Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, M. P. ir jo gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens ? M. P., kuriam nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria pripažinta, kad M. P. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje (D. P. atžvilgiu), BK 140 straipsnio 2 dalyje (O. P. atžvilgiu) ir BK 140 straipsnio 3 dalyje (A. P. atžvilgiu), padarė būdamas nepakaltinamu, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nutarties įsiteisėjimo dienos.

Procesinė prievartos priemonė – atidavimas į specialią įstaigą – (duomenys neskelbtini), palikta galioti iki nutarties įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. P. pripažintas nepakaltinamu dėl to, kad jis 2020 m. balandžio mėnesį, apie 11–12 val., tiksliai tyrimo metu nenustatytu metu ir laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vieną kartą ranka sudavė savo mažametei dukrai D. P., gim. (duomenys neskelbtini), į pilvą, taip jai sukėlė fizinį skausmą. Šie M. P. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.

2. Be to, M. P., pripažintas nepakaltinamu dėl to, kad jis 2020 m., laikotarpiu nuo gegužės 15 d. iki gegužės 20 d., apie 19–20 val., tiksliai tyrimo metu nenustatytu metu ir laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vieną kartą ranka sudavė savo sutuoktinei O. P. į dešinį petį, taip sukėlė nukentėjusiajai O. P. fizinį skausmą. Šie M. P. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.

3. Be to, M. P., pripažintas nepakaltinamu dėl to, kad jis 2020 m. balandžio mėnesį, apie 11–13 val., tiksliai tyrimo metu nenustatytu metu ir laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vieną kartą ranka sudavė savo mažametei dukrai A. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), į petį ir vieną kartą su knyga sudavė jai į kairiąją koją, taip sukėlė A. P. fizinį skausmą. Šie M. P. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nutartį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės išvadą, ekspertės ir specialistės paaiškinimus, informaciją apie asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ligos eigą bei kitą bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką M. P. padarė būdamas nepakaltinamas ir socialiai pavojingas, dėl ko jam yra būtinas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti skundžiamos nutarties nėra teisinio pagrindo.

7. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad M. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, atitinkančias BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų objektyviuosius požymius, tačiau nesutinkama su teismo išvada, jog, darydamas šias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, M. P. buvo nepakaltinamas. Taip pat apeliantas nesutinka su paskirto priverstinio gydymo rūšimi, t. y. priverčiamąja medicinos priemone ? stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje .

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 392 straipsnio 1 dalį priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019).

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. P. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 2 d. – rugpjūčio 10 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-42/2021, kuriame nurodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu M. P. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, ir negalėjo suvokti veikų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertų išvadoje konstatuota, jog M. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo adekvačiai suvokti įvykio aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, jo veiksmai buvo įtakoti liguistų išgyvenimų, dėl kurių jis negalėjo visapusiškai ir kritiškai įvertinti situacijos, numatyti savo poelgio pasekmių bei adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio. Taip pat nustatyta, jog M. P. ir ekspertizės atlikimo metu negali adekvačiai suvokti įvykio aplinkybių, jo parodymai gali būti įtakoti lėtinio psichikos sutrikimo, t. y. liguistų išgyvenimų.

10. Teisėjų kolegija pažymi, jog atliekant stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę buvo įvertinti tiek M. P. medicininiai dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta, jog M. P. ūmi haliucinacinė-paranoidinė simptomatika, vyraujant ūmiam vaizdiniam kliedesiui, ryškiems mąstymo ir afekto sutrikimams, psichopatologijos sąlygotam neadekvačiam elgesiui, pasireiškė dar 2019 m., dėl ko M. P. buvo gydytas psichiatrijos stacionare, tiek tiriamojo M. P. gydymo eiga, jo sveikatos būklė, bei ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 2, b. l. 59-66). Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. P. psichikos būklės, pagrįstai vadovavosi minėtame ekspertizės akte pateiktomis specialistų, turinčių patirties tokio pobūdžio specialiuose tyrimuose, išvadomis, grįstomis tiek tiriamojo ligos istorija, tiek asmens tyrimu.

11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė J. D. patvirtino ekspertizės išvadas, kad M. P. veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, ir negalėjo suvokti veikos pavojingumo bei valdyti savo veiksmų. Ekspertė paaiškino, jog minėta išvada pagrįsta turima medžiaga bei klinikiniais stebėjimais, iš kurių matyti, kad M. P. buvo gydytas 2019 m. psichiatrijos stacionare, kai vyravo paranoidinė simptomatika, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, elgesio sutrikimas, neadekvatus elgesys. Po inkriminuojamų uždraustų veikų padarymo M. P. 2021 m. buvo gydytas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, kur buvo diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Ekspertė nurodė, jog įvertinus visą medicininę dokumentaciją, atlikus psichologinius įvertinimus, buvo nustatyta, kad ligos pradžia buvo 2019 m., o, įvertinus tai, kad jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra kritiškas, ekspertizės metu konstatuota psichozinė simptomatika, kai jo veiksmai, kaip sergančio lėtine psichikos liga, nėra prognozuojami, jis yra socialiai pavojingas ir kelia grėsmę kitiems asmenims, kadangi sunku prognozuoti jo elgesį jam nepalankioje psichotraumuojančioje situacijoje. Šias išvadas iš esmės patvirtino ir (duomenys neskelbtini) gydytoja psichiatrė L. F., kuri teisiamojo posėdžio metu parodė, jog M. P. atvykus į psichiatrinę ligoninę buvo apsunkintas verbalinis kontaktas, M. P. buvo sujaudintas, atsispindėjo mąstymo nenuoseklumas, rezonavimas. Nustatytas emocinis neadekvatumas, afekto šaltumas, dėl ko buvo siekiama stabilizuoti paciento psichinę būseną, skirtas gydymas tiek medikamentinis gydymas, tiek prologuota forma. Aptarti bylos duomenys rodo tai, jog M. P. sirgo psichikos ligomis tiek iki įstatymų uždraustų veikų padarymo, tiek jų padarymo momentu, tiek po veikų padarymo.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. P. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, t. y. dėl diagnuozotos paranoidinės šizofrenijos M. P. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu negalėjo suvokti veikų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, dėl ko jam privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

13. Kaip minėta, vienas iš kriterijų parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, kurio nustatymas reikalauja specialių žinių, todėl, vertinant šį kriterijų, remiamasi teismo ekspertų – psichiatrų išvadomis ir rekomendacijomis. Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai ekspertizės akte Nr. 75U-II-42/2021 rekomendavo M. P. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teisme ekspertė J. D. nurodė, jog M. P. nustatyta paranoidinė šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas ir yra galimi šios ligos paūmėjimai, taip pat remisijos taikant gydymo priemones, tačiau yra sunku prognozuoti, ar asmuo pasiduos gydymui. Šiuo aspektu apklausta M. P. gydanti psichiatrė L. F. pažymėjo, jog dėl taikomo gydymo jo elgesys stabilizuojasi, kadangi vartoja vaistus, neatsisako gydymo, tačiau pažymėjo, jog egzistuoja ir kritika gydymosi atžvilgiu, o ankstesnis M. P. gydymas, šiam gydantis ambulatoriškai, nebuvo tęsiamas. Specialistė taip pat pabrėžė būtinumą užtikrinti medikamentinį gydymą, priešingu atveju, savijauta gali greitai pablogėti, grįžti į ankstesnę būklę arba tapti blogesnė. Nors specialistė kategoriškai nenurodė, ar pavyktų tęsti ambulatorinį gydymą, teigdama, jog tai priklauso nuo palaikančios aplinkos, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad M. P. supanti aplinka – jo šeimos nariai, nesiėmė jokių priemonių užtikrinti gydymo tęstinumą šiam nutraukus ankstesnį gydymą savo iniciatyva, dėl ko sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ambulatorinis gydymas šiuo atveju nebūtų pakankamai efektyvus.

14. Spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021). Byloje neginčytinai nustatyta, jog M. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas numato ir laisvės atėmimo bausmę, kėsindamasis į savo šeimos narių, be kita ko, ir mažamečių sveikatą. Taip pat nustatyta, jog M. P., būdamas psichozės būsenoje, nėra kritiškas, jo veiksmai neprognozuojami, dėl ko yra socialiai pavojingas, todėl tinkamam gydymui, nuolatiniam stebėjimui, elgesio korekcijai specialistų buvo rekomenduojamas priverstinis stacionarinis gydymas. Šios specialistų išvados kartu su inkriminuotų smurtinių veikų pobūdžiu, įvertinus savavališkai nutrauktą ankstesnį ambulatorinį gydymą, yra pakankamas pagrindas taikyti priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros sveikatos įstaigoje. Būtent tokio pobūdžio priverčiamoji medicinos priemonė ne tik užtikrins efektyvesnį gydymą asmeniui, bet ir apsaugos tiek visuomenę, tiek patį M. P. nuo jam gresiančių pavojų, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti pritaikytą priverčiamąją medicinos priemonę. Kartu pažymėtina, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikomos tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalės pakartotinai spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.