Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arvydas Daugėla

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. D. atstovės Vitos Kilišauskaitės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimo, kuriuo G. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. 2016-04-24 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2016-04-24 18.53 val. Prano Lideikio g. / Herkaus Manto g., Klaipėdoje, vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz GL450“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apsisukdamas nesuvaldė automobilio, užvažiavo ant saugumo salelės ir atsitrenkė į kelio ženklą Nr. 407. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir kelio ženklas. G. D. apie eismo įvykį nepranešęs policijai iš įvykio vietos nuvažiavo ir po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį, jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 3,07 prom., tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 14, 109, 126, 221, 222 p. reikalavimus. Tokie G. D. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Pasisakydama dėl veikos kvalifikavimo pagal ATPK 126 str. 4 d., G. D. atstovė nurodo, jog, kaip ir taikant ATPK 130 str. 1 d., taip ir taikant ATPK 126 str. 4 d., administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai supranta, kad alkoholį vartojo būtent po eismo įvykio, dar nenustačius įvykio aplinkybių. Tokiu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad padarė įvykį, kurio aplinkybės dar nėra nustatytos, ir ignoruodamas šią aplinkybę sąmoningai, tyčia vartojo alkoholį. Šiuo konkrečiu atveju G. D. nesuprato esminės eismo įvykio padarymo aplinkybės, todėl pasišalino iš eismo įvykio vietos ir vartojo alkoholį sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Pažymi, jog nustačius, kad G. D. nesuvokė padaręs ATPK 127 str. 2 d nurodytą pažeidimą, paneigiama ir jo kaltė dėl ATPK 126 str. 4 d. nurodytos veikos. Kadangi buvo sekmadienis, nuvežęs direktorių R. G. į Melnragę, G. D. nusprendė atsipalaiduoti ir išgerti su pažįstamais. Kaip pats patvirtino, jei būtų supratęs, kad yra autoįvykio dalyvis, taip nebūtų elgęsis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

G. D. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad G. D. atstovė ginčija pažeidėjo kaltę tik dėl ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų, argumentų dėl jo nubaudimo pagal ATPK 127 str. 2 d. nepateikia, su šio pažeidimo padarymu sutinka, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako. G. D. atstovė skunde nurodo, kad G. D. nepajuto, jog padarė eismo įvykį, taip galėjo nutikti dėl salone grojusio radijo, be to, jis neturėjo jokio motyvo pasišalinti iš įvykio vietos, nes automobilis buvo techniškai tvarkingas, apdraustas, o jis pats buvo blaivus, todėl jo veiksmuose nėra ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties būtino subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, todėl byla jam turi būti nutraukta. Taip pat nurodo, kad jo veikoje nesant ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo, t. y. jam nesuvokus, kad sukėlė eismo įvykį, jam nekilo pareiga nevartoti alkoholio, todėl administracinio teisės pažeidimo byla jam nutrauktina ir dėl ATPK 126 str. 4 d. įtvirtinto pažeidimo padarymo.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, G. D. atstovės skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad G. D. padarė ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus.

ATPK 130 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 d. apibrėžia, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. KET 222 p. nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Šiuo atveju G. D. veika atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 d. numatytą eismo įvykio sąvoką, todėl darytina išvada, kad jam kilo KET 222 p. numatyta pareiga ir jis privalėjo pranešti policijai apie įvykusį eismo įvykį.

G. D. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neneigia aplinkybės, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau nurodo, kad tai padarė ne tyčia, o todėl, kad nepajuto, jog kliudė ir nuvertė kelio ženklą, nesuprato, kad įvyko eismo įvykis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą, vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014). Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d. užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Pagal minimo pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys.

Nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis: liudytojo I. K. parodymais (b. l. 37), policijos pareigūnės liudytojos K. Karpavičiūtės parodymais pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 36) ir jos tarnybiniu pranešimu (b. l. 16), eismo įvykio vietos schema (b. l. 21), apgadinto kelio ženklo fotografijomis (b. l. 23), papildomais duomenimis apie eismo įvykį (b. l. 22), neabejotinai nustatyta, kad G. D. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Nors G. D. teigia, kad jis nejuto ir nematė, kad užvažiavęs ant saugumo salelės nuvertė kelio ženklą, tačiau tokius jo argumentus paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas I. K. nurodė, kad įvykio metu buvo degalinėje, pūtė padangas automobiliui. Išgirdo avarijos garsą ir apsidairęs pamatė, kaip automobilis, važiuodamas nuo jūros, nuvažiavo nuo saugumo salelės. Kalbėdamas su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi pamatė, kad užsidegus žaliai šviesoforo šviesai automobilis (sankryžoje stovėjo antras) nuvažiavo tiesiai (b. l. 37). Pranešdamas apie įvykį bendruoju pagalbos telefonu (b. l. 20), I. K. nurodė, kad automobilis atsitrenkė į ženklą. Akivaizdu, jog G. D. vairuoto automobilio smūgis į kelio ženklą buvo pakankamai stiprus, sukėlė didelį garsą, kurį girdėjo kitoje sankryžos pusėje padangas pūtęs I. K. Be to, šis liudytojas, net esant minėtam atstumui, pastebėjo, jog G. D. buvo atsitrenkęs į kelio ženklą, todėl visiškai neįtikima, jog automobilį vairavęs G. D. nepastebėjo, kad nuvertė kelio ženklą, šio smūgio nei išgirdo, nei pajuto. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog G. D. nuverstas kelio ženklas stovėjo saugumo salelėje, kuri yra iškelta virš važiuojamosios kelio dangos paviršiaus. Taigi pažeidėjas, prieš apgadindamas kelio ženklą, turėjo užvažiuoti ir ant saugumo salelės bortelio, kas, be abejonės, sukėlė vibraciją ir lingavimą automobilio salone ir turėjo atkreipti pažeidėjo dėmesį, jog jis išvažiavo už važiuojamosios kelio dalies ribų, priversti sutelkti dėmesį į už kelio ribų esančius ženklus, saugumo elementus. Tačiau net ir tai, jog pajuto, kad buvo užvažiavęs ant saugumo salelės, duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, G. D. neigė (b. l. 37), kas jo keliamą įvykio versiją daro dar labiau neįtikimą.

Aplinkybę, jog smūgis buvo itin stiprus, patvirtina ir eismo įvykio metu tiek kelio ženklui, tiek ir pažeidėjo vairuotam automobiliui padarytų apgadinimų mastas. Iš byloje esančių fotografijų (b. l. 23) matyti, kad G. D. ne tik kliudė kelio ženklą Nr. 407, bet ir jį visiškai nuvertė, – dėl smūgio nuo stovinčios ant betoninėmis trinkelėmis išklotos saugumo salelės kelio ženklo atraminės konstrukcijos (vamzdinio stulpelio), kuri eismo įvykio metu paguldyta į horizontalią padėtį, atsiskyrė ir pats nukreipiamojo kelio ženklo (Nr. 407) apskritimas. Nors byloje nėra G. D. vairuoto automobilio apgadinimų nuotraukų, taip pat ir šios transporto priemonės apžiūros protokolo, tačiau iš kitų byloje esančių duomenų matyti, jog smūgio metu automobilis taip pat buvo apgadintas. Iš policijos pareigūnės liudytojos K. Karpavičiūtės parodymų pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 36) matyti, kad įvykio vietoje buvo rasta automobilio dalis ir ji tiko pažeidėjo vairuotam automobiliui. Analogiškos aplinkybės išdėstytos ir šios pareigūnės tarnybiniame pranešime (b. l. 16), kuriame nurodyta, jog nuvažiavusi adresu (duomenys neskelbtini), rado automobilį „Mercedes-Benz GL450“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie kurio pridėjus eismo įvykio vietoje rastą detalę ji atitiko. Iš papildomų duomenų apie eismo įvykį (b. l. 22) matyti, jog eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio priekinis buferis. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas jo vairuotas automobilis, – nukrito buferio dalis, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 37) nurodė ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas G. D. Sistemiškai vertinant išvardytas aplinkybes, akivaizdu, jog abiejų eismo įvykio metu apgadintų objektų apgadinimo mastas – kelio ženklas nuverstas ir subyrėjęs į kelias atskiras dalis, jį nuvertusio automobilio priekinis buferis apgadintas taip, kad viena jo dalis nukrito eismo įvykio vietoje, – neduoda pagrindo abejoti, jog G. D. suvokė sukėlęs eismo įvykį. Šios aplinkybės rodo, kad nepaisant to, jog automobilio salone, pasak pažeidėjo, grojo radijas, G. D. be jokios abejonės turėjo išgirsti lūžtančio buferio ir lenkiamo kelio ženklo garsus bei pajusti susidūrimą iš staigaus automobilio sulėtėjimo ir prasidėjusio lingavimo.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. D. nurodė, jog susidūrimo su kelio ženklu nepajuto dar ir dėl to, kad jo vairuotas automobilis buvo didelis (b. l. 37). Pastebėtina, jog G. D. yra vairuotojas profesionalas, turintis teisę, be kita ko, vairuoti C (krovininius automobilius) ir D (autobusus) kategorijos transporto priemones (b. l. 22), jis dirbo krovininio automobilio vairuotoju. Taigi nėra pagrindo sutikti su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentais, jog jo vairuotas automobilis buvo išskirtinai didelis, ir šio asmens gynybine versija laikytina tai, jog jis dėl transporto priemonės gabaritų nesugebėjo pastebėti sukėlęs eismo įvykį.

Kaip vieną iš argumentų, jog G. D. smūgio nejuto, G. D. atstovė nurodo, kad kitu atveju pažeidėjas būtų nepasišalinęs, nes automobilis priklausė įmonei, buvo techniškai tvarkingas, apdraustas, jis pats buvo blaivus, o bauda už eismo įvykio sukėlimą yra daug mažesnė nei skiriama už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Apygardos teismas pažymi, kad dažnai panašiose situacijose pažeidėjai, turėdami labai mažai laiko sprendimui priimti, elgiasi spontaniškai ir pajutę, jog sukėlė eismo įvykį, iš jo skubiai pasišalina, gerai neapsvarstydami visų aplinkybių (jog automobilis techniškai tvarkingas ir apdraustas, ar to, kad kažkas galėjo matyti eismo įvykį) ir gresiančių pasekmių, tačiau tai nesumažina tokio elgesio pavojingumo. Kita vertus, toks elgesys neretai būna sąlygotas vairuojančio asmens neblaivumo – girtas asmuo negali blaiviai vertinti situacijos, be to, jis stengiasi išvengti atsakomybės dėl vairavimo būnant neblaiviam, ir būtent tai nulemia sprendimą pasišalinti iš įvykio vietos. Tačiau nagrinėjamu atveju skunde nurodoma, jog eismo įvykio metu G. D. buvo blaivus, ir jo neblaivumo nepatvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas K. N. (b. l. 37–38). Kita vertus, teismų praktikoje pažymima ir tai, kad eismo įvykį sukėlusio asmens motyvas, tikslas, dėl kurių jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, nėra būtinas ATPK 130 str. 1 d. nurodyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-9-746/2015).

Nustačius, kad G. D. suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, jam kilo ir pareiga laikytis KET 221 p., kuriame nustatyta, kad su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iš karto po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. Akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo šios pareigos nesilaikė ir po eismo įvykio vartojo alkoholinius gėrimus. Iš bylos duomenų matyti, kad po eismo įvykio G. D. buvo nustatytas 3,07 prom. girtumas (b. l. 24). Policijos pareigūnės K. Karpavičiūtės tarnybiniame pranešime nurodyta (b. l. 16), kad nuteistasis paaiškino, jog alkoholį vartojo po eismo įvykio. Tai, jog pažeidėjas pripažino vartojęs alkoholį po eismo įvykio, pareigūnė patvirtino ir duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 36). Aplinkybę, kad po eismo įvykio, nuvažiavęs į aikštelę, kur įmonė laiko automobilius, norėjo atsipalaiduoti ir pradėjo gerti stiprius alkoholinius gėrimus su sargu ir vairuotojais, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu patvirtino ir pats G. D. (b. l. 37), ji neginčijama ir apeliaciniame skunde. Todėl G. D. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs ATPK 126 str. 4 d. nustatytą pažeidimą, nustatantį administracinę atsakomybę už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

Visos šios aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog G. D., suvokdamas, kad sukėlė eismo įvykį, sąmoningai ir tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos apie eismo įvykį nepranešęs policijai, nors KET 222 p. imperatyviai nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai, be to, nors KET 221 p. reikalauja po eismo įvykio nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, jis gėrė alkoholinius gėrimus. Taigi pripažįstama, kad G. D. iš eismo įvykio vietos pasitraukė ir vartojo alkoholinius gėrimus pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. D. veikoje yra visi ATPK 126 str. 4 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėčių elementai, apeliacinio skundo argumentai dėl G. D. kaltės neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. D. atstovės V. Kilišauskaitės apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.