- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-15
- Bylos Nr.
- I1-657-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01972-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas visas teises perduodant Vilniaus pataisos namams (toliau – Vilniaus PN), po 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną mėnesį praleistą Lukiškių TI-K (b. l. 1).
Paaiškina, kad nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. vasario mėn. vidurio (tiksli data nenurodoma) buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas buvo per mažas, pareiškėjas negalėjo kameroje laisvai judėti. Kameroje įrengtas sanitarinis mazgas ir baldai dar labiau mažino kameros plotą. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose žemino pareiškėjo garbę ir orumą, neužtikrino pareiškėjo privatumo, sklido nemalonūs kvapai. Pareiškėją sanitariniame mazge galėjo stebėti kartu su juo kalintys asmenys bei įkalinimo įstaigoje dirbantys prižiūrėtojai. Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas turėjo kentėti didelius nepatogumus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5-10).
Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. vasario 7 d. Pagal pareiškėjo judėjimo duomenis matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas kamerose pilnai atitiko įstatymuose nustatytus reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji yra stebimi per kamerose įrengtas akutes tam, kad būtų užtikrintas laikomų asmenų tinkamas elgesys, siekiant užkirsti konfliktinių situacijų ar ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Teisės aktai neįtvirtina sanitarinių mazgų atitvėrimų nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nes tai užkirstų kelią tinkamai kameroje esančių asmenų elgesio kontrolei.
Pažymi, kad kiekvienoje kameroje prie grindų turi būti pritvirtintos metalinės lovos, stalas ir taburetės kiekvienam suimtajam, atsižvelgiant į tai kiek kameroje yra asmenų, taip, kad visiems užtektų vietos patiems ir asmeniniams daiktams susidėti. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato reikalavimo iš kameros ploto eliminuoti baldais užstatytą plotą. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Teigia, jog pareiškėjo skundo argumentai ir nusiskundimai dėl neturtinės žalos priteisimo yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką jam ir tokia įtaka sukėlė konkrečių neigiamų pasekmių. Neturtinė žala nėra priskirtina prie aplinkybių, teismo pripažintų visuotinai žinomomis, kurių nereikia įrodinėti. Tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjas skunde nurodė teisės aktus, kurie reglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo klausimus, tačiau savo asmeninių aplinkybių ir išgyvenimų nedetalizavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN po 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną mėnesį praleistą Lukiškių TI-K, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 1).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui pagal CK 6.271 straipsnį konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A-727-552/2017, A-4543-520/2017).
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A438-336/2012, A-3693-502/2017, A-2206-1062/2018, A-232-822/2018).
Pareiškėjas teigia, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124, 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Taigi pagal ginčo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. (2017 m. gruodžio 27 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę, grįžo 2017 m. gruodžio 29 d.) ir nuo 2017 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. vasario 7 d. Pareiškėjas savo skunde nurodo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2018 m. vasario mėn. vidurio, tačiau teismas nagrinėjamu atveju vadovausis atsakovės atstovo pateiktais objektyviais duomenimis apie pareiškėjo kalinimo laikotarpį (b. l. 5-10).
Teismas nustatė, kad visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam teko teisės aktų reikalavimus, t.y. 3,6 kv. m, atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas. Iš pateiktų duomenų apie kamerų plotus bei jose laikomų asmenų skaičių nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 6,50 kv. m iki 7,38 kv. m kameros ploto. Taigi pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad ir taip mažą kameros plotą mažino ne tik kameroje buvę asmenys, bet inventorius ir įrengtas sanitarinis mazgas, teismas tokius argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28), 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), taigi pareiškėjo nurodomų baldų kameroje įrengimą nustato teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklėse nenustatyta, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių ar sanitarinio mazgo plotas. Teismas akcentuoja, kad, pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nagrinėjamu aspektu.
Pareiškėjo teigimu, jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo pažeistas, nebuvo įrengta atskiros kabinos, jis galėjo būti matomas tiek pareigūnų, tiek kitų kameroje kalinamų asmenų. Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą sieja su tuo, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas, įrengtas netinkamas sanitarinis mazgas, t.y. teigia, kad atliekant gamtinius reikalus jis buvo stebimas pareigūnų (įskaitant ir moteriškos lyties), todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas.
Teismas pažymi, jog Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.
Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktą, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktą), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktą). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).
LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taip pat pridėjo nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros, vienos iš jų sanitariniame mazge įrengta užuolaida, o kita su atskira kabina su durimis. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kokios konkrečios kameros fotonuotraukose yra vaizduojamos, ar tai būtent tos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pagal aukščiau nurodytą tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, o duomenų, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų įrengta sanitarinio mazgo kabina atsakovės atstovas nepateikė. Taigi, atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas gyvenamojo ploto, todėl konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą Lukiškių TI-K kalinimo laikotarpį: nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. vasario 7 d., iš viso 89 paras. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas, t.y. 89 paras, laikytina, jog pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jam atliekant gamtinius reikalus jis buvo stebimas įkalinimo įstaigos pareigūnų, pažymėtina, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pagal teisės aktus, reglamentuojančius Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnui suteikta teisė nuolat stebėti nuteistuosius (suimtuosius) per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, todėl pareiškėjo argumentai dėl pareigūnų stebėjimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas, be kita ko, skunde nurodė, kad dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų kamerose, atliekant gamtinius reikalus buvo juntamas nemalonus kvapas. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose net ir nesant oro šalinimo sistemos, buvo sudaromos sąlygos tinkamam kamerų vėdinimui natūraliu būdu (pro langus). Nuteistieji ir suimtieji, tinkamai prižiūrintys ir vėdinantys savo gyvenamąsias patalpas šių problemų neturėjo ir neturi. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas savo teiginių dėl ventiliavimo visiškai nedetalizavo, t.y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad buvo jaučiami nemalonūs kvapai, o į įkalinimo įstaigos administraciją dėl problemos sprendimo kalinimo metu nesikreipė. Todėl ir šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, pažeidžiant pareiškėjo privatumą (89 paras), tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.
Taigi pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, dėl ko buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, iš viso 89 paras, visą šį laikotarpį (89 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas visą laikotarpį kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistina 170 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.