Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-05-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-144-606/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2018-05-17Klaipėdos apygardos teismas
  2. T-1231-1082/2018Nutartis · 2018-10-04Panevėžio apylinkės teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-17
Bylos Nr.
1A-144-606/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-10179-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
Nuteistasis
G. R.
Advokatai
Alvydas Kvaščevičius
Kategorijos

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-144-606/2018

Teisėja Gražina Gudžiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10179-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio,

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Veitui,gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo G. R. baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. R., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir G. R. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 7, 8 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL (941,50 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. G. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 3 d., apie 9 val., komercinei firmai „(duomenys neskelbtini)“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini) “, (duomenys neskelbtini) , turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, išsinuomojo įrankius: 1390,18 Eur vertės perforatorių „Hitachi DH 45MR“ ir 949,69 Eur vertės pjaustytuvą „Shtill TS 800“, o pasibaigus nuomos terminui, įrankių firmai negrąžino, juos pasisavino. Tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, komercinei firmai „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, padarydamas 2339,79 Eur turtinę žalą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

2.1. Nuteistasis G. R. nurodo, kad 2017 vasario 3 d., jis, veikdamas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, sudarė įrankių nuomos sutartį su I. A. prekybine komercine firma „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią savaitei išsinuomojo perforatorių „Hitachi DH 45MR“ ir pjaustytuvą „Shtill TS 800“. Kadangi po savaitės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesuspėjo pabaigti darbų, šie įrankiai dar buvo reikalingi, todėl nuomos sutartis buvo pratęsta. Po to, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbus baigė, jis ketino įrankius grąžinti, tačiau, kai nuomotojo darbuotojai nereagavo į jo prašymą atsiųsti PVM sąskaitą-faktūrą ir pradėjo bendrauti necenzūriniais žodžiais, šių įrankių negrąžino. Ir dabar įrankiai yra pas jį, jis yra pasirengęs juos grąžinti ir apmokėti už nuomos paslaugas iškart po to, kai tik bus pateikta PVM sąskaita-faktūra.

2.2. Apelianto teigimu, sudarydamas 2017 m. vasario 3 d. įrankių nuomos sutartį, jis pateikė savo asmens pasą, nurodė tikrus savo anketinius duomenis, I. A. prekybinės komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai pasidarė jo asmens paso kopiją. Jeigu šios įmonės vadovybė manė, jog jis elgiasi neteisėtai, galėjo bandyti kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

2.3. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad tam, kad būtų galima konstatuoti esant sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką, nepakanka susitarimo nevykdymo. Reikia nustatyti suklaidinimą dėl ketinimų, be to, suklaidinimas dėl ketinimų turi būti su apgaulės elementais, kurie pasunkintų asmens identifikavimą ar sandorio fakto įrodinėjimą. Šiuo atveju jo asmenybė buvo žinoma, jie nebuvo suklaidinti. Byloje nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų suklaidinimas, pasunkinantis nukentėjusiųjų interesams patenkinti civilinio proceso tvarka. Atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo aiškinamasi, dėl kokių priežasčių I. A. prekybinė komercinė firma „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė į teismą civilinio proceso tvarka. Apelianto įsitikinimu, tarp jo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, ir nukentėjusiosios I. A. prekybinės komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nukentėjusieji savo teisėtus interesus gali apginti pareikšdami civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Nurodo, kad motyvuojant baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą arba nepagrįstumą, kasacinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo galimybių apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis sumenkinimą, kaip prievolės išvengimo būdą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.). Nenustačius apgaulės ar esminio nukentėjusiųjų teisių suvaržymo, civiliniai santykiai nepersikvalifikuoja į baudžiamuosius, tačiau nukentėjusiųjų teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-329/2011). Apelianto teigimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatytų jokių faktinių duomenų, kurie įrodytų kreditoriaus padėties pasunkinimą. Nuteistojo G. R. įsitikinimu, jis nuteistas tik dėl to, jog, kaip skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos baudžiamosios bylos Panevėžio apygardos teisme ir Alytaus apylinkės teisme dėl analogiškų nusikaltimų.

2.4. Apeliantas nurodo, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6December 1988, Series A no. 146; Teljher v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kiti).

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. R. savo prašymą jį išteisinti motyvuoja tuo, jog tarp jo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, ir nukentėjusiosios I. A. prekybinės komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nukentėjusieji savo teisėtus interesus gali apginti pareikšdami civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju jo asmenybė buvo žinoma, jie nebuvo suklaidinti.

7. Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o sukčiavimo atveju turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-329-222/2015). Taigi sukčiavimo atveju panaudojama apgaulė įgyjant svetimą turtą (ar turtinę teisę) arba, kitaip tariant, apgaulė yra būdas, kuriuo įgyjamas svetimas turtas (ar turtinė teisė).

7.1. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais (ar neveikimu), taip pat ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų. Viena iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų apraiškų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu; šiuo atveju kaltininkas, siekdamas įgyti svetimą turtą (ar turtinę teisę), piktnaudžiauja tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais ryšiais, kurie grįsti tarpusavio pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu sukčiaujant galimas įvairiose situacijose; pavyzdžiui, kai kaltininko suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kitam asmeniui laikinai valdyti, naudoti ar nuosavybėn, tikėdamasis, kad šis, gavęs turtą, vykdys tam tikrus įsipareigojimus ir (ar) sugrąžins turtą teisėtam jo savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589-696/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai šalys sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau vėliau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos, keičia (nesilaiko) sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2010, 2K-535/2011, 2K-589-696/2015). Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas nelėmė jo apsisprendimo perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012, 2K-328-895/2015). Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo atsakingas požiūris, jo apdairus, atidus, rūpestingas ir bent minimaliai protingas elgesys perleidžiant savo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-152/2015, 2K-602-693/2015).

8. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

9. Teisiamajame posėdyje nuteistasis G. R. teigė, kad jis iš komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ savaitei laiko išnuomojo įrankius įmonei, o žodžiu sutarė, kad įrankius išsinuomoja 2-3 savaitėms. Įrankiai užsistovėjo, jų negrąžino, nes komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai neišrašė jam sąskaitos – nelabai norėjo išrašyti sąskaitos. Be to, įrankių negrąžino ir iš principo, nes firmos darbuotojai netinkamai su juo bendravo, po to jis sirgo. Išnuomoti įrankiai šiuo metu yra pas jį, juos grąžins, kai firma išrašys jam sąskaitą (t. 1, b. l. 191–192). Iš tokių nuteistojo G. R. parodymų matyti, kad jis iš esmės pats negalėjo aiškiai parodyti, dėl kokių priežasčių jis negrąžino komercinei firmai „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių išsinuomotų įrankių. Iš nuteistojo G. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų kaip įtariamojo parodymų nustatyta, kad jis net negalėjo parodyti, ar nuomojantis įrankius, su komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais iš viso buvo tariamasi dėl sąskaitos išrašymo ir jos pateikimo. Nuteistasis kartojo, jog grąžins įrankius, kai bus pateikta jam sąskaita. Teigė, jog jis išnuomotus įrankius nuvežė į jo įmonės darbuotojų renovuojamą objektą ir perdavė ten dirbusiems darbuotojams. Įmonės renovuojamą objektą bei ten dirbusius darbuotojus įvardyti atsisakė, kad neva nebūtų padaryta žala įmonei. Tačiau, kokia realiai žala būtų padaryta įmonei, neparodė. Įrankiai šio objekto remontui reikalingi nebebuvo, tačiau jie buvo reikalingi įmonei atliekant kitą veiklą. Kur yra laikomi įrankiai, nuteistasis neparodė, bijodamas, kad jie bus paimti ikiteisminio tyrimo pareigūnų (t. 1, b. l. 85–87).

9.1. Kaip matyti, viena iš nuteistojo G. R. versijų, kodėl jis negrąžino komercinei firmai „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomotų įrankių, yra ta, kad firma nenorėjo pateikti jam sąskaitos, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia nuteistojo nurodyta aplinkybė yra tik jo gynybos versija, ją paneigia liudytojų komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų L. B., L. S., V. S. parodymai, kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys.

9.2. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo L. B. parodymų nustatyta, kad įvykio metu jis dirbo komercinėje firmoje „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Nuteistajam G. R. kaip fiziniam asmeniui išnuomojo perforatorių ir betono pjaustiklį, buvo pareikalauta pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, sudaryta sutartis. Iš pradžių buvo susitarta, jog G. R. įrankius išsinuomos savaitei laiko, po to jis paskambino ir prašė pratęsti sutartį dar dviem savaitėms. Suėjus įrankių grąžinimo terminui, G. R. vis žadėjo atvežti įrankius, kiekvieną kartą pasiteisindavo vis skirtingai, po to nebeatsiliepė į skambučius ir dingo (t. 1, b. l. 190–191).

9.3. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos D. S. parodymų nustatyta, kad jai komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai pranešė, jog G. R. negrąžina išsinuomotų įrankių, neatsiliepia į skambučius. Liudytoja G. R. surado per socialinius tinklus, jis užsiėmė rąstinių namų gamyba, paliko jam žinutę. Po kurio laiko G. R., nieko neįtardamas, paskambino, pasiūlė susitikti dėl rąstinių namų. Tada liudytoja pasakė, kad ji yra komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja ir G. R. prašė grąžinti įrankius. Po to G. R. nebeatsiliepdavo. Liudytoja jam skambindavo ir rašydavo žinutes kitu telefono numeriu, bandė gražiuoju susitarti, prašė ateiti pakalbėti, kad jis grąžintų įrankius. Paskutinio pokalbio metu G. R. pasakė, kad įrankių negrąžins, to daryti nesiruošia. Liudytoja parodė, kad G. R. buvo suteikta daug galimybių grąžinti įrankius, savininkai buvo lojalūs jam, tačiau G. R. nebandė net kalbėti, jokių motyvų, dėl ko jis negrąžina įrankių nenurodė. Liudytojos D. S. tvirtinimu, su G. R. nebuvo jokios kalbos apie sąskaitos išrašymą. G. R. reikia tik atvykti į firmą ir nurodyti, kur ir kam pateikti šią sąskaitą ir ji būtų pateikta, tačiau G. R. dingo (t. 1, b. l. 190–191).

9.4. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos V. S. parodymų nustatyta, kad įrankių nuomos sutartis su G. R. buvo sudaryta kaip su fiziniu asmeniu. Visada yra padaroma įrankius nuomojančio asmens dokumento kopija. G. R. sakė, kad kai grąžins įrankius, norės sąskaitos. Jų firma ir išrašo sąskaitas pagal apmokėtą kvitą, kai grąžinami įrankiai. Tačiau G. R. dėl sąskaitos išrašymo taip niekada ir nesikreipė, įrankių negrąžino (t. 1, b. l. 191).

9.5. Dar kartą akcentuotina, kad sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiuoju, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Iš aptartų liudytojo L. B. parodymų nustatyta, kad nuteistasis G. R. iš pradžių įrankius išsinuomojo savaitei laiko, po to jis paskambino ir prašė pratęsti sutartį dar dviem savaitėms, o suėjus įrankių grąžinimo terminui, G. R. vis žadėjo atvežti įrankius, kiekvieną kartą pasiteisindavo vis skirtingai, po to nebeatsiliepė į skambučius ir dingo. Akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu asmeniui reikalinga pratęsti nuomos sutartį, asmuo kreipiasi į įmonės darbuotojus ir sąžiningai tariasi dėl sutarties pratęsimo. Tačiau šiuo atveju nustatyta ne tik iš liudytojų L. B., L. S., V. S., bet ir iš paties nuteistojo G. R. parodymų, kad R. R. į firmą nesikreipė, ir dėl įrankių nuomos sutarties pratęsimo nesitarė, o priešingai, vengė kontakto su firmos darbuotojais. Iš liudytojų L. S., V. S. parodymų nustatyta, kad nuteistasis G. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams tiesiog negalėjo nurodyti įrankių negrąžinimo priežasties. Nors nuteistasis G. R. į firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų skambučius neatsiliepė, tačiau iš liudytojos D. S. parodymų nustatyta, kad G. R. atsiliepė į D. S. žinutę, rašytą socialiniuose tinkluose, kuri jį domino ir buvo susijusi su jo vykdoma įmonės veikla. D. S., norėdama surasti G. R., žinutėje nurodė, jog ją neva domina jo įmonės veikla. Nuteistasis G. R. kvietė D. S. susitikti ir panašiai. Toks nuteistojo G. R. elgesys aiškiai parodo jo vengimą kontaktuoti būtent su firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais. G. R. teigimu, jam buvo reikalinga sąskaita, tačiau jis su komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais net nekontaktavo, aiškiai jų vengė, būtent firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų kviečiamas atvykti ir susitarti dėl įrankių grąžinimo ir sąskaitos išrašymo, jis į firmą nevyko. Teisiamajame posėdyje nuteistasis G. R. pats negalėjo apsispręsti, ar komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai neišrašė jam sąskaitos, ar nelabai norėjo išrašyti sąskaitos, ikiteisminio tyrimo metu išvis neprisiminė, ar tarėsi dėl sąskaitos išrašymo, o jo nurodytos ir kitos aptartos įrankių negrąžinimo aplinkybės, t. y. kad, jis įrankių negrąžino ir iš principo, nes firmos darbuotojai netinkamai su juo bendravo, po to jis sirgo, tik patvirtina jo išankstinius ketinimus apgaule užvaldyti išsinuomotus įrankius sugalvojant bet kokį pretekstą. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad sąskaitos išrašymas, dėl kurios išrašymo G. R. į firmą net nesikreipė, yra tik pretekstas pateisinti savo neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad nors G. R. tvirtino, jog įrankiai buvo reikalingi kaip įmonei, panaudoti jo renovuojamame objekte, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje šio objekto nenurodė. Taip pat nenurodė ir darbuotojų, kurie neva su šiais įrankiais dirbo. G. R. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nenurodė, ir kur laiko išsinuomotus įrankius neva dėl to, kad jų iš jo nepaimtų. Toks nuteistojo G. R. teiginys yra logiškai visiškai nepaaiškinamas ir leidžia manyti, jog jis šių įrankių tiesiog nebeturi. Akcentuotina, kad šiuo atveju, netgi atlikus ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus bylą teisme, G. R. tvirtinimas, kad jis grąžins įrankius tik tada, kai jam bus išrašyta sąskaita, yra visiškai neįtikinamas ir neatitinka nustatytų aplinkybių, nes kaip jau aptarta, būtent pats G. R. vengė ir iki šiol vengia kontaktų su firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais. Todėl toks nuteistojo G. R. pasiteisinimas, kodėl jis neva negrąžina įrankių, vienareikšmiškai vertinamas kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau aptarta, ir pats G. R. negalėjo realiai paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis negrąžina įrankių. Tai, jog G. R. prieš išsinuomodamas įrankius pateikė komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, savaime nepaneigia aplinkybės, jog jis išsinuomodamas įrankius, nenaudojo apgaulės. Iš liudytojos V. S. parodymų nustatyta, kad prieš nuomojant įrankius, visada yra prašomas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, padaroma jo kopija, todėl akivaizdu, kad G. R. buvo priverstas pateikti savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Iš byloje esančio dokumento, kurio pagrindu buvo išnuomoti G. R. įrankiai, nustatyta, kad šiame dokumente prie „pirkėjas“ nurodyti šie duomenys „Audi A6 (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini) “(duomenys neskelbtini)“, pasirašė, kad gavo išnuomotus įrankius, G. R. (t. 1, b. l. 19). Nors minėtame dokumente paminėta UAB „ (duomenys neskelbtini)“, tačiau jame neatsispindi, kad G. R. nuomojosi įrankius kaip UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktorius, pateikė jis taip pat savo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (t. 1, b. l. 18). Aplinkybę, kad jis jau prieš išsinuomodamas įrankius turėjo ketinimą jų negrąžinti, parodo ir tai, kad G. R. atvyko į komercinę firmą „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomoti įrankių su automobiliu, kurio valstybiniai numeriai pagal VĮ Regitra duomenis priklauso visai kitam automobiliui (t. 1, b. l. 30, 28).

9.6. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtas PKF „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “, (duomenys neskelbtini), teritorijos vaizdo įrašas. Iš jo nustatyta, kad nuteistasis G. R. išsinuomotus įrankius atsinešė prie automobilio „Audi“. Atidarius automobilio bagažinę matomi automobilio valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). G. R. susidėjo įrankius į automobilį ir išvažiavo (t. 1, b. l. 21–22).

9.7. Iš Tauragės apskrities VPK Tauragės rajono Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos I. J. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad pagal VĮ Regitra duomenis, ant automobilio „Audi“ buvęs valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklauso automobiliui BMW, registruotam UAB „ (duomenys neskelbtini)“ vardu, jai vadovauja A. G.. Policijos pareigūnui susisiekus su A. G. telefonu, jis paaiškino, kad įmonės automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo dingę, yra ant jo automobilio, kuriuo jis naudojasi pats, bei jis nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 24 d. buvo išvykęs šiuo automobiliu į Italiją, tai gali įrodyti pateikdamas jam išrašytus baudos kvitus (t. 1, b. l. 30). VĮ Regitra duomenys patvirtina, jog valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklauso automobiliui BMW, kurio savininkas UAB „ (duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 28). Taip pat iš Tauragės apskrities VPK Tauragės rajono Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos I. J. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad policijos pareigūnui paskambinus byloje esančiame dokumente, kurio pagrindu buvo išnuomoti G. R. įrankiai, nurodytu telefono numeriu, G. R. į skambučius, kaip ir firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, neatsiliepė (t. 1, b. l. 30).

9.8. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis G. R., prieš išsinuomodamas įrankius, pateikdamas firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nes tokios buvo firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąlygos, kartu tik įgijo firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų pasitikėjimą, ir ši aplinkybė turėjo lemiamą įtaką firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų apsisprendimui dėl įrankių perdavimo G. R.. Nors firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai ir buvo apdairūs prašydami įrankius nuomojančio asmens pateikti jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir pasilikdami jo kopiją, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju tarp G. R. ir prekybos firmos „(duomenys neskelbtini)“ realiai net nebuvo sudaryta jokia rašytinė sutartis, suteikianti nukentėjusiam asmeniui realų pagrindą apginti pažeistas teisines civilinio proceso tvarka. Prekybos firma „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai išnuomojo G. R. įrankius iš esmės remdamiesi pasitikėjimu, surašant lape tik, kokius įrankius G. R. išnuomojo, nenurodydami nuomos termino, kitų reikšmingų aplinkybių, taip pat nuomotojui kilsiančių pasekmių ir panašiai. Juolab kad, G. R. prekybos firmai „(duomenys neskelbtini)“ nurodė tik iš dalies teisingus duomenis, t. y. neteisingai nurodė, kad ant jo automobilio „Audi“ esantys numeriai šiam automobiliui ir priklauso (t. 1, b. l. 19). Tai, jog nebuvo sudaryta juridinę reikšmę turinti rašytinė sutartis dėl įrankių nuomos, neabejotinai apsunkino nukentėjusiojo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka. Aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šią aplinkybę neabejotinai suprato ir nuteistasis G. R.. Akcentuotina, kad aptartais bylos duomenimis vienareikšmiškai paneigta nuteistojo G. R. nurodyta įrankių negrąžinimo priežastis, t. y. ta, kad jam neišrašoma sąskaita. Vien jau pats faktas, kad G. R. be jokios pagrįstos priežasties negrąžino įrankių net ir pradėjus jam ikiteisminį tyrimą, bei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, aiškiai parodo ne ką kitą, o jo nesąžiningumą ir, kad jis įrankius pasisavino ir savo tikslą pasiekė, jų grąžinti ir neketina. Nuteistasis G. R. jau iš pat pradžių nesilaikė žodinio susitarimo dėl įrankių grąžinimo, keitė susitarimo sąlygas ir ignoravo firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų siekį su juo susitarti. Tai, jog G. R., atvažiuodamas nuomotis įrankių, buvo užsidėjęs visai ne jo automobiliui skirtus valstybinius numerius, kuriuos nurodė kaip savo ir lape, o jo pagrindu jam buvo išnuomoti įrankiai, taip pat parodo, kad G. R. turėjo išankstinį ketinimą bet kokiu būdu suklaidinti turto savininką tam, kad galėtų pasisavinti jam priklausantį turtą.

9.9. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, neabejotinai yra pagrindas konstatuoti, kad nuteistasis G. R., jau prieš išsinuomodamas įrankius, neketino vykdyti iš susitarimo kilsiančių pareigų, o tik siekė suklaidinti firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama G. R. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

10. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu G. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį teisėtai ir pagrįstai, todėl jį naikinti ar keisti nuteistojo G. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Edita LapinskienėLinas PauliukėnasRemigijus Preikšaitis