai išsiaiškino visas faktines bylos aplinkybes, susijusias su apelianto darbo sutarties nutraukimu. Priimdamas sprendimą teismas vadovavosi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, paties apelianto parodymais, atsakovo paaiškinimais bei liudininkų parodymais ir pagrįstai atmetė apelianto reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, jog yra pateiktas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotojos menui R. V. 2011-08-28 tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad į R. V. po premjerinio spektaklio „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ pirmojo veiksmo kreipėsi dirigentas D. P. dėl orkestro muzikanto A. S. keisto elgesio orkestro ložėje, anot dirigento, minėtas atlikėjas buvo neblaivus ir dėl to negalėjo atlikti savo funkcijų (miegojo darbo vietoje spektaklio metu). Per pertrauką A. S. buvo iškviestas į patikrinimą dirigentų kambaryje. Jame dalyvavo teatro vadovo padėjėjas pastatymams R. B. bei orkestro inspektorius I. P.. Atlikėjas atsisakė būti tikrinamas alkotesteriu, taip pat atsisakė vykti į sveikatos priežiūros įstaigą bei pasirašyti nušalinimo nuo darbo aktą (b. l. 27). Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 2011-08-28 priėmė nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar pasvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktą Nr. R3-1078, kuriuo A. S. nušalintas nuo darbo, akte nurodyti požymiai, dėl kurių A. S. įtartas esantis neblaivus, o būtent iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, bei nurodyta, kad A. S. atsisakė būti patikrintas alkotesteriu, atsisakė pateikti paaiškinimą raštu (b. l. 28–29). Šias aplinkybes patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai R. B., I. P. bei A. K..

DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas darbo drausmės pažeidimas – kai darbuotojas darbo metu darbe yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų – įstatyme priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, suteikiančių darbdaviui teisę skirti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleisti darbuotoją iš darbo iš anksto apie tai neįspėjus. Neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių arba toksinių medžiagų laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu nepriklausomai nuo neblaivumo ar apsvaigimo laipsnio. DK nepateikiama darbuotojo neblaivumo sampratos ir nereglamentuojama, kaip turi būti nustatomas asmens neblaivumo darbe faktas, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad kilus ginčui dėl darbuotojo neblaivumo fakto teismas nurodytų klausimų sprendimui gali automatiškai taikyti kitų sričių teisės aktus. Pagal DK įtvirtintas principines darbo santykių reglamentavimo nuostatas, darbo santykiams prioritetiškai turi būti taikomos DK normos, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai darbo santykiams gali būti taikomi tik pagal DK nustatytas ribas ir nepažeidžiant darbo teisės principų (DK 1, 3, 4 straipsniai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu NR. 452 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės, skirtos įgyvendinti nutarime nurodytiems viešosios teisės aktams (Alkoholio kontrolės įstatymui, ATPK, ir kt.), bet nereglamentuoja darbo santykių, todėl šiame teisės akte įtvirtinta neblaivumo sąvoka ir nustatymo tvarka tiesiogiai netaikytina nustatinėjant DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymui reikšmingą darbuotojo neblaivumo būseną. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbuotojo neblaivumo faktą darbdavys gali nustatyti visomis teisėtomis prieinamomis priemonėmis ir tvarka. Įrodymai, kad darbuotojas darbo metu buvo neblaivus, gali būti tiek medicinos išvados, tiek tam tikri tą dieną darbe surašyti aktai, nurodant juose požymius, pagal kuriuos įtariama, jog darbuotojas yra neblaivus, tiek kitokie darbuotojo neblaivumo būklę fiksuojantys faktiniai duomenys (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje G. K. R. v. 641-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-93/2011). Teisme sprendžiant darbo ginčus taikomos bendrosios civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą (CPK 176–224 straipsniai), darbuotojo neblaivumo faktą pagrindžiantys įrodymai turi būti vertinami laikantis įrodymų leistinumo, visapusiškumo, pakankamumo ir kt. principų. Aktuali ir darbo bylose įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota kasacinio teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje T. B. v. UAB „ Tokvila“, bylos Nr. 3K-3-305/2010; kt.).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo neblaivumo fakto, tačiau jo pateikti argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad, nustatydamas reikšmingas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliantas teigia, kad tą dieną jo sveikatos būklė buvo itin sunki dėl simptominės hipertenzijos. Apeliantas teigia ir tai, kad vietoj to, kad pasidomėtų, kas atsitiko jo sveikatai, ir reikalui esant iškviestų medikus, vadovai jam esant beveik bejėgiškos būsenos puolė daryti jam spaudimą dėl neva neblaivumo. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, jog apelianto 2011-09-09 reikalavime buvo prašoma paaiškinti, kodėl atsisakė būti patikrintas alkotesteriu bei atsisakė vykti į sveikatos priežiūros įstaigą (b. l. 9). Paaiškinime apeliantas visa tai neigia ir priekaištauja, kad į darbovietę nebuvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (b. l. 10). Tačiau apeliantas ne tik tą dieną, bet ir artimiausią savaitę į medikus dėl ligos nesikreipė (b. l. 98) (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis). Apeliantas apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria savo sveikatos būklės aprašymui, tačiau iš gydytojų nepateikė jokių duomenų apie jo sveikatos būklės pablogėjimą bei to priežastis, jis nepateikė jokių įrodymų apie būdingus jo ligos požymius, kurių pagrindu būtų galima manyti, kad ligos simptomai yra labai panašūs į neblaivaus žmogaus požymius (CPK 178 straipsnis). Priešingai, vietoje to, kad apeliantas išsklaidytų visas abejones, atsisakė būti patikrintas alkotesteriu, nepateikė paaiškinimo raštu (b. l. 28), pats nenuvyko į gydymo įstaigą pasitikrinti sveikatos ir blaivumo.

Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojo D. Z. parodymai negali būti vertinami ir nagrinėjamam ginčui reikšmės neturi, nes jis tą dieną teatre nebuvo ir pakomentuoti susidariusios situacijos negalėjo. Liudytojas A. K. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad apeliantas buvo akivaizdžiai neblaivus. jis svirduliavo ir nuo jo sklido alkoholio kvapas. Šio liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti, nes jis yra VPK pareigūnas ir nėra suinteresuotas bylos baigtimi, be to, jo parodymai turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (b. l. 118). Teisėjų kolegija ypatingai atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas pirmosios instancijos teisme vis dėlto paaiškino, kodėl nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis teigė, „kadangi išvakarėse 2011-08-27 vartojau alkoholį, tai galėjo alkoholio kvapas būti ir 2011-08-28, bet girtas nebuvau“ (b. l. 121). Taigi apeliantas ir pats nurodo, jog nuo jo galėjo sklisti alkoholio kvapas. Liudytojai R. V., R. B. ir 1. P. taip pat patvirtino aplinkybes, kad tą dieną darbe apeliantas buvo neblaivus. Apelianto teiginiai, kad šie darbuotojai yra labai lojalūs dabartiniam meno vadovui ir yra labai suinteresuoti šios bylos baigtimi jo nenaudai, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais, todėl visiškai nepagrįsti (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Minėti liudytojai surašė Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktą ir kitus dokumentus vykdydami savo darbo funkcijas, nes pagal užimamas pareigas jie atsakingi už spektaklių pastatymus, jų priežiūrą bei darbo drausmę renginių metu, be to, R. B. ir 1. P. yra nuolatines neblaivumo darbe prevencijos komisijos nariai (b. l. 157–158) (CPK 314 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantas darbo metu buvo neblaivus, tą rodo visos šios aplinkybės ir įrodymai: 1) nuo apelianto sklido alkoholio kvapas, kad taip galėjo būti, jis pripažino pats; 2) pasitikrinti alkotesteriu atsisakė; 3) raštu pasiaiškinti atsisakė; 4) vykti į sveikatos priežiūros įstaigą darbdavio transportu pasitikrinti dėl neblaivumo atsisakė; 5) pats vykti į sveikatos priežiūros įstaigą pasitikrinti dėl neblaivumo atsisakė; 6) policijos pareigūnai apeliantui pasiūlė palikti teatro patalpas (b. l. 30); 7) duomenų iš gydymo įstaigos, kad 2012-08-28 ar tuoj po to apeliantas turėjo sveikatos problemų, nepateikė. Todėl apelianto argumentai, kad dėl sveikatos būklės galėjo atrodyti neblaivus, visiškai nepagristi, be to, išdėstytų aplinkybių apeliantas nepaneigė nei teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ar teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Pažymėtina ir tai, kad apelianto argumentas, kad jis nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41¹² straipsnį ir pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį nebuvo nubaustas administracine tvarka, negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, kad jis darbe buvo blaivus.

Iš bylos duomenų matyti, jog 2011-09-09 Reikalavimas pasiaiškinti apeliantui buvo įteiktas tik 2011-10-18, nes jis nuo 2011-08-30 iki 2011-09-12 atostogavo, nuo 2011-09-12 iki 2011-10-14 turėjo nedarbingumo pažymėjimą (b. l. 97–99), todėl anksčiau įteikti reikalavimą pasiaiškinti darbdavys neturėjo galimybės, o kaip jau buvo minėta anksčiau, pateikti pasiaiškinimą 2011-08-28 apeliantas atsisakė. Vadovaujantis DK 241 straipsnio 1 dalimi, laikas, kai darbuotojas atostogavo arba nebuvo darbe dėl ligos, į drausmines nuobaudos skyrimo terminą neįskaitomas (CPK 178 straipsnis).

Apeliantas ieškinyje nurodė, jog atsakovo įstaigoje per 30 metų nebuvo skirta nė viena drausminė nuobauda. Šis argumentas taip pat yra nepagrįstas. Byloje yra pateikti duomenys, jog atleidimo iš darbo metu galiojančių nuobaudų ieškovas neturėjo, tačiau per išdirbtą laiką nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus buvo taikyta: ieškovui 1998-01-13 įsakymu Nr. 12 K pareikšta pastaba už neatvykimą į repeticiją be pateisinamos priežasties; 2002-06-08 įsakymu Nr. 68 K pareikšta pastaba už nuolatinį darbo drausmės pažeidimą, vėlavimą į darbą (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kadangi atleidimas iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, tai, ją skirdamas, darbdavys privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų yra darbdavio įpareigojimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis), garantuojantis darbuotojo teisę pasiaiškinti ir kartu gintis nuo jam pareikštų įtarimų padarius darbo drausmės pažeidimą, taip pat užtikrinantis, jog dėl drausminės atsakomybės taikymo bei drausminės nuobaudos parinkimo bus sprendžiama darbdaviui žinant visus šiems klausimams išspręsti reikšmingus faktus. DK 123 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, darbdavys tą dieną neleidžia jam dirbti. Viena vertus, ši norma iš esmės suformuluota ne kaip darbdavio teisė, bet kaip pareiga, kurią privalu vykdyti, o darbdavio teise šiuo atveju pripažintina DK jam suteikta galimybė darbuotojo pasirodymą darbe neblaiviam vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir nutraukti su tokiu darbuotoju darbo sutartį (DK 136 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Remiantis bylos duomenimis atsakovas, nustatęs, kad apeliantas darbo metu yra neblaivus, atliko visus būtinus veiksmus, reglamentuotus DK, t. y. vadovaujantis 2008 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu Nr. V-132 „Dėl nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ surašė Nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų aktą Nr. R5-1078, kuriame nurodomi darbuotojo požymiai bei užfiksuota, kad darbuotojas atsisako pateikti pasiaiškinimą, atsisako medicininės priežiūros atlikimo, atsisako vykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą darbdavio transportu bei tai, kad jam įteiktas siuntimas dėl neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą; surašytas aktas Nr. R5-1077, kuriame išdėstyta susidariusi situacija, bei 2011-08-29 pateiktas tarnybinis pranešimas teatro vadovui.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos padarė išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, nurodė, kuriais įrodymais jis vadovavosi, o kuriuos atmetė kaip nepagrįstus, ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso normų, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, todėl tenkinti apelianto skundo ir panaikinti teismo sprendimą nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad netenkinus apelianto skundo, procesinis sprendimas priimtas jo nenaudai, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.