Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. H. (M. H.) ir jo gynėjo advokato Remigijaus Jakšto kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. H. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl įgaliojimo suklastojimo ir jo pateikimo tyrėjui) laisvės atėmimu trims mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „I.“ turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; šia bausme apimtos bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Iš nuteistojo M. H. priteista UAB „M.“ 27 982,61 Lt, UAB „I.“ – 60 407,62 Lt ir UAB „B.“ – 10 466,14 Lt.

Skundžiamas ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis pakeista: naujai suformuluotos įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (dėl UAB „M.“ turto įgijimo apgaule) ir 182 straipsnio 2 dalyje (dėl UAB „I.“ turto įgijimo apgaule), aplinkybės; naujai paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; iš nuteistojo M. H. UAB „B.“ naudai priteista suma sumažinta iki 6 916,48 Lt.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu taip pat panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžio dalis dėl M. H. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl įgaliojimo suklastojimo ir jo pateikimo tyrėjui) ir priimtas naujas nuosprendis – M. H. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasatoriai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu neišsamiai ištirtos aplinkybės dėl planuojamo verslo su iš UAB „M.“ įsigytu metalu, nepaneigta versija dėl nenusisekusios metalo pusfabrikačių gamybos. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl šio apeliacinio skundo argumento. Apygardos teismas padarė prielaidą, kad nuteistasis nutylėjo, jog UAB „C.“ realių galimybių atsiskaityti pagal sudarytas sutartis neturėjo. Kasatorių nuomone, ši prielaida nepagrįsta, nes teismai neįvertino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto 2006 m. sausio 31 d. išvados Nr. 5-3/10, kurioje konstatuota, kad UAB „C.“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus bendrovei „M.“, galėjo vykdyti dalį finansinių įsipareigojimų už iš jos įsigytas prekes. Įmonės atstovas S. J. prieš sandorį tikrino, ar UAB „C.“ yra veikianti įmonė, ar jos turtas neareštuotas. Kasatorių manymu, bendrovės „M.“ noras pelningai parduoti savo produkciją buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs sandorio sudarymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad bendrovei „M.“ 2004 m. rugsėjo 27 d. sumokėti 10 000 Lt iš UAB „C.“ sąskaitos nėra apgaule užvaldytas turtas, tačiau ne per bendrovės „M.“ sąskaitą 2006 m. birželio 7 d. ir birželio 22 d. sumokėtus 40 000 Lt vertino kaip apgaule užvaldytą turtą, nors tai buvo nepasiteisinusios ūkinės rizikos pasekmė (įmonės sąskaitos tuo metu buvo areštuotos, todėl lėšos nebuvo įneštos į įmonės kasą, o sumokėtos tiesiogiai nukentėjusiajam). Dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes užvaldyta turto už 27 982,61 Lt (BK 182 straipsnio 1 dalis). Taip neteisingai nustatyta kaltinimų apimtis, nes didžioji dalis skolos už iš UAB „M.“ gautą produkciją buvo sumokėta. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje neaiški iš UAB „M.“ užvaldyto turto suma, ji apskaičiuota su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), kurį bendrovė yra atsiėmusi. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimu už parduotą įrangą priteista ne 60 407,62 Lt, o tik 51 192,9 Lt, nes 9214,72 Lt sudaro PVM, kurį bendrovė atsiėmė ir žalos tokiai sumai nepatyrė. Nenustačius šių svarbių aplinkybių, teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį turi būti panaikinti kaip neteisėti, nes buvo priimti, pažeidus sąžiningo proceso ir išsamaus bei objektyvaus įrodymų vertinimo principus.

Kasatoriai pažymi, kad sprendžiant, ar yra objektyvių pagrindų baudžiamajai atsakomybei už sukčiavimą, kurio būtinasis požymis – apgaulė, kilti, būtina vadovautis kriterijais, išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse bylose Nr. 2K-151/2001, 2K-293/2002, 2K-549/2003, 2K-23/2004. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad M. H., sudarydamas sutartis su bendrovėmis, nurodė išsamius savo anketinius duomenis, nebandė iškreipti sutarčių esmės, noriai bendradarbiavo su nukentėjusiaisiais, domėjosi vykdymo procesu, nedarė jokių kliūčių išieškojimo procese, todėl nepagrįsta teismų išvada, kad apgaulė yra esminė. Kasatoriai pažymi, kad UAB „I.“ atstovai įtikino M. H. apie verslo, susijusio su grožio salonu, pelnus, todėl jis ir sudarė sandorius su šia bendrove bei UAB „B.“. Tačiau to padaryti 2005 m. kovo 1 d., kaip nurodyta kaltinime, negalėjo, mes neįmanoma tą pačią dieną suderinti dvi sutartis Klaipėdoje ir Vilniuje. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, šių aplinkybių nesiaiškino.

Kasatoriai nesutinka su išvadomis, jog pasirašydamas sutartis jis veikė tiesiogine tyčia, žinodamas, kad neturės galimybių jų vykdyti, nes įmonė turėjo minimalias pajamas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad sutarčių sudarymą lėmė tik aplinkybė, kad jis sudarė patikimos ir mokios sandorio šalies įspūdį. Grožio salono verslo vykdymas, jo plėtra 2005 metais buvo UAB „C.“ prioritetai, o gaunamas pelnas sudarė galimybes mokėti nuomą ir atsiskaityti su UAB „I.“ už įrangą. Abipusiu susitarimu sudarytos sutartys, joje aptartos esminės sąlygos rodo, kad jo veiksmuose nebuvo apgaulės. Norint plėtoti verslą, kai yra iš jo kilusių paskolų ar įsiskolinimų, vienintelė išeitis – plėtoti kitą, pelningesnę verslo rūšį. Teismai tokį verslą po nepasiteisinusios ūkinės rizikos – verslo su iš UAB „M.“ įsigytu metalu, kuriuos skyrė beveik metų laikotarpis, nepagrįstai vertino kaip nusikaltimo sudėties požymį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į nuteistojo M. H. ir jo gynėjo advokato R. Jakšto kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras nurodo, kad, priešingai kasatorių tvirtinimui, teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai argumentavę, kokiais įrodymais remdamiesi padarė išvadą, jog M. H. kaltas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Teismas pakankamai įtikinamai paaiškino, kodėl nustatė, kad kasatoriaus veikos nebuvo vien netinkamas sutartinių teisių ir pareigų vykdymas, bet įgavo akivaizdų baudžiamąjį teisinį pobūdį, atitiko sukčiavimo požymius. Teismas aiškiai argumentavo, kad kasatorius sandorius su nukentėjusiomis bendrovėmis sudarė žinodamas, jog neturi realių galimybių atsiskaityti, kad kreditoriai negalės civilinėmis teisinėmis priemonėmis išsiieškoti skolos iš UAB „C.“, bet tai nutylėdamas sudarė patikimos ir mokios sandorio šalies įvaizdį. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog M. H., siekdamas suklaidinti UAB „B.“ atstovus, pateikė 2005 m. kovo 31 d. banko pavedimą apie tariamai sumokėtą nuomos mokestį, nors iš banko pateiktos informacijos matyti, kad tuo laikotarpiu kasatoriaus įmonė nevykdė jokių bankinių operacijų ir jos sąskaitoje buvo tik 9 Lt. Iš liudytojo E. R. parodymų matyti, kad kasatorius įsigytus iš UAB „M.“ metalo gaminius pardavė jam už mažesnę nei rinkos kainą paaiškindamas, kad juos viena įmonė perdavė už skolas. Iš liudytojų I. J. ir T. J. parodymų matyti, kad kasatorius, sudarydamas sutartį su UAB „I.“, tvirtino, jog jo įmonė yra moki, neturi jokių finansinių problemų, bet nei avanso, nei kitos dalies piniginės sumos už įgytą įrangą nesumokėjo. 2006 m. spalio 12 d. specialisto išvada patvirtina, kad sutarties su UAB „I.“ pasirašymo metu UAB „C.“ realios galimybės atsiskaityti už įsigytą grožio salono įrangą neturėjo. Iš minėtos įmonės įsigyto turto sąrašas netrukus po sutarties sudarymo buvo pateiktas antstoliui išieškojimo pagal kitus įsiskolinimus vykdomajame procese. Teismai, įvertinę įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad kasatorius tyčia apgaule (pateikdamas objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją, turėdamas tikslą suklaidinti nukentėjusiuosius) savo naudai įgijo svetimą turtą, iš anksto neketindamas vykdyti UAB „C.“ vardu prisiimtų įsipareigojimų.

Atsiliepime taip pat pažymima, kad, priešingai kasatorių tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio reikalavimų nepažeidė, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Nors kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė tariamus esančių įrodymų prieštaravimus, tačiau šio teismo posėdžio metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo, nenurodė jokių įrodymų, kurių nebūtų pirmosios instancijos teismas neištyręs ar ištyręs neišsamiai.

RUAB „M.“ direktorius A. T. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių proceso pažeidimų, kurie turėtų įtakos neteisingų nuosprendžių priėmimui, nepadaryta. Atmestinas kasatorių argumentas, kad teismas UAB „M.“ turto užvaldymą apgaulės būdu turėjo kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes padaryta tik 27 982,61 Lt žala. Priešingai kasatorių tvirtinimui, žala yra 77 982,61 Lt, o tai, kad M. H. iš savo asmeninių lėšų gera valia sumažino žalos dydį, kvalifikacijos nekeičia, nes jis skaičiuojamas toks, koks buvo veikos padarymo dieną. Kasatoriai neteisingai nurodo, kad teismas turėjo iš priteistinos sumos atimti PVM, nes UAB „M.“ jį atsiėmė. Kadangi UAB „M.“ buvo pardavėjas, tai PVM buvo sumokėtas Valstybinei mokesčių inspekcijai, o ne atsiimtas. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnyje nustatyta teisė įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM, o ne pardavimo PVM. Šiuo atveju M. H. pasinaudojo šia įstatymo suteikta teise ir atsiėmė iš valstybės PVM, o UAB „M.“ ne tik negavo PVM iš M. H., bet dar jį sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 256 straipsnio reikalavimų vykdymo

Byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo M. H. apeliacinį skundą, kuriuo nuteistasis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo veiksmų kriminalizavimo, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. H. teigė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo vadovaujamos UAB „C.“ sutarčių su UAB „B.“, UAB „M.“ ir UAB „I.“ sudarymo, neketinant jų vykdyti ir taip apgaule išvengiant turtinės prievolės UAB „B.“ bei užvaldant UAB „M.“ ir UAB „I.“ turtą, neatitinka bylos aplinkybių. Pasak apelianto, jo įmonei neduodant pelno, sutartimis įgyto turto pagrindu vykdydamas ūkinę–komercinę veiklą, jis planavo gauti pajamų ir atsiskaityti su pardavėjais ir nuomotoju, bet jo verslas nepavyko. Apeliantas nurodė dėl neišmanymo aplaidžiai tvarkęs buhalterinę apskaitą, už dalį pirkto metalo UAB „M.“ sumokėjęs įmonės lėšomis, neužfiksuotomis apskaitoje, grožio salonas tam tikrą laiką veikė, bet salono turtas kito kreditoriaus iniciatyva buvo areštuotas, kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl sukčiavimo.

Atsakydamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas išdėstė teismų praktikoje susiformavusias nuostatas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo sudarant ir vykdant civilines sutartis, nuteistojo apgaulę grįsdamas sunkia UAB „C.“ finansine padėtimi sutarčių sudarymo metu, kurią nuteistasis M. H. nuslėpęs, sudarydamas mokios ir patikimos sandorio šalies įvaizdį. Pasak teismo, nuteistasis žinojęs neturintis realių galimybių įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ir neketinęs to daryti. Tokie teiginiai negali būti pripažinti motyvuotomis apeliacinio teismo išvadomis dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis), nes pati savaime sunki bendrovės finansinė padėtis negali suponuoti nuteistojo išankstinės tyčios nevykdyti nukreiptų į ateitį sutartinių įsipareigojimų.

Nepranešimas apie tam tikras aplinkybes gali būti apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu forma. Tačiau nuteistasis veikė ne kaip fizinis asmuo, o oficialiai registruotos UAB „C.“ vardu, jo kontrahentai turėjo galimybę pasidomėti ir, kaip matyti iš UAB „M.“ atstovo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, domėjosi šios įmonės veikla. Vertinant nuteistojo M. H. veiksmus (neveikimą) kaip sunkios UAB „C.“ finansinės padėties nuslėpimą, į šią svarbią bylos aplinkybę nebuvo atsižvelgta, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinio skundo ribų. Šis teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Išimtį sudaro apeliacinio bylos nagrinėjimo metu nustatyti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių išplečiamos bylos patikrinimo ribos. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas esminių BPK pažeidimų nenustatė, o pirmosios instancijos nuosprendį pakeitė dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs, kad M. H. sukčiavimo nusikaltimų objektyvieji požymiai pasireiškė apgaule išvengiant turtinės prievolės ir įgyjant svetimą turtą UAB „C.“ naudai. Apeliacinės instancijos teisme prokurorei BPK 256 straipsnio tvarka pateikus rašytinį prašymą kaltinime ir nuosprendyje nurodytų veikų faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, teismas nustatė, kad nuteistasis M. H. išvengė turtinės prievolės ir įgijo svetimą turtą ne UAB „C.“, o savo naudai, pasinaudodamas UAB „C.“ vardu, ir atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kaltinimo pakeitimo teisme tvarką reglamentuoja BPK 256 straipsnis, tačiau ši tvarka nepanaikina bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Teismų praktikoje konstatuota, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis) (Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga, išvadų 6 punktas) („Teismų praktika“, Nr. 31, p. 377). Šią praktiką patvirtina ir paskutiniu metu kasacinės instancijos teismo išnagrinėtos bylos (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-36/2010 („Teismų praktika“ Nr. 33, p. 311), 2K-499/2010). Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pakeitęs pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodytomis nuteistojo M. H. nusikalstamų veikų aplinkybes, viršijo nuteistojo apeliacinio skundo ribas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs prokurorės prašymą pakeisti kaltinime nurodytų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (T. 8, b. l. 103-106), nesilaikė įstatyme numatytos tokio prašymo priėmimo ir nagrinėjimo procedūros.

Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prašymo nuorašai turi būti įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Tuo tarpu teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad: prokurorė perskaitė prašymą ir pridėjo jį prie bylos; proceso dalyviai su pakeistu kaltinimu susipažinti nepageidauja, klausimų ir prašymų nepareiškė (T. 8, b. l. 107). Iš karto po to, nutarus daugiau nebekviesti neatvykusios liudytojos D. M., įrodymų tyrimas baigtas ir pereita prie baigiamųjų kalbų. Teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 3 dalies reikalavimą pranešti nuteistajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, nesudarė nuteistajam galimybės duoti paaiškinimų dėl pakeisto kaltinimo ir taip pažeidė jo teisę į gynybą.

Išdėstyti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį ir suvaržę įstatymų garantuotas nuteistojo teises, todėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl šių pažeidimų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendžio dalies pakeitimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.