- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-10
- Bylos Nr.
- 2A-197-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00509-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- L. J., R. J.
- Ieškovas
- K. V., G. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. J. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-157-413/2019 pagal ieškovų K. V. ir G. V. ieškinį atsakovams L. J. ir R. J. dėl taikos sutarties nutraukimo, nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai K. V. ir G. V. 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 3-4), kurį patikslinę (t. 2, b. l. 97-100; t. 3, b. l. 24-27) teismo prašė:
1.1. pripažinti, kad atsakovai L. J. ir R. J. iš esmės pažeidė 2008 m. birželio 6 d. taikos sutartį, patvirtintą Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-588-601/2018, ir ją nutraukti;
1.2. priteisti solidariai iš atsakovų 115 848 Eur nuostolių ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;
1.3. priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šalys 2008 m. birželio 6 d. sudarė taikos sutartį Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-588-601/2008, kurioje buvo nagrinėjamas ieškinys dėl fakto, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso ½ namo, kitų statinių ir žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurių savininkais registre nurodomi atsakovai, pripažinimo. Ieškovų teigimu, taikos sutartimi, patvirtinta Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi, šalys susitarė, be kita ko, ieškoti žemės sklypo ir namo pirkėjo, ginčo turtą parduoti už ne mažesnę kaip 231 696,01 Eur (800 000 Lt) kainą, o tuo atveju, jeigu iki 2010 m. sausio 1 d. turto nepavyktų parduoti arba šalys raštu sutartų to nedaryti, ieškovams turėjo atsirasti prievolė sumokėti atsakovams kompensaciją, lygią pusei kiekvienos iš šalių pateiktoje turto vertintojų ataskaitoje nustatytų viso turto verčių aritmetiniam vidurkiui, praleidus terminą – mokėti 10 proc. dydžio delspinigius (taikos sutarties 1, 4, 13, 14 punktai). Taip pat šalys susitarė, kad po visos kompensacijos atsakovams sumokėjimo nuosavybės teisė į visą turtą pereina ieškovams (taikos sutarties 15 punktas).
3. Ieškovai tvirtina nuolat ieškoję turto pirkėjų, su viena jų – V. V. 2012 m. balandžio 18 d. buvo pasirašę trišalę preliminarią turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovams buvo sumokėtas 2 896,20 Eur (10 000 Lt) avansas. Tačiau dėl jiems nežinomų priežasčių atsakovai atsisakė pasirašyti pagrindinę sutartį ir 2012 m. rugsėjo 26 d. pateikė reikalavimą per 7 dienas sumokėti skolą (kompensaciją ir delspinigius), o į ieškovų raštu pateiktus prašymus dėl taikos sutartimi sulygtų sąlygų vykdymo ir / ar galimo pakeitimo neatsakė. Ir nors ieškovai, vykdydami taikos sutartį, yra sumokėję atsakovams delspinigius ir dalį kompensacijos, 2013-05-31 jie sužinojo, kad atsakovai 2013 m. sausio 28 d. su UAB ,,Litasta“ sudarytos mainų sutarties pagrindu išmainė ginčo turtą į kitą nekilnojamąjį turtą, UAB ,,Litasta“ įsipareigojus sumokėti atsakovams priemoką už išmainyto turto verčių skirtumą.
4. Ieškovų įsitikinimu, atsakovai veikė netinkamai, nebendradarbiavo, vienašališkai sustabdė savo įsipareigojimų vykdymą, neatsakydavo į pasiūlymus dėl turto pardavimo, nesutiko parduoti turto už mažesnę kainą, nepavykus jo parduoti šalių sulygtu terminu už sulygtą kainą. Tokiu elgesiu jie pažeidė įstatymo draudimą vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar pakeisti jos įvykdymo sąlygas, sustabdyti prievolės vykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.59 straipsnis, 6.46 straipsnio 3 dalis, 6.58 straipsnio 2 dalis), o taikos sutarties 15 punkto įgyvendinimas dėl atsakovų kaltės tapo neįmanomas, todėl prašo taikos sutartį nutraukti (CK 6.39 straipsnio 1 dalis, 6.217 straipsnis).
5. Ieškovų vertinimu, atsakovams pažeidus esmines taikos sutarties sąlygas, ieškovai įgijo teisę į patirtų nuostolių atlyginimą, kuriuose šiuo atveju sudaro pusė taikos sutartimi nustatyto ginčo turto vertės , t. y. 115 848 Eur (231 696,01 Eur / 2). Be to, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovams ir jų šeimos nariams pablogėjo sveikata, jie patyrė asmeninio pobūdžio nepatogumus ir suvaržymus, todėl prašo priteisti iš atsakovų taip pat ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 13 d. sprendimu (t. 5, b. l. 34-45), 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi ištaisęs jame padarytą rašymo apsirikimą (t. 5, b. l. 78-79), ieškovų K. V. ir G. V. ieškinį patenkino iš dalies: 1) nutraukė 2008 m. birželio 6 d. šalių pasirašytą ir Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-588-601/2008 patvirtintą taikos sutartį; 2) priteisė ieškovams K. V. ir G. V. solidariai iš atsakovų L. J. ir R. J. 40 867,10 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 40 867,10 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kitą ieškinio dalį atmetė; 4) priteisė atsakovams L. J. ir R. J. iš ieškovų K. V. ir G. V. po 1 511,60 Eur teisinės pagalbos išlaidų; 5) priteisė valstybei iš atsakovų L. J. ir R. J. po 441,83 Eur žyminio mokesčio, taip pat po 90,90 Eur išlaidų, patirtų už ieškovams suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, ir po 8,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas nesutiko su atsakovų prašymu nutraukti bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad civilinėje byloje Nr. 2-588-601/2008, kurioje buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, buvo sprendžiamas ieškovų ir atsakovų ginčas dėl teisės pripažinimo (nuosavybės teisių pripažinimo į ½ dalį turto), o nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas tų pačių šalių ginčas dėl ieškovams pripažintos nuosavybės teisės pažeidimo nuostolių atlyginimo forma, taigi, abiejų bylų ginčo dalykas ir pagrindai yra skirtingi. Teismas pažymėjo, kad nors, viena vertus, ieškovų reikalavimas dėl taikos sutarties nutraukimo turėtų būti nagrinėjamas byloje, kurioje buvo patvirtinta ši taikos sutartis, t. y. įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo peržiūros tvarka taikant proceso atnaujinimo institutą, kita vertus, dviejų ieškovų reikalavimų nagrinėjimas skirtinguose procesuose ir skirtingose bylose neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų bei prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, įtvirtintiems CPK 7 straipsnyje. Priešingu atveju, teismo vertinimu, nebūtų įgyvendintas teisingumas, nes šalių ginčas iš esmės liktų neišspręstas ir jo išsprendimas tęstųsi tik dėl formalaus civilinio proceso normų taikymo.
8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir atsakovų argumentus, kad reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal taikos sutarties 5 punktą pakankamais ir pagrįstais atsakovų įrodinėjamoms aplinkybėms apie tinkamą ieškovų informavimą, perleidžiant turtą tretiesiems asmenims, įrodymais galėtų būti tik rašytiniai įrodymai, tačiau tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti. Šalims sutartimi sulygus dėl konkrečios informavimo tvarkos, atsakovų argumentus dėl mainų sutarties išviešinimo Nekilnojamojo turto registre 2013 m. sausio 28 d., nuo kurio, atsakovų tvirtinimu, ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, teismas laikė nepagrįstais. Teismas nenustatė pagrindo abejoti ieškovų argumentais, pagrįstais ir rašytiniais įrodymais, kad apie ginčo turto perleidimą, o kartu ir apie savo teisių pažeidimą jiems tapo žinoma tik 2013 m. gegužės 31 d., gavus Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gegužės 27 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
9. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovai įrodė visumą sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Atsakovai, sudarydami 2010 m. sausio 28 d. mainų sutartį, pažeidė taikos sutarties sąlygas, kuriomis buvo įsipareigoję ieškoti turto pirkėjo, apie pasiūlymą pirkti visą turtą informuoti priešingas šalis raštu ar elektroniniu paštu, nurodant esmines sandorio sąlygas – kainą, atsiskaitymo terminus, pirkėją ir finansines sąlygas (taikos sutarties 1, 5, 8 punktai). Teismas padarė ir tokią išvadą, kad, nepriklausomai nuo mainų sandorio sudarymo metu priverstinai vykdomos ieškovų piniginės prievolės, kylančios iš taikos sutarties, atsakovai neturėjo teisės vienašališkai nutraukti savo priešpriešinės prievolės vykdymo ir atlikti veiksmų, kurie prieštaravo taikos sutarties sąlygoms.
10. Teismas pažymėjo, kad dėl taikos sutarties res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios šalys neturi teisės vienašališkai atsisakyti vykdyti ar nutraukti teismo patvirtintos sutarties net ir esant CK 6.217 straipsnyje nustatytiems sutarties nutraukimo pagrindams. Taigi, atsakovai, nenutraukus taikos sutarties atlikdami vienašališkus veiksmus tuo pat metu, kai vykdė priverstinį ieškovų skolos pagal šią sutartį išieškojimą, pažeidė tiek galiojančios taikos sutarties, tiek ir CK 6.59 straipsnio reikalavimus, t. y. jų veiksmai yra neteisėti.
11. Nustatęs, kad nė viena iš šalių savo įsipareigojimų pagal taikos sutartį neįvykdė dėl abipusės kaltės (t. y. ieškovai nesumokėjo visos kompensacijos už turtą, o atsakovai neperdavė šio turto ieškovams, jį išmainę savo naudai), teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimas atlyginti jiems 115 848 Eur dydžio nuostolius, kuriuos jie skaičiuoja pagal taikos sutarties 4 punkte nurodytą visą ginčo turto 231 696,01 Eur (800 000 Lt) vertę, neturi teisinio pagrindo. Visgi pirmiau pripažinus, kad ir atsakovai pažeidė taikos sutarties nuostatas, ieškovai turi teisę į nuostolių atlyginimą vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalimis.
12. Teismas nurodė, kad atsakovai, sudarę 2013 m. sausio 28 d. mainų sutartį, iš esmės padengė visus savo nuostolius, kurių neatlygino ieškovai, tačiau ieškovai negavo to, dėl ko šalys susitarė taikos sutartimi. Mainų sutartimi sandorio šalys ginčo turtą įvertino 89 782 Eur (310 000 Lt) suma, tokį vertinimą atlikdami savo nuožiūra, nors pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis tikroji ginčo turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 114 399,90 Eur (395 000 Lt), t. y. labai panaši į tą vertę, kuri nustatytina pagal taikos sutarties 13 ir 14 punktus. Todėl, vadovaudamasis visišku nuostolių atlyginimo principu, teismas padarė tokią išvadą, kad ieškovai dėl atsakovų kaltų ir neteisėtų veiksmų, priežastiniu ryšiu susijusių su nuostoliais (atsakovams nusprendus nebevykdyti taikos sutarties ir dėl joje aptarto turto sudarius mainų sutartį su kitu asmeniu), patyrė 114 399,90 Eur dydžio nuostolius.
13. Kita vertus, ir ieškovai tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų – jie liko skolingi atsakovams 63 064,76 Eur, dėl šios skolos išieškojimo buvo išduotas vykdomasis raštas. Išdavus atsakovams vykdomąjį dokumentą, vykdymo procesas turėjo būti pradėtas dėl pagrindinės, t. y. 63 064,76 Eur skolos ir dėl 10 proc. dydžio delspinigių per metus, skaičiuojamų nuo pagrindinės skolos sumos, laikant, kad metuose yra 365 dienos, išieškojimo. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojami už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. sausio 28 d., bet, priešingai nei nurodo atsakovai, apskaičiavo, kad jų dydis šiuo atveju yra ne 17 449,78 Eur, bet 16 846,06 Eur (63 064,76 Eur x 10 proc. / 365 d. x 975 d.).
14. Kadangi ieškovai priverstinio taikos sutarties vykdymo procese sumokėjo atsakovams iš viso 3 481,82 Eur, be to, atsakovai yra gavę iš liudytojos D. V. 2 896,20 Eur avansą už ginčo turtą, teismas šias sumas įskaitė į atsakovams atlygintiną nuostolių dalį. Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.54 straipsnio nuostatas dėl įmokų paskirstymo tvarkos, nurodė, kad ieškovų sumokėta 3 481,82 Eur suma ir atsakovų gauta iš D. V. 2 896,20 Eur suma, iš viso 6 378,02 Eur, pirmiausiai skirtini delspinigiams, dėl todėl nepadengta delspinigiai sudaro 10 468,04 Eur (16 846,06 Eur – 3481,82 Eur – 2896,20 Eur). Taigi, įvertinęs ieškovų praradimus ir atsakovų gautas pajamas, ieškovams reikalaujant atlyginti nuostolius dėl prarasto turto ekvivalentu pinigais, teismas pripažino, kad ieškovams atlygintini 40 867,10 Eur dydžio nuostoliai (114 399,90 Eur – 73 532,80 Eur, iš kurių 63 064,76 Eur pagrindinė skola ir 10 468,04 Eur delspinigiai).
15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus tokius atsakovų argumentus, kad ieškovų prašomi atlyginti nuostoliai turėtų būti sumažinti atsakovų patirtų 4 229,89 Eur nuostolių dydžiu, t. y. jų patirtais vykdymo procese kaštais dėl sumokėtų 964,46 Eur vykdymo išlaidų ir 3 265,43 Eur teisinės pagalbos išlaidų, dėl turėtų 7 000 Eur turto išlaikymo ir jo priežiūros išlaidų. Šiuo aspektu teismas išaiškino, kad vykdymo išlaidų išieškojimą reglamentuoja CPK 611 straipsnis, kuriuo remiantis šios išlaidos turėjo būti išieškotos vykdomojoje byloje. Patirtų 3 265,43 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo atsakovai turėjo teisę reikalauti tose bylose, kuriose jie tas išlaidas patyrė. Ginčo turto išlaikymo dydį, ką pripažino ir patys atsakovai savo procesiniuose dokumentuose, jie nurodė tik apytikslį, t. y. aiškiai neįvardijo kada, už kokias paslaugas ir už kokią prižiūrimą turto dalį šios išlaidos susidarė, todėl, teismo vertinimu, mažinti priteisiną ieškovams nuostolių atlyginimą atsakovų nurodytomis sumomis nėra pagrindo.
16. Ieškovų reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė jiems neįrodžius tokios žalos padarymo fakto, pažymėjęs, kad tokios žalos padarymo neleidžia konstatuoti ir nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei pačių ieškovų elgesys.
17. Teismas taip pat pripažino, kad taikos sutartis nutrūko dėl abipusių jos šalių neteisėtų veiksmų, išsaugoti šios taikos sutarties, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje aptartą ginčo situaciją, neįmanoma, todėl ieškovų prašymą nutraukti sutartį laikė pagrįstu ir jį patenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Atsakovai L. J. ir R. J. apeliaciniame skunde (t. 5, b. l. 50-53) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo atmesti, ieškovams praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą; apeliacinės instancijos teismui nutarus netaikyti ieškinio senaties, pakeisti tą teismo sprendimą dalyje dėl priteistos sumos, priteisiant iš atsakovų ieškovams 16 249,41 Eur nuostolių sumą, į ją įskaitant dėl ieškovų kaltės atsakovų patirtą 11 229,89 Eur dydžio žalą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Ieškovai neginčijo mainų sutarties kainos ar 2012 m. gruodžio 19 d. nekilnojamojo turto agentūros UAB „Latmas“ pateiktoje ginčo turto vertinimo ataskaitoje nurodytos turto vertės – 89 782,21 Eur. Todėl ir teismas, apskaičiuodamas ieškovų patirtus nuostolius, turėjo remtis nurodyta ataskaita. Vertindamas Nekilnojamo turto registre esančius duomenis apie turto vertę teismas peržengė ieškinio ribas ir priėmė sprendimą dėl reikalavimo, kurio ieškovai nebuvo pareiškę (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
18.2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika, cituojamą apeliaciniame skunde, kurioje išaiškinta, kad individualus turto vertinimas, atliktas turinčio turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą asmens, atliktas apžiūrėjus turtą vietoje, atsižvelgiant į jo ypatybes ir esamą būklę, yra tikslesnis, nei turto vertinimo duomenys, įrašyti VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registre, atlikti masinio vertinimo būdu. Teismas taip pat nevertino ir byloje nustatytos aplinkybės, kad pats turtas buvo prastos būklės.
18.3. Atsakovams sudarius mainų sutartį, ieškovai patyrė ne daugiau nei 89 782,21 Eur nuostolių, be to iš šios sumos dar atėmus jiems pagal taikos sutartį priklausiusią sumokėti atsakovams 63 064,74 Eur kompensaciją ir nuo jos apskaičiuotą bei nepadengtą 10 468,04 Eur delspinigių sumą, ieškovams atlygintina (neatsižvelgiant į kitus apeliacinio skundo argumentus) ne didesnė kaip 16 249,43 Eur suma, o ne teismo klaidingai nustatyta 40 867,10 Eur suma.
18.4. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį. Iš ieškovų 2013 m. gegužės 17 d. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jų apklausos, aiškiai matyti, kad apie mainų sandorį jiems tapo žinoma 2013 m. kovo-balandžio mėn. Nors ieškinys teisme buvo gautas 2016 m. balandžio 18 d., tačiau jis buvo priimtas tik 2016 m. spalio 28 d., pašalinus ieškinio trūkumus, t. y. ieškovai savo teisę kreiptis į teismą tinkamai realizavo tik 2016 m. spalio 28 d. Atitinkamai, nuo teismo nustatyto sužinojimo momento – 2013 m. gegužės 27 d., ieškovams gavus Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato nutarimą, iki tinkamos teisės į ieškinį įgyvendinimo dienos – 2016 m. spalio 28 d., praėjo daugiau nei 3 metai.
18.5. Informacija apie mainų sutartį 2013 m. sausio 28 d. buvo išviešinta ir Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovai buvo tinkamai informuoti apie turto perleidimą tretiesiems asmenims. Apie tinkamą informavimą patvirtinta ir visi ieškovams siųsti raštai bei žodiniai įspėjimai vykdyti taikos sutartį.
18.6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ir atsakovai buvo kalti dėl to, jog nebuvo įvykdyta taikos sutartis. Būtent ieškovai elgėsi nesąžiningai, kurie iki nustatytos datos nesumokėjo kompensacijos už turtą. Be to, ieškovai buvo nesąžiningi ir vykdymo procese, kuris buvo pradėtas dėl kompensacijos išieškojimo, nuolatos teikė skundus dėl antstolio veiksmų, nevykdė jo patvarkymų. Dėl tokių nesąžiningų ieškovų veiksmų atsakovai patyrė 4 229,89 Eur atstovavimo išlaidas, jiems teko ir ginčo turto išlaikymo išlaidos, kurios siekė apie 7 000 Eur.
18.7. Teismas nepagrįstai atsisakė įskaityti atsakovų patirtas 11 229,89 Eur išlaidas, kurias sudaro 964,46 Eur vykdymo išlaidos, 3 265,43 Eur atstovavimo išlaidos bei 7 000 Eur turto išlaikymo išlaidos. Šių išlaidų atsakovai nebūtų patyrę, jeigu ieškovai būtų tinkamai vykdę savo įsipareigojimus, nevilkinę išieškojimo procedūrų ar bent bendradarbiavę. Todėl 16 249,43 Eur nuostolių suma mažintina 11 229,89 Eur, ieškovams priteisiant 5 019,52 Eur.
Atsiliepimas
19. Ieškovai K. V. ir G. V. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 66-70) prašo šio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
19.1. Nepaisant taikos sutartimi nustatytos turto kainos – 126 129,52 Eur, teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių atsiradimo ir jų dydžio, vadovavosi byloje pateiktais oficialiais dokumentais ir pagrįstai sumažino turto kainą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, turto vertė mainų sandorio sudarymo metu buvo 114 399,90 Eur. Šie oficialūs registro duomenys nebuvo nuginčyti. Teismas neišėjo už ginčo ribų, nes rėmėsi byloje esančiu rašytiniu įrodymu.
19.2. Tai, kad ieškovams nebuvo žinoma apie mainų sutartį, patvirtina jų 2013 m. gegužės 15 d. pareiškimas, kuriame jie nurodė, kad nuo 2013 metų kovo-balandžio mėn. su potencialiais pirkėjais negali patekti į namą. Apie savo pažeistas teises ieškovai sužinojo tik 2013 m. gegužės 31 d., kuomet buvo gautas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-At-00540-13.
19.3. Atsakovai nepagrįstai tapatina kreipimosi į teismą dieną su ieškinio priėmimo diena. Pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jei dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Ieškinio senaties pabaigos momentas sietinas ne su trūkumų pašalinimu, o pradinio ieškinio pateikimo diena.
19.4. Nebuvo nustatyta, kad atsakovai realiai neturėjo galimybių vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, kol ieškovai neįvykdys savųjų. Atsižvelgiant į taikos sutartimi nustatytų prievolių esmę, jos galėjo būti vykdomos nepriklausomai vienos nuo kitų.
19.5. Turtas buvo perleistas nepaisant taikos sutarties 5 bei 8 punktuose įtvirtintų sąlygų. Turto realizavimo procedūra bei jo kaina buvo išsamiai aptartos taikos sutartyje ir sudarė sutarties esmines sąlygas, todėl atsakovų veiksmai gali būti vertinami tik kaip esminis taikos sutarties pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl galimybės ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą taikos sutartį
20. CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą, teisės numatytos CPK 326 straipsnyje, kurio 1 dalies 5 punkte numatyta ir teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nustatomos CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus. CPK 293 straipsnyje yra aptarti bylos nutraukimo, o CPK 296 straipsnyje – pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai.
21. Taigi, nors šiuo konkrečiu atveju apeliantai siekia tik teismo sprendimo dalies, kuria ieškovams iš jų solidariai priteistas 40 867,10 Eur nuostolių atlyginimas, panaikinimo arba pakeitimo, nekvestionuodami tos teismo sprendimo dalies, kuria nutraukta šalių 2008 m. birželio 6 d. sudaryta ir Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-588-601/2008 patvirtina taikos sutartis, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties teisinę galią bei įstatymo leidėjo apeliacinės instancijos teismui deleguotą teisių turinį, pripažįsta objektyviai kilusį poreikį CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo aspektu įvertinti ir teismo sprendimo dalies, kuria buvo nutraukta kito teismo patvirtinta taikos sutartis, teisėtumą bei pagrįstumą.
22. Nagrinėjamoje byloje ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami, be kita ko, nutraukti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-588-601/2008 patvirtiną 2008 m. birželio 6 d. taikos sutartį. Šį reikalavimą grindė tokiomis aplinkybėmis, kad pagal taikos sutarties 15 punktą, įgyvendinus kitas šios sutarties sąlygas, viso ginčo turto savininkais galiausiai turėjo tapti ieškovai, bet apeliantai (atsakovai L. J. ir R. J.) ginčo turtą perleido tretiesiems asmenims ir taip iš esmės pažeidė šią sutartį, dėl ko jos įvykdymas sutartyje numatyta tvarka tapo neįmanomas (jau nebegalimas). Kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą patenkino.
23. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Įstatymo leidėjas CK 6.985 straipsnyje nustatė, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, kitaip tariant, tokia sutartis tampa privaloma vykdyti bei negali būti revizuojama ar modifikuojama kitaip, nei numatyta įstatymo.
24. Teismo nutarties privalomumas yra aptartas ir CPK 18 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Išimtinis įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo būdas – proceso atnaujinimo institutas, reguliuojamas CPK III dalies XVIII skyriaus nuostatų.
25. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
26. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad patvirtinta taikos sutartis pagal įstatymą prilyginta teismo sprendimo galiai, nes, patvirtinus ją, bylos nagrinėjimas toliau nevyksta – ji nutraukiama (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Esant patvirtintai taikos sutarčiai, kaip ir įsiteisėjusiam teismo sprendimui, ieškinys negali būti pareiškiamas, nes teismas atsisako priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas) arba nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, teismo procesiniu sprendimu (nutartimi) patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, nes ji kyla iš šalių suderintos valios, kuri patvirtinama teismo sprendimu. Esant tokiai teismo patvirtintos taikos sutarties galiai, taikos sutarties turinys gali būti pakeistas apibusiu šalių susitarimu arba dėl jos sąlygų sprendžiant atnaujinus byloje procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2008). Tai, kad teismo patvirtinta taikos sutartis gali būti ginčijama tik civilinio proceso atnaujinimo stadijoje, konstatuota ir kitose kasacinio teismo nagrinėtose bylose, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl galimybės vienašališkai ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą taikos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010, 2011 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2011). Kasacinis teismas išaiškino, kad teismo patvirtina taikos sutartis gali būti nutraukta, pripažinta negaliojančia ar pakeista tik CPK III dalyje įtvirtintomis teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės formomis arba taikant proceso atnaujinimo institutą, o siekiant pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu ir ginčijant teismo patvirtintą taikos sutartį, tokiam nuginčijimui būtinos tiek procesinės prielaidos, tiek materialieji teisiniai pagrindai. Tai reiškia, kad asmuo, teikdamas pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, turi derinti CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus su CK nustatytais sandorio negaliojimo pagrindais.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei aktualią kasacinio teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad taikos sutarties šalis, siekdama nuginčyti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį (ar jos dalį, sąlygą), turi galimybę tai padaryti pateikdama prašymą atnaujinti procesą byloje, kurioje ginčijama taikos sutartis buvo patvirtinta, bei įrodyti bent vieną iš CPK 366 straipsnyje nurodytų pagrindų procesui atnaujinti. Priešingu atveju, t. y. jeigu teismas išnagrinėtų ginčą dėl taikos sutarties (ar jos dalies) pripažinimo negaliojančia atskiroje (savarankiškoje) byloje, o ne toje byloje, kurioje tokia taikos sutartis buvo patvirtinta, gali susiklostyti CPK 18 straipsniui ir 279 straipsnio 4 daliai prieštaraujanti ir akivaizdžiai ydinga, pamatinius teisės principus pažeidžianti situacija – tuo pačiu metu liktų galioti atskiri, tačiau vienas kitam priešingi teismo procesiniai sprendimai, turintys vienodą privalomumo ir res judicata galią, t. y. nutartis patvirtinti taikos sutartį šalių sulygtomis sąlygomis ir teismo sprendimas pripažinti tam tikrą šalių sutartą sąlygą ar net visą taikos sutartį negaliojančia.
28. Nagrinėjamu atveju ir yra susiklosčiusi būtent tokia teisiškai netoleruotina, išskirtinė situacija, kai vienu metu 2008 m. birželio 6 d. taikos sutartis ir galioja, vadinasi – gali būti ir priverstinai įgyvendinama ar vykdoma, nes nėra panaikinta ją patvirtinusi Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartis, ir negalioja, pirmosios instancijos teismui nagrinėjamoje byloje priėmus sprendimą ją nutraukti. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas kuo operatyviau išspręsti ir taip jau ilgą laiką užsitęsusį šalių ginčą dėl jų nesantaikos objektu tapusio nekilnojamojo turto, netinkamai išaiškino ir taikė CK 6.985 straipsnį, CPK 279 straipsnio 4 dalį ir 293 straipsnio 3 punktą ir todėl suklydo, atsisakęs patenkinti apeliantų 2018 m. balandžio 9 d. prašymą nutraukti bylą bent jau toje ginčo dalyje, kuri yra susijusi su reikalavimu nutraukti taikos sutartį. Teismo argumentai, kad būtinybę reikalavimą dėl sutarties nutraukimo nagrinėti naujoje byloje suponuoja CK 1.5 straipsnyje ir CPK 7 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir protingumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, stokoja pagrįstumo, nes teisiškai negalimos situacijos buvimas (palikimas) negali būti pateisinamas kitų materialiosios ir proceso teisės principų taikymo būtinumu.
29. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas ištaiso pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ir teismo sprendimą toje dalyje, kuria buvo nutraukta 2008 m. birželio 6 d. sudaryta bei Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis, panaikina, o šią civilinės bylos dalį, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 3 punkto nuostatomis, nutraukia (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl taikos sutarties nevykdymo teisinių padarinių
30. Antruoju ieškinio reikalavimu ieškovai prašė priteisti jiems iš apeliantų 115 848 Eur nuostolių, atsiradusių dėl taikos sutarties neįvykdymo (nutraukimo), atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą patenkino iš dalies ir priteisė ieškovams dalį reikalautos sumos – 40 867,10 Eur. Apeliantai, siekdami šios teismo sprendimo dalies panaikinimo arba jos pakeitimo, visų pirma kvestionuoja teismo nustatytą šalių ginčo objektu tapusio turto vertę ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl to priteisė iš jų per didelę nuostolių atlyginimo sumą, be to, teismas neatsižvelgė ir į pačių apeliantų turėtas vykdomosios bylos, jų pradėtos dėl taikos sutarties sąlygų nevykdymo, atstovavimo bylose, ginčo turto išlaikymo išlaidas. Apeliantų apskaičiavimu, kompensacija ieškovams turėtų būti žymiai mažesnė, nei teismo nustatyta, t. y. 5 019,25 Eur.
31. Kaip minėta, šio ginčo atsiradimą lėmė šalių 2008 m. birželio 6 d. sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartis. Ši taikos sutartis sudaryta byloje, pradėtoje pagal ieškovų K. V. ir G. V. ieškinį apeliantams L. J. ir R. J. dėl nuosavybės teisės į ½ dalį nekilnojamojo turto (namo ir žemės sklypo), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovams pripažinimo. Reikalavimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo ieškovai grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: šalys 2001 m. susitarė bendrai įsigyti nekilnojamąjį turtą; atsakovai tam lėšų neturėjo ir ketino imti paskolą iš banko, taigi, ieškovai 2002 m. sausio 17 d. suteikė jiems tikslinę 32 727,06 Eur (113 000 Lt) paskolą turtui įsigyti; ta pačia sutartimi susitarė, kad apeliantams visas turtas priklausys iki tol, kol jie atsiskaitys su UAB Sampo banku pagal kreditavimo sutartį, o paskola ieškovams bus grąžinta padalinus žemės sklypą su jame esančiais pastatais į dvi vienodas dalis, t. y. natūra jiems nuosavybės teise perleidžiant pusę turto. Tačiau, pasak ieškovų, apeliantų elgesys pasikeitė, jie nustojo bendrauti su jais, galiausiai tapo aišku, kad gera valia 2002 m. sausio 17 d. sutarties jie nevykdys (prijungtos prie nagrinėjamos bylos civilinės bylos Nr. 2-588-601/2008 b. l. 13-14).
32. Iš nagrinėjamos bylos ir prie jos prijungtų kitų civilinių bylų nustatyta, kad ginčą dėl nuosavybės dalies šalys susitarė baigti taikiai ir sudarė taikos sutartį, kurią teismas patvirtino. Kaip buvo nurodyta pirmiau, visi ginčai, susiję su taikos sutarties vykdymu, jos sąlygų keitimu, nagrinėtini byloje, kurioje tokia taikos sutartis ir buvo patvirtina. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų nurodytą ieškinio faktinį pagrindą bei priežastį inicijuoti šią naują bylą, sprendžia, kad pareikštas reikalavimas, priešingai nei kvalifikavo pirmosios instancijos teismas, nėra reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, kaip pačios šalys jį bepavadintų.
33. Kolegijos vertinimu, pareikštais reikalavimais ieškovai iš esmės siekia atkurti pažeistą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, t. y. norėtų gauti tai, ką jie pagrįstai tikėjosi gauti pagal pasirašytą taikos sutartį, nors ir kita, nei taikos sutartyje buvo sulygta, forma. Kitaip tariant, ieškiniu prašoma nustatyti ieškovams pagal taikos sutartį atitekusios turto dalies / galėjusio atitekti turto vertės piniginį ekvivalentą, kai šią taikos sutartį įvykdyti joje nurodytomis sąlygomis (kartu parduoti turtą už susitartą kainą ir pasidalinti lėšas, to nepadarius, nuosavybės teisę į visą turtą perleisti ieškovams už šalių pasirinkta tvarka nustatytą piniginę kompensaciją) tapo negalima dėl apeliantų veiksmų, šiems išmainius ginčo objektą su trečiaisiais asmenimis į kitą turtą.
34. Pažymėtina, kad nors tokios situacijos yra sureguliuotos CPK 646 straipsnio 3 dalyje, kurioje yra numatyta teismo teisė, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo dėl taikos sutarties neįvykdymo klausimą, pakeisti taikos sutarties sąlygas, nepakeičiant šalių susitarimo esmės, ieškovai pasirinko ne šią procesinę procedūrą, o atskiros bylos iniciavimą. Įstatymų leidėjas tiesiogiai nedraudžia kelti tokių reikalavimų, kurie galėtų būti sprendžiami ir atliekant vykdomojo rašto išdavimo procedūras, atskirame ieškinyje. Todėl šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad toks reikalavimas, susijęs su taikos sutarties vykdymu, siekiant užtikrinti teismo nurodytų CK 1.5 ir CPK 7 straipsniuose įtvirtintų principų tinkamą įgyvendinimą, iš esmės gali būti sprendžiamas ir naujoje byloje.
35. Taigi, toliau įvertintinas šalių elgesys, vykdant sudarytą taikos sutartį, bei sutarties šalių teisių ir pareigų atkūrimo galimybės. Nagrinėjamam ginčui aktualios taikos sutarties (civilinės bylos Nr. 2-588-601/2008, b. l. 186-189, 192-197) sąlygos, kuriomis jos šalys susitarė dėl savo teisių ir pareigų tuo atveju, jeigu iki jų sulygto momento, t. y. 2010 m. sausio 1 d., nepavyks surasti turto pirkėjo už pageidaujamą šalių kainą. Tokiu atveju taikos sutarties 13 punkte yra numatyta jų pareiga per vieną mėnesį nuo nurodytos datos atskirai kreiptis į individualiai pasirinktus turto vertintojus iš tuo metu AB Sampo bankas rekomenduojamų turto vertintojų sąrašo, kad būtų nustatyta tikroji viso turto vertė, bei pateikti šias vertes viena kitai susipažinti bei įvertinti (13 punktas). Per 3 mėn. nuo sutarties 13 punkte nuodyto turto vertinimo ataskaitų apsikeitimo ieškovai įsipareigojo sumokėti į apeliantų nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą banke kompensaciją, lygią pusei abiejų vertintojų nustatytų viso turto verčių aritmetiniam vidurkiui, visą sumą sumokant vienu pavedimu, nebent šalys susitartų kitaip. Praleidus terminą ieškovai įsipareigojo mokėti apeliantams 10 proc. dydžio delspinigius per metus nuo visos kompensacijos sumos, laikant, kad metuose yra 365 dienos (14 punktas).
36. Po visos kompensacijos gavimo apeliantai įsipareigojo pateikti visiško atsiskaitymo pažymą, o ją pateikus, viso turto savininkais turėjo tapti ieškovai, pagal tokią proporciją: ½ turto dalis laikoma perleista už apeliantų skolą ieškovams pagal 2002 m. sausio 17 d. sutartį; ½ turto dalis yra laikoma perleista už kompensaciją (15 punktas).
37. Taigi, iš aptartų sąlygų darytina išvada, kad ieškovų teisėti ir pagrįsti buvo tokie lūkesčiai, kad jie, sumokėję kompensaciją apeliantams, taps viso ginčo turto savininkais, atitinkamai, apeliantų – gauti kompensaciją už ½ turto dalį, perduodant nuosavybės teisę į turtą ieškovams. Tačiau faktiškai susiklostė kitokia situacija. Šalys neginčija fakto, kad iki nustatyto termino joms nepavyko surasti jų abiejų lūkesčius ir reikalavimus atitinkančio turto pirkėjo. Iš prie nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-588-601/2008 medžiagos matyti, kad apeliantų užsakymu 2010 m. vasario 8 d. buvo atliktas ginčo turto vertinimas, nustatyta jo rinkos vertė vertinimo dieną (2010 m. vasario 8 d.) lygi 130 918,63 Eur (451 000 Lt) (civilinės bylos Nr. 2-588-601/2008, t. 2, b. l. 92-106). Ieškovų užsakymu vertinimas atliktas 2010 m. sausio 25 d., jo metu taip pat buvo nustatyta rinkos vertė vertinimo dieną (2010 m. sausio 25 d.) – 121 640,40 Eur (420 000 Lt) (civilinės bylos Nr. 2-588-601/2008, t. 2, b. l. 107-119). Apeliantų 2010 m. balandžio 20 d. reikalavime ieškovams dėl taikos sutarties vykdymo nurodyta, kad aptartomis turto vertinimo ataskaitomis buvo apsikeista 2010 m. vasario 28 d. (civilinės bylos Nr. 2-588-601/2008, t. 2, b. l. 6). Ginčo dėl tokių faktinių aplinkybių byloje nekilo.
38. Vadinasi, pagal šalių sudarytos taikos sutarties 14 punktą, ieškovams kilo pareiga iki 2010 m. gegužės 28 d. (per 3 mėn. nuo turto vertinimo ataskaitų apsikeitimo) sumokėti apeliantams kompensaciją, lygią pusei abiejų vertintojų nustatytų viso turto verčių aritmetiniam vidurkiui – 63 064,76 Eur (217 750 Lt) ([451 000 Lt + 420 000 Lt] / 2 = 435 500 Lt; 435 500 Lt / 2 = 217 750 Lt).
39. Kaip teisingai nustatyta skundžiamame teismo sprendime, ieškovams nevykdant taikos sutarties 14 punkto, atsakovai pasinaudojo CPK 646 straipsnio 1 dalyje numatyta teise (CPK redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 15 d.) ir 2010 m. birželio 6 d. su prašymu kreipėsi į taikos sutartį patvirtinusį teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kurį Kauno apygardos teismas patenkino, 2010 m. birželio 7 d. išdavęs vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties 13 ir 14 punktų priverstinio vykdymo, t. y. kompensacijos ir delspinigių iš ieškovų išieškojimo (civilinės bylos Nr. 2-588-601/2008, t. 2, b. l. 206, 212).
40. Antstolis S. Užkuraitis 2010 m. liepos 9 d. patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti, 2010 m. liepos 9 d. raginime įvykdyti sprendimą nurodydamas, kad išieškotina iš ieškovų suma yra 63 064,76 Eur (217 750 Lt) (prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos vykdomoji byla, b. l. 70-71). Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad apeliantas R. J. 2013 m. kovo 5 d. kreipėsi į antstolį su prašymu grąžinti vykdomąją raštą dėl skolos išieškojimo ir vykdymo veiksmus nutraukti (vykdomoji byla, b. l. 425). Antstolis 2016 m. rugpjūčio 23 d. patvarkymu vykdomąją bylą užbaigė ir vykdomąjį dokumentą grąžino išieškotojui (nagrinėjamos bylos t. 3, b. l. 184). Antstolio 2016 m. lapkričio 22 d. pažymoje apie vykdymo eigą nurodyta, kad jos surašymo metu išieškota suma yra 3 748,10 Eur (nagrinėjamos bylos t. 1, b. l. 94). Taigi, iš tokių rašytinių įrodymų nustatytina, kad ieškovai taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų iš tiesų neįvykdė, nes apeliantų naudai buvo išieškota tik nedidelė sutartos kompensacijos dalis.
41. Visgi bylos duomenys patvirtina ir tokią aplinkybę, kad patys apeliantai nebuvo sąžiningi sutartinių santykių dalyviai, priešingai, būtent jų veiksmai nulėmė tai, kad tokios, kokia buvo šalių pasirašyta, taikos sutarties įvykdymas galiausiai tapo nebeįmanomas, nes ginčo objektas, įskaitytinai ir ieškovams taikos sutarties pagrindu atitekusi (šalių pripažinta) jo dalis, apeliantų buvo perleista (išmainyta) kitiems asmenims.
42. Apeliantai, pasinaudodami situacija, kad ieškovai iki nustatyto termino nebuvo jiems sumokėję sulygtos kompensacijos, o ginčo turtas buvo registruotas jų vardu, 2013 m. sausio 28 d. su UAB ,,Litasta“ sudarė mainų sutartį (nagrinėjamos bylos t. 3, b. l. 82-105), kuria UAB ,,Litasta“ nuosavybėn perleido visą ginčo objektą (nekilnojamąjį turtą), įskaitytinai ir ieškovų dalį, mainais į butą, garažą su pagalbinėmis patalpomis ir dalį žemės sklypo. Kadangi mainomų daiktų vertės nebuvo vienodos, t. y. sutartyje nurodyta, kad apeliantų mainomo ir nagrinėjamos bylos ginčo turto vertė yra 89 782,21 Eur (310 000 Lt), o UAB ,,Litasta“ – 58 792,86 Eur (203 000 Lt), pastaroji bendrovė papildomai įsipareigojo apeliantams sumokėti mainomų daiktų verčių skirtumą, t. y. 30 989,34 Eur sumą (107 000 Lt) (mainų sutarties 2.1, 2.2, 3.1 punktai). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, UAB ,,Litasta“ nuosavybės teisės į ginčo turtą įregistruotos 2013 m. kovo 12 d. (nagrinėjamos bylos t. 2, b. l. 75-78).
43. Taigi, iš aptartų įrodymų akivaizdu, kad ir patys apeliantai elgėsi priešingai, nei buvo susitarę su ieškovais. Dar daugiau, tuo pačiu metu, kai jų iniciatyva buvo pradėti ir vykdomi piniginės kompensacijos išieškojimo iš ieškovų veiksmai, apeliantai sudarė ginčo turto perleidimo kitiems asmenims sandorį, tokiais veiksmais apskritai paneigdami galimybę jų pačių suderinta valia taikos sutarties 15 punkto įvykdymui. Kaip minėta, šalių susitarimu ieškovai, išmokėję apeliantams kompensaciją, turėjo tapti viso ginčo turto savininkais, t. y. ir tos turto dalies, kuri priklausė apeliantams, bet tokio susitarimo įgyvendinimas dėl apeliantų elgesio, priešingo taikos sutartyje numatytajam, tapo neįmanomas.
44. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, nepriklausomai nuo ieškovų pareigos iki nustatyto termino sumokėti kompensaciją neįvykdymo, apeliantai vienašališkai keisti taikos sutarties sąlygas teisės nebuvo įgiję, juolab nebuvo gavę ieškovų sutikimo perleisti taikos sutartimi ieškovams pripažintą ½ nuosavybės dalį. Pažymėtina, kad ir apeliantai iš esmės neginčija to fakto, kad jie pažeidė taikos sutartimi prisiimtus savo įsipareigojimus, nekvestionuoja ir būtinumo atstatyti pažeistą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nesutikdami su ieškovams priteistos kompensacijos už perleistą jų turto dalį apskaičiavimais. Tačiau teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais, kad mokėtina ieškovams suma nustatyta netinkamai ar neteisingai, negali sutikti.
45. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai dėl apeliantų kaltės patyrė 114 399,90 Eur nuostolius, kurie lygūs ginčo turto vertei apeliantų sudarytos mainų sutarties metu. Taip pat sprendė, kad visa aptarta suma ieškovams negali būti priteista, kadangi šie nėra įvykdę taikos sutarties 14 punkto, t. y. nesumokėjo 63 064,76 Eur kompensacijos bei 16 846,06 Eur delspinigių, t. y. 10 proc. dydžio delspinigių už nesumokėtą kompensaciją, juos skaičiuojant nuo 2010 m. gegužės 28 d. (terminas iki kada turėjo būti sumokėta kompensacija) iki 2013 m. sausio 28 d. (iki mainų sutarties sudarymo), t. y. už 975 d. Įvertinęs tai, kad pagal apeliantams išduotą vykdomąjį raštą iš ieškovų buvo išieškota 3 481,82 Eur bei jie gavo 2 896,20 Eur pagal preliminarią turto pirkimo–pardavimo sutartį iš pirkėjos, nors vėliau atsisakė pasirašyti pagrindinę sutartį, teismas padarė išvadą, kad ieškovams kompensuotini 40 867,10 Eur nuostoliai. Šią sumą teismas suskaičiavo atėmęs iš turto vertės, buvusios mainų sutarties sudarymo metu (114 399,90 Eur), ieškovų mokėtinos apeliantams 63 064,76 Eur kompensacijos dalį ir 10 468,04 Eur delspinigius, kurių dydį sumažino iš ieškovų vykdymo proceso metu išieškotos apeliantų naudai kompensacijos dalimi ir apeliantams preliminarios sutarties pagrindu sumokėto avanso dydžiu (16 846,06 Eur – 3 481,82 Eur – 2 896,20 Eur).
46. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų skundo argumentais, pažymi, kad, pirmiau pripažinus, kad šiuo ieškiniu siekiama pagal taikos sutartį ieškovams galėjusio atitekti turto vertės piniginio ekvivalento priteisimo (šios nutarties 33 punktas), t. y. ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs iš taikos sutarties (ne)vykdymo, tai ir sprendžiant dėl priteistino piniginio ekvivalento dydžio atsižvelgtina būtent į taikos sutarties, o ne mainų sandorio nuostatas. Tokia teisėjų kolegijos išvada grindžiama siekiu kiek įmanoma labiau priartėti prie šalių pasiekto bendro tikslo įgyvendinimo, nenukrypstant nuo šalių susitarimo esmės (CPK 646 straipsnio 3 dalis), todėl aktualiomis šioje situacijoje pripažintinos taikos sutarties nuostatos, kuriomis šalys sutarė dėl kompensacijos apskaičiavimo tvarkos ir jos dydžio. Atitinkamai, kaip neturintys teisinės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui nevertinti tokie apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama teismo pozicija dėl mainų sutarties sudarymo metu buvusios tikrosios ginčo turto vertės.
47. Tuo atveju, jei šalys būtų tinkamai vykdžiusios savo įsipareigojimus ir ieškovai per nustatytą terminą būtų sumokėję 63 064,76 Eur kompensaciją apeliantams, jiems nuosavybės teise būtų atitekęs 126 129,52 Eur vertės (viso turto vertė pagal šalių pateiktų turto vertinimo ataskaitų aritmetinį vidurkį; taikos sutarties 13, 14 punktai) ginčo nekilnojamasis turtas. Faktiškai iš ieškovų buvo išieškota tik maža kompensacijos dalis – 3 748,10 Eur, o šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodęs, jog buvo išieškota mažesnė, t. y. 3 481,82 Eur suma. Kaip matyti, teismas vertino 2013 m. gegužės mėn. duomenis (t. 1, b. l. 37-38), nors vėlesnėje antstolio pažymoje įvardyta didesnė išieškota suma – 3 748,10 Eur (t. 1, b. l. 94). Tačiau ir ši kompensacijos dalis susijusi tik su ½ turto vertės, kuri pagal taikos sutartį ieškovams turėjo pereiti pagal jų su apeliantais sudarytą 2002 m. sausio 17 d. sutartį.
48. Tuo tarpu apeliantai, sudarydami mainų sutartį, kurios pagrindu gavo 89 782,20 Eur vertės turtą (230 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą ir 107 000 Lt pinginę priemoką už mažesnę išmainomo turto vertę ), nors ir ne taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis, tačiau visgi gavo tai, ką tikėjosi gauti pagal taikos sutartį, t. y. 63 034,76 Eur siekiančią kompensaciją. Be to, papildomai jų naudai iš ieškovų buvo išieškota 3 748,10 Eur skola, o pagal byloje esančią 2012 m. balandžio 18 d. preliminariąją ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį apeliantai iš ieškovų surastos ginčo turto pirkėjos dar gavo ir 2 896,20 Eur avansą. Įrodymų, kad, nesudarius pagrindinės sutarties, šis avansas grąžintas pirkėjai, į bylą nebuvo pateikti (nagrinėjamos bylos t. 2, b. l. 151). Taigi, nurodytų duomenų pagrindu spręstina, kad apeliantai iš viso gavo 96 426,50 Eur, nors ieškovų mokėtina kompensacija (kartu su pirmosios instancijos teismo teisingai apskaičiuotais delspinigiais) būtų sudariusi mažesnę, t. y. 79 910,82 Eur sumą (63 064,76 Eur + 16 846,06 Eur).
49. Ieškovai dėl apeliantų veiksmų susiklosčiusioje situacijoje negavo nieko ir dar patyrė išlaidų, nors išpirkti iš apeliantų jiems priklausiusios dalies jau nebegalės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovams, net nepriklausomai nuo iš jų išieškotų sumų ir priskaičiuotų delspinigių, siekiant atkurti taikos sutartimi sulygtas teises ir pareigas, galėjo būti priteista net ir didesnė, nei priteisė teismas, kompensacija už jiems taikos sutartimi pripažintos nuosavybės į ½ dalį ginčo turto, įkainoto atitinkama suma pačių šalių (ir apeliantų, prašant išduoti vykdomąjį raštą dėl 63 064,76 Eur kompensacijos už ½ dalį turto išieškojimo iš ieškovų), perleidimą tretiesiems asmenis. Tačiau ieškovai apeliacinio skundo dėl jiems priteisto 40 867,10 Eur kompensacijos dydžio neteikė, o CPK 313 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu skundžiamas, sprendimą. Tokiu atveju ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
50. Apeliantų skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą sumažinti priteistiną sumą jų vykdymo procese patirtomis 964,64 Eur vykdymo išlaidomis, 3 265,43 Eur atstovavimo išlaidomis bei turto išlaikymo išlaidomis, kurios, pasak jų, siekia apie 7 000 Eur, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Teisėju kolegija iš esmės sutinka su teismo išvadomis, kad tiek kitose bylose patirtų teisinės pagalbos išlaidų, tiek vykdymo proceso kaštų atlyginimas yra tų bylų nagrinėjimo dalykas, juo labiau kad ir įrodymų, jog tokios išlaidos nebuvo išieškotos iš ieškovų, apeliantai nepateikė. Taip pat pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys apeliantų nurodytas turto išlaikymo išlaidas. Taigi, šie nuostoliai neatitinka jiems keliamo realumo reikalavimo.
Dėl ieškinio senaties
51. Apeliacinio skundo argumentai, kad egzistuoja ir kitas savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti – ieškinio senaties termino praleidimas, nėra aktualūs. Kaip ne kartą nurodyta, reikalavimas susijęs su teismo patvirtintos taikos sutarties nevykdymo teisiniais padariniais ir jos sąlygų vykdymo tvarkos pakeitimu, nekeičiant šalių susitarimo esmės. Taigi, nors šis ginčas nagrinėjamas kitoje, nei patvirtina pati taikos sutartis, byloje, tačiau jį sprendžiant aktualios vykdymo procesą reguliuojančios teisės normos. Nagrinėjamu atveju ginčas, kad praleistas teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, priverstinio įvykdymo terminas, nekeliamas.
52. Antra vertus, neaktualus ir sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kurio praleidimu atsikirtimus grindžia apeliantai (t. y. CK 1.125 straipsnio 8 dalis), nes šis ginčas yra ne dėl žalos atlyginimo, o dėl teismo nutartimi patvirtintos šalių taikos sutarties įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
53. Teismo sprendimo dalies, kuria paskirstytos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, teisingumas ir pagrįstumas nėra ginčijamas.
54. Pasisakant dėl šalių apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, spręstina, kad apeliantams, kurių skundas atmestas kaip nepagrįstas, jį rengiant patirtos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos. Tačiau apeliantai už apeliacinį skundą sumokėjo 1 844 Eur žyminį mokestį kaip už turtinį reikalavimą nuo visos ieškovų pirmosios instancijos teismo prašytos priteisti iš jų 115 848 Eur sumos (t. 5, b. l. 55; CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), o apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis, kuria priteista 40 867,10 Eur suma, prašant arba ieškinį ir šioje dalyje atmesti, arba sprendimą pakeisti. Atitinkamai, žyminis mokestis turėjo būti mokamas tik už šią skundžiamą teismo sprendimo dalį, o jo dydis – 838 Eur. Kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai, žyminio mokesčio dalis turi būti grąžinta (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis), todėl apeliantui R. J. grąžinama 1 006 Eur permokėta žyminio mokesčio dalis (1 844 Eur – 838 Eur).
55. Ieškovai prašo priteisti 1 400 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei pateikė 2019 m. gegužės 6 d. sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas (t. 5, b. l. 77). Šios sąskaitos faktūros apmokėjimą patvirtinantis dokumentas nepateiktas.
56. Šalims gali būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Visais atvejais priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008, 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017).
57. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017).
58. CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas reiškia, kad pagrindžiant išlaidas advokato pagalbai apmokėti nebūtina pateikti pirminių įrodymų (mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ir kt.), nes pakankamu įrodymu laikoma advokato, advokatų profesinės bendrijos ar partnerystės pagrindais veikiančio advokatų susivienijimo atsakingo asmens (pvz., vyriausiojo finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: i) teismas, kuriam adresuojama pažyma; ii) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; iii) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); iiii) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).
59. Nagrinėjamu atveju nei atsakingo asmens pasirašytas patvirtinimas apie sąskaitos apmokėjimą, nei kiti apmokėjimo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai (kasos pajamų orderis, sąskaitos išrašas ir kt.), nebuvo pateikti, todėl tokios išlaidos neatitinka joms keliamo realumo reikalavimo ir ieškovams neatlyginamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta 2008 m. birželio 6 d. ieškovų G. V. ir K. V. bei atsakovų L. J. ir R. J. taikos sutartis, patvirtinta Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-588-601/2008, ir šią civilinės bylos dalį nutraukti.
Kitą Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 006 Eur (vieno tūkstančio šešių eurų) žyminį mokestį, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi.