Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. D. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (23.157E)-SP13-15258 „Dėl piniginės socialinės paramos A. D.“ teisėtumo ir pagrįstumo, bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjos skundą atmetė, nustatęs, kad kadangi vienai iš bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų grupių, t. y. R. V., kompensacija neskirta, pareiškėjai pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, ji taip pat negali būti skirta. Kadangi atsisakymas pareiškėjai skirti kompensaciją už būsto šildymą, karštą bei šaltą vandenį laikytinas pagrįstu, teismas darė išvadą, kad Sprendimo panaikinimui pagrindo nėra. Teismui konstatavus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022 m. spalio 24 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti netenkintas.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjos reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nesutiko su tam tikrais pareiškėjos teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

27. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o, vertindamas įrodymus, teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1127-525/2018). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

28. Byloje nustatyta, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), bendrai gyvena pareiškėja ir jos sūnus G. V., be to, nurodytu adresu savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs šio buto savininkas R. V..

29. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, o kai švietimo įstaigose nustatoma vėlesnė mokslo ar studijų metų pradžia negu rugsėjo 1 diena, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tais pačiais kalendoriniais metais baigę bendrojo ugdymo programą ir įstoję mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programą ar studijuoti į aukštąją mokyklą, į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį įskaitomi ir laikotarpiu nuo rugsėjo 1 dienos iki dienos, kurią švietimo įstaigose prasideda mokslo ar studijų metai.

30. Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta vieno gyvenančio asmens sąvoka – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

31. Įvertinusi Įstatyme įtvirtintas „bendrai gyvenančių asmenų“ bei „vieno gyvenančio asmens“ sąvokas, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruoja kelios bendrai gyvenančių / deklaruojančių asmenų grupės: pareiškėja, jos nepilnametis sūnus G. V. ir R. V.. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su aiškinama Įstatyme įtvirtinta sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ ir kitomis aplinkybėmis, atmestini, nes byloje nėra jokių duomenų apie R. V. kitą gyvenamąją vietą, o aplinkybė, jog minėtas asmuo yra deklaravęs gyvenamąją vietą kartu su pareiškėja, jam nuosavybės teise priklausančiame būste, yra pagrįstas pagrindas atsakovą R. V. vertinti kaip bendrai gyvenantį asmenį, adresu (duomenys neskelbtini).

33. Teisė į socialinę pašalpą įtvirtinta Įstatymo 6 straipsnyje. Bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: vidutinės pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio (Įstatymo 6 str. 1 p.); kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą (Įstatymo 6 str. 2 p.).

34. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja pretendavo į būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei karštam vandeniui kompensaciją. Kaip minėta, pagal Įstatymo nuostatas, būtina sąlyga kompensacijos gavimui – kreipimosi dėl kompensacijų metu kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo turi atitikti bent vieną iš Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų.

35. Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisė į kompensacijas nustatoma visiems gyvenamąją vietą būste deklaravusiems asmenims, jeigu kreipimosi dėl kompensacijų metu kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo atitinka bent vieną Įstatymo 8 straipsnio nurodytų sąlygų, kurioms esant, nustatoma teisė į piniginę socialinę paramą.

36. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovui nagrinėjant pareiškėjos 2022 m. spalio 24 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti buvo nustatyta, kad ginčo gyvenamosios patalpos šildymui naudojamas vienas kuro deginimo įrenginys, už elektros energiją, geriamą vandenį, komunalines atliekas ir kt. yra atsiskaitoma pagal vieną sąskaitą. Nors pareiškėja teigė, kad R. V. bute, adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai negyvena, būstą prižiūri pareiškėja ir jos sūnus G. V., byloje duomenų, kad uzufrukto teise naudodamasi R. V. nuosavybės teise priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), dalimi, pareiškėja apmoka elektros energijos, geriamo vandens tiekimo, komunalinių atliekų surinkimo ir kt. išlaidas, nebuvo.

37. Įstatymo 20 straipsnis nustato kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos tvarką. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus (toliau – prašymas-paraiška) ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu (Įstatymo 20 str. 3 d.).

38. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyta, kad Savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę patikrinusi bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašiusi buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, neteikti kompensacijų ar nutraukti jų teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo deklaruoja gyvenamąją vietą būste arba jį išsinuomoja, bet jame faktiškai negyvena, arba kartu su vienu gyvenančiu asmeniu arba bendrai gyvenančiais asmenimis būste nuolat faktiškai gyvena asmuo (asmenys), kuris (kurie) nėra deklaravęs (deklaravę) gyvenamosios vietos būste arba jo nesinuomoja.

39. Kadangi R. V. nagrinėjamu atveju yra laikomas viena iš bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų grupių, jam, kaip ir pareiškėjai, kilo pareiga pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrai gyvenančių asmenų pajamomis. Bylos duomenys patvirtina, kad R. V. buvo informuotas apie kompensacijų gavimo galimybę, tačiau į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyrį su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kad kompensacijos gali būti skiriamos tik įvertinus visų gyvenamąją vietą būste deklaravusių arba būstą nuomojančių asmenų pajamas ir išlaidas, tenkančias būstui išlaikyti, o šiuo atveju, vienai iš bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų grupių, t. y. R. V., kompensacija neskirta, kadangi jis neteikė prašymo-paraiškos ir papildomų dokumentų, pareiškėjai pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį ji taip pat pagrįstai atsakovo nebuvo skirta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nenustačius, kad viena iš bute, adresu (duomenys neskelbtini), kartu gyvenančių asmenų grupių turi teisę į kompensacijas, pagrįstai atsakovo ji neskirta ir pareiškėjai.

40. Apeliaciniame skunde prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021 yra išsamiai išdėstęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl socialinės paramos santykių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus)

41. Pareiškėja teigia, kad Įstatymo 8 straipsnio 6 dalis varžo žmogaus teisę gauti socialinę paramą, daro šios teisės realizavimą priklausomu nuo kito asmens. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų nuostatų, taip pat ir Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies, konstitucingumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjos keliamais klausimais. Be to, šią poziciją sustiprina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 36 punktą), pagal kurias byloje duomenų, kad uzufrukto teise naudodamasi R. V. nuosavybės teise priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), dalimi, pareiškėja apmoka elektros energijos, geriamo vandens tiekimo, komunalinių atliekų surinkimo ir kt. išlaidas, nebuvo.

42. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako, nes teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.