Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. P. ir 898-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės I. B. pareiškimą dėl baudos už teismo sprendimo neįvykdymą skyrimo, suinteresuoti asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, 898-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, 898-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos vadovas V. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6.1. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia teisę teismui, nustačius, kad neįvykdytas teismo sprendimas, įpareigojęs skolininką šalinti neteisėtos statybos padarinius, skirti jam baudą, nepriklausomai nuo to, ar tai asmeninio pobūdžio įpareigojimas ar ne, todėl remiantis iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusiu teisiniu reglamentavimu priimta Lietuvos Aukščiausiojo teismo ir kitų teismų praktika negali būti taikoma šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas antstolės prašymas dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą, teisėtumas ir pagrįstumas. Iš civilinės ir vykdomosios bylos Nr. 0011/16/00562 nustatyta, kad antstolė I. B. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-30-155/2017, kuriuo atsakovė 898-oji daugiabučio namo savininkų bendrija įpareigota per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti automobilių stovėjimo aikštelę, pastatytą žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. 2016 m. balandžio 18 d. skolininkei išsiųstas patvarkymas dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius. 2017 m. balandžio 21 d. antstolė patikrinusi sprendimo vykdymo rezultatus nustatė, kad savavališkos statybos padariniai nėra pašalinti ir surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą. Vadovaudamasi CPK 771 straipsnio 6 dalimi bei Spendimų vykdymo instrukcijos 24 punktu, antstolė kreipėsi į teismą dėl baudos skolininkės 898-osios DNSB pirmininkui V. P. skyrimo. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 12 d. nutartimi pareiškimą tenkino iš dalies, t. y. skyrė skolininkės vadovui 300 Eur baudą už Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo nevykdymą. Suinteresuoti asmenys V. P. ir 898-oji DNSB pateikė atskirąjį skundą, kuriame teigia, jog 1) teismo išvada, kad teismo sprendimas neįvykdytas yra nepagrįsta; 2) skirta sankcija pernelyg griežta, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų; 3) teismas nepagrįstai taikė nuo 2016 m. liepos 13 d. įsigaliojusią CPK 771 straipsnio 6 dalies redakciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 3 straipsnio 8 dalyje reglamentuota bendroji civilinio proceso teisės normų taikymo laiko atžvilgiu taisyklė, t. y. civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios CPK 771 straipsnio redakcijos 6 dalyje numatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, ar sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. (...) Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.Įstatymų projektų Reg. Nr. XIIP-4202-XIIP-4204 Aiškinamajame rašte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 273, 587, 771 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 771¹ straipsniu įstatymo projektu siūloma „nustatyti galimybę baudą už teismo sprendimo, įpareigojančio pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, nevykdymą teismui skirti visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar yra galima alternatyvi teismo sprendimo vykdymo tvarka. Toks reglamentavimas atitinka proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principus, kadangi klaidinga manyti, jog satisfakcija (bauda) už teismo sprendimo neįvykdymą turėtų būti skiriama tik tokiu atveju, jeigu Inspekcija pati negali įvykdyti tokio pobūdžio teismo sprendimo. Priešingai, dabartinis teisinis reguliavimas ne palengvina, o apsunkina Inspekcijos teisinę padėtį, kadangi nevykdant teismo sprendimo geruoju, Inspekcija yra priversta įgyvendinti savo teisę vykdyti sprendimą ir nugriauti statinį, kuriai įgyvendinti reikia tiek finansinių, tiek administracinių išteklių“.Taigi, nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas suteikė teisę teismui, nustačius, kad neįvykdytas teismo sprendimas, įpareigojęs skolininką šalinti neteisėtos statybos padarinius, skirti jam baudą, nepriklausomai nuo teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo pobūdžio bei išieškotojo galimybės pačiam įvykdyti teismo sprendimą. Kadangi nagrinėjamu atveju tiek antstolės 2017 m. balandžio 21 d. sprendimo neįvykdymo aktas, tiek pareiškimas teismui surašytas ir pateiktas galiojant naujai CPK 771 straipsnio redakcijai, todėl pagal CPK 3 straipsnio 8 dalies nuostatas, nepaisant to, kad vykdytinas teismo sprendimas priimtas iki 2017 m. sausio 1 d., spręsdamas baudos skyrimo klausimą, teismas pagrįstai taikė naują įstatymo nuostatą. Apeliantai taip pat nesutinka su skundžiamos nutarties išvada, kad teismo sprendimas yra neįvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad apeliantai net net neginčija fakto, jog atitinkami savavališkos statybos padarinių šalinimo darbai buvo atliekami tik 2017 m. gegužės 2 d., t. y. jau po antstolės Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto, bei pareiškimo teismui pateikimo dienos. Be to, išanalizavus byloje (ir vykdomojoje byloje) esančius įrodymus, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams, jog į bylą nepateikta įrodymų, kurie paneigtų ir vėlesniame Inspekcijos 2017 m. liepos 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nurodytą faktinę aplinkybę, jog buvusi aikštelė (jos asfalto danga) iki šiol nepašalinta. Kaip minėta, šiame akte nustatyta, kad ant buvusios savavališkai įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės yra užpiltas 5-7 cm storio smėlio-žvyro-grunto sluoksnis, kuris uždengė aikštelę, įrengtą iš skaldos-seno smulkaus asfalto medžiagų. Atskirojo skundo argumentai, kad trupinto asfalto, žvyro ir smėlio liekanos galėjo atsirasti dėl šalimais pastatytos ir išieškotojų teisių nepažeidžiančios aikštelės, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Kitos apeliantų nurodytos aplinkybės taip pat grindžiamos abstrakčiais, subjektyvaus pobūdžio teiginiais. Nurodydami, kad 2017 m. gegužės 2 d. buvo pasamdytas rangovas, kuris aikštelę nugriovė ir sutvarkė aplinką, apeliantai nei sutarties su atitinkamu rangovu, iš kurios turinio būtų galima nustatyti užsakytų darbų pobūdį bei mastą, nei darbų priėmimo-perdavimo – priėmimo akto ar pan., nepridėjo. Taigi, atskirojo skundo argumentai dėl tinkamo teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo įvykdymo atmestini kaip neįrodyti.Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria atskirojo skundo argumentams, kad įvertinus skolininkės paminėtas aplinkybes apie veiksmus, kurių ėmėsi skolininkė (iki baudos paskyrimo), siekdama vykdyti teismo sprendimą, taip pat atskirojo skundo argumentus apie asmens, kuriam paskirta bauda asmenybę, jo amžių ir kitas aplinkybes, buvo pagrindas skirti mažesnę baudą, nei teismas paskyrė skundžiama nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagal CPK 771 straipsnio 5 dalies dispoziciją įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma. Tai reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų. Tokiu atveju teismas privalo vadovautis bendraisiais CPK taikymo principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu nutarties nevykdymas darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017). Baudos skyrimo tikslas - paskatinti skolininką vykdyti antstolio reikalavimą, o ne jį nubausti. Tokia baudos paskirtis lemia tai, kad teismas, svarstydamas baudos dydį už tęstinį pažeidimą (nevykdymą), gali modeliuoti, kaip veiksmingai nustatomas baudos dydis padėtų paskatinti operatyviau vykdyti antstolio reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias (aukščiau išdėstytas) aplinkybes, tikslas būtų pasiektas apeliantui V. P. skiriant 100 Eur dydžio baudą. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo tinkamo įvykdymo.Dėl esminių atskirojo skundo argumentų pasisakyta. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą (netinkamą vykdymą) teisingai taikė proceso įstatymo normas, todėl skundžiama nutartis paliktina iš esmės nepakeista, patikslinant 898-oji daugiabučio namo savininkų bendrijos vadovui V. P. paskirtos baudos dydį, t. y. sumažinant ją iki 100 Eur (CPK 320, 338 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant skolininkės 898-oji daugiabučio namo savininkų bendrijos vadovui V. P. paskirtos baudos dydį, t. y. sumažinant jį iki 100 Eur.