Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. U. gynėjo advokato S. Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, jai paskirta 140 MGL (7 000 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jai paskirta 160 MGL (8 000 Eur) dydžio bauda;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. U. paskirta subendrinta bausmė – 160 MGL (8 000 Eur) dydžio bauda. Nustatytas keturių mėnesių skirtos baudos sumokėjimo terminas.

D. U. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės I. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, solidariai iš kaltinamųjų M. R. ir D. U. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti I. R. naudai. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas M. R., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. U. nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad M. R. ir D. U., veikdami kartu, D. U. gavus informaciją iš D. A. apie tai, kad bankrutavusios AB „(duomenys neskelbtini)“ skolininkės I. R. piniginės lėšos įšaldytos antstolės depozitinėje sąskaitoje, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 28 d., adresu: (duomenys neskelbtini), pagamino žinomai netikrus dokumentus: 2011 m. rugpjūčio 2 d. reikalavimo teisių pirkimo perdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje melagingai nurodė, jog bankrutavusi AB „(duomenys neskelbtini)“ perleidžia (parduoda) M. R. visas BAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias reikalavimo teises į skolininkės I. R. debitorinį įsiskolinimą (14 363,90 Lt – 4 678,91 Eur), šio įsiskolinimo delspinigius, palūkanas ir išieškojimo išlaidas, bei 2018 m. sausio 15 d. reikalavimo teisių pirkimo perdavimo sutartį, kurioje melagingai nurodė, kad M. R. perleidžia (parduoda) VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ jam priklausančias reikalavimo teises į skolininkės I. R. debitorinį įsiskolinimą (14 363,90 Lt – 4 678,91 Eur), šio įsiskolinimo delspinigius, palūkanas ir išieškojimo išlaidas, juos atspausdino, D. U. 2011 m. rugpjūčio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį patvirtino AB „(duomenys neskelbtini)“ atspaudu ir parašu, M. R. patvirtino savo parašu, o 2018 m. sausio 15 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį M. R. patvirtino savo parašu ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu. Po ko, tęsdami nusikalstamą veiką, M. R. 2018 m. gegužės 28 d. elektroniniu paštu išsiuntus prašymą antstolei D. P. su reikalavimu pervesti pinigines lėšas (14 363,90 Lt – 4 678,91 Eur) į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir kaip įrodymą, patvirtinantį reikalavimo teisę, pridėjus žinomai netikrus dokumentus, t. y. 2011 m. rugpjūčio 2 d. reikalavimo teisių pirkimo perdavimo sutartį Nr. 2011-08-02/03 ir 2018 m. sausio 15 d. reikalavimo teisių pirkimo perdavimo sutartį, tokiu būdu panaudojo žinomai netikrus dokumentus, pasikėsino apgaule įgyti I. R. priklausančias pinigines lėšas – 4 678,91 Eur (14 363,90 Lt), tačiau nusikalstamo veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi antstolė D. P. 2018 m. gegužės 29 d. priėmė patvarkymą atsisakyti tenkinti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ prašymą pervesti pinigines lėšas. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, M. R. minėtus dokumentus pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui, nagrinėjančiam VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl antstolės patvarkymo.

2. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu D. U. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistosios D. U. gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria D. U. pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – atleisti D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismui nepatenkinus šio prašymo, prašo D. U. paskirtą subendrintą bausmę sumažinti iki 110 MGL (5 500 Eur) ir nustatyti dvylikos mėnesių paskirtos baudos sumokėjimo terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Skunde nurodo, kad D. U. situacija šioje baudžiamojoje byloje, ją palyginus su teismų praktika kasacinėse nutartyse dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo, yra išskirtinė, nes ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė savo kaltę, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir jį pabaigus, taip pat baudžiamąją bylą perdavus į teismą, ji buvo kaltinama keturių nusikalstamų veikų padarymu, iš kurių viena – sunkus nusikaltimas. Todėl D. U. iš esmės ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau pirmosios instancijos teisme gynėsi kaltinimo, surašyto kaltinamajame akte, ribose, išreikšdama savo poziciją (nesutikimą) dėl savo veiksmų vertinimo (kvalifikavimo) kaip nusikalstamų. Tačiau apeliantė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodymus davė ir teismas juos vertino. Analizuojant pirmosios instancijos teismo motyvus (nuosprendžio 25–31 psl.) matyti, kad juose nėra konstatuota, jog D. U. parodymai yra nenuoseklūs ar jų nepatvirtina kiti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Taip pat nėra konstatuota, jog jos parodymai yra paneigti kitais įrodymais, todėl D. U. iš esmės davė parodymus, kurie atitinka teismo nustatytas aplinkybes. Todėl, apelianto nuomone, ji iš esmės pripažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

3.2. Šioje byloje nukentėjusiajai yra priteista neturtinė žala, kurią apeliantė įsipareigoja atlyginti ir ją atlygins.

3.3. Apeliantė nėra padariusi jokių naujų nusikalstamų veikų, nėra duomenų ir apie pranešimų apie įtarimą įteikimą. Ji neturi ir drausminių nuobaudų, todėl, gynėjo nuomone, D. U. nusikalstami veiksmai tikrai buvo daugiau atsitiktiniai.

3.4. Laiduotojais sutinka būti D. U. sutuoktinis, su kuriuo kartu gyvena bei augina nepilnametį vaiką, bei jos sesuo, su kuria palaiko labai glaudžius ryšius ir nuolat bendrauja. Apeliantė taip pat sutinka su baudžiamojo poveikio priemone – įmoka į nukentėjusiųjų asmenų fondą.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji D. U. ir jos gynėjas patikslino, kad laiduotoju prašomas skirti D. U. sutuoktinis J. U., prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas kelia tik D. U. atleidimo pagal laidavimą taikant BK 40 straipsnio nuostatas bei (alternatyviai) parinktos bausmės tinkamumo klausimus.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

7. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas gali būti taikomas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas.

8. D. U. šioje byloje nuteista už du nesunkius tyčinius nusikaltimus, padarytus esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Ji anksčiau teista nebuvo. Duomenų apie jos atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus byloje nėra. Ginčijamu nuosprendžiu iš jos bei nuteistojo M. R. solidariai yra priteista 300 Eur neturtinė žala, kuri nėra sumokėta, tačiau D. U. patvirtino apeliacinės instancijos teismui artimiausiu metu žalą atlyginsianti. Įvertinusi priteistos sumos dydį bei tai, kad D. U. gauna pajamų, šį jos įsipareigojimą teismas vertina kaip pagrįstą ir pakankamą. Byloje taip pat yra pateiktas ir jos sutuoktinio J. U. prašymas perduoti nuteistąją jo atsakomybėn pagal laidavimą. Iš apeliacinės instancijos teisme apklaustų J. U. bei D. U. parodymų, taip pat pateiktos J. U. darbovietės charakteristikos duomenų teisėjų kolegija sprendžia, kad J. U. bei D. U. sieja kartu auginamas vaikas, ilgalaikiai santuokiniai ryšiai, artimi tarpusavio santykiai, grindžiami pagarba, pasitikėjimu, abipusiu palaikymu bei nuolatiniu bendravimu, kuris buvo tęsiamas net ir laikinai gyvenant atskirai dėl šiuo metu J. U. darbo vietos (Kyjivo miestas, Ukraina) keliamo pavojaus jo šeimos nariams. Teisėjų kolegija atsižvelgė ir į J. U. apeliacinės instancijos teismui išsakytą neigiamą požiūrį į D. U. nusikalstamus veiksmus, jo nurodytus veiksmus, kurių jis ėmėsi siekdamas su sutuoktine išsiaiškinti jos nusikalstamo elgesio priežastis, jos padarytas išvadas. Tai rodo jo norą ir pasiryžimą daryti jai realią, teigiamą įtaką, kuriai esant, teisėjų kolegijos vertinimu, teisei priešingas D. U. elgesys nepasikartotų. Duomenų, neigiamai apibūdinančių J. U., byloje nėra. Jo asmenybę papildomai charakterizuoja ir tai, kad Lietuvos valstybė yra parodžiusi jam pasitikėjimą suteikdama leidimą dirbti su įslaptinta informacija. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad J. U. būtų vertas teismo pasitikėjimo ir galėtų daryti teigiamą įtaką D. U., jei teismas skirtų jį laiduotoju. Šie argumentai leidžia spręsti, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1, 3 ir 4 punktuose apibrėžtos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo sąlygos yra.

9. Šioje byloje prokuroras ginčija apelianto teiginius dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte apibrėžtos sąlygos buvimo, o būtent, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pasisakys išsamiau. Teismų praktikoje sprendžiant dėl šių aplinkybių, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-697/2017, 2K-142-697/2022). Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Teismai taip pat pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-334-699/2017 ir kt.).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo išvadai, kad D. U. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamas veikas, šiuo atveju nėra. Nors apklausta apeliacinės instancijos teisme D. U. nurodė savo kaltę pripažįstanti, visgi ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme jos pozicija buvo priešinga. Ji kaltės nepripažino, nurodė visiškai nesutinkanti su kaltinimu. Teisėjų kolegija atsižvelgė į gynybos argumentus, kad D. U. buvo reiškiami kaltinimai padarius keturias nusikalstamas veikas (viena jų – sunkus nusikaltimas), ginčijamu nuosprendžiu dėl dviejų iš jų ji buvo išteisinta, tačiau nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad išsakydama minėtą savo poziciją nuteistoji tik nesutiko dėl savo veiksmų vertinimo kaip nusikaltimų. Padarydama šią išvadą, teisėjų kolegija išsamiai vertino D. U. duotų parodymų turinį pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apeliacine tvarka neginčijamų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių kontekste.

11. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 145–147, 149–155, 156–165; t. 6, b. l. 65–73, teismo posėdžio garso įrašai) D. U. patvirtino, kad 2018 metais gavo informaciją apie tai, kad antstoliui vykdant išieškojimą buvo nurašytos BAB „(duomenys neskelbtini)“ skolininkės I. R. piniginės lėšos iš pastarosios sąskaitos. Ji taip pat patvirtino, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. reikalavimo teisių pirkimo perdavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria BAB AB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė M. R. visas BAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias reikalavimo teises į skolininkės I. R. debitorinį įsiskolinimą (14 363,90 Lt – 4 678,91 Eur), šio įsiskolinimo delspinigius, palūkanas ir išieškojimo išlaidas, yra jos, kaip bankroto administratorės įgalioto asmens, parašas. Visgi savo parodymais ji nepatvirtino, kad minėtos sutarties turinys buvo melagingas, neatitiko tikrovės. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausta teisme ji nenurodė jokių šios sutarties atsiradimo aplinkybių, kada ji buvo pasirašyta, nieko dėl jos nepaaiškino teigdama, kad neprisimena. Netgi priešingai, pirmosios instancijos teisme ji patvirtino prie bylos pridėtoje civilinėje byloje 2018 m. spalio 24 d. vykusio teismo posėdžio metu (garso įrašo apžiūros protokolas, t. 1, b. l. 89–116) savo išsakytus teiginius, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis su M. R. buvo pasirašyta, už perleidžiamą reikalavimą turėjo būti gauti 100 Lt, tai buvo tradicinė „(duomenys neskelbtini)“ sutartis, ji turėtų būti Švenčionių savivaldybės archyve. Komentuodama byloje esančius duomenis, kad tarp į archyvą priduotų BAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų nebuvo minėtos 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutarties, ji teigė, kad į archyvą dokumentus pridavė ne ji, išreiškė abejones dėl to, ar šio dokumento apskritai buvo tinkamai ieškoma. Pažymėtina, kad pagal teismo nustatytas bylos aplinkybes BAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų pridavimo į archyvą metu minėtos 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutarties nebuvo ir negalėjo būti, nes ji nusikalstamais tikslais buvo pagaminta ir patvirtinta tik 2018 metais. D. U. taip pat nurodė nepamenanti, ar apie minėtą 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutartį buvo pranešta antstoliui, imtasi kokių nors papildomų veiksmų, teigė negalinti pakomentuoti M. R. nurodytų 2011 m. rugpjūčio 2 d. ir 2018 m. sausio 21 d. sutarčių atsiradimo aplinkybių. Nuteistoji tik patvirtino, kad su M. R. ją siejo sena pažintis, draugiški santykiai, tačiau ji nepamena, ar po nukentėjusios I. R. skambučio, kuriuo ši informavo apie nurašytus skolos pinigus, ji šiuo klausimu bendravo su M. R.. Pažymėtina, kad apklausta 2019 m. vasario 26 d. ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad po minėto skambučio klausė M. R. apie I. R. skolą, tačiau nepamena, ką šis atsakė. Teismui ji taip pat pripažino, kad po minėto skambučio šis lankėsi jos darbo vietoje gegužės mėnesį, galėjo naudotis kompiuteriu ir spausdintuvu, kad buvo spausdinami dokumentai, tačiau nepamena kokie. Ji taip pat teigė, kad jai nieko nežinoma apie 2018 m. sausio 15 d. reikalavimo teisių pirkimo perdavimo sutartį, sudarytą tarp M. R. ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kad abiejų sutarčių teksto ji neruošė, kad šios sutartys galėjo būti paruoštos be jos žinios. Ji nieko negalėjo nurodyti ir dėl sutampančių reikalavimų perleidimo sutarčių numerių, teigė nepamenanti, ar apie kaltinime nurodytų sutarčių egzistavimą ji žinojo dar iki nukentėjusios I. R. skambučio. Teismui ji tvirtino, kad BAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudas turėjo būti sunaikintas 2014 m., nors nuosprendžiu konstatuotas jo panaudojimas 2018 m. gegužės mėnesį.

12. Iš nuteistosios D. U. parodymų taip pat matyti, kad į nemažą kiekį jai pateiktų klausimų ikiteisminiame tyrime bei teisme ji neatsakė teigdama, kad aplinkybių neatsimena. Vertindama tokią poziciją teisėjų kolegija pažymi, kad D. U. nėra senyvo amžiaus, nenurodė turinti kokių nors susirgimų, sietinų su atminties sutrikimais. Ji taip pat tvirtino, kad nusikalstamas elgesys nėra jai būdingas, daugiau atsitiktinis, tad aplinkybės, apie kuriais ji buvo klausiama, jai turėjo būti išskirtinės iš įprastos veiklos, tad ir įsimintinos. Pagal bylos duomenis apie teismo nustatytus 2018 m. gegužės mėnesio įvykius nuteistoji pirmą kartą apklausta nepraėjus nė metams, tai yra 2019 m. vasario 26 d. Vėliau apklausos vykdytos 2020 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. sausio 20 d. ir teisme 2022 m. sausio 5 d. Be to, ji kaip suinteresuoto asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė 2018 m. spalio 24 d., 2018 m. gruodžio 5 d. dalyvavo civilinės bylos, kurioje buvo nagrinėjamas M. R. skundas dėl antstolės veiksmų, kuriais buvo atsisakyta pervesti išieškotas I. R. pinigines lėšas į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, nagrinėjime. Šiame procese savo reikalavimus M. R. kildino būtent iš kaltinime nurodytų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių. Be to, iš 2019 m. gruodžio 10 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenų (t. 1, b. l. 191–192) matyti, kad D. U. 2019 m. kovo 14 d., praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėm nuo pirmosios apklausos, kalbėdamasi su M. R. telefonu pranešė jam, jog gali atsirasti dokumentas, patvirtinantis, jog M. R. atsiskaitė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už perimtą BAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą (D. – man dabar kilo mintis tokia gera, bet aišku, kai susitiksim tada ir pašnekėsim..., nes aš įtariu, kad tuoj bus ir ištraukta iš programos vat tavo įnešti pinigai M.R. – nu tai ir ką? D. – nu tai ir ką, apskritai nes tavo, kur tu įnešei pinigus M.R. – į įmonės kasą D. – nežinau ar „(duomenys neskelbtini)“ tu ten įnešei, ar „(duomenys neskelbtini)“ nešei, nu ten tai „(duomenys neskelbtini)“, nežinau, nepamenu, va tai įtariu, kad gali atsirasti čekis M.R. – supratau D. – supratai?). 2019 m. kovo 14 d. kalbėdamasi telefonu su R. V. (buvusi pavardė – B.), kuri proceso eigoje buvo apklausta kaip liudytoja, nuteistoji nurodė jai apie tai, kad įsiskolinimą ji (D. U.) pardavė tuo metu, kai ji buvo bankroto administratorė, klausė R. V., ar ši sutiktų liudyti dėl skolos perleidimo (D. – taip, tai parduotas parduotas, aš tuo metu buvau bankroto administratore M. – aa D. – čia aš buvau M. – kai buvo parduotas? D. – taip M. – aaa, supratau D. – aš aš buvau, aš pardaviau ir ten mano laiku buvo parduota M. – nu supratau, gali kviesti, bet aš iš principo nelabai ir atsimenu). Tą pačią dieną nuteistoji aplinkybę, jog R. V. sutiko liudyti, telefonu pranešė M. R. (D. – labas, M. M.R. – labas D. – klausyk, man R. pažadėjo liudyti, kad tu atnešei pinigus). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde šie įrodymai, pirmosios instancijos teismo pateiktas jų vertinimas kaip apkaltinančių įrodymų nėra ginčijamas. Šių duomenų visuma patvirtina, kad D. U. nebuvo pamiršusi bylai reikšmingų, esminių faktinių aplinkybių, aktyviai derino savo veiksmus su M. R., jai buvo žinoma, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarčių turinys yra melagingas, ji prašė kito asmens liudyti apie neva R. R. sumokėtus pinigus už reikalavimo teisių perėmimą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad duodama parodymus D. U. į dalį klausimų atsakinėjo labai nekonkrečiai, aptakiai, informaciją pateikdama kaip galimą ar turinčią būti, taip nei patvirtindama, nei paneigdama reikšmingas bylai aplinkybes, apie kurias buvo klausiama. Tai lėmė būtinybę rinkti ir tirti kitus duomenis, apklausti liudytojus, atlikti specialiųjų žinių reikalaujančius tyrimus tam, kad būtų išaiškintos teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Ginčijamo nuosprendžio apkaltinamosios išvados daugiausia buvo grindžiamos ne D. U. parodymais, o kitais byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.

13. Apibendrindama D. U. parodymus, jų turinį bei santykį su kitais bylos duomenimis, teisėjo kolegija sprendžia, kad nuteistoji nepatvirtino ir neatskleidė padarytų nusikaltimų fakto ir jų padarymo aplinkybių, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. ir 2018 m. sausio 15 d. reikalavimų perleidimo sutarčių turinys buvo melagingas, netikras, kad šie dokumentai buvo pagaminti ir M. R. pateikti antstolei jai veikiant kartu su M. R., siekiant apgaule įgyti I. R. priklausančias pinigines lėšas. Ji taip pat nepatvirtino savo pačios ir M. R. susitarimo veikti kartu nusikalstamais tikslais, neatskleidė jo turinio. Ji nepripažino apskritai žinojusi apie teismo konstatuotus jos bendrininko M. R. nusikalstamus veiksmus. Taigi, D. U. nepripažino didžiosios dalies jai inkriminuotų ir teismo konstatuotų esminių nusikalstamos veikos objektyviųjų, o taip pat ir būtinų subjektyviųjų aplinkybių.

14. Nagrinėjamu atveju ne mažiau svarbu yra ir tai, kad D. U. nurodė besigailinti, savo veiksmus vertinanti blogai tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje (o ir tai, pradžioje kaltino tik aplinką, bet ne save), tai yra jau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Tokius jos teiginius teisėjų kolegija vertina kaip nenuoširdžius, nulemtus siekio taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal J. U. laidavimą. Tokią išvadą teismas grindžia tuo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme D. U. neišreiškė absoliučiai jokio apgailestavimo dėl savo, M. R. veiksmų, jų nepasmerkė, nukentėjusios neatsiprašė ar panašiai, kas iš esmės atitiko jos poziciją neprisipažinti padarius nusikalstamas veikas. Kaip jau buvo minėta, ji nepadėjo išaiškinti nustatytų nusikaltimų ir niekaip nesistengė sušvelninti jų padarinius. Ginčijamu nuosprendžiu nukentėjusiajai I. R. solidariai iš nuteistųjų buvo priteista 300 Eur dydžio neturtinė žala. Ši suma nėra didelė, apeliacine tvarka nėra ginčijama, tačiau D. U. neatlygino nė dalies priteistų pinigų. Nors apeliacinės instancijos teisme nuteistoji nurodė, kad po posėdžio šią sumą sumokės, visgi ji turėjo galimybę tai padaryti ir anksčiau, tačiau nepadarė. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde yra nurodyta, jog, taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, D. U. sutinka sumokėti įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Iš jos paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui spręstina, kad ji asmeniškai gauna 700 Eur dydžio mėnesines pajamas, turi dirbantį sutuoktinį, tačiau prioritetą teikia ne nukentėjusiosios, o savo pačios interesams ir finansiniams poreikiams. Šie argumentai papildomai sustiprina teismo įsitikinimą dėl D. U. nenuoširdumo.

15. Apibendrindama išsakytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal J. U. laidavimą nėra, nesant visų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnyje.

Dėl bausmės

16. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirta bausmės rūšis, taip pat ir jos dydis, tik prašoma, netaikius BK 40 straipsnio nuostatų, sumažinti subendrintą bausmę iki 110 MGL (5 500 Eur) ir nustatyti dvylikos mėnesių paskirtos baudos sumokėjimo terminą. D. U. skirtos apėmimo būdu subendrintos bausmės (baudos) dydžio klausimas tiesiogiai siejasi ir su atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką skirtu baudos dydžiu, todėl teisėjų kolegija tai patikrino greta kitų, jau minėtų apelianto keliamų klausimų.

17. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1–2 dalys). Vieningą bausmės paskirtį sudaro visų šių tikslų visuma. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai bei kaltininko asmenybei. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys).

18. Apeliaciniame skunde su bausmės pakeitimu ir ilgesnio jos įvykdymo termino nustatymu sietini prašymai išsamiau nemotyvuoti. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi visas nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. U. už kiekvieną nusikaltimą skirtos baudos dydį bei subendrindamas bausmes, taip pat nustatydamas baudos sumokėjimo terminą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, bausmę paskyrė tinkamai.

19. Bylos duomenys patvirtina, kad D. U. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, kurių vienas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Apgaulės būdu buvo pasikėsinta pagrobti 4 678,91 Eur. Nusikalstamam sumanymui realizuoti buvo pagaminti ir panaudoti du dokumentai, kurie teikti antstolei kaip įrodymas, siekiant piniginių lėšų gavimo, bei vėliau teismui, ginčijant antstolės veiksmus. Nuteistosios atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra. D. U. praeityje nėra teista, ištekėjusi, turi nepilnametį vaiką (t. 5, b. l. 99). Ji ilgą laiką vykdė nemokumo (bankroto) administratorės veiklą, kurią nutraukė dėl būtinybės pakeisti gyvenamąją vietą dėl sutuoktinio komandiravimo darbui Lietuvos ambasadose užsienio valstybėse (t. 7, b. l. 64). Gauna 700 Eur dydžio mėnesinių pajamų. Šių nusikalstamų veikų bei D. U. asmenybės pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad jai už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirta 140 MGL (7 000 Eur) dydžio bauda, o už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – 160 MGL (8 000 Eur) dydžio bauda, kurios savo dydžiu yra itin artimos BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuotam minimaliam baudos dydžiui (už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio), nėra per griežtos bausmės. Byloje nustatyta, kad nusikaltimai padaryti esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, tad BK 63 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 5 dalies 1 punktas taikyti pagrįstai ir bausmės tinkamai subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme, skirta už baigtą BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, apimant švelnesnę bausmę. D. U. skirta bausmė yra proporcinga, atitinka teisingumo principą, ja bus pasiekti bausmės tikslai.

20. Ginčijamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė keturių mėnesių skirtos 8 000 Eur dydžio baudos sumokėjimo terminą. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad proporcingai padalinus vienam mėnesiui tenkančią mokėtinos baudos dalį, gauta suma (2 000 Eur) viršytų D. U. gaunamų mėnesinių pajamų dydį (700 Eur). Visgi vertintina ir tai, kad ginčijamu nuosprendžiu teismas nustatė termino skaičiavimo pradžią nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, tad apeliantė nuo pat nuosprendžio paskelbimo dienos – 2022 m. balandžio 28 d., tai yra beveik penkis mėnesius, turėjo galimybę pasiruošti ir tokiam galimam mokėjimui. Pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas yra dvigubai ilgesnis nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas bendras savanoriško baudos sumokėjimo terminas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie didelius pačios D. U. ar jos šeimos narių finansinius įsipareigojimus ar panašiai, tad nuteistoji turi galimybę baudos mokėjimui pasitelkti ir įvairias kredito įstaigas. Kaip jau buvo minėta, ji turi nepilnametį vaiką, tačiau įstatymas numato pareigą nepilnametį vaiką išlaikyti abiem tėvams, o jos sutuoktinis dirba ir taip pat gauna pajamų. Šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas baudos sumokėjimo terminas nėra per trumpas, nesukels nuteistajai ar jos šeimai nepakeliamą finansinę naštą, todėl jis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistosios D. U. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą.