- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-133-953/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05102-2025-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laisvydas Zederštremas, Audrius Sadauskas, Martynas Galvičius
- Nuteistasis
- G. B.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Sadausko ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65, 66 straipsniais, G. B. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2025 m. vasario 9 d., 16.50 val. iki 2025 m. vasario 11 d., 11.28 val. (dvi paros) ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. kovo 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2025 m. gruodžio 30 d. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2025 m. gruodžio 30 d. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, G. B. pripažintas recidyvistu.
Nuosprendžiu taip pat išspręsti kardomųjų priemonių, civilinio ieškinio, procesinių išlaidų ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. B. nuteistas už tai, kad jis 2025 m. vasario 9 d., apie 2.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, žodinio konflikto metu, tyčia sugyventinei R. A. ne mažiau penkių ir ne daugiau dešimties kartų sudavė rankų kumščiais ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas – galvos ir nugaros sritį bei kairę ranką, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai R. A. padarydamas galvos sumušimą (klinikiniais duomenimis), poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą kairės plaštakos srityje, kairės plaštakos 2-o delnakaulio lūžį, stuburo juosmeninės dalies 5-o ir kryžkaulio 5-o slankstelių lūžius – dėl ko nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Tokiais savo veiksmais G. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo skirti jam švelnesnę bausmę arba atsižvelgti į visas įvykio aplinkybes ir jį išteisinti.
2.1. Teigia, kad jo atžvilgiu priimtas nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais, juk nuosprendyje nurodyta, kad visi apklausti įvykio liudytojai įvykio teisingai nematė. Be to, nukentėjusioji R. A., apklausta teisiamajame posėdyje, parodė, kad neprisimena įvykio aplinkybių, nes buvo labai girta, galvoja, gal G. B. nekaltas, gailisi, kad gėrė, galėjo ir pati griūti. Nukentėjusiąją tyrėja pastoviai gąsdino, kad pasodins į Panevėžio kalėjimą, todėl ir paliudijo išsigandusi, kad primušė G. B. Nuteistasis prašo teismo atsižvelgti į teisme duotus R. A. parodymus ir prašo teismo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tyrėjos, vykdžiusios jo sugyventinės apklausą, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir vertimo duoti parodymus prieš jį.
2.2. Pažymi, jog nuo pat pradžių jis kategoriškai neigė sužalojęs R. A. rankas ir nugarą, savo kaltės dėl smurto nepripažino. Šiaulių teismo nuosprendyje nukentėjusiosios R. A. ir jo (nuteistojo) pozicija, jog nukentėjusioji galėjo pati pargriūti ir susižaloti, nes buvo neblaivi, buvo atmesta. Teismas rėmėsi BPC įrašo ir į įvykį reagavusių pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašu, nors jais remtis negalima. Juk nukentėjusioji įraše yra visiškai girta, o parodymai imami, kai asmuo būna blaivus. Nukentėjusioji teisme nurodė visai kitas aplinkybes, kuriomis ir prašo remtis.
2.3. Taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje skiriant jam bausmę buvo atsižvelgta, kad jis buvo teisiamas 8 kartus už smurtinius nusikaltimus, kas formavo vidinį teismo įsitikinimą apie jo elgesį su kartu gyvenančia moterimi, tačiau šie teismo motyvai yra neteisingi, kadangi jis nors ir buvo anksčiau teistas, bausmę yra atlikęs. Taip pat teismas nesigilino į ankstesnių bylų aplinkybes. Be to, asmens nuteisimas praeityje, kaip faktas, nekinta visą gyvenimą, todėl bendrasis teisės principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnyje, draudžia šias aplinkybes vertinti sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo.
2.4. Pažymi, jog teismas, skirdamas jam bausmę, nurodė, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimą padariau būdamas recidyvistu, tačiau bausmės recidyvistams griežtinamos, kai jie jau būdami jais pripažinti ir teisiami už naujo nusikaltimo padarymą, o jis recidyvistu pripažintas šiuo teismo nuosprendžiu, todėl skirti jam griežtesnę bausmę, remiantis faktu, jog yra recidyvistas, negalima.
2.5. Atkreipia dėmesį, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio pakeitimai, suteikiantys teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti švelnesnes, negu įstatymo numatytos, bausmes, švelnina jo teisinę padėtį, tačiau teismas šiuo atveju nenustatė pagrindų ar išskirtinių aplinkybių, kurie leistų jam skirti švelnesnę bausmę. Teismas neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, jog jis nuo 2024 m. rugpjūčio 28 d. turi invalidumo grupę, kuri skirta neterminuotam laikui. Turi akivaizdžią fizinę negalią, blogai ir sunkiai vaikšto, sunku laikyti pusiausvyrą, taip pat jam nustatytas 45% dalyvumo lygis. Prašo teismo skirti jam bausmę, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.
2.6. Taip pat nurodo, kad teismas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Sutinka, kad tai jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bet teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog alkoholizmas yra liga, o ligą reikia gydyti, o ne atidėti vėlesniems laikams. Juk ir pats teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios artimieji – sūnus D. B., jo žmona A. B. - parodė, kad tėvai dažnai gerdavo, visada tarp jų būna konfliktai, po to jie susitaikydavo. Atsižvelgiant į visus šiuos parodymus, prašo teismo vietoje realios laisvės atėmimo bausmės skirti jam gydymą nuo alkoholizmo, kas realiai padėtų jam išspręsti kylančias problemas jo šeimoje arba prašo sumažinti jam skirtą bausmę.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo G. B. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo G. B. gynėjas advokatas K. V. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Artūras Dževečka prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis G. B. kelia ne tik bausmės individualizavimo, bet ir kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, klausimą. Nuteistasis neigia smurtavęs prieš nukentėjusiąją, kuri duodama parodymus įvykio metu buvo neblaivi, o apklausta blaivi teisiamajame posėdyje savo parodymus paneigė ir teigė, jog nuteistasis prieš ją nesmurtavo. Be to, teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, taip pat neatsižvelgė į jo sveikatos būklę. Nuteistasis prašo jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Dėl G. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte
6. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
7. Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiosios R. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apelianto kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, detaliai aptarė nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą bei motyvuotai atmetė nuteistojo G. B. versiją, neva jis jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją neatliko.
8. Nustatyta, kad G. B. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė pagrįstai įrodyta nukentėjusiosios R. A., liudytojo D. B. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, akistatos protokolu, asmens apžiūros protokolu, specialisto išvados duomenimis, kitų objektų apžiūros protokolais ir kitais byloje esančiais įrodymais.
9. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu laikyti patikimais ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios R. A. parodymus, kadangi juos ji davė būdama neblaivi. Nuteistojo teigimu, teisme, paneigdama nuteistojo G. B. kaltę, ji buvo blaivi, todėl teismas turėjo remtis pastaraisiais nukentėjusiosios parodymais.
10. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamojoje byloje yra prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę – nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad nuteistasis prieš ją smurtavo, o nuteistasis šią aplinkybę neigia.
11. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertinti visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios R. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, jų turinys, nuoseklumas, neprieštaringumas su kitais byloje įvertintais duomenimis buvo kruopščiai analizuojamas. Analizuojant nukentėjusiosios R. A. parodymus, duotus įvykio vietoje pareigūnams, ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos metu, matyti, kad visus kartus nukentėjusioji R. A. vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad nuteistasis G. B. smurtavo jos atžvilgiu naudodamas fizinį smurtą.
12. Iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų matyti, kad R. A. dėl panaudoto fizinio smurto jos atžvilgiu 2025 m. vasario 9 d., 15.54 val. kreipėsi Bendrąjį pagalbos centrą, nurodydama, kad prieš 30 min, į namus sugrįžo jos sugyventinis, kuriam paskirtas orderis dėl smurto artimoje aplinkoje. Konfliktuoja žodiškai, spjaudė ant jos. (t. 1, b.l. 30-34). Iš Tarbybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, jog atvykus pareigūnams, neblaivi (nustatytas 2,12 prom. neblaivumas) R. A. paaiškino, kad 2025 m. vasario 9 d., apie 2 val. nakties, ji, būdama neblaivi, nuėjo į miegamąjį kambarį atsigulti į lovą šalia neblaivaus savo sugyventinio G. B.. Jai atsigulus, vyras pradėjo šaukti, kad tai jis nupirko šią lovą ir ji turi iš jos pasišalinti bei pradėjo ją mušti rankų kumščiais ir spardyti kojomis, ne mažiau nei 5 kartus ir ne daugiau nei 10 kartų, į įvairias kūno vietas, t. y. galvos sritį, kairę ranką ir nugaros sritį, dėl ko moteris pajuto fizinį skausmą, kurį vertina 10 iš 10 balų. Nukentėjusioji nurodė, kad kai sugyventinis ją mušė, ji prašė jo taip nedaryti, šaukėsi pagalbos ir verkė. Į Bendrąjį pagalbos centrą neskambino, nes bijojo savo sugyventinio (t. 1, b. l. 9-11). Iš Įvykio suvestinės taip pat matyti, jog 2025 m. vasario 9 d., 21.31 val. iš (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus gautas slaugytojos pranešimas, kad 18.02 val. iš namų pristatyta R. A., kuriai nustatyta diagnozė: S5 slankstelio lūžimas, kairės plaštakos antro delnikaulio lūžimas, galvos sumušimas, girtumas (2,31 prom.). Išleista gydytis ambulatoriškai. Aplinkybės: sumušė sugyventinis (t. 1, b. l. 30-34). Kaip matyti, jau duodama pirminius parodymus įvykio vietoje pareigūnams bei ligoninės priimamajame gydytojams, nukentėjusioji R. A. nuosekliai nurodė, jog buvo sumušta sugyventinio G. B.
13. Nors apeliantas teigia, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta neblaivi, todėl jos parodymais remtis negalima, pažymėtina, jog R. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ne vieną, o tris kartus, taip pat buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje bei akistata. Kaip matyti iš 2025 m. vasario 12 d. liudytojo apklausos protokolo, R. A. parodė, kad 2025 m. vasario 8 d. būdama savo namuose vartojo alkoholį su sugyventiniu G. B., sūnumi D. B. ir kaimynu N. M.. Buvo išgėrusi, tačiau viską atsimena puikiai. Vakare, kiek buvo valandų, nepamena, ji nuėjo miegoti, kiek pamena, D. B. taip pat nuėjo miegoti, N. M. išėjo namo, o G. B. pasiliko sėdėti virtuvėje ir gėrė degtinę. Vėliau (kiek buvo tiksliai valandų, nepamena, tačiau galėjo būti apie 2 val. nakties) prabudo, kadangi pajuto, kad į lovą atėjo sugyventinis G. B., kuris pradėjo jai priekaištauti, kad čia yra jo lova, kadangi jis ją nusipirko ir pradėjo ją mušti į įvarias kūno vietas. Tiksliai kiek iš viso ir po kiek smūgių į kurią vietą buvo suduota nurodyti negali, kadangi jai labai skaudėjo ir norėjo, kad tik greičiau nustotų ją mušti, kadangi klykė iš skausmo. Po gautų smūgių, ji puolė bėgti į kitą kambarį pas sūnų ir jį pažadino. Sūnus apramino tėvą, policijos iškart nekvietė, kadangi jo labai bijojo ir jis buvo atėmęs jos mobilųjį telefoną (t. 1, b. l. 38-40). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina Kitų objektų apžiūros protokolas, kuriuo buvo apžiūrėti pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo ir garso įrašai. Iš jų matyti, jog pareigūnams atvykus į įvykio vietą ir įėjus į gyvenamąjį namą, juos pasitiko akivaizdžiai neblaivus vyras (D. B.), kambaryje yra dar vienas vyras (G. B.), kuris sėdi prie stalo. Pareigūnė vyro pasiteirauja, ką jis čia veikia, nes jam yra skirtas orderis ir jis čia negali būti, tačiau vyras atsako, kad čia yra jo namai. Taip pat kambaryje yra ir moteris (R. A.), kuri guli lovoje ir pareigūnams pasako, jog vakar šio vyriškio buvo sumušta, mušė kumščiais, sulaužė stuburkaulį, sumušė ranką, įvykį matė namuose buvęs sūnus. Šalia stovintis vyras (G. B.) pareigūnui patvirtina, jog jis jai sudavė ranka. <...> R. A. pareigūnams pasako, jog konfliktas įvyko dėl to, jog ji atsigulė ne į savo lovą, o tai pamatęs, jos draugas pradėjo ją mušti rankomis. Moteris nurodo, kad konfliktas vyko vakar vakare. Patirtą skausmą dešimtbalėje sistemoje įvertino 10 balų. Pareigūnė iškviečia medikus, kad apžiūrėtų nukentėjusiąją R. A.. Atvykę medikai nukentėjusiąją apžiūri. Medikams R. A. taip pat nurodo, kad ją sumušė sugyventinis G. B., o sūnus D. B. ją tik gynė. Po apžiūros medikai priima sprendimą vežtis R. A. į (duomenys neskelbtini) ligoninę, o pareigūnai su savimi išsiveža moters sugyventinį (t. 1, b. l. 168-171).
14. Visiškai analogiškas aplinkybes nukentėjusioji R. A. parodė 2025 m. kovo 3 d. atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y. parodė, jog ji nuėjo miegoti į lovą kambaryje, kuriame taip pat miegojo jos sūnus D. B.. Jai bemiegant veidu nusisukus į sieną, prie jos lovos priėjo ir atsiklaupė ant žemės jos sugyventinis G. B., kuris pradėjo jai priekaištauti dėl lovos, o po to mušti. Sugyventinis, stovėdamas, rankų kumščiais ir spardydamas kojomis, ne mažiau nei 5 kartus ir ne daugiau nei 10 kartų, sudavė jai smūgius į įvairias kūno vietas – galvos sritį, kairę ranką ir nugaros sritį. Kuo (kumščiu ar koja) į kurią kūno vietą buvo suduota tiksliai negali pasakyti. Po to, ji atsisėdo ir pradėjo verkti bei šaukti savo sūnų, kuris miegojo šalia kitoje lovoje, atsikėlęs sūnus apramino tėvą ir jie visi toliau nuėjo gerti į virtuvę (t. 1, b. l. 56-57). Taip pat šiuos savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir 2024 m. balandžio 24 d. akistatos tarp jos bei G. B. metu (t. 1, b. l. 73-77).
15. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors nukentėjusioji, duodama parodymus teisme, poziciją pakeitė ir nurodė, kad įvykio neprisimena, dėl neblaivumo ji galėjo ir pati kristi bei mano, kad G. B. nekaltas, be to, ją tyrėja gąsdino ir grasino kalėjimu, todėl taip ir papasakojo, tačiau atsižvelgus į aukščiau aptartų ikiteisminio tyrimo metu jos duotų nuoseklių parodymų turinį, darytina išvada, jog nukentėjusioji teisme poziciją pakeitė siekdama sušveninti savo sugyventinio atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors įvykio metu nukentėjusioji ir buvo neblaivi, tačiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos metu ji buvo blaivi. Tai patvirtino nukentėjusiosios, liudytojų bei įtariamojo apklausas vykdžiusi bei teisme apklausta liudytoja tyrėja D. T. Ji parodė, kad R. A. prieš kiekvieną apklausą buvo įspėta dėl melagingų parodymų davimo, jai išaiškinta atsakomybė, kad jeigu ji meluos, tai yra numatyta bausmė. Pirmoje apklausoje R. A. davė parodymus, bet kiek pamena, nukentėjusioji nenorėjo jų duoti. Moteris paaiškino įvykio aplinkybes, o kai jai kilo klausimų, uždavė klausimus tik patikslinimui ir nukentėjusioji į juos atsakė. Įvykio aplinkybes nukentėjusioji pati pasakojo. R. A. nurodė, kad jos sugyventinis G. B. prieš ją smurtavo. Kai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, jai įtarimų nesukėlė, kad R. A. būtų neblaivi. Jeigu būtų buvusi neblaivi – jokie procesiniai veiksmai su ja nebūtų buvę atlikti (t. 3, b. l. 130-131).
16. Papildomai pažymėtina, jog nukentėjusiosios R. A. parodymus dėl patirto smurto patvirtina D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog jis į namus grįžo neblaivus, rado tėvus geriančius virtuvėje, prie jų neprisijungė, todėl nuėjo į savo kambarį miegoti. Po kiek laiko prabudo ir nusprendė eiti parūkyti į verandą. Eidamas į verandą matė, kad tarp alkoholį vartojančių tėvų jau buvo pradėjęs kilti žodinis konfliktas, į kurį jis nesikišo. Parūkęs ėjo į savo kambarį ir matė, jog jo mama R. A. jau guli savo lovoje, o tėvas dar buvo pasilikęs virtuvėje. Vėliau, būdamas savo kambaryje, nusprendė dar išgerti ir begeriant degtinę, išgirdo miegamojo kambaryje verkiančią mamą ir dar didesnį žodinį konfliktą tarp tėvų. Tuomet atsikėlė, nuėjo į tėvų kambarį ir pamatė lovoje gulinčią mamą, kuri buvo susiėmusi už kairės rankos ir klūpintį tėvą prie lovos. Paklausus tėvų, kas atsitiko, mama paaiškino, kad tėvas trenkė jai į ranką, o tėvas neigė ją mušęs. Po to, jis tėvą pasodino ant fotelio, kad jis nebepultų ant mamos, o mama išbėgo į virtuvę (t. 1, b. l. 139-141).
17. Siekiant nustatyti nukentėjusiosios R. A. sužalojimų mastą, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą bei gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus Specialisto išvada Nr. G 190/2025 (05), iš kurios turinio matyti, jog R. A. nustatytas galvos sumušimas (klinikiniais duomenimis), poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas kairės plaštakos srityje, kairės plaštakos 2-o delnakaulio lūžis, stuburo juosmeninės dalies 5-o ir kryžkaulio 5-o slankstelių lūžiai. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytam įvykio laikui (2025 m. vasario 9 d., 2.00 val.) ir aplinkybėms nėra. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (paviršiumi), galimai suduodant ranka, įspiriant, ar panašiai, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. R. A. sveikata sutrikdyta nesunkiai. Negalima atmesti galimybės, kad R. A. nustatyti sužalojimai kiekvienas atskirai galėjo būti padaryti kritimo/griuvimo metu, tačiau sužalojimai visumoje nėra būdingi kritimo/griuvimo traumai (t. 1, b. l. 109-110).
18. Atsižvelgiant į išdėstytą, aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog G. B. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, yra visiškai įrodyta. Apylinkės teismas G. B. teiginius, jog nukentėjusioji neva pati griuvo ir susižalojo dėl girtumo, pagrįstai laikė jo gynybine pozicija ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiosios įvykio dieną nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik jos ikiteisminio tyrimo metu nevienkartiniai parodymai, bet ir parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos protokolai, liudytojo D. B. parodymai, specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog R. A. nustatyti sužalojimai visumoje nėra būdingi kritimo/griuvimo traumai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuota, kad ir pats nuteistasis įvykio dieną atvykusiams pareigūnams nurodė rankomis mušęs nukentėjusiąją. Taigi, teisėjų kolegija šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. B. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Dėl G. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir jam paskirtos bausmės
19. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
20. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi bei dydžiu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino tai, kad jis anksčiau už smurtinius nusikaltimus teistas 8 kartus, pažymi, jog skirtas bausmes jau yra atlikęs, todėl asmens nuteisimas praeityje kaip faktas neturėtų sunkinti to teisinės padėties. Be to, nuteistojo teigimu, teismas, pripažinęs jį recidyvistu, nepagrįstai laikė šią aplinkybę jo atsakomybę sunkinančia, kadangi bausmės recidyvistams griežtinamos kai jie teisiami už naujo nusikaltimo padarymą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
21. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. B. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas dešimtą kartą (t. 2, b. l. 50-74, 117-122), paskutinį kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą prieš šeimos narį – R. A., atliko laisvės atėmimo bausmę; yra nuolat baudžiamas administracine tvarka už Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio sistemingus pažeidimus bei girto pasirodymą viešoje vietoje, skirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 76-109); asmuo nėra įrašytas į gydytojo psichiatro ar narkologo įskaitą bei jam nustatytas 45 proc. dalyvumo lygis (t. 3, b. l. 106-109, 110). Nuosprendžiu G. B. pripažintas recidyvistu, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be to, veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 13 punktas).
22. Teisėjų kolegija pažymi, jog visiškai nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamu nuosprendžiu jį pripažinus recidyvistu, teismas nepagrįstai šią aplinkybę nusprendė laikyti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
23. Recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) ir šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Įsigaliojus šiai baudžiamojo įstatymo redakcijai, teismas asmenį recidyvistu pripažįsta ne savaime (nustačius pakartotinės tyčinės nusikalstamos veikos padarymo faktą), tačiau įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, t. y. motyvuotu sprendimu.
24. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte, 3 punkto a) papunktyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas, o asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų.
25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. B. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo praeityje buvo teistas devynis kartus – vieną kartą už transporto priemonės vairavimą neblaiviam, visus kitus kartus už įvairaus pobūdžio smurtinius nusikaltimus (sunkus sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), paskutinius 4 kartus teistas už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui. Už nusikalstamas veikas jam skirtos įvairios bausmės: tiek nesusijusios (viešieji darbai, tiek laisvės apribojimas), tiek susijusios su realiu laisvės atėmimu (areštas, laisvės atėmimas) (t. 4, 27-35). Minėtų duomenų visuma patvirtina, kad nuteistasis G. B. šioje baudžiamojoje byloje inkriminuotą vieną tyčinę, apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarė būdamas anksčiau teistas net devynis kartus, aštuoni iš jų - už smurtines nusikalstamas veikas, neišnykus teistumui, kadangi su kiekvienu nauju nusikaltimu trejų metų teistumo išnykimo eiga už jo padarytą pirmąjį nusikaltimą vis nutrūkdavo bei buvo pradedama skaičiuoti iš naujo. Dar daugiau, naują nusikalstamą veiką nuteistasis G. B. padarė praėjus vos septyniems mėnesiams po to, kai atlikęs laisvės atėmimo bausmę, skirtą paskutiniu nuosprendžiu, buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Per paskutinius penkerius metus eilę kartų baustas administracine tvarka, nei vienos iš skirtų baudų nėra sumokėjęs (t. 4, b. l. 9-26). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytų aplinkybių visuma rodo didesnį G. B. asmenybės pavojingumą, todėl pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai nuteistąjį pripažinti bei laikyti recidyvistu.
26. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad atsakomybe sunkinančia aplinkybe laikoma tai, jog veiką padarė recidyvistas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas tik tuo atveju, kai naują tyčinį nusikaltimą padaro asmuo, kuris iki tokio nusikaltimo padarymo jau yra laikomas recidyvistu, neatitinka sisteminio BK 27 straipsnio 1 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto aiškinimo bei įstatymų leidėjo valios. Išaiškinta, kad teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).
27. Kaip minėta, G. B. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 9 kartus, teistumui neišnykus ir yra laikomas recidyvistu. Todėl aukštesntysis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs G. B. atžvilgiu pritaikyti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto ir pripažinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
28. Nesutiktina ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į G. B. sveikatos būklę. Kaip minėta šios nutarties 21 punkte, apylinkės teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir G. B. sveikatos būklę, t. y. į tai, kad jam nustatytas 45 proc. dalyvumo lygis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus tiek į nuteistojo asmenybę (eilę kartų teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą; baustas administracine, baudų nemoka), tiek į jo sveikatos būklę, apylinkės teismo pagrįstai padarė išvadą, jog anksčiau jam skirtos švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, teigiamo poveikio jo elgesiui nepadarė, nors jis ir yra ligotas, toliau sistemingai daro nusikalstamas veikas. Todėl akivaizdu, kad G. B. nėra linkęs savo elgesį koreguoti tinkama linkme ir savo gyvenimo tikslų siekti tik teisėtais būdais bei priemonėmis. Šių duomenų visuma nuteistąjį neabejotinai charakterizuoja neigiamai, rodo, kad G. B. nusikalto ne atsitiktinai, o yra linkęs sistemingai daryti nusikalstamas veikas, negeba prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir daryti tinkamas išvadas. Todėl konstatuotina, kad apylinkės teismo paskirta bausmė, kurios rūšis – laisvės atėmimas ir nustatytas dydis – 1 metai 8 mėnesiai, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, jų apeliaciniame skunde nepateikė ir nuteistasis, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo.
Dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
29. Aukštesnysis teismas pažymi, jog BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti G. B. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.
30. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021, 2K-203-976/2023).
31. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu G. B. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 11 straipsnio 4 dalis), jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad G. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, G. B. iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas net 9 kartus, nusikalstamą veiką, už kurią teisiamas skundžiamu nuosprendžiu padarė praėjus vos 7 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos atlikus bausmę, eilę kartų baustas administracine tvarka, baudų nemoka. Ankstesniais teismų nuosprendžiais skirtos tiek švelnesnės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tiek griežtesnės bausmės teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų G. B. polinkį nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo G. B. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatos netaikytinos ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidėtinas.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
32. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. kovo 30 d. pažyma Nr. APD-2026-03697 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 4, b. l. 38-40). Pažymoje nurodyta, kad G. B. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 119,29 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai.
33. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).
34. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nebuvo sudaręs teisinių paslaugų sutarties su savo pasirinktu gynėju, Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartimi jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas (t. 4, b. l. 7). Taigi, apeliaciniame procese gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę. Be to, nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir tai, kad nuteistojo atžvilgiu po šios nutarties paskelbimo bus vykdoma skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, dėl ko nuteistojo galimybės įsidarbinti ir gauti lėšas bus apribotos. Be to, byloje nėra duomenų, jog nuteistasis būtų dirbantis bei gaunantis reguliarias pajamas.
35. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo G. B. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.