Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-457-209/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-12-05
Bylos Nr.: 1A-457-209/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-49673-2015-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laureta Ulbienė, Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
Nuteistasis: A. G.
Nukentėjusysis: R. J.
Advokatai: Eugenijus Šuliokas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-457-209/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49673-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.5.1.1; 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.2; 1.2.4.4.2.8; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.14; 2.4.6.4.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Survilai,gynėjui advokatui Eugenijui Šuliokui,nuteistajam A. G.,nukentėjusiajam R. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Eugenijaus Šulioko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. G. priteista 399,10 Eur gydymo išlaidų.

R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš A. G. nukentėjusiajam R. J. priteista 260 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 5 d., apie 4 val., prie namo (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės dingsties, tyčia, ne mažiau dviejų kartų ranka smogė R. J. į veido sritį, tuo savo tyčiniais veiksmais jį sužalodamas ir padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu abipus momeninėse srityse, poodine kraujosruva dešinės akies vokų-dešinio skruosto srityje su paviršiniu odos įtrūkimu dešiniame skruoste bei dešinio skruostikaulio lūžiu, nosies kaulų lūžiu, 27 ir 46 dantų vainikų daliniu lūžiu, odos nubrozdinimu kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, nes dėl nosies kaulų bei dešinio skruostikaulio lūžių, sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas Eugenijus Šuliokas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, A. G. išteisinti, nes jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir nepadarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos, nukentėjusiojo R. J. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Teismui nusprendus A. G. neišteisinti, pakeisti nuosprendį ir A. G. sušvelninti bausmę bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusiojo R. J. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti bei sumažinti nukentėjusiajam priteistą sumą advokato pagalbai apmokėti.

Apeliantai teigia, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė. Teismas, kvalifikuodamas A. G. veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, padarė nepagrįstas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, netirdamas visų byloje esančių įrodymų ir nevertindamas jų visumos, nenurodė motyvų dėl netirtų įrodymų ir aplinkybių, konstatavo bylos duomenimis nepatvirtintas aplinkybes. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, įpareigojančias teismą objektyviai ir nešališkai įvertinti įrodymų visumą, taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose, dėl to padarė klaidingas išvadas, kurios lėmė neteisingą A. G. veikos kvalifikavimą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų

Teismas nustatė, kad A. G. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės dingsties, tyčia, ne mažiau dviejų kartų ranka smogė R. J. į veido sritį, šiais tyčiniais veiksmais jį sužalojo ir padarė pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Šioje normoje numatytas kvalifikuojamasis požymis - chuliganiškos paskatos konstatuojamos tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, kad A. G. veiksmų priežastis nustatyta nukentėjusiojo, kaltinamojo draugų J. B., J. M. ir paties A. G. parodymais. Teismas parodymus vertino išimtinai nukentėjusiojo naudai, naudodamas tik nukentėjusiojo versiją, kurios pagrindu padarė klaidingą išvadą, kad kaltinamojo A. G. paskatos buvo chuliganiškos. Nepagrįstai konstatavo, kad A. G. smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ne dėl prieš tai kilusio konflikto, ne dėl kilusių asmeninių santykių - bandymo apsiginti ir apginti savo sužadėtinę bei jų vaiko motiną, o norėdamas pastarąjį pažeminti, parodyti savo pranašumą, priešpastatyti prieš kitą žmogų, pademonstruoti savo niekinamą požiūrį į jį. Tačiau bylos duomenimis neįrodyta, kad A. G. iš chuliganiškų paskatų, nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, kad jis viešoje vietoje elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai dėl menkavertės dingsties, tyčia smogė R. J. į veido sritį, tik A. G. sužalojo nukentėjusįjį ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantai teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, kad A. G. prisipažino konflikto metu nukentėjusiajam R. J. į veidą antrą kartą trenkęs kumščiu, krumplių puse. Šios aplinkybės nepatvirtintos bylos duomenimis, šio fakto nenurodė nei A. G., nei konfliktą matę liudytojai J. B. ir J. M.. Šie liudytojai teisme patvirtino, kad A. G. kliudė nukentėjusiojo veidą gynybinių veiksmų sumetimais - pirmą kartą traukdamas iš nukentėjusiojo gniaužtų suimtą ranką ir antrą kartą norėdamas atremti iš nukentėjusiojo ateinantį smūgį.

Be to, teismas konstatavo, kad liudytoja J. B. nurodė, jog R. J. juos įžeidinėjo, čiupo A. G. už rankos. A. G. išsilaisvino, tada R. J. užsimojo trenkti, A. G. bandė atremti nukentėjusiojo smūgį ir greičiau sureagavęs su ranka bandydamas blokuoti ateinantį smūgį pataikė R. J. į veidą. Teismas ignoravo šiuos liudytojos J. B. parodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak teismo, A. G. sakė, kad jis R. J. smogė į veidą du kartus. Tačiau A. G. teigė, kad jis užgavo ar kliudė jo veidą galimai traukdamas ranką iš nukentėjusiojo gniaužtų ir siekdamas atremti pastarojo smūgį. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas J. M., kuris teisme nurodė, kad R. J. griebė A. G. už rankos. Šis gindamasis ranką numušė, o numušdamas galimai pataikė nukentėjusiajam į veidą, dėl to jis trenkėsi į koloną. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. taip pat teigė, kad R. J. ir A. G. besikalbant, R. J. čiupo už rankos A. G., o šis bandydamas išsilaisvinti iš jo rankų, sukdamasis alkūne kliudė jo nosį. Tada R. J. užsimojo smogti, o A. G. pirmas trenkė jam į veidą.

Teisme pagarsinus nukentėjusiojo parodymus, R. J. neužtikrintai patvirtino, kad yra mažų neatitikimų apie tai, kad A. G. kabinėjosi prie jo merginos, patvirtino ankstesnius parodymus, kuriuose skirtingai nurodė apie A. G. suduotus smūgius, o teisme nurodė, kad smūgio nematė, medikams teigė, kad galbūt jį sužalojo keli asmenys, spėjo, bet netvirtino, kad smūgiai buvo suduoti kumščiu. Be to, nukentėjusysis teisme parodė, jog pats A. G. nebandė smūgiuoti. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo parodymai nepatikimi ir vertintini kritiškai bei paneigia teismo išvadas, kad A. G. tyčia koncentruotai kumščiu krumplių puse smūgiavo nukentėjusiajam.

Teismas taip pat klaidingai konstatavo, kad tokio dydžio sužalojimai galėjo atsirasti nuo A. G. tyčia suduotų smūgių, nes tai teisme neva patvirtino medicinos ekspertė J. G.-D. Tačiau ekspertė taip pat paaiškino, kad sulaužant nosį ar veido kaulus nereikia labai stipraus smūgio. Nosies kaulo lūžiui reikia vidutinės jėgos, neatmetė galimybės, kad juos padaryti galima vienu smūgiu. Be to, ekspertė nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti alkūne, o alkūne ar atbula ranka užgauti galima ginantis, traukiant ranką ar bandant numušti gresiantį smūgį, kas atitinka A. G. ir liudytojų J. M. bei J. B. parodymus. Šios aplinkybės patvirtina, kad sužalojimai galėjo atsirasti dėl A. G. gynybinių veiksmų bei negalėjo atsirasti nuo apelianto koncentruotų tyčinių smūgių, nes sportuojančio A. G. tvirtos rankos smūgis, jei jis būtų tyčinis ir koncentruotas, būtų žymiai stipresnis ir būtų sukėlęs ženkliai didesnes pasekmes. Pasak ekspertės, smūgiai, vertinant kraujosruvas, nubrozdinimus, galėjo būti padaryti valandos bėgyje. Todėl teismas klaidingai ir nepagrįstai vertino, jog versija, kad nukentėjusysis galėjo patekti į kitą konfliktą ar kitur galėjo susižaloti, nėra tikėtina. Tuo tarpu apsaugos darbuotojas T. L. parodė, kad prie įėjimo į klubą visada būna daug žmonių. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad jis klausinėjo prie klubo esančių žmonių apie A. G., o ekspertė paaiškino, kad nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik valandos bėgyje, bet ir paros bėgyje ne vienu metu.

Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas nuosprendį grindė išimtinai nukentėjusiojo netiksliais parodymais, tik jo iškeltomis versijomis, nepagrįstai atmesdamas A. G. ir kitų liudytojų parodymus, juos vertindamas kritiškai tik toje dalyje, kuri nenaudinga nukentėjusiajam, ignoravo pirmiau minėtus faktinius bylos duomenis ir padarė klaidingas išvadas.

Apeliantai teigia, kad A. G. veikos kvalifikavimas, kad jis iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, akivaizdžiai neatitinka byloje esančių duomenų, kurie patvirtina, kad A. G. sutrikdė kito žmogaus sveikatą, nes pats nukentėjusysis R. J. atliko neteisėtus tyčinius veiksmus: klube dėl nežymios dingsties - neva ginant savo merginą kartu su draugu E. P. užsipuolė A. G. ir smaugimo bei kitais agresyviais fiziniais veiksmais sužalojo A. G. bei jo sužadėtinę J. B., sukeldami jiems fizinį skausmą ir stresą, o vėliau, siekdamas pratęsti jau pasibaigusį konfliktą klube, R. J. išėjo iš klubo ir lauke susirado jau beišvykstantį A. G., agresyviu elgesiu įžeidžiančiai kreipdamasis stvėrė jam už rankos, pečių, o A. G. staigiu judesiu ištraukus ranką, R. J. vėl jam bandė smūgiuoti. Būtent šie nukentėjusiojo veiksmai bei A. G. ir jo sužadėtinės sužalojimai nulėmė neatsargius refleksinius gynybinius veiksmus, kurių pasekoje buvo netyčia sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.

Nukentėjusiojo R. J. veiksmai buvo provokuojantys ir pavojingi, būtent tai nulėmė A. G. gynybinius neatsargius veiksmus prieš nukentėjusįjį, o konfliktas klube kilo dėl nukentėjusiojo merginos ir nukentėjusiojo iniciatyva, buvo tęsiamas lauke, todėl A. G. netyčinio elgesio paskatos buvo asmeninės. A. G. netyčia padarytą smurtinę veiką nulėmė pyktis dėl nukentėjusiojo fizinių ir psichologinių veiksmų, dėl jo ir jo vaiko motinos užgavimo.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, subjektyvioji pusė - A. G. tiesioginė tyčia - noras priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos bei sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką šioje byloje neįrodyta. A. G. veiksmų paskata buvo siekis apsiginti ir apginti sužadėtinę, išvengti sužalojimų. Juolab, kad ir nukentėjusysis, kaip pats parodė, savo veiksmais taip pat siekė apginti savo draugę. Atsižvelgiant į tai, kad A. G. ir R. J. veiksmai buvo nukreipti į asmeninių santykių aiškinimąsi ir nulemti neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, A. G. neturėtų atsakyti pagal BK 138 straipsnį. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. G. veika perkvalifikuotina į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Taigi, kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą šioje byloje yra perteklinis, neatitinkantis BK normų ir tikslų bei nepatvirtintas bylos duomenimis. Todėl būtinojo BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio nėra, A. G. neatsargūs veiksmai teismo kvalifikuoti neteisingai.

Be to, teismas nepagristai sprendė, kad nėra pagrindo nukentėjusiojo veiksmuose įžvelgti pavojingą kėsinimąsi. Pasak teismo, dėl A. G. nepagrįsto įtarumo jis viešoje vietoje pademonstravo savo viršenybę, tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl padarė nepagristą išvadą, kad šioje byloje nėra būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių realius fizinius nukentėjusiojo veiksmus A. G. atžvilgiu: paties nukentėjusiojo 2016-03-09 duotų parodymų, 2015-09-08 specialisto išvados, kurioje konstatuotos poodinės kraujosruvos A. G. kairio peties srityje ir dešiniame žaste bei kiti sužalojimai, kas patvirtina, kad R. J. suėmė A. G. už pečių, stvėrė jam už dešinės rankos, tuo sukeldamas skausmą. Teismas ignoravo A. G. ir liudytojų J. M. ir J. B. parodymus, kad jis besigindamas traukdamas iš nuketėjusiojo gniaužtų stipriai suimtą ranką kliudė ar užgavo nukentėjusįjį, o ne tyčia smūgiavo jam į veidą. Šios aplinkybės lėmė klaidingą A. G. veiksmų vertinimą būtinosios ginties aspektu. Be to, aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) buvo toks, nuo kurio buvo galima būtinoji gintis, patvirtina ir iki kėsinimosi padaryti nukentėjusiojo R. J. ir jo draugo E. P. nusikalstami veiksmai.

Teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad A. G. tvirtino, jog jis antrą kartą trenkė kumščiu, krumplių puse. Be to, padarė klaidingą išvadą, kad liudytojų J. B. ir J. M. parodymai nėra patikimi, todėl jų parodymai vertinti kritiškai. Teismas išimtinai nukentėjusiojo naudai vertino ir kitas bylos aplinkybes, darydamas prielaidą, kad kaltinamojo nenorą išvengti konflikto ir tyčią sužaloti nukentėjusįjį rodo ir tai, kad jis po to, kai buvo apsaugos darbuotojų pašalintas iš klubo, neišvažiavo, nors tokią galimybę turėjo. Tuo tarpu kaltinamasis laukė iškviesto taksi automobilio. Be to, išlydėtas iš klubo A. G. laukė savo draugės, su kuria jie ketino vykti namo, tačiau nukentėjusysis sutrukdė išvykti. Juolab, kad A. G. iš klubo nebuvo pašalintas, o palydėtas, ką patvirtino apsaugos darbuotojai. Tuo tarpu teismas konstatavo bylos duomenimis nepatvirtintas aplinkybes, kad nukentėjusiajam išėjus į lauką, jį nusivedė prie kolonos ir ne mažiau dviejų kartų ranka smogė pastarajam į veido sritį, nors R. J. jokių sužalojimų A. G. nepadarė, neatliko jokių pavojingų veiksmų. Šias aplinkybes paneigia tiek A. G., tiek liudytojų J. B. ir J. M. parodymai bei 2015-09-08 specialisto išvada dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, kurioje konstatuoti A. G. padaryti poodinės kraujosruvos kairio peties srityje ir dešiniame žaste bei kiti sužalojimai. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje yra duomenų, jog nukentėjusysis išėjo į lauką aiškintis įvykusio konflikto kviečiamas kaltinamojo. Tačiau apsaugos darbuotojai ir kiti asmenys šios aplinkybės nepatvirtino, išskyrus nukentėjusiojo ir jo draugės nenuoseklius parodymus.

Nepagrįstas ir teismo vertinimas, jog A. G. tik dėl to, kad bijojo nukentėjusiojo, siekė pateisinti smurto panaudojimą. Pažymi, kad A. G. užgavo nukentėjusįjį ar smurtą naudojo dėl jo realių veiksmų: lauke suėmė už rankos, už pečių, bandė smūgiuoti, o prieš tai klubo viduje mušė A. G. ir jo sužadėtinę, todėl lauke pajutęs agresiją A. G. gynėsi, o baimė būti sužalotam ir jo draugei buvo tik papildomas akstinas gynybiniai reakcijai. Todėl teismas padarė klaidingą išvadą, kad kėsinimasis prieš kaltinamąjį nebuvo pradėtas ir pavojus negrėsė.

Nukentėjusiojo R. J. veiksmai prieš A. G. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme pripažintini pavojingu ir realiu kėsinimusi į jo ir jo draugės sveikatą ir dėl kitų aplinkybių. Bešokdamas A. G. netyčia užmynė jam už nugaros buvusiai G. B. ir bandė pastarosios atsiprašyti. Tačiau nukentėjusysis R. J. ir E. P. šį nesusipratimą nusprendė panaudoti savo galios pademonstravimui. Todėl jiedu pradėjo stumdyti A. G., stvėrė jam už gerklės, R. J. bandė smūgiuoti į veidą, tačiau smūgiai buvo netikslūs, o vienas jų buvo skirtas J. B., bandžiusiai atskirti užpuolikus nuo A. G.. Pažymi, kad tas pačias bylos aplinkybes R. J. ir jo draugai parodė skirtingai. Tuo tarpu teismas nepatikimais parodymais nusprendė laikyti A. G., liudytojų J. B. ir J. M. parodymus. Tuo tarpu minėtą konfliktą, kai R. J. čiupo už krūtinės A. G. ir bandė jam smūgiuoti, pastebėjo klubo apsaugos darbuotojai R. Č. ir A. B. bei kiek atokiau buvęs ir konfliktą matęs J. M. Šias konflikto aplinkybes patvirtina ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2016-12-05 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir prokuroro konstatuota, kad A. G. turi teisę dėl R. J. veiksmų kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Bylos duomenimis J. B. ir A. G. išėjus iš klubo ir belaukiant taksi, iš klubo išėjo ir agresyviai nusiteikęs prie jų priėjo R. J.. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų J. M. ir J. B. parodydami, kad R. J. buvo agresyvus, puolė A. G.. R. J. lauke bandė dar kartą parodyti savo pranašumą prieš A. G., demonstravo agresiją, įžeidžiančiai kreipėsi, vadino jį ,,gaidžiu“, o A. G. ir J. M. paprašytas atsiprašyti nuo R. J. nukentėjusios J. B., R. J. žeminančiai pasakė, kad jei jis būtų jai trenkęs, ji čia nestovėtų. Tęsdamas savo agresiją, kaip pats parodė 2016-03-09, R. J. A. G. atžvilgiu naudojo fizinius ir psichologinius veiksmus. R. J. veiksmai buvo realūs. Todėl į besikėsinančio R. J. pradėtus realius puolamuosius veiksmus instinktyviai reaguodamas, matydamas realią grėsmę savo ir savo sūnaus motinos sveikatai, A. G. siekdamas apsiginti, atliko gynybinius veiksmus. Ir tik tuomet, kai A. G. apsigynė, netyčia pataikydamas į veidą, konfliktas buvo baigtas. Šias aplinkybes patvirtino A. G., liudytojai J. B. ir J. M. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino, liudytojų parodymus nepagristai vertino kritiškai.

Apeliantai pažymi, kad A. G. veiksmų negalima laikyti tik puolančiais, o R. J. - besiginančiais, nes R. J. buvo linkęs šį konfliktą išspręsti ne teisinėmis priemonėmis, o panaudodamas smurtą. R. J. veiksmai suponavo ir A. G. teisę duoti atkirtį asmeniui, besikėsinančiam į jo ir jo sužadėtinės sveikatą, t. y. teisę į būtinąją gintį. Tokiu būdu vertinant nukentėjusiojo ir A. G. veiksmus iki, per ir po konflikto klube ir lauke, pagal faktines įvykio aplinkybes, A. G. veiksmai ginantis, atitiko R. J. pavojingo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Todėl A. G. veika vertintina kaip teisės į būtinąją gintį įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys patvirtina BK 28 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę - būtinąją gintį, todėl A. G. išteisintinas, o byla nutrauktina BK 28 straipsnio pagrindu.

Dėl parodymų patikimumo

Teismas tendencingai išvadas darė išimtinai nukentėjusiojo ir jam palankių asmenų parodymų pagrindu, šiuos parodymus klaidingai laikydamas nuosekliais ir patikimais. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai laikytini nepatikimais, prieštaringais. Kiti bylos įrodymai jo skirtingų parodymų nepatvirtino. Netikėti A. G. ir liudytojų J. B., J. M. ir apsaugos darbuotojų parodymais nėra pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, jų parodymai sutampa tarpusavyje bei atitinka faktines bylos aplinkybes.

Be to, teismas nevertino, kad R. J., keisdamas parodymus ar juos tikslindamas, siekė pasinaudoti konflikto su A. G. situacija ir siekė pasipelnyti teigdamas ieškinį bei iš A. G. reikalaudamas neadekvačios 36 160 Eur, o vėliau ją mažindamas iki 20 734 Eur sumos neva didelei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo materialinį suinteresuotumą patvirtina ir tai, kad R. J. po neva stipraus sužalojimo nedelsdamas nesikreipė į policiją ir nekvietė greitosios pagalbos. Šios aplinkybės patvirtintos apsaugos darbuotojų bei jo draugų E. P. ir D. K. parodymais. Be to, liudytojas D. K. teisme parodė, kad R. J. buvo sužalota tik nosis. Tačiau vėliau R. J. kreipėsi į medicinos įstaigą, o po to į teisėsaugos organus, pateikdamas neadekvatų ieškinį, paremtą nepagrįstu kaltinimu. Apeliantai pažymi, kad jeigu R. J. būtų sumuštas, tai būtų pastebėję ir apsaugos darbuotojai bei kiti žmonės, kurių išėjęs į lauką R. J. klausė, kur A. G.

Apeliantai nurodo, kad teismas, siekdamas išsamiai ištirti byloje nurodytas aplinkybes ir nustatyti, ar iš tikrųjų buvo padaryta nusikalstama veika, ar asmuo kaltas dėl jos padarymo, turėjo imtis visų įmanomų priemonių, jog byloje esantys prieštaravimai būtų pašalinti ir nekiltų abejonių dėl asmens kaltės ar byloje surinktų įrodymų teisėtumo. Tačiau teismas to nepadarė, o tik formaliai nurodė, kad A. G. parodymai yra jo gynybinė versija.

Dėl bausmės

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingi kvalifikavo A. G. veiką ir jo atžvilgiu taikė netinkamą baudžiamąjį įstatymą, teismas A. G. skyrė netinkamą bausmę.

Apeliantai nurodo, kad yra pakankamas pagrindas A. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, teismas klaidingai konstatavo, kad A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Bylos faktinės aplinkybės rodo, kad A. G. atžvilgiu taikytina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis, rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nes A. G. veika buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius, rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Nukentėjusiojo R. J. veiksmai vertinti kaip provokuojantys, nes jis sąmoningai savo veiksmais skatino A. G. pradėti prieš nukentėjusįjį kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Šie veiksmai išprovokavo A. G. gintis nuo nukentėjusiojo ir neatsargiais veiksmais jį užgauti. Be to, A. G. nesislėpė, paskambino nukentėjusiajam ir nuoširdžiai prisipažino, kad jis besigindamas galėjo užgauti jo veidą bei jo atsiprašė, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme to neneigė. Todėl šie A. G. veiksmai turėtų būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, t. y. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė, todėl skyrė neadekvačią bei neproporcingą A. G. padarytos veikos pavojingumui bei kaltinamojo asmenybei, prieštaraujančią teisingumo principui bausmę.

Dėl baudžiamojo proceso nuostatų

Apeliantai teigia, kad teismas nuosprendį grindė prielaidomis, o teismų praktikoje prielaidomis apkaltinamąjį nuosprendį grįsti neleistina. Be to, buvo šališkas, įrodymus vertino tendencingai nukentėjusiojo naudai, nepašalino parodymų prieštaravimų, netyrė dalies bylos įrodymų, todėl padarė klaidingas išvadas bei jų pagrindu netinkamai kvalifikavo A. G. veiką.

Teismas, netirdamas dalies įrodymų, remdamasis aplinkybėmis, kurios nepatvirtintos bylos duomenimis, nepašalindamas prieštaravimų ir kt., A. G. veiką kvalifikuodamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą padarė įstatymo taikymo klaidą. Be to, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisme pripažinti įrodymais bylos duomenys neįvertinti atskirai ir kaip visuma, ne visų liudytojų parodymai išanalizuoti, nepalyginti su kita bylos medžiaga. Taip pat teismas nuosprendį grindė išimtinai nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtas aplinkybes, įvertinus teismo padarytas išvadas dėl chuliganiškų paskatų, matyti, kad jos prieštarauja tarpusavyje ir neatitinka bylos aplinkybių. Todėl teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, leidžiančią nuosprendį pagrįsti tik tiesiogiai teisme ištirtais įrodymais. Taip pat teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas, esant teisiniam pagrindui, numatytam BPK 328 ir 329 straipsniuose. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai), A. G. nuteisė nesant įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką iš chuliganiškų paskatų.

Dėl civilinių ieškinių

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo R. J. civilinį ieškinį tenkino iš dalies: iš A. G. nukentėjusiajam priteisė 260 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur advokato pagalbai apmokėti, tačiau toks teismo sprendimas neatitinka teisės normų reikalavimų ir teismų praktikos.

Civilinių ieškinių išsprendimo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad A. G. veiksmai vertintini kaip teisės į būtinąją ginti įgyvendinimas, o baudžiamoji byla nutrauktina remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Vadovaujantis CK 6.269 straipsnio 1 dalimi, asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Todėl nesant civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos - veiksmų neteisėtumo, byloje pareikšti R. J. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai šioje byloje paliktini nenagrinėti.

Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusiajam nepadaryta civiliniame ieškinyje nurodyta turtinė ir neturtinė žala. Tarp A. G. veikos ir atsiradusios nukentėjusiojo žalos nėra priežastinio ryšio, t. y. bylos įrodymai nepatvirtina, kad tik A. G. nukentėjusiajam padarė sužalojimus. Bylos duomenimis nukentėjusysis pats inspiravo konfliktą, kuris galėjo lemti tik nukentėjusiojo nosies sužalojimą.

Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš A. G. 100 Eur kelionės į gydymo įstaigas išlaidas, 50 Eur už vaistus, 35 Eur už gydytojo konsultaciją ir 110 Eur už nepataisomai sugadintus drabužius bei batus, t. y. 40 Eur vertės kelnes, 20 Eur vertės marškinėlius, 50 Eur vertės batus. Tačiau nukentėjusysis nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, išskyrus čekį, iš kurio matyti, kad jis sumokėjo 35 Eur mokestį UAB „DK Klinika“ už medicinines paslaugas. R. J. taip pat nurodė, kad jo apranga buvo sutepta krauju, tuo tarpu teismas nevertino, ar minėti rūbai buvo nepataisomai sugadinti. Be to, teismas sprendė, kad išlaidos už vaistus ir gydytojo konsultaciją yra priteistinos, o visa prašoma priteisti turtinės žalos suma, atsižvelgus į drabužių kainą, pravažiuotą atstumą, kuro sunaudojimo normą bei vidutinę dyzelino rinkos kainą, vadovaujantis protingumo kriterijumi, mažintina. Toks teismo sprendimas neatitinka CK nuostatų ir teismų praktikos nustatant turtinės žalos dydį, kuomet žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius išlaidų pagrįstumą, nes nukentėjusysis pateikė įrodymus tik 110 Eur sumai. Taip pat nukentėjusysis prašė atlyginti visą drabužių bei batų kainą, nes jie buvo sugadinti. Tačiau visuotinai žinoma, kad kraujo dėmės lengvai išsiskalbia. Todėl turtinės žalos dydis mažintinas atitinkamai nukentėjusiojo pateiktiems įrodymams.

Taip pat teismas vadovavosi netinkama teismų praktika, todėl neteisingai sprendė, kad nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatytinas 3 000 Eur. Teismas vertino, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką šios kategorijos bylose, tačiau klaidingai nurodė, kad paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų priteisiama nuo 10 000 Lt iki 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis už panašaus pobūdžio sužalojimus svyruoja nuo 144 Eur.

Be to, pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas, atsižvelgus į nukentėjusiojo kaltę dėl didelio neatsargumo. Šioje byloje nukentėjusiojo didelis neatsargumas pasireiškė tuo, kad jis, išeidamas į lauką ir susirasdamas kaltinamąjį bei įžeidžiančiai šnekėdamas ir stverdamas jam už pečių bei rankos, nepaisė atsargumo taisyklių, nes būtent šie jo psichologiniai ir fiziniai veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Todėl, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusiojo reikalavimas atlyginti žalą šioje byloje mažintinas ar atmestinas.

Teismas taip pat nepagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisė iš A. G. 399,10 Eur gydymo išlaidų. Pagal prie ieškinio pateiktą 2015-05-04 gydymo paslaugų apskaitos išrašą nukentėjusiajam buvo diagnozuotas viršutinio žandikaulio lūžis, kurio gydymo paslaugos įvertintos 32,91 Eur. Tačiau bylos duomenimis nukentėjusiajam toks sužalojimas nebuvo padarytas, tai teisme patvirtino medicinos ekspertė J. G.-Dorošenko. Todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atitinkamai tenkintinas tik iš dalies.

Be to, teismas iš A. G. nukentėjusiajam R. J. priteisė 500 Eur advokato pagalbai apmokėti neproporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal BPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu ieškinys tenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Tuo tarpu teismas šios nuostatos nesilaikė, todėl suma advokato pagalbai apmokėti taip pat mažintina atitinkamai patenkintai nukentėjusiojo ieškinio daliai.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas advokatas Eugenijus Šuliokas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Artūras Survila, nukentėjusysis R. J. ir jo atstovas advokatas K. B. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo adv. Eugenijaus Šulioko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai A. G. pripažino kaltu nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo R. J. sveikatą, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatavęs, jog jis nusikalto dėl chuliganiškų paskatų, dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl A. G. veiksmų kvalifikacijos

Pagrįstas nuteistojo A. G. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo chuliganiškas paskatas sužaloti R. J..

Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamo elgesio motyvas, konstatuojamos nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016).

Objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog 2015-09-05 klubo „VIP 311“ viduje tarp nukentėjusiojo R. J., jo draugo E. P. ir A. G. kilo konfliktas dėl to, kad pastarasis užmynė G. B. ant kojos. Nukentėjusysis ir kartu su juo buvę liudytojai E. P. ir G. B. aiškino, kad nuteistajam užgriuvus ant merginos, E. P. jį nuo jos atstūmė, o A. G. nepasitraukus, jį dar kartą atstūmė R. J.. A. G. tokius parodymus paneigė ir aiškino, kad nukentėjusysis jam čiupo už gerklės ir sudavė seriją smūgių (t. 2, b. l. 18). Kartu su nuteistuoju buvusi J. B. parodė, kad iš pradžių A. G. už gerklės suėmė E. P., o po to R. J. Pastarasis trankė A. G. per veidą. J. B. pabandžius konfliktuojančius asmenis atskirti, R. J. alkūne trinktelėjo jai į veidą (t. 2, b. l. 79-82). A. G. ir J. B. aiškinimui neprieštarauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2956/15(01), kurioje nurodyta, kad A. G. padarytas paviršinis odos nubrozdinimas kairio skruosto srityje, gleivinės nubrozdinimas kairiame žande, viršutinio 1-o kairės pusės danties vainiko nuskėlimas, kraujosruvos odoje kaklo dešinėje, poodinės kraujosruvos kairio peties srityje ir dešiniame žaste, kontaktuojant su kietu buku daiktu (daiktais), odos nubrozdinimas dešinės plaštakos II-ame piršte, kontaktuojant su kietu, buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai tiriamojo nurodytu laiku (2015-09-05) (t. 2, b. l. 2-3). Tai, jog A. G. buvo ne tik atstumtas, patvirtina liudytojo apsaugos darbuotojo R. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagarsinti parodymai, kad jis matė, kaip nukentėjusysis čiupo nuteistąjį už krūtinės (t. 2, b. l. 95). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kartu su nuteistuoju A. G. ir J. B. klube buvęs J. M. parodė, kad matė, kaip E. P. paėmė nuteistąjį už kaklo, nukentėjusysis trenkė į veidą, o J. B. į veidą sudavė smūgį alkūne (t. 2, b. l. 96). Tai, kad J. B. buvo sužalota, patvirtina 2015-09-07 specialisto išvada Nr. G 2953/15(01), kurioje nurodyta, kad jai padaryta poodinė kraujosrūva apatinio žandikaulio dešinės pusės srityje, nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu, galimai tiriamosios nurodytu būdu ir laiku, t.y. 2015-09-05 vyrui alkūne užkabinant jai veidą (t. 1, b. l. 78). Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2016-12-05 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, kad galimai R. J. ir E. P. veiksmuose A. G. atžvilgiu yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai (t. 2, b. l. 52-55). Taigi pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei apeliacinės instancijos teismo aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad nuteistasis A. G. su R. J. klubo viduje konfliktavo, tačiau konfliktas netrukus buvo numalšintas, apsaugos darbuotojams nuteistąjį išvedus į lauką. Liudytojas apsaugos darbuotojas T. L. parodė, kad nuteistasis buvo ramus ir išvedamas iš klubo nesipriešino (t. 2, b. l. 139). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog A. G., išskyrus incidentą su R. J., 2015-09-05 klube elgėsi konfliktiškai, drumstė klubo įprastą tvarką ar kitų klubo lankytojų poilsį. Nukentėjusysis R. J. patvirtino, jog jis iš klubo išėjo, nes pats norėjo pasikalbėti su A. G. Todėl aplinkybės, kad nukentėjusysis klubo viduje konfliktavo su R. J., pastarasis buvo sužalotas, smurtas buvo panaudotas ir jo gyvenimo draugės atžvilgiu, leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis nukentėjusiajam smūgius į veido sritį sudavė vedinas susierzinimo ir pykčio. Taigi A. G. veiksmus paskatino klubo viduje kilęs konfliktas. Nuteistojo veiksmų motyvų analizė nesuteikia pagrindo išvadai, kad pagrindinis jo veikos aspektas buvo noras priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Todėl pripažinus, kad nuteistojo A. G. veiksmus lėmė konkrečios asmeninės priežastys, chuliganiškos paskatos iš nuteistajam pareikšto kaltinimo šalintinos, o nuteistojo nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį.

A. G. neteisėtų veiksmų subjektyvioji pusė pasireiškė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jis suvokė, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajam į veido sritį elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, kad sutrikdys nukentėjusiosio sveikatą, tačiau savo sąmonėje nedetalizavo galinčių kilti padarinių, ir norėjo taip veikti.

Ištirti objektyvūs bylos faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, jog A. G. 2015 m. rugsėjo 5 d., apie 4 val., prie namo Nr. 33, esančio Vilniaus g., Vilniuje, tyčia, ne mažiau dviejų kartų ranka smogė R. J. į veido sritį, tuo savo tyčiniais veiksmais jį sužalodamas ir padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu abipus momeninėse srityse, poodine kraujosruva dešinės akies vokų-dešinio skruosto srityje su paviršiniu odos įtrūkimu dešiniame skruoste bei dešinio skruostikaulio lūžiu, nosies kaulų lūžiu, 27 ir 46 dantų vainikų daliniu lūžiu, odos nubrozdinimu kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, nes dėl nosies kaulų bei dešinio skruostikaulio lūžių, sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Dėl būtinosios ginties

Nepagrįstas nuteistojo A. G. ir jo gynėjo adv. E. Šulioko apeliacinio skundo argumentas, jog A. G. nukentėjusįjį R. J. sužalojo, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka A. G. neneigė smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau aiškino, kad jis R. J. į veidą sudavė gindamasis, nes nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, ruošėsi suduoti jam smūgį.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. balandžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-746/2017).

Nuteistojo A. G. bei liudytojų J. B. ir J. M. parodymai apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir kiek smūgių nuteistasis lauke sudavė R. J., ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. B. parodė, jog ji matė, kad A. G. supykęs nukentėjusiajam į veidą sudavė vieną smūgį. Vėliau nuteistasis jai sakė, kad R. J. smogė du kartus (t. 1, b. l. 76-77). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. M. taip pat aiškino, kad nuteistasis nukentėjusiajam į veidą trenkė du kartus: pirmą kartą jo nosį kliudė, norėdamas išsilaisvinti iš R. J. rankų, antrą kartą – nukentėjusiajam užsimojus smogti (t. 1, b. l. 80-81). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. M. savo parodymus pakeitė ir parodė, kad A. G. galėjo sužaloti R. J., kai pastarasis, norėdamas trenkti, suėmė nuteistąjį už rankos, o jis nukentėjusiojo ranką atmušė (t. 2, b. l. 97-98). Pažymėtina, jog J. M. yra nuteistojo draugas, J. B. A. G. šeimos narė, todėl teisėjų kolegija jų parodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Pareiškime Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato viršininkui A. G. nurodė, kad jis ant nukentėjusiojo buvo supykęs dėl sužalotos J. B., buvo afekto būsenoje, todėl manydamas, kad R. J. jam gali trenkti, pastarajam sudavė du smūgius į veido sritį (t. 1, b. l. 121). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu netrukus po įvykio A. G. aiškino, kad nukentėjusįjį į lauką išsiaiškinti dėl merginai suduoto smūgio pakvietė apsaugos darbuotojai. Lauke prie jų priėjęs R. J. čiupo nuteistajam už rankos, o jis, bandydamas išsilaisvinti, sukdamasis, alkūne netyčia trinktelėjo pastarajam į nosį. Kai nukentėjusysis užsimojo smogti, nuteistasis trenkė jam pirmas. Nuo smūgio R. J. atsiktrenkė į koloną, apsisuko ir nuėjo į klubo vidų (t. 1, b. l. 125-126). Tai, kad jis nukentėjusiajam sudavė du kartus A. G. patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Jis aiškino, kad antrą kartą sudavė ne alkūne, o kumščiu – krumlių puse (t. 2, b. l. 15-21). Taigi tai, jog nukentėjusiajam į veidą sudavė ne vieną, o du smūgius, pripažino ir pats nukentėjusysis. Tam neprieštrauja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015-09-07 specialisto išvada Nr. G2948/15(01), kurioje nurodyta, kad R. J. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 5-iais trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 14-16). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam, J. B. ir J. M. iš įvykio vietos išvažiavus, nukentėjusysis galėjo įsivelti į konfliktą su kitais asmenimis. Tai, jog netrukus iš klubo išėjo, pamatė kruviną R. J., su kuriuo išvažiavo namo, patvirtino ir liudytojai G. B., E. P. ir D. K..

Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuosekliai aiškino, kad jis iš klubo išėjo nusiteikęs taikiai, norėjo paaiškinti A. G., jog nesudavė smūgio J. B., tačiau kalbantis, nuteistasis jį pastūmė į koloną, netikėtai smūgiavo į veidą, dėl to jis parklupo, o kai atsigavo, nei nuteistojo, nei jo draugų šalia jau nebuvo. Tai, kad nukentėjusysis nenorėjo tęsti konflikto su A. G., neprieštarauja ir ta aplinkybė, jog jis iš klubo išėjo vienas, apie tai nepranešė kartu klube buvusiems E. P. ir D. K.. Tuo tarpu A. G. prie klubo buvo kartu su draugu J. M. ir pagalbą bet kada galėjusia pakviesti J. B.. Be to, A. G. patvirtino, jog jis užsiima irklavimu, taigi yra geros fizinės formos ir tvirto kūno sudėjimo. Todėl teisėjų kolegija nuteistojo aiškinimą, kad jis išsigando priėjusio nukentėjusiojo, vertina kaip neįtikinantį. Nors R. J. pats priėjo prie A. G., kalbėdamasis suėmė nuteistajam už rankos, tačiau smūgių jam nesudavė, taigi realaus pavojaus ir grėsmės nuteistojo nuosavybei, jo ar kartu su juo buvusių asmenų sveikatai ar gyvybei nesukėlė. Tokių aplinkybių nenurodė ir liudytojai J. B. ir J. M.. Kaip jau minėta, pareiškime Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato viršininkui A. G. nurodė, kad jis nukentėjusiajam į veidą trenkė iš pykčio. Tai, kad nuteistasis fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo, nes pyko, ikiteisminio tyrimo metu aiškino ir liudytoja J. B.. Tokiam liudytojos aiškinimui neprieštarauja nukentėjusiojo R. J. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad A. G. jį puolė iš karto, nesileido į kalbas.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien baimė, kad nukentėjusysis galėjo pulti, nesant realios grėsmės, nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju A. G. R. J. sužalojo nesant būtinosios ginties sąlygoms.

Dėl bausmės

Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. G., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltininko asmenybę ir dėl jo veiksmų atsiradusias pasekmes.

Nėra A. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad A. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažįstama tai, kad jis prisipažino padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. G. savo kaltę pripažino iš dalies, aiškino, kad jis R. J. sužalojo netyčia, gindamasis. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės prisipažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–269/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. G. prisipažinimo nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006). Nors nuteistasis, liudytojai J. B. ir J. M. aiškino, kad lauke R. J. buvo nusiteikęs agresyviai, įžeidinėjo A. G., tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju tokio elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Kaip jau minėta, tarp A. G. ir R. J. vyko tarpusavio konfliktas. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis prie klubo nuteistąjį puolė pirmas ar jo atžvilgiu smurtavo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju R. J. veiksmai pateisina A. G. smurtinius veiksmus.

A. G. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jis, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą. A. G. nusikalto būdamas neteistas (t. 1, b. l. 137), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 138-139). A. G. turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, augina mažametį vaiką, aktyviai sportuoja. Jis Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinio sekretoriaus charakterizuojamas kaip atsakingas, draugiškas ir ramaus būdo sportininkas – vienas iš perspektyviausių kanojų irkluotojų Lietuvoje (t. 2, b. l. 6). Darbdavio UAB “W(duomenys neskelbtini)” direktoriaus G. T. nuteistasis apibūdinamas, kaip pareigingas bei iniciatyvus vadovas, ypač teigiamai vertinamas kolektyvo (t. 2, b. l. 9). Taigi A. G. charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo interesai dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti pasiekti, neskyrus jam bausmės, susijusios su fiziniu izoliavimu nuo visuomenės, bet paskyrus laisvės apribojimą vieneriems metams, uždraudžiant nuteistajam bausmės vykdymo metu lankytis naktiniuose klubuose (BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktas) bei jį įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnip 6 dalies 2 punktas).

Dėl civilinių ieškinių

Nukentėjusysis R. J. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistojo priteisti 5 734 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 164-167).

Nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su iš A. G. nukentėjusiojo naudai priteistais 260 Eur turtinei žalai atlyginti, nes nukentėjusysis nepateikė turėtas išlaidas patvirtinančių dokumentų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš nuteistojo priteistinos turtinės žalos dydį, išsamiai ištyrė nukentėjusiojo pateiktus turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus ir, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, pagrįstai priteistinos sumos dydį sumažino. Dar labiau mažinti iš dalies patenkintą civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Teismų praktikoje laikoma, kad neturtinė žala gali pasireikšti tiek fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai), tiek dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas) padariniais. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai ar šeiminiams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

A. G. tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė R. J. sveikatą. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, jog jis dėl padarytų sužalojimų jautė didelį skausmą, patyrė emocinį sukrėtimą, skaudžiai paveikusį jo asmeninį gyvenimą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Apylinkės teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajam R. J., jos dydį motyvavo, atsižvelgdamas į padaryto sužalojimo pobūdį, dėl to nukentėjusiajam kilusius nepatogumus, emocinį sukrėtimą, tai, kad A. G. nusikalto iš chulganiškų paskatų. Pažymėtina, jog konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2017). Teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiamos sumos nuo 289,62 Eur iki 2 606,58 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, Nr. 2K-300/2014, Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-36-895/2017). Todėl, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingos nukentėjusiojo ir kaltinamųjų skirtingų interesų pusiausvyros principais, teisėjų kolegija R. J. priteistos neturtės žalos dydį mažina iki 1 500 Eur.

Nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašo Vilniaus teritorinės ligonių kasos tenkintą civilinį ieškinį sumažinti 32,91 Eur suma, nes nukentėjusiajam nebuvo padarytas viršutinio žandikaulio lūžis, kurio gydymo paslaugos įvertintos civiliniame ieškinyje. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015-09-07 specialisto išvados Nr. G2948/15(01) matyti, kad R. J., be kitų sužalojimų veido srityje, taip pat buvo nustatytas dešinio skruostikaulio lūžis. Todėl akivaizdu, jog nukentėjusiajam buvo būtina veido ir žandikaulių chirurgo bei burnos chirurgo konsultacija ir paskirtas gydymas. Taigi mažinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos tenkintą civilinį ieškinį nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusysis R. J. pateikė prašymą iš A. G. priteisti 700 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, rengiant procesinius dokumentus, pagalba, pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus (t. 2, b. l. 160-162). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos pobūdį, teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus teisme, suteiktų paslaugų apimtį, bei faktą, kad dalį nukentėjusiojo reikalavimų teismas iš esmės pripažino pagrįstais, taip pat atsižvelgęs į kaltinamojo turtinę padėtį, padarė išvadą, kad yra pagrindas priteisti iš nuteistojo A. G. nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas – 500 Eur. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo prašymą dėl proceso išlaidų išsprendė nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Dar labiau mažinti iš nuteistojo priteistos sumos dydį proceso išlaidoms atlyginti nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendė:

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo adv. Eugenijaus Šulioko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį pakeisti: A. G. nusikalstamus veiksmus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 6 dalies 2 punktu, įpareigoti A. G. per vienerius metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir uždrausti bausmės vykdymo metu lankytis naktiniuose klubuose.

Iš nuteistojo A. G. nukentėjusiajam R. J. priteistus 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1 500 Eur.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistąTeisėjai Stasys LemežisVladislavas LenčikasLaureta Ulbienė