- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- 2K-549/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Kaltinamasis
- S. A.
- Advokatai
- Aušra Žukienė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo S. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria panaikintas Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla S. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį S. A. išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaltintas tuo, kad 2005 m. sausio 5 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, iš neveiksnaus J. B. nupirko 4,53 ha miško už 10 200 Lt, žadėdamas šiam ir jo globėjai sumokėti minėtą sumą, tačiau sumokėdamas tik 5230 Lt , apgaule įgijo 4970 Lt;
pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, kaltinimą BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pakeitus pagal nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. J. atstovės advokatės Aušros Žukienės prašymą, kaltintas tuo, kad 2004 m., tiksliau nenustatytu laiku, suvokdamas, jog J. B. yra neveiksnus asmuo, turintis psichikos negalią, ir turi asmeninės nuosavybės teise 4,53 ha miško (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, pas miškotvarkos projektų inžinierių P. K. užsakė J. B. priklausančio miško miškotvarkos projektą ir 2004 m. gruodžio 30 d. jį padarius, projekto autoriui sumokėjęs nenustatytą pinigų sumą, jį pasiėmė siekdamas gauti leidimus miškui kirsti; 2005 m. gruodžio 30 d. neteisėtai gavo (duomenys neskelbtini) regiono aplinkos apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) regiono agentūros valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriaus J. S. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) plynam J. B. miško kirtimui 3 ha plote, (duomenys neskelbtini, iškertant iš viso 536 ktm padarinės medienos; 2005 m. sausio 5 d. UAB „A“ patalpose (duomenys neskelbtini), surašė tariamą sutartį Nr. 1 tarp UAB „A“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. dėl šiam priklausančio miško (duomenys neskelbtini) esančios padarinės medienos pirkimo-pardavimo iš viso už 12 000 Lt; 2005 m. sausio 17 d. neteisėtai iš (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos departamento (duomenys neskelbtini) regiono agentūros vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės R. N. gavo leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) kirsti J. B. priklausantį mišką (duomenys neskelbtini), iškertant pavienių medžių rūšis 0,1 ha plote, iš viso 5 ktm padarinės medienos; 2005 m. sausio 17 d. UAB „A“ patalpose sudarė sutartį Nr. 2 tarp UAB „A“, atstovaujamos direktoriaus S. A., ir J. B. dėl šiam priklausančio miško (duomenys neskelbtini) sklype esančios padarinės medienos 7 ktm pirkimo-pardavimo iš viso už 140 Lt; 2005 m. balandžio 18 d. UAB „A“ patalpose UAB „A“ vardu pateikė neveiksniam J. B. kasos išlaidų orderį Nr. 37 dėl tariamai J. B. išmokėtų 119 Lt, kurių šiam neišmokėjo; tada 2005 metais, tiksliai nenustatytu laiku, visiškai iškirsdamas J. B. priklausantį mišką (duomenys neskelbtini) sklypuose, pagrobė didelės 64 298 Lt vertės medienos, kurią nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pardavė nenustatytiems pirkėjams, pateikdamas suklastotus ir neveiksnaus asmens pasirašytus dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarytą 2005 m. sausio 5 d., vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.), apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, nes 2010 m. sausio 5 d. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl baudžiamasis procesas negalimas, ir nutraukdamas šiuo pagrindu baudžiamąjį procesą, kaltinamojo kaltės klausimo nesprendė.
Pirmosios instancijos teismas S. A. dėl veikų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodytas kaltinamojo žinojimas apie J. B. neveiksnumą ir nėra pagrindo teigti, kad jis veikė apgaulingai ir neteisėtai užvaldė neveiksnaus asmens turtą. Teismas konstatavo, kad tarp J. B. ir UAB „A“, atstovaujamos kaltinamojo S. A., susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl su fiziniu asmeniu, įstatymų nustatyta tvarka pripažintu neveiksniu dėl psichinės ligos, sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį neveiksnaus asmens globėja L. J. gali ginčyti teisme civilinio proceso tvarka, reikalaudama Civilinio kodekso 1.84 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu ir žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė duomenų, jog S. A. nukentėjusiojo atstovės nurodytuose oficialiuose dokumentuose pats asmeniškai įrašė neteisingas žinias ar duomenis ir suklastojo juose nurodytų asmenų parašus, bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriami ir nagrinėjami kitų institucijų išduoti dokumentai – leidimai miško kirtimui, aplinkybės, kokiems asmenims ir kaip nukentėjusiojo atstovės nurodyti dokumentai buvo pateikti, t.y. panaudoti, todėl visiškai nepagrįstas kaltinimas šių dokumentų suklastojimu ir panaudojimu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. J. atstovės advokatės A. Žukienės prašymą keisti kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnes nusikalstamas veikas, ir neinformavęs kaltinamojo bei jo gynėjo apie jų teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, priėmė S. A. išteisinantį sprendimą dėl pakeistame kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų, nes jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kuris buvo lyg nuspėjamas, todėl pagrįstai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Nuosprendis buvo priimtas ne pagal prokuroro suformuluotą ir nagrinėti teisiamajame posėdyje perduotą kaltinimą, o pagal pateiktą nukentėjusiojo atstovę pagal įstatymą atstovaujančios advokatės prašymą pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, taip pat pakeisti kaltinime nurodytos S. A. veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnes nusikalstamas veikas, tačiau teismas priimtame nuosprendyje pasisakė ir dėl prokuroro, ir dėl nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą atstovės pateikto kaltinimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad taip pirmosios instancijos teismas kaltinimo nepakeitė, o jį praplėtė ir sprendė S. A. atsakomybės klausimą net pagal tris Baudžiamojo kodekso straipsnius, taip pažeisdamas BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio nuostatas. Nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus kolegija laikė esminiais, nes dėl jų buvo suvaržyta įstatymų garantuota kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei teisė į gynybą, numatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse, ir tai sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neturi procesinės galimybės pašalinti nustatytų pažeidimų, todėl bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijos.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu kaltinamasis S. A. prašo dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į visus byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl padarė klaidingą išvadą, kad byloje pažeistos BPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatos, įpareigojančios teismą praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, jeigu keičiamas kaltinimas, kaip tai numatyta BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiojo atstovė L. J. prašymus pakeisti kaltinimą į sunkesnį pateikė 2010 m. gegužės 3, gegužės 13 ir gruodžio 11 dienomis ir visais šiais atvejais teismas nepažeidė BPK 256 straipsnio 3 dalies reikalavimų, darė pertraukas susipažinti, kasatoriaus atsiklausdavo, ar šis sutinka, kad būtų nagrinėjama byla iš karto, ar pageidauja pertraukos pasiruošti. Kasatorius nurodo, kad jis ir jo gynėjos gavo visus tris nukentėjusiosios atstovės prašymus BPK 256 straipsnio pagrindu pakeisti kaltinimus Paskutiniu teismui įteiktu 2010 m. gruodžio 11 d. prašymu buvo prašoma jo veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 3 dalį. Palyginus su gegužės 13 d. pateiktu ir teismo priimtu nagrinėti prašymu, pagal kurį kasatorius jau buvo kaltinamas sunkiu nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnio 2 dalyje, šis naujas prašymas negali būti laikomas BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatytu prašymu dėl kaltinimo perkvalifikavimo į sunkesnį. Be to, abiejuose šiuose prašymuose minimos tos pačios faktinės aplinkybės kaltinant ir veika, numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje. Kasatorius mano, kad nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytųjų kaltinamajame akte tais atvejais, kai, pvz., nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas padarytas kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu arba kita kaltės forma ir pan.
Nukentėjusios atstovė pirmosios instancijos teisme nereiškė teismui nušalinimo, tokio pagrindo nušalinti teisėją neįžvelgė ir kasatorius. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovė nepateikė duomenų, patvirtinančių Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teismo nešališkumo principo, teismų praktikoje aiškinamo kaip draudžiančio bylą nagrinėjančiam teismui rodyti bet kokį palankumą vienai iš šalių, pažeidimą byloje. Ji tvirtino, kad teismas savo šališkumą parodė vertindamas įrodymus, tačiau įrodymų įvertinimas ne taip, kaip to norėtų nukentėjusiojo atstovė, ir jai nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas nėra pagrindas pripažinti teismą šališku.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos kolegija buvo šališka, jam nepadavus skundo sprendė apie tariamus jo teisių pažeidimus, taip peržengdama apeliacinio skundo ribas, neįgyvendino BPK 1 straipsnyje nustatytos baudžiamojo proceso paskirties, užvilkino teismo procesą ir pablogino teisinę padėtį, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Kasatorius taip pat prašo įvertinti, kad jo bylos, nesudėtingos pagal kaltinimo apimtį, procesas, pradėtas 2006 m, buvo vilkinamas dėl nukentėjusiosios nuolat teikiamų prašymų pakeisti kaltinimus net ir dėl tokių veikų, dėl kurių nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas (BK 300 straipsnio 2 dalis), ir dėl jos skundų nagrinėjimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kaltinamojo S. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Arvydas Kuzmickas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog Kelmės rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje baudžiamąją bylą, kurioje S. A. kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl apgaule savo naudai įgyto svetimo turto. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje civilinės ieškovės L. J. atstovė prašymus pakeisti kaltinimus S. A. į sunkesnius kaltinimus pateikė 2010 m. gegužės 3 ir 13 dienomis, taip pat 2010 m. gruodžio 11 d. Paskutinis prašymas pakeisti kaltinimą, palyginti su nurodytu 2005 m. gegužės 5 d. prašyme, iš esmės buvo dėl S. A. padarytos veikos kvalifikacijos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o ne dėl faktinių esminių bylos aplinkybių. Tos pačios faktines esminės aplinkybės buvo minimos abiejuose prašymuose ir dėl S. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Visais atvejais Kelmės rajono apylinkės teismas, nepažeisdamas S. A. teisių, tarp jų ir teisės į gynybą, darė pertraukas susipažinti su nauju kaltinimu (įstatymas nenumato tokios pertraukos trukmės), klausdavo kaltinamojo dėl galimybės bylą nagrinėti iš karto ar pertraukos darymo būtinumo, kitiems proceso dalyviams buvo teikiamos tokio prašymo kopijos. Tokias aplinkybes nurodo ir kasatorius savo skunde, kartu teigdamas, kad jokios jo teisės pažeistos nebuvo. Prokuroras pažymi, kad šiuo atveju Kelmės rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje, nepažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų ir reikalavimų. Bylos dokumentų turinys objektyviai rodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu S. A. suprato, kuo yra kaltinamas, kartu su gynėjais išnaudojo teismo užtikrintą, skelbiant pertraukas, galimybę įstatymo numatytomis priemonėmis gintis nuo pareikšto pakeisto kaltinimo. Prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl minėtų straipsnių pažeidimų yra nepagrįstos bylos medžiaga, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pažeistos kaltinamojo teisės į gynybą, apimančios ir teisę žinoti, kuo yra kaltinamas. Šiuo atveju, nesant teisinių kliūčių, nebuvo išnagrinėtas apeliacinis skundas, todėl padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimai, kurie pripažintini esminiais, sutrukdžiusiais išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepime į kaltinamojo S. A. kasacinį skundą nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą L. J. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atstovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai argumentavo ir priėmė motyvuotą nutartį dėl kaltinamojo teisių į tinkamą gynybą suvaržymo (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys) ir nukentėjusiojo teisės reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pirmosios instancijos teismas, keisdamas kaltinamajam S. A. kaltinimą nesunkiu nusikaltimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį į kaltinimą sunkiu nusikaltimu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir apysunkiu nusikaltimu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, neteisingai taikė BPK 256 straipsnio 3 dalies reikalavimą pranešti kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, nesudarė nuteistajam galimybės duoti paaiškinimų dėl pakeisto kaltinimo, nes tik išklausė nuomonės dėl kaltinimo keitimo ir taip pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-296/2011). Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl kaltinamasis nenori pripažinti, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie suvaržė ne tik jo kaip kaltinamojo, bet ir nukentėjusiojo bei jo atstovės teises. Šiuos kaltinamojo argumentus paneigia teismo posėdžio protokolo turinys, kuriame neužfiksuotas kaltinamojo teisių išaiškinimas. BPK 261 straipsnyje nustatyta, kad teisiamojo posėdžio protokole nurodomi teismo veiksmai iš eilės, kaip jie buvo atliekami, taip pat asmenų pareiškimai ir prašymai, teismo nutartys dėl tų prašymų, priimtos pačioje teismo salėje; BPK 261 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka dėl pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų trūkumų jokių pastabų nebuvo pareikšta, todėl nustatant apylinkės teismo veiksmus jais remiamasi. Pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo metu netikrino nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą atstovės prašomų inkriminuoti naujų aplinkybių ir BPK 257 straipsnyje nustatyta tvarka motyvuota nutartimi apie tai nepranešė prokurorui. Pirmosios instancijos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodoma, kad S. A. kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, o tai paneigia kasatoriaus argumentą, kad jis buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu jau iki 2010 m. gruodžio 14 d. teisiamojo posėdžio metu pateikto prašymo pakeisti kaltinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad 2010 m. gruodžio 14 d. teisiamojo posėdžio metu civilinės ieškovės atstovės pateiktas prašymas veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį reiškė, kad kaltinamojo veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, atitinka BPK 256 straipsnio 2 dalyje numatytą kaltinimo pakeitimą. Kasatorius apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžia tuo, kad šis teismas nesant jo skundo sprendė apie tariamus jo teisių pažeidimus ir taip peržengė nukentėjusiojo apeliacinio skundo ribas, bet BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai pagal apeliacinį skundą tikrinamoje bylos dalyje teismas nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai įžvelgė pirmosios instancijos teismo šališkumą ir pasinaudojo BPK procesine galimybe šalinti apylinkės teismo padarytų pažeidimų teisinius padarinius, toks sprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2009, 2K-202/2005, 2K-522/2008). Kasatoriaus nuomonė, kad nukentėjusioji pusė sąmoningai vilkina procesą, nepagrįsta jokiais argumentais, proceso operatyvumo, garantuoto Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, siekiu negalima pateisinti teismo paviršutiniškų veiksmų, neįsigilinimo į esmines bylos aplinkybes ir išteisinamojo nuosprendžio priėmimo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies ir 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo
Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs dėl asmens teisės į nešališką teismą užtikrinimo (baudžiamoji byla Nr. 2K-195/2010 ir kt.), akcentuodamas tą aplinkybę, kad patys savaime pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai nerodo šio teismo šališkumo, bet suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą nustačius tokius pažeidimus juos pašalinti.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo byloje nesant duomenų, kad teisėjas, nagrinėdamas bylą, turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas. Pažymėjęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi būti nešališkas ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai, apeliacinės instancijos teismas objektyvų pirmosios instancijos teismo šališkumą pagrindė tuo, kad teismas, gavęs nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą atstovės prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnes nusikalstamas veikas, neinformavo kaltinamojo ir jo gynėjo apie jų teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Pasak apeliacinės instancijos teismo, priėmęs sprendimą išteisinti S. A. dėl pakeistame kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų, teismas buvo lyg nuspėjamas, o tai pagrįstai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo.
Su tokiu pirmosios instancijos teismo šališkumo konstatavimu negalima sutikti.
Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad kaltinamuoju aktu S. A. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Prašymą pakeisti kaltinimą S. A. ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą atstovė advokatė A. Žukienė pateikė 2010 m. gegužės 3 d. teisiamajame posėdyje. Dėl to buvo padaryta pertrauka iki 2010 m. gegužės 14 d., kai, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti nutarties ir 2010 m. gegužės 19 d. paskelbė nutartį prašymą atmesti. 2010 m. gegužės 31 d. teisiamajame posėdyje advokatė pateikė naują prašymą pakeisti kaltinimą S. A. ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kuris protokoline teismo nutartimi buvo priimtas ir padaryta pertrauka iki 2010 m. rugpjūčio 24 d. Dar vieną prašymą S. A. veiką kvalifikuoti jau ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį advokatė pateikė 2010 m. gruodžio 14 d. teisiamajame posėdyje. Teisiamojo posėdžio metu šio prašymo nuorašai buvo įteikti proceso dalyviams (T. 3, b. l. 140), po to paskelbta pertrauka susipažinti su šiuo prašymu pakeisti kaltinimą. Tęsiant teisiamąjį posėdį teismo posėdžio pirmininkas protokoline nutartimi nutarė pridėti prašymą pakeisti kaltinimą prie bylos, įspėjo kaltinamąjį, kad jo veikos kvalifikavimas gali būti pakeistas pritaikant BK 178 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Tada teismo posėdžio pirmininkas paklausė, ar yra prašymų, tačiau kaltinamasis ir jo gynėjos pertraukos pasirengti gynybai neprašė, todėl buvo tęsiamas ir baigtas įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos ir kaltinamojo paskutinis žodis, po to teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas pirmosios instancijos teismą šališku dėl to, kad neinformavo kaltinamojo ir jo gynėjų apie teisę prašyti pertraukos, neatsižvelgė į šias bylos aplinkybes, o jos akivaizdžiai rodo, kad kaltinimo pakeitimo teisme procedūra nebuvo skubota ir formali. Jos metu teismas nei subjektyviai, nei objektyviai nedavė pagrindo proceso dalyviams suabejoti teismo nešališkumu, pasak apeliacinės instancijos teismo, pasireiškusiu teismo sprendimo nuspėjamumu. Pats apeliacinės instancijos teismas tuo abejoja, pavartodamas formuluotę „lyg nuspėjamas“.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas BPK 255 ir 256 straipsnių pažeidimus ir laikydamas juos esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), daro prieštaraujančią baudžiamojo proceso nuostatoms išvadą, esą apeliacinės instancijos teismas neturi procesinių galimybių jų pašalinti. Tokia galimybė numatyta BPK 329 straipsnio 4 punkte. Kai reikia ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, apeliacinės instancijos teisme turi būti atliekamas pakartotinis įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis), pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, negali pasisakyti dėl galimos apeliacinės instancijos teismo išvados BPK 255 ir 256 straipsnių taikymo klausimu.
Nepagrįstai konstatavęs pirmosios instancijos teismo šališkumą ir, nesant teisinių kliūčių, neišnagrinėjęs nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą atstovės apeliacinio skundo, pats apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.