Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-76-524/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-19
Bylos Nr.: e2A-76-524/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-25-3-00462-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
Atsakovas: A. T., J. T.
Ieškovas: „PlusPlus Capital“ AS

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-76-524/2021Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00462-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.3; 2.6.29.3 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. T. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „PlusPlus Capital“ AS ieškinį atsakovams A. T. ir J. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė „PlusPlus Capital“ AS kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašo priteisti solidariai iš atsakovų A. T. ir J. T. ieškovės naudai 8 680,70 Eur negrąžinto kredito, 3 799,89 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 1 123,25 Eur delspinigių; 8,75 procento metinių mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo 8 680,70 Eur už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 8 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, ir 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovai ir AB „Swedbank“ sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-097109-VA, pagal ją bankas suteikė atsakovams kreditą, o atsakovai įsipareigojo grąžinti suteiktą finansavimo sumą, mokėdami pastovias mėnesio įmokas, ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. Atsakovai įsipareigojo grąžinti suteiktą finansavimą periodiniais mokėjimais, pradedant nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi atsakovės A. T. transporto paslaugų įmonei buvo iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartimi banko kreditinis reikalavimas buvo patvirtintas ir įtrauktas į bankrutuojančios A. T. transporto paslaugų įmonės kreditorių sąrašą. A. T. transporto paslaugų įmonė 2013 m. sausio 30 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Po A. T. transporto paslaugų įmonės išregistravimo bankas nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. 2018 m. gegužės 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė AB „Swedbank“ perleido kreditinio reikalavimo teises į atsakovų įsiskolinimą „PlusPlus Baltic“ OU, Lietuvoje veikiančiai per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą. 2018 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditinio reikalavimo teises į šį įsiskolinimą ieškovei „PlusPlus Capital“ AS. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė A. T. informuota 2018 m. birželio 14 d., išsiunčiant pranešimą registruotu laišku. Ieškovė siekė taikiai susitarti su atsakovais dėl įsiskolinimo padengimo, tačiau atsakovai įsiskolinimo nepadengė. Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną pagrindinio įsiskolinimo, t. y. negrąžinto kredito, likutis sudarė 8 680,70 Eur. Iš atsakovų sudarytos sutarties kyla asmeninės atsakovų prievolės. Atsakovės A. T. transporto paslaugų įmonės likvidavimas dėl bankroto nesukelia teisinių pasekmių atsakovams ir nepanaikina pareigos vykdyti asmeninių prievolių ieškovei. Šalys buvo sutarusios dėl 8,75 procento dydžio metinių palūkanų. Reikalavimo perleidimo dieną 2018 m. gegužės 17 d. mokėjimo palūkanų įsiskolinimas sudarė 3 803,99 Eur. Atsakovai turėjo pareigą mokėti palūkanas nuo sutarties sudarymo iki visiško įsipareigojimų įvykdymo. Atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 5 metų senaties terminą, ieškovas skaičiuoja palūkanas už paskutinius 5 metus iki ieškinio pateikimo dienos, t. y. iki 2020 m. gegužės 8 d. Atsakovų mokėtina palūkanų suma ieškinio pareiškimo dieną sudaro 3 799,89 Eur (8 680,70 Eur x 8,75 proc. x 1 826 d. (5 metų terminas nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gegužės 8 d.)) sumą palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Atsakovų ir banko sudaryta sutartis numato, kad mokėjimo palūkanos pagal sutartį skaičiuojamos iki visiško suteikto kredito grąžinimo, taip pat atsižvelgiant į CK 6.872 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias, jog palūkanos mokamos, iki paskolos suma bus grąžinta, darytina išvada, jog yra pagrindas ieškovės naudai priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas iki visiško atsakovų prievolės grąžinti kredito sumą įvykdymo. Pagal sutarties nuostatas atsakovai sutartinių įmokų pavėluoto mokėjimo atvejais nuo pradelstos sumokėti sumos įsipareigojo mokėti 0,10 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė, vertindama šiuo metu taikomą praktiką, geranoriškai mažina sutartyje numatytą delspinigių normą iki 0,05 procento dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai laiku nėra sumokėję visų pagal sutartį mokėtinų sumų, už vėlavimą įvykdyti sutartines prievoles atsakovų ieškovei mokėtini delspinigiai sudaro 1 123,25 Eur: už pradelstą grąžinti finansavimo sumą sudaro 781,26 Eur (8 680,70 Eur x 0,05 proc. x 180 d.); už pradelstas mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas sudaro 341,99 Eur (3 799,89 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, delspinigiai skaičiuojami už laikotarpį, ne ilgesnį kaip 180 dienų iki ieškinio pareiškimo. 5 procentų įstatymo nustatytos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų, jos skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą.

Šalies argumentai

3. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, juose nurodė, kad, ieškovei pabandžius geranoriškai susitarti su atsakovais dėl skolos dengimo, atsakovai geranoriškai to nesutiko daryti ir jokių mokėjimų, kurie bent iš dalies dengtų skolą, ieškovės naudai nėra atlikę. Nėra jokio pagrindo atsakovų teiginiams, jog ieškovė neįrodė ieškiniu prašomos priteisti skolos sumos (8 680,70 Eur).

Atsiliepimas

4. Atsakovai atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad su ieškove sudarytos vartojimo kredito sutarties pagrindu atsakovai gavo 60 000 Lt (17 377,20 Eur) kreditą namo remontui ir automobilio pirkimui, kreditas turėjo būti grąžintas 2012 m. rugsėjo 5 d. A. T. transporto paslaugų įmonės bankroto proceso metu buvo parduotas visas atsakovų turtas, taip pat ir namas, kuriam buvo paimtas kreditas, žemės sklypai, automobiliai, lentpjūvė ir t. t. ir padengti kreditorių reikalavimai, kurių suma sudarė beveik 400 000 Lt. AB „Swedbank“ reikalavimas vienu metu siekė 30 984 Lt (8 680,07 Eur), tačiau koks galutinis likutis, atsakovams nėra žinoma. Įmonė išregistruota 2013 m. sausio 30 d. AB „Swedbank“ dėl sutarties vykdymo į atsakovus niekada nesikreipė, jokių pretenzijų ar raginimų atsakovai negavo. Atsakovai suprato, jog, likvidavus įmonę, baigėsi ir prievolė mokėti kredito įmokas pagal sutartį. Atsakovai apie 2018 m. gegužės 17 d. reikalavimo teisių perleidimą ieškovei bei 13 603,84 Eur dydžio skolą sužinojo tik iš 2020 m. gegužės 8 d. ieškovės ieškinio. Ieškovės pateiktos 2018 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartys šalių nepasirašytos, neaišku, kokio dydžio finansiniai reikalavimai ir dėl kokių skolininkų perleidžiami, prie sutarčių nepridėti pirminiai skolų faktą ir dydį patvirtinantys dokumentai, sutartys akivaizdžiai iškarpytos, nepateikiant esminės informacijos. Atsakovams neaišku, kokiais dokumentais vadovaujantis nustatyta, jog paskolos likutis sudarė 8 680,07 Eur. Nuostolių dydis turėtų būti sumažintas. Prašo atsižvelgti į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, nes dėl visiško nuostolių atlyginimo atsiras jiems nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Prašo įvertinti atsakovų sveikatos būklę, šeiminę ir socialinę padėtį bei kitas aplinkybes, turinčias įtakos atsakovų turtinei padėčiai. Ieškovė verčiasi skolų išieškojimu, todėl yra savo srities profesionalė. Visgi ieškovė nuo 2018 m. gegužės 17 d. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų atsakovų skolos klausimui išspręsti. Atsakovai nei reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, nei pretenzijos negavo. AB „Swedbank“ ir ieškovė visą laiką skaičiavo mokėjimo palūkanas (8,75 procento) bei delspinigius (0,1 procento) ir savo neteisėtais veiksmais padidino atsakovų skolą 4 923,14 Eur, t. y. nuo 8 680,70 Eur iki 13 603,84 Eur. Atsakovai neturi nei teisinio, nei finansinio išsilavinimo. A. T. nuo 2014 m. lapkričio 25 d. yra pensininkė, J. T. taip pat pensininkas nuo 2010 m. lapkričio 24 d. Atsakovai neturi jokio turto, vienintelis jų pajamų šaltinis yra valstybės mokama pensija, A. T. ji yra tik 368,84 Eur, J. T. – 508,21 Eur, o jo sąskaitoje šiuo metu yra tik 65,74 Eur. Visas atsakovų turtas, kurio vertė 49 7563,05 Lt, dar įmonės bankroto metu buvo parduotas iš varžytynių, siekiant atsiskaityti su kreditoriais. Dėl atsakovų ligų jau nuo 2008 metų J. T. darbingumas siekė 40 procentų, nuo 2010 metų A. T. – vos 30 procentų. Atsižvelgiant į AB „Swedbank“ ir ieškovės nerūpestingumą, atsakovų prastą finansinę padėtį, sunkią sveikatos būklę, mažintinas skolos dydis 4 923,14 Eur suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš atsakovų A. T. ir J. T. 8 680,70 Eur negrąžinto kredito, 781,26 Eur delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 9 461,96 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidos, iš 107 Eur kiekvieno, ieškovės „PlusPlus Capital“ AS naudai, kita ieškinio dalis atmesta.

7. Teismas nurodė, kad, remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tarp ieškovės ir atsakovų susidarė prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. kreditorei AB „Swedbank“ reikalavimo teisę perleidus „PlusPlus Baltic“ OU, o šiai reikalavimo teisę perleidus ieškovei, ieškovė įgijo teisę atsakovams reikšti visus reikalavimus, kuriuos sudarytos sutarties pagrindu atsakovams turėjo teisę reikšti pradinis kreditorius. Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo dieną negrąžinto kredito pagal sutartį likutis sudarė 8 680,70 Eur. Aplinkybių, kad reikalavimas negalėjo būti perleistas ar pažeistų atsakovų interesus, nenustatyta. Duomenų apie tai, kad atsakovai būtų tinkamai įvykdę iš sutarties kylančias prievoles, būtų pareiškę pretenzijas dėl sutarties vykdymo, skolos ar netesybų priskaičiavimo, byloje nėra. Atsakovai savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl jie laikomi pažeidusiais prievolę. Nagrinėjamoje byloje atsakovai nėra pripažinti bankrutavusiais pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymą. Nustatyta, jog iš atsakovų sudarytos 2007 m. rugsėjo 5 d. vartojimo kredito sutarties kyla asmeninės atsakovų prievolės. Atsakovės A. T. transporto paslaugų įmonės likvidavimas dėl bankroto nesukelia teisinių pasekmių atsakovams ir nepanaikina pareigos vykdyti asmenines prievoles ieškovei. Tai, kad nei pradinis kreditorius, nei ieškovė ilgą laiką nereiškė atsakovams reikalavimo dėl prievolės įvykdymo, nereiškia, kad prievolė išnyko ar turi būti mažinama. Sunki atsakovų finansinė padėtis taip pat nėra pagrindas mažinti prievolės dydį, bet sudaro sąlygas jiems tartis su ieškove dėl prievolės įvykdymo termino. Atsakovams yra pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, jie turi pareigą atlyginti prievolės pažeidimu atsiradusius nuostolius, tai yra sumokėti įsiskolinimą ir netesybas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis, 6.71 straipsnis, 6.245 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų solidariai 8 680,70 Eur negrąžinto kredito pagrįstas, todėl tenkintinas.

8. Teismas pažymėjo, kad, pagal aktualiausią kasacinio teismo praktiką, pelno palūkanų skaičiavimas už naudojimąsi kredito suma po paskolos grąžinimo termino, nustatyto paskolos sutartyje, kaip šiuo atveju po 2012 m. rugsėjo 5 d., nebegalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020), todėl šis ieškovės reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas. Ši teisminė praktika iš esmės palengvina atsakovų padėtį nagrinėjamoje byloje, todėl dar labiau jos lengvinti, kaip prašė jų atstovas byloje, nėra pagrindo.

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą vartojimo kredito sutarties šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu, nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia įstatymo norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Taigi atsižvelgiant į teismų praktiką ir remiantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu netesybų dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012), tai nurodė ir ieškovė ir pritaikė skaičiuodama netesybas. Byloje konstatuota, jog atsakovai pažeidė prievolės įvykdymo terminą, kadangi negrąžino kredito, todėl yra pagrindas priteisti iš atsakovų ieškovės apskaičiuotus 781,26 Eur delspinigių už pradelstą grąžinti finansavimo sumą (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis), tačiau reikalaujama delspinigių suma už pradelstas mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas atmestina, nes atmestinas pats reikalavimas dėl pelno palūkanų priteisimo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovei iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Proporcingai patenkintiems ieškinio reikalavimams, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 70 procentų, t. y. 214 Eur, patirtų bylinėjimosi išlaidų, tai sudaro po 107 Eur iš kiekvieno. Atsižvelgiant į tai, kad procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovų nepriteistinos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 92 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Atsakovai A. T. ir J. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės „PlusPlus Capital“ AS ieškinį atmesti.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė kartu su 2018 m. birželio 13 d. pranešimu dėl reikalavimo teisių perleidimo nepateikė atsakovams reikalavimo perleidimo sutarties, todėl teismo teiginiai, jog jau tuo metu atsakovai buvo tinkamai informuoti apie įvykusi reikalavimo teisių perleidimą, yra nepagrįsti, prieštarauja CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatoms bei kasacinio teismo praktikai. Atsakovai pirmą kartą dokumentą, galbūt patvirtinantį reikalavimo teisių perleidimą, gavo tik kartu su 2020 m. gegužės 8 d. ieškovės ieškiniu, t. y. 2018 m. gegužės 17 d., 2018 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Visgi atsakovai išreiškė susirūpinimą, jog reikalavimų teisių perleidimas yra netinkamas, savo poziciją palaikė ir teismo posėdyje, kuriame ieškovės atstovas net nedalyvavo. Teismas pripažino, jog pačios reikalavimo teisių perleidimo sutartys į bylą nebuvo pateiktos, o pateikti tik išrašai, lygiai taip pat pripažino, jog nebuvo pateikti sutarčių priedai, visgi, teismo įsitikinimu, abejonių dėl reikalavimo teisių perleidimo nėra. Atsakovai su tokia teismo pozicija sutikti negali. 2018 m. gegužės 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi AB „Swedbank“ perleido „PlusPlus Baltic“ OU, Lietuvoje veikiančiai per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą, reikalavimus tik į skolininkus, su kuriais sudarytos sutartys yra nutrauktos. 2018 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi „PlusPlus Baltic“ OU, Lietuvoje veikiančiai per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą, perleido ieškovei reikalavimus tik į skolininkus, su kuriais sudarytos sutartys yra nutrauktos. Vartojimo kredito sutarties 15.1 punkte nurodyta, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki tol, kol kredito gavėjai įvykdys bankui visus savo įsipareigojimus pagal sutartį. Skundžiamame sprendime teismas pats pripažino, jog A. T. transporto paslaugų įmonės likvidavimas dėl bankroto nesukėlė teisinių pasekmių ir nepanaikino pareigos vykdyti asmenines prievoles. Byloje nenustatyta, jog vartojimo kredito sutartis būtų nutraukta. Kadangi vartojimo kredito sutartis nebuvo nutraukta, reikalavimas į atsakovus negalėjo būti perduotas „PlusPlus Baltic“ OU, Lietuvoje veikiančiai per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą, o ši negalėjo jo perleisti ieškovei. Teismas netinkamai vertino (nevertino) reikalavimo teisių perleidimo aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.101 straipsnio ir 6.109 straipsnio nuostatas, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Be to, nei „PlusPlus Baltic“ OU, Lietuvoje veikianti per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą, nei ieškovė nėra ir nebuvo įrašytos į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, jog AB „Swedbank“ yra vartojimo kredito davėja ir buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ji buvo perleista pažeidžiant Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi teismo teiginys, jog aplinkybių, kad reikalavimas negalėjo būti perleistas ar pažeistų atsakovų interesus, nenustatyta (CK 6.101–6.102 straipsniai), yra visiškai nepagrįstas. Remiantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai taikytos materialinės teisės normos, selektyviai ir neobjektyviai įvertinti bylos faktai, aplinkybės ir įrodymai.

Atsiliepimas

12. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti nepakeistą Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą, priteisti iš atsakovų ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad CK išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą užpildo kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Aiškinant CK 6.109 straipsnio 1 dalies normą, konstatuotina, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtu informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-168/2010). CK 6.109 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį; naujojo kreditoriaus pareikštas atsisakymas prievolės arba reikalavimas ją įvykdyti negalioja, jeigu jie pareikšti nepateikus sutarties apie reikalavimo perleidimą; ši taisyklė netaikoma, jeigu pradinis kreditorius raštu pranešė skolininkui apie reikalavimo perleidimą. Ieškovė, vadovaudamasi teisiniu reguliavimu bei formuojama teismų praktika, pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovams siuntė 2018 m. birželio 13 d. registruotu laišku apeliantų paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu, kuris sutapo su atsakovų deklaruota gyvenamąja vieta. Minėto pranešimo kopija yra pateikta byloje. Duomenų, jog pranešimas grįžo neįteiktas, ieškovė neturi, be to, pranešimo gavimo fakto neginčija yra patys atsakovai. Bet kuriuo atveju kasacinės instancijos teismo yra išaiškinta, jog cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi, pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Todėl akivaizdu, jog atsakovų argumentas dėl netinkamo informavimo apie reikalavimo teisės perleidimą yra atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

14. Atsiliepime į ieškinį taip pat nurodoma, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai (jų atstovas) net nebuvo užsiminę, kad reikalavimo teisių į atsakovus perleidimas, anot jų, neva gali prieštarauti įstatymo normoms. Vartojimo kredito sutartimi atsakovai įsipareigojo galutinai su pradiniu kreditoriumi atsiskaityti iki 2012 m. rugsėjo 5 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog sutartis, pradiniam kreditoriui perleidžiant reikalavimo teises į atsakovus, buvo galiojanti. Taip pat pati atsakovė dar iki sutartyje numatytos prievolės grąžinti kreditą įvykdymo termino pabaigos kreipėsi į teismą prašydama įtraukti „Swedbank“, AB, į kreditorių sąrašą su visu paskolos likučiu (nors, kaip minėta, paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs). Tai patvirtina, kad pati atsakovė laikė, jog sutartis nebegalioja ir ji privalo iškart padengti visą likusią skolos sumą.

15. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą dėl bankrutuojančios A. T. transporto paslaugų įmonės veiklos pabaigos ir patvirtino galutinį patikslintą įmonei pareikštų nepatenkintų kreditinių reikalavimų sąrašą, jame pradinio kreditoriaus kreditinio reikalavimo likutis buvo 30 984,64 Lt (8973,77 EUR). 2013 m. sausio A. T. transporto paslaugų įmonė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Nei skolos fakto, nei jos dydžio atsakovai neginčijo, teigdami tik tai, kad nesuvokė, jog, pasibaigus jiems priklausiusios individualiosios įmonės bankroto bylai, asmeniniai atsakovų įsipareigojimai lieka galioti. Reikalavimo teisiu perleidimo sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas nedraudė vartojimo kredito davėjui perleisti reikalavimo teises pagal pasibaigusias sutartis tretiesiems asmenims, taip pat ir į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą neįrašytiems asmenims, t. y. tarpinei kreditorei bei ieškovei. Apeliantai nuo pat civilinio ginčo pradžios ginčijo reikalavimo perleidimo pagrįstumą, jie 2020 m. liepos 8 d. teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, tuo sudarant galimybes šalims derėtis dėl taikos sutarties sudarymo. Tam tikrą laiką vyko derybos, tačiau vis dėlto šalims nepavyko susitarti. Ieškovės manymu, tai, jog apeliantai ginčija reikalavimo perleidimo pagrįstumą ir teisėtumą, nepaisant to, jog jie neginčija skolos fakto ir netgi pripažįsta, jog reikalavimo teisė į apeliantų vardu turimą įsiskolinimą priklauso ieškovei (tą patvirtina tarp šalių vykusios derybos), leidžia iš dalies charakterizuoti apeliantus kaip nesąžiningus bei siekiančius visais būdais vilkinti atsiskaitymą su kreditoriumi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimas, kuriuo tenkintas iš dalies ieškovės „PlusPlus Capital“ AS ieškinys atsakovams A. T. ir J. T., t. y. solidariai iš atsakovų priteista 8 680,70 Eur negrąžinto kredito, 781,26 Eur delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 9 461,96 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidos, po 107 Eur iš kiekvieno, ieškovės „PlusPlus Capital“ AS naudai, o kita ieškinio dalis atmesta.

19. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad atsakovams nebuvo tinkamai įteiktas dokumentas, patvirtinantis reikalavimo teisių perleidimą, reikalavimų teisių perleidimas yra netinkamas, kadangi reikalavimų perleidimo sutartimis perleisti tik reikalavimai į skolininkus, su kuriais sudarytos sutartys yra nutrauktos, o nagrinėjamu atvejus vartojimo kredito sutartis nebuvo nutraukta, be to, nei ieškovė, nei tarpinis kreditorius nebuvo įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, todėl reikalavimai perleisti pažeidžiant Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies nuostatas.

20. Apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl įteikimo atsakovei dokumento, patvirtinančio reikalavimo teisių perleidimą, dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22¹ str. pažeidimo sudarant reikalavimų perleidimų sutartis, CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyto draudimo perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo.

Faktinės bylos aplinkybės

21. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. gegužės 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė AB „Swedbank“ perleido kreditinio reikalavimo teises į atsakovų įsiskolinimą „PlusPlus Baltic“ OU, Lietuvoje veikiančiai per „PlusPlus Baltic“ OU Lietuvos filialą. 2018 m. gegužės 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė „PlusPlus Baltic“ OU perleido kreditinio reikalavimo teises į šį įsiskolinimą ieškovei „PlusPlus Capital“ AS.

22. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė A. T. informuota 2018 m. birželio 13 d. pretenzija, išsiunčiant ją registruotu laišku. Šioje pretenzijoje nurodyta skolos suma buvo 14 697,43 Eur (ieškinio priedas).

23. Šalys 2007-09-05 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-097109-VA, pagal ją bankas suteikė atsakovams 60 000 Lt (17 377,20 Eur) kreditą namo remontui ir automobilio pirkimui, kredito grąžinimo terminas 2012-09-05, o atsakovai įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą sumą sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

24. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi atsakovės A. T. transporto paslaugų įmonei buvo iškelta bankroto byla.

25. 2010 m. gegužės 24 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi AB „Swedbank“ įtraukta į bankrutuojančios A. T. transporto paslaugų įmonės kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos 32 736,02 Lt (9481,01 Eur) finansinis reikalavimas.

26. 2012 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos ir patvirtino galutinį patikslintą įmonei pareikštų nepatekintų kreditinių reikalavimų sąrašą, kuriame banko kreditinio reikalavimo likutis buvo 30 984,64 Lt (8973,77 Eur).

27. 2013 m. sausio 30 d. A. T. transporto paslaugų įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Dėl įteikimo atsakovei dokumento, patvirtinančio reikalavimo teisių perleidimą, dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22¹ str. pažeidimo sudarant reikalavimų perleidimų sutartis, CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyto draudimo perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo

28. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Kasacinis teismas cesijos klausimu yra pasisakęs, kad skolininko pozicija neturi įtakos reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui, nes skolininko sutikimas dėl reikalavimo perleidimo nėra reikalavimo perleidimo sąlyga, jeigu tai nenustatyta įstatyme ar sutartyje. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

29. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas.

30. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovės įgytas reikalavimas kildinamas iš vartojimo kredito teisinių santykių, kurie atsirado pagal šalių pasirašytą paminėtą sutartį. Pradinė kreditorė AB „Swedbank“ ir atsakovai sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-097109-VA, pagal ją bankas suteikė atsakovams kreditą, o atsakovai įsipareigojo grąžinti suteiktą finansavimo sumą, mokėdami pastovias mėnesio įmokas, ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. Atsakovai įsipareigojo grąžinti suteiktą finansavimą periodiniais mokėjimais, pradedant nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai.

31. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi atsakovės A. T. transporto paslaugų įmonei buvo iškelta bankroto byla. 2010 m. gegužės 24 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi AB „Swedbank“ įtraukta į bankrutuojančios A. T. transporto paslaugų įmonės kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos 32 736,02 Lt (9481,01 Eur) finansinis reikalavimas, nes paskola buvo panaudota namo, kuris parduodamas kreditiniams reikalavimams padengti, remontui. 2012 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos ir patvirtino galutinį patikslintą įmonei pareikštų nepatekintų kreditinių reikalavimų sąrašą, kuriame banko kreditorinio reikalavimo likutis buvo 30 984,64 Lt (8973,77 Eur). Byloje paminėtos faktinės aplinkybės įrodo, kad atsakovės individualioji įmonė išregistruota, o paminėtas kreditinis reikalavimas bankui nebuvo padengtas.

32. Iš atsiliepimo į ieškinį nustatyta, kad atsakovai nedengė įsiskolinimo pradinei kreditorei, nes suprato, jog, likvidavus individualiąją įmonę, baigėsi ir prievolė mokėti kredito įmokas pagal sutartį. Atsakovai apie 2018-05-17 reikalavimo teisių perleidimą ieškovei ir 13 603,84 Eur dydžio skolą sužinojo tik iš 2020-05-08 ieškovės ieškinio. Tačiau tokia pozicija yra neparemta įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, taip pat 2011 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-331/2011 konstatuota, kad fizinio asmens prievolė savaime dėl jo individualiosios įmonės bankroto nepasibaigia ir, teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualiosios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir, negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolės išlieka. Prievolės nepasibaigia ir tais atvejais, kai kreditorius turimą reikalavimą į skolininką (individualiosios įmonės savininką, kaip fizinį asmenį) buvo pareiškęs individualiosios įmonės bankroto procedūrų metu, kurias atlikus paaiškėja, kad visa ar dalis kreditoriaus reikalavimo nepatenkinta likvidavus individualią įmonę, t. y. neužtekus turto kreditoriaus reikalavimui padengti. Likvidavus individualiąją įmonę dėl bankroto sprendžiant klausimą, ar prievolės yra pasibaigusios, esminę reikšmę turi prievolių šalių nustatymas – ar tai buvo šios įmonės iki jos likvidavimo, ar įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolės.

33. 2018-05-17 reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė AB „Swedbank“ perleido kreditinio reikalavimo teises į atsakovų įsiskolinimą PlusPlus Baltic OU, Lietuvoje veikiančiai per PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialą. 2018-05-18 reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė PlusPlus Baltic OU perleido kreditinio reikalavimo teises į šį įsiskolinimą ieškovei PlusPlus Capital AS. Apie reikalavimo perleidimą atsakovė A. T. informuota 2018 m. birželio 13 d. pretenzija, išsiunčiant ją registruotu laišku. Šioje pretenzijoje nurodyta skolos suma buvo 14 697,43 Eur (ieškinio priedas). Taip pat apie reikalavimo perleidimą atsakovai informuoti pareiškus ieškinį teisme ir atsakovui gavus ieškinį su priedais, vienas iš priedų taip pat buvo ir pirmiau nurodyta reikalavimo perleidimo sutartis.

34. Taigi atsakovai apie reikalavimo perleidimą informuoti procesine forma pagal civilinio proceso taisykles (CPK 135, 142 straipsniai). Iki ieškinio pareiškimo teisme atsakovai nebuvo įvykdę reikalavimo pradinei kreditorei AB „Swedbank“. Tokių bylos aplinkybių kontekste, t. y. kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, teisėjų kolegija nurodo, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi, pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Tai skolininko teisių nevaržo labiau, negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis). Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai). Po reikalavimo perleidimo skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį pradiniam kreditoriui dėl juridinio fakto, iš kurio atsirado prievolė, pripažinimo negaliojančiu (CK 6.107 straipsnio 3 dalis). Kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateiktus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio priedų gavimo momento. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo informavimas apie reikalavimo teisės perleidimą atitiko CK nustatytą pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą reglamentavimą, todėl buvo galimas.

35. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Apeliaciniame skunde apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22¹ str. ir nurodo, kad AB „Swedbank“ yra vartojimo kredito davėja ir buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ji buvo perleista pažeidžiant Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies nuostatas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė reikalavimą perleido PlusPlus Baltic OU, Lietuvoje veikiančiai per PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialą, o 2018-05-18 reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė PlusPlus Baltic OU perleido kreditinio reikalavimo teises į ginčo įsiskolinimą ieškovei, t. y. perleido ne teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartį, bet piniginį reikalavimą į atsakovus, susidariusį nutraukus vartojimo kredito sutartį. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista Vartojimo kredito įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalis (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija), nustatanti, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Šią išvadą patvirtina ir Vartojimo kredito teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, 28.4 punktas (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 241-176 redakcija). Jame buvo nurodyta, kad asmeniui, neįrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės ir pareigos pagal vartojimo kredito sutartį gali būti perleistos tik tuo atveju, kai vartojimo kredito sutartis yra pasibaigusi teisės aktuose nustatytais atvejais (pavyzdžiui, nutraukta).

37. Byloje nėra duomenų, kad atsakovų nurodoma reikalavimo perleidimo sutartis buvo ginčijama byloje, todėl šio sandorio analizuoti pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį nėra teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. Įstatyme neapibrėžta ir atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/201; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo išvada

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Ieškovė apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Irma ČuchrajAušra MaškevičienėErika Misiūnienė