Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 27 d. iki 2018 m. lapkričio 25 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.

Į bylą pateikti duomenys (b. l. 14–16) patvirtina, kad pareiškėjas 16 būryje gyveno nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 1 d., o ne nuo 2016 m. kovo 27 d. kaip nurodo pareiškėjas skunde. Gavęs atsiliepimą pareiškėjas neginčijo į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjui skirtas gyvenamąsias patalpas, todėl teismas vadovaujasi atsakovės pateiktais duomenimis. Konstatuotina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. spalio 1 d. gyveno 16 būrio 17.2 patalpoje, kurios plotas 78,48 kv. m, joje įrengtos 25 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. gyveno 8 būrio 2 patalpoje, kurios plotas 76,20 kv. m, joje įrengta 24 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,175 kv. m ploto.

Pareiškėjas nei skunde, nei kitame teismui teikiamame dokumente (b. l. 56, 57) nenurodė kiek tiksliai buvo nuteistųjų kiekvienoje gyvenamoje patalpoje, tik teigė, jog patalpos yra perpildytos. Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą nepateikė jokių prieštaravimų dėl atsakovės pateiktų duomenų apie pateiktus gyvenamųjų patalpų plotus ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas teigė, jog patalpose trūko oro, šviesos, buvo netinkama ventiliacija, pastoviai drėgna, pelėsis. Nurodė, jog patalpų grindys ir sienos buvo netinkamos būklės, su įtrūkimais, plyšiais, sunkiai valomos.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralaus apšvietimo dydžio ši Higienos norma nereglamentuoja.

Iš pateiktų teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų (b. l. 19–26) matyti, jog patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val. yra natūralus apšvietimas, sudarytos sąlygos patalpas vėdinti per atidaromus langus. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas ir toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punktų reikalavimus, todėl atsakovė dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidusi. Taipogi minėtuose patikrinimo aktuose buvo nustatyta, jog ant sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių, kontrolės metu nariuotakojų graužikų ir kitų kenkėjų nepastebėta. Nustatė, jog atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, kuris registruojamas žurnale, nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas naikinimas.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. spalio 31 d. patikrinimo akte nustatyta, jog 16 būrio 17.2 patalpoje buvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas (b. l. 25, 26).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų drėgmę ir apšvietą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipiąsis į administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar drėgmės nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl netinkamos drėgmės, apšvietimo ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017), tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos drėgmės ar apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Marijampolės PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ (b. l. 27–36). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jų naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi dėl netinkamų grindų ir sienų paviršiaus ir negalėjimo juos išvalyti byloje nėra. Pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktuose tokių pažeidimų taipogi nenustatyta. Todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė.

Pareiškėjas skunde teigia, jog sanitariniuose mazguose yra ne unitazai, o skylės grindyse, o prausyklose lovys su trimis kranais bei nurodė, jog iš kranų bėga šaltas vanduo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.5. punkte numatyta, jog drausmės grupės gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtų taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teisės aktai nenumato nuteistųjų paprastos grupės sanitarinių mazgo įrengimo konstrukcijų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) nurodyta, kad tualete turi būti po klozetą arba unitazą, pisuarą – dvylikai asmenų bei praustuvė dešimčiai asmenų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Naujoji aprūpinimo norma), 7.4, 7.6 punkte numatyta 1 klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras, 1 praustuvė 15 nuteistųjų.

Ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo ar praustuvės įrengimo specifikos.

Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenumato kokios konstrukcijos turi būti sanitariniai įrenginiai ar prausykla, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir prausyklos atmestini kaip nepagrįsti. Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nenumato, jog karštas vanduo turi būti teikiamas į prausyklą.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 28–35 punktai numato ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo specifiką. Ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengiami ilgalaikių pasimatymų gyvenamieji kambariai, sanitariniai mazgai, virtuvės (29 p.). Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui (31 p.). Sanitariniame mazge įrengiama šalto ir karšto vandens tiekimo sistema su vandens apskaitos prietaisais. Sanitariniame mazge įrengiama vonia arba dušo kabina, klozetas, praustuvas, rankšluosčių džiovintuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (32 p.). Virtuvėje įrengiama viryklė, praustuvė, spintelės indams ir įrankiams sudėti, atliekų surinktuvė (šiukšlių dėžė), pakankamas įrankių ir indų kiekis. Visa įranga turi būti tvarkinga, nekelti pavojaus sveikatai ir gyvybei (33 p.).

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktuose nustatyta, jog ilgalaikio pasimatymo kambariuose buvo laikomasi higienos normos reikalavimų ir juose yra tiekiamas karštas vanduo.

Pareiškėjas teigia, jog ilgalaikio pasimatymo kambarys buvo apie 12 kv. m ploto. Atsakovė duomenų apie ilgalaikio pasimatymų kambarių plotus nepateikė.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos ilgalaikių pasimatymų patalpose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog minimali gyvenamojo ploto norma ginčo patalpose nėra reglamentuota, nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų. Šiuo atveju turi būti taikomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d. įtvirtintos taisyklės, skelbiančios, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (administracinė byla Nr. A-438-1841/2013). Teismo vertinimu, pagal savo pobūdį ilgalaikių pasimatymų patalpos artimesnės bendrabučio tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,1 kv. m.

Pažymėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018 ir kt.).

Iš pateiktų teismui nuteistojo pasimatymo apskaitos duomenų (b. l. 43–46) matyti, jog pareiškėjas su žmona laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. spalio 18 d. buvo ilgalaikiuose pasimatymuose. Akivaizdu, kad pareiškėjui esant ilgalaikiuose pasimatymuose su žmona, vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, nes kiekvienam asmeniui teko po 6 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo ilgalaikių pasimatymų kambariuose yra atmestini.

Naujosios aprūpinimo normos 13.1 punkte numatyta, jog turi būti 1 dušo čiaupas (galvutė) vienetas 1 besiprausiančiam asmeniui. Todėl atsakovai įrengdami 2 dušo galvutes teisės aktų nepažeidė, kadangi nurodytos dušo čiaupų (galvučių) normos nesieja su nuteistųjų skaičiumi būriuose. Teisės aktai nenumato kokio ploto turi būti įrengiama virtuvėlė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas teigė, jog Marijampolės PN 2018 m. lapkričio 18 d. įsakymu sustabdė nuteistųjų teises ir tuo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo pasinaudoti suteiktu jam 2018 m. lapkričio 18 d. ilgalaikiu pasimatymu, todėl vos neišsiskyrė su žmona. Pareiškėjas skundo papildyme (b. l. 56, 57) jau nurodė, jog jam 2018 m. lapkričio 17-25 d. buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su žmona, tačiau dienos nepamena. Atsakovė nurodė, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjui ilgalaikis pasimatymas nebuvo suteiktas bei nurodė, jog pareiškėjui nebuvo skirtas ilgalaikis pasimatymas ir 2018 m. lapkričio 18 d. (b. l. 54).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškimu, nurodė, kad skelbia bado akciją dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimų (b. l. 65). 2018 m. lapkričio 23 d. pareiškimu pareiškėjas nutraukė bado akciją (b. l. 66).

Marijampolės pataisos namų direktorius 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 4/07-210 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo“, atsižvelgdamas į tai, kad 2018 m. lapkričio 16 d. dalis Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiškė pradedantys bado akciją protestuodami prieš teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, į tai, kad nuteistųjų reikalavimai yra neteisėti, tuo šiurkščiai pažeidžiama pataisos įstaigų vidaus tvarka, vadovaudamasis BVK 119 straipsnio 1 dalimi, įsakė nuo 2018 m. lapkričio 16 d. nuteistiesiems, raštu pareiškiantiems apie badavimą dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimų, laikinai sustabdyti: nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų įteikimą nuteistiesiems (įsakymo 1 p.); pasimatymų suteikimą nuteistiesiems (2 p.); maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimą (3 p.); paskatinimo priemonių skyrimą nuteistiesiems (4 p.); leidimą skambinti telefonu (5 p.); kultūros, sporto ir kitų masinių renginių organizavimą (6 p.) (b. l. 67).

Marijampolės pataisos namų direktorius 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4/07-214 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo panaikinimo“, atsižvelgdamas į tai, kad 2018 m. lapkričio 23 d. Marijampolės pataisos namuose laikomi nuteistieji pareiškė nutraukiantys bado akciją, kurią buvo pradėję 2018 m. lapkričio 16 d. protestuodami prieš teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, pripažino netekusiu galios minėtą Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. 4/07-210 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo“ (b. l. 68).

Pareiškėjas bado akciją paskelbė tik 2018 m. lapkričio 19 d., todėl apribojimai jam buvo taikomi nuo minėtos dienos. Pareiškėjas pirminiame skunde nurodė, jog jis negalėjo pasimatyti su žmona 2018 m. lapkričio 18 d., tačiau duomenų apie tai, jog ilgalaikis pasimatymas jam būtų skirtas nėra. Skundo papildyme jau pareiškėjas teigia, kad ilgalaikis pasimatymas su žmona jam buvo skirtas 2018 m. lapkričio 17-25 d., tačiau tikslios dienos nepamena. Iš pareiškėjo skundo ir jo papildymo matyti, jog pareiškėjo dėstomos aplinkybės prieštaringos, o atsakovė aiškiai nurodė, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo skirtas ilgalaikis pasimatymas. Iš pateiktos teismui nuteistojo pasimatymų apskaitos matyti, jog pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 7 d. priklauso paprastajai grupei, todėl kaip matyti iš 2018 m. ilgalaikių pasimatymų apskaitos buvo užtikrintas reikiamas pasimatymų skaičius numatytas Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnyje (b. l. 37–47).

BVK 119 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 1 d.) nustato: jeigu nuteistieji imasi neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę, pranešęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui, įsakymu laikinai sustabdyti: nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų įteikimą nuteistiesiems (1 d. 1 p.); pasimatymų suteikimą nuteistiesiems (1 d. 2 p.); maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimą (1 d. 3 p.); paskatinimo priemonių skyrimą nuteistiesiems (1 d. 4 p.); leidimą skambinti telefonu (1 d. 5 p.); kultūros, sporto ir kitų masinių renginių organizavimą (1 dalies 6 punktas). Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės nutraukiamos pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno įsakymu, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai.

Teismas sprendžia, kad grupės nuteistųjų, į kurią įeina pareiškėjas, paskelbta bado akcija, kaip pasyvus protestas prieš Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimą buvo nepagrįstas, ir kad grupės nuteistųjų, į kurią įeina pareiškėjas, reikalavimai buvo neteisėti. Todėl, vadovaujantis BVK 119 straipsnio 1 dalimi, buvo priimtas Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. įsakymas Nr. 4/07-210 „Dėl nuteistųjų teisių apribojimo“, kuriuo, be kita ko, buvo laikinai sustabdyta pareiškėjo teisė į pasimatymų suteikimą. Kitų šiuo Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu pritaikytų apribojimų pareiškėjas skunde net nepaminėjo ir nenurodė ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo aspektu (t. y. dėl pareiškėjo teisių realizavimo laikino sustabdymo) nėra vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – pareiškėjo patirtos žalos (CK 6.249 str.).

Šioje byloje buvo nustatyta, kad nėra visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Nesant visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.